Estija

Kelionės data : 2017-08-21 - 25
Keliauninkai:

Noriu pamatyti filmą

@

Filmas bus rodomas kino teatre. Įveskite savo el. paštą, jei norėtumėte būti informuotas kada ir kur jis bus rodomas

Maršrutai:
‐ Planuojamas (punktyras) ‐ Nuvažiuotas

Pasisakymai:

Algirdas (2017-08-26 00:01)
Dar vienas vėlyvas vakaras prie kompiuterio ekrano, tik šį kartą vietoj uodų, kandžiojančių kojas, turiu nuosavą šunį, besiglaustantį aplink jas, vietoj nuo drėgmės prasmirdusios palapinės – minkšta lova su skalbimo miltelių kvapo antklode. Kaip ir minėjau, kelionė jau pasibaigė ir nors ji buvo ženkliai trumpesnė nei kelionė Namibijoje, ji lygiai taip pat turėjo žavingų akimirkų.
 
Turiu pasakyti, jog Estija paliko ganėtinai pozityvų įspūdį. Galbūt, dėl to, kad prieš važiuodamas į ją nesitikėjau nieko daug – visgi eilinė Europinė šalis, ne tokia tolima nuo mūsų Lietuvos tiek savo kraštovaizdžiais, tiek savo žmonėmis ir, regis, vienintelis nežinomasis turėjo būti tas keliavimo vienam aspektas, kurį vis taip paslaptingai nutyliu. Pakentėkit, apie jį tikrai papasakosiu, bet truputėlį vėliau :)
 
Pirmiausia, noriu papasakoti apie maršrutą, kuris nors gimė labai greitai ir didžiąja dalimi buvo pasirinktas tik dėl to, kad jau reikėjo kažką nuspręsti, susidėliojo pakankamai įdomiai. Džiaugiuosi pravažiavęs šiaurinę pakrantę, kuri mane sužavėjo mažai važinėjamais, geros kokybės, asfaltuotais keliukais, savo mažais ir ganėtinai jaukiais kaimukais. Pirmoji nakvynė prie jūros buvo smagi, antroji – buvo nyki, bet tarp jų buvo gražių momentų, kai pravažiuodamas miško properšą su vaizdu į jūrą, kirsdavai per stabdžius, nes tas vaizdas atrodė per daug gražus, kad jį tiesiog pralėktum.
 
Patiko ir tie pora lankytinų objektų, kuriuos aplankiau ir kuriems irgi neteikiau daug vilčių. Nesakau, jog jie buvo kažkas tokio, ką verta pamatyti iki gyvenimo pabaigos, tačiau būnant netoliese, tikrai verta užsukti. Krioklys, krentantis nuo uolos atbrailos atrodė įspūdingai, o apie Toolsa pilį visai mielai būčiau paklausęs kokią istoriją.
 
Tiesa, stipriausią įspūdį paliko gimtadienio metu privažiuota stovyklavietė, kuri buvo prie labai romantiško ežeriuko. Aš taip pergyvenau, kad netektų švęsti gimtadienį kokiame nors šabakštyne ir kai galiausiai pamačiau tą stovyklą, norėjosi šokti, dainuoti ir rėkti ne savu balsu. Pamenu, jog tuo metu jau buvau ganėtinai nusikalęs ir, matyt, nebūčiau investavęs daugiau jėgų į stovyklų paieškas, tad jaučiu, kad šitoje vietoje labai pasisekė. Taip pat, buvau labai laimingas dieną, kuri ėjo po gimtadienio, kai teko įveikinėti užpelkėjusias ežerų pakrantes, kartais stumtis į nesveiko statumo įkalnes, kai atrodydavo, jog tiesiog nebepajėgsiu užstumti to dviračio. Ta traselė – nerealiai gera. Bet kam, kas mėgsta geras miškų/kalnų trasas, manau, tikrai verta pravažiuoti.
 
Apskritai, kai pagalvoju, kiekviena diena turėjo kažkokį įvykį, vaizdą, vietą, kuris įstrigo ir kurį prisiminsiu. Turbūt, negali nieko daugiau norėti iš kelionės.
 
Tai, kas mane šiek tiek nuliūdino, tai pirmiausia, labai prastas oras. Aišku, visada gali būti blogiau... Galėjo pilti be pertraukos – tas buvo tik šiandien, tačiau tas vienspalvis dangus, vyravęs visas likusias dienas, labai depresyviai nuteikdavo. Tomis akimirkomis imi savęs klausti – kam aš čia darkausi?.. Ar aš negaliu to paties daryti Lietuvoje? Bet tada kur nors kamputyje šiek tiek prasiskiria debesys ir saulė iškiša savo snapą, lyg sakydama „ei, bičiuli, nenukabink nosies, aš vis dar čia!” ir, žiūrėk, vėl mini išsišiepęs.
 
Kitas dalykas, kuris man nepatiko, tai estų šaltumas. Niekada nepamiršiu pirmosios stovyklavietės kempinge, kur menedžeriai negalėjo rūpėti mažiau kas aš toks, iš kur aš ir ko aš čia atvažiavau... Gal dar nebuvau adaptavęsis po Namibijos, kur, kaip Konstantinas labai taikliai pasakė, mes buvome kaip super žvaigždės, kaip didvyriai vykdantys kažkokį neįmanomą iššūkį... Tuo tarpu čia aš buvau eilinis purvinas turistas, nuo kurio gali nutręšti 3 eurus... Ir nesakau, jog man labai reikia tos šlovės ar kad mane kažkas garbintų, tiesiog norėjosi sutikti žmonių, kuriems būtų įdomu išgirsti tavo istoriją, kuriems galėtum pasipasakoti ar, galų gale, pasišnekėti su jais...
 
Ir čia, matyt, galime pereiti prie to keliavimo vienam aspekto. Jeigu atvirai, maniau, kad bus blogiau. Pirmiausia, maniau, jog bus labai neramios naktys, ir nors tikrai yra buvę jų ramesnių, bet nebuvo nei vienos nakties, kur miegočiau pastatęs ausis, su besikalatojančia širdimi „ar tik kas nors neateina?..“. Tiek prieš miegą, sutemus, jausdavausi drąsiai, tiek įlindęs į palapinę absoliučiai nepergyvenau. Tai labai nustebino... Nelaikau savęs labai drąsiu žmogumi, tad man viduje, tai atrodė didelis pasiekimas ir didelis perlipimas per save, įvykęs visiškai naturaliai.
 
Tačiau iš kitos pusės, tomis akimirkomis, kai sustodavau nakvynei, tikrai pasijusdavau vienišas. Pats važiavimas to jausmo taip nesukeldavo, nes dviračio mynimas jau iš savęs yra labai vienišas užsiėmimas. Lygiai taip pat kaip bėgime, kur užsidarai su savo vidiniais demonais. Tarsi, gali bendrauti su aplinkiniais,  bet, visumoje, vis tiek esi vienas. Taip pat ir minant – jeigu tau bus sunku, niekas už tave nepamins, turėsi viską padaryti pats. Tačiau priešingai nei keliaujant su grupe, keliaujant vienam, sustojus nakvynei ta vienatvė niekur nedingsta. Tas ypatingai pasijuto antroje nakvynėje, kur sustojau šabakštynuose ir neturėjau net kur normaliai prisėsti, tad turėjau vaikštinėti aplink palapinę. Tas vakaras, turbūt, buvo sunkiausias.
 
Kai grįžęs į Vilnių susitikau su Dagne, supratau, kaip labai buvau pasiilgęs bendravimo, ar, galbūt, tiesiog kalbėjimo. Nors buvau išsekęs tiek po mynimo, tiek automobilio vairavimo virš 9 val., bet kalbėjau užsivedęs, be pertraukos.
 
Reziume, turbūt, visai įdomu būtų pakeliauti po rimtesnę šalį, gal net porai savaičių, kur suprastum, kad namai yra toli, kur ne kiekvieną vakarą turėtum interneto ryšį ir galėtum chat‘inti kiek nori su artimaisiais. Bet ar aš tam ryžčiausi?.. Nežinau. Matyt, kad laikas parodys.
 
P.s. grįždamas namo stabtelėjau Latvijos pajūryje, tad pasidariau kelias nuotraukas jame. Paaiškinu, kad būtų aišku iš kur ten vėl jūra atsirado... šiaip, visą dieną Estijoje lijo, tad pasidariau vienintelę nuotrauką prie automobilio, ir ta pati gavosi per miglą, nes užrasojo objektyvas :)
 
Tai va, tuo baigiasi kelionių dienoraščių serija šiais metais. Ačiū visiems, buvusiems kartu ir iki pasimatymo, matyt, kitais metais :)
Komentarai:

Ten užrasojęs objektyvas - dėl to viskas išsilieję :)

Algirdas : 2017-08-27 23:38

Selfius reikėtu daryti su mažesniu DOF ;)

skystis : 2017-08-26 22:41
Nuotraukos:
IMG_3540.jpg
IMG_3548.jpg
IMG_3555.jpg
IMG_3559.jpg
IMG_3565.jpg
Algirdas (2017-08-25 09:51)
Viskas! Kelionė baigta, aš jau šiltame automobilyje :) Laukia ilgas kelias namo, tad nieko nelaukdamas lekiu. Visi apibendrinimai ir ilgai žadėtos mintys apie keliavimą vienam - vakare :)
Komentarai:

Gero kelio!

Dalia : 2017-08-25 10:03
Algirdas (2017-08-24 21:17)
Šiandien diena pagal planą turėjo prasidėti nuo sunkaus ėjimo per pelkes, aplink ežerus. Taip ir buvo... darosi nebemalonu į jį įlįsti... Deja, džiūvo jis prastai, tad ir šią, paskutiniąją naktį teks miegoti drėgmėje.
 
Vos pajudėjau, pirma mintis buvo – ar aš tikrai protingai darau?.. Mintyse stovėjo žodžiai perskaityti pas žmogų dienoraštyje, kurio maršrutą šiek tiek pakopijavau – „patartina neapsikrovusiems dviratininkams“. Na, taip, jeigu važiuotum be daiktų, turbūt, būtų visai smagu. Mano atveju, tašės kliuvo už medžių, į kalniukus myniau sunkiai, ratais vis slidinėjo ant purvinų ir šlapių medžių šaknų. Tiesa, ši mintis greitai praėjo. Ne už ilgo pradėjau jaustis kaip tikrame žygyje, kur turi sunkiai arti, kad įveiktum dienos maršrutą. Be to, džiugino ir vaizdai – reljefas buvo labai kalnuotas, tad statų pakilimą keitė dar statesnė ir smagesnė nuokalnė.
 
Dienos vinimi, matyt, tapo ėjimas skersai pelkės per iš dviejų lentų nutiestą takelį. Ėjimas buvo netrumpas – apie 6km, tad ėjau gerą valandą. Eidamas vis galvojau, ką reikėtų daryti, jeigu iš priekio susitikčiau kokį nors kitą žmogų. Realiai, vietos ant tų dviejų lentų buvo tik man arba dviračiui... Kadangi tarp tų dviejų lentų buvo tarpelis, tai važiuoti jomis neišėjo, tad teko viena koja remtis į atraminius rastus, prilaikančius tas dvi lentas. Vaizdai buvo labai gražūs ir aš tik galiu įsivaizduoti kokie jie būtų buvę gražūs, jeigu vietoj vienspalvio, pilkšvo dangaus, padebesiais būtų ritinėjusi saulytė.
 
Deja, saulytės šioje kelionėje turėjau ne daug. Būčiau sakęs, kad jos išvis neturėjau, jeigu ne šios dienos popietė, kai kokiai gerai valandai dangus truputėlį praskydo ir tai šian, tai ten ėmė švysčioti saulė. Tas, kaip visada nuotaiką labai pakelia. Negalėčiau turbūt keliauti po kokį lietingą kraštą mėnesį – nuvarytų į depresiją...
 
Likusi dienos buvo ganėtinai vidutiniška – tiesiog važiavau kaimų keliukais, kuriais automobilių važinėjo ne daug, tad galėjau mėgautis ramybe. Tiesa, mane labai stebina Estijos kelių kokybė. Labai daug kelių, kurie atrodo visiški kaimo keliai, yra gerai asfaltuoti. Tie, kurie neasfaltuoti yra labai kieto grunto, be jokių duobių ar tarkų. Taip pat, mačiau ne vieną dviračių taką, vedantį tarp miestelių. Tiesa, dėl jų nežinau – gal čia tik man taip pakliuvo, nes ten kur važiavau, visur buvo pažymėtas Europos dviračių takas. Tiesa, Lietuvoje jis neretai veda tiesiog vieškeliais...
 
Vienu žodžiu, manau, jog Lietuva galėtų daug ko pasimokyti iš Estijos. Ir apskritai, kuo daugiau šalių lankau, tuo liūdniau ta mūsų Lietuvėlė atrodo.. Kad ir palyginus su ta Estija, gal čia iš geriau išmanančių politologiją ar istoriją galės pakomentuoti, bet kodėl šalis, kuri nepriklausomybę įgijo vėliau už Lietuvą, kurios BVP mažesnis už Lietuvos, gali ir kelius susitvarkyti ir paplūdimius gražiai įsirengti ir nacionalinius parkus gražiai susitvarkyti – kiek čia pvz stovyklaviečių... Šiandien kai važiavau per tuos pelkynus, tiesiog stovyklavietė ant stovyklavietės. Visos gražios, su pavėsinėm, laužavietėm. Net ir patys žmonės man pasirodė čia daug tvarkingesni. Pravažiavau nemažai kaimukų – dauguma gražiai nusipojvę žolytes, pasidarę sodelius, namukai gražiai sutvarkyti, nudažyti. Mūsų kaimai, man atrodo smarkiai nublanksta... Tai kur čia tos priežastys?..
 
Tai va, kelionė jau visai eina į pabaigą. Šiandien ir vėl nakvosiu gražioje stovyklavietėje, gal tik gaila, kad aplinka ne tokia graži – ežeras už kalnelio, tačiau radau paliktų apysausių malkų, tad nusprendžiau pabandyti susikurti lauželį. Su benzino pagalba pavyko jas užkurti (nelabai turėjau kuom tas malkas smulkinti, tai kiek rankomis pajėgiau, tiek), bet dabar jos nelabai noriai dega... Visgi, matyt, užtektinai drėgnos.
 
Kad ir kaip ten bebūtų, rytoj nuo pat ryto žada didelį lietų, tad bandysiu kuo anksčiau išjudėti. Manau, jog apie 10-11 val. turėčiau pasiekti Rakvere ir dumti atgal į namus. Tiem kam aktualu, namuose turbūt neatsirasiu be kokių 9val. vakaro. Gal ir vėliau, priklausys kiek norėsis stoviniuoti...
Komentarai:

Dalia, tai niekas nesako, kad reikia nevertinti to ką turime. Man pavyzdžiui Lietuvos kraštovaizdis yra beprotiškai gražus. Tą ypatingai suprantu grįžęs iš visokių dykumų kraštų. Bet čia kalba eina ne apie tai... Kai keliauji į svetimą ir nepažintą šalį, nekeliauji ten dėl to ką jau esi matęs/patyręs. Naturalu, jog keliauji, būtent, patirti kažką naujo. Tai, kai to naujo nerandi, automatiškai nusivili, nes tada kam keliauti kažkur toli?..

Algirdas : 2017-08-26 00:05

Vytautai, įdomiai susiskaitė apie Estiją, ačiū!

Dalia : 2017-08-25 00:16

Kokie gražūs pelkynai! Labai smagu būtų pasivaikščioti ir pakvėpuoti drėgme ir augalėliais. Ai, dar mintis apie tai, ką rašei apie Estiją/Lietuvą, kad abi panašios viena į kitą ir kad tau neįdomu. Man biškį liūdna dėl to. Kodėl visada reikia ieškoti kažkokių egzotikų, kad patirtum tą malonų jaudulį..? O gal čia reikia emigruoti, kad pradėtum vertinti? Man, žinok, labai trūksta seno gero lietuviško miško Škotijoj. Na, tokio,kaip Antakalnio šilai. Kai paskutinį kartą buvau Lt, tai nuėjau ten pasivaikščioti, nu nerealus jausmas. Arba Lietuvos ežerai... Fantastika! Kai važinėjom po Lietuvą su Džeimsu, sustojom sau kažkur už Anykščių, iš mašinos pūkšt iškart į ežerą - ekstazė! Tas naujumo vaikymasis tai man kažkoks be galo be krašto.

Dalia : 2017-08-25 00:14

Dėl Estijos pirmavimo priežasčių yra įvairių (pvz. kultūrinės - įprastai turtingiau laikosi tos šalys, kurios yra protestantiškų, o ne katalikiškų šaknų, nes protestantam turtu didžiuotis leidžiama, o katalikam - nelabai pridera), bet viena labai objektyvi ir neišvengiama. Estija prie pat savo sostinės ir tankiausiai apgyvendintos dalies visada turėjo išsivysčiusios ir kultūriškai artimos Suomijos sostinę bei jos tankiausiai apgyvendintą dalį. Net sovietmečiu dėl šios priežasties juos nuolat pasiekė daugiau info iš Vakarų, o atsidarius sienom, į Estiją natūraliai plūstelėjo pinigai. Viena - suomių investuotojai, o ir turistai, masiškai vykę ten pigiai pasitūsinti (tarp Talino ir Helsinkio tik 80 km keltu), antra - Estijoj buvo leidžiami uždirbti geri atlyginimai estų, nuvykusių uždarbiauti Suomijon (ir nesunkiai grįždavusių namo savaitgaliais), kas padėjo ir nedarbą laikyti "under check" ir biudžeto socialine parama neapkrauti. Estija gyventojų skaičium ir plotu už Lietuvą pastebimai mažesnė, tad pinigais prisisotinti netruko, o kur to stebuklingo tepalo, vadinamo turtu, daugiau, ten ir infrastruktūra žiūrėk geresnė, ir pažangaus valdymo principai lengviau prigija, ir produktyviausio amžiaus bei talentingiausi žmonės mieliau lieka, bei užuot stresavę dėl išgyvenimo gali ramiau į švietimą koncentruotis, idėjas generuot. Pietų Europoje, beje, irgi yra posocialistinis prasigyvenimo analogas - Slovėnija, tik ten turizmo dimensija labiau išreikšta, nes šliejasi tai jie prie turistinės Italijos, rather than technologiškosios Skandinavijos. :) Įsivaizduok, kad Jungtinė Karalystė ar bent Airija pastaruosius 30 metų būtų buvusi dar arčiau Vilniaus, nei Kaunas - manau, irgi laikytumėmės kur kas padoriau.. O kas gi buvo mūsų kaimynai? Ryga, Minskas - iš nelabai geresnių turtinių pozicijų startavusios vietos.. Estai, manau, iš netoli esančio didžiulio Piterio ir tai daugiau naudos turėjo/turi;)

st_ : 2017-08-24 23:08
Nuotraukos:
DJI_0018.jpg
IMG_3442.jpg
IMG_3445.jpg
IMG_3449.jpg
IMG_3457.jpg
IMG_3458.jpg
IMG_3463.jpg
IMG_3467.jpg
IMG_3469-Pano.jpg
IMG_3480.jpg
IMG_3487.jpg
IMG_3492.jpg
IMG_3495.jpg
IMG_3502.jpg
IMG_3510.jpg
IMG_3516.jpg
IMG_3526.jpg
Algirdas (2017-08-23 21:18)
Nu va, pirma stovyklavietė Estijoje, kur galiu normaliai, kaip kultūringas žmogus, sėdėti prie kompiuterio pavėsinėje. Galų gale, Europoje keliaujam ar ne Europoje?! :) Iš tikrųjų, tai nuostabi stovyklavietė – gražiai įrengta, sutvarkyta, esu vienas, panašu, kad mokesčių irgi neturėtų niekas ateiti surinkti :). Iš pradžių galvojau, kad tikrai neliksiu čia vienas, nes stovykla ganėtinai greta kelio, tačiau visi pravažiuojantys stabteli, pamato, jog užimta ir važiuoja toliau. Man tai patinka :)
 
Tiesa, kelelis iki stovyklavietės buvo tikrai “dulkėtas”… Paskutiniai keli kilometrai vedė per dumblynus ir mėšlynus. Aišku, aš pats tais keliais nusukau, nes kaip ir minėjau, palei stovyklą eina visai neblogas kelias. Kodėl aš ten nusukau, nes neradau normalesnio kelio, kad nereikėtų daryti didelio lanksto… Taigi, pasileidau per pelkynus. O pelkynai, čia visai neblogi… Tiesa, dar ne tokie, kokius mačiau kelias dienas iš eilės palei kelią, kur šoniniai miško keliukai būna susimaišę su upeliu/pelke ir tai netgi oficialiai vadinasi “keliu”. Va čia tai bandomąjį žygelį būtų galima padaryti! Gal kitų metų atranką darome Estijoje? :)
 
Šiandien taip pat atsisveikinau su jūra, kuri, kaip įtariu, mano garbei, prasibudino iš miego ir šiek tiek užšniokštė. Na, aišku, nesulyginsi su visai neseniai regėtu Atlantu, bet visgi palyginus buvo gan gražu. Tiesa, tas užšniokštimas buvo susijęs su pakilusiu vėju, kuris, kai atsisukdavo iš prieš priešos, pasidarydavo visai nemalonu – tiek mynimo prasme, tiek šalčio prasme. Galbūt dėl to, o galbūt dėl to, kad pamiršau šiandien pavalgyti normalius pietus, numynus 60-tą kilometrą, pradingo jėgos. Bet taip visiškai pradingo. Kojos pasidarė medinės ir atrodė, kad nebenuminsiu aš tų likusių 20+ km.
 
Tada prisiminiau, kad prieš išleidama į žygį, Dagnė įdavė du maišiukus – vienas buvo skirtas mano gimtadieniui, kitas buvo skirtas „kai pasidarys labai liūdna arba sunku“. Lyg tyčia šalia kelio išdygo nuostabus suoliukas, tad nusprendžiau sustoti ir atsidaryti pastarąjį maišelį. Atsidariau ir radau savo mylimą, Dagnės firminį pyragą. Puoliau jį kirsti – ir ką Jūs manot? Visos jėgos sugrįžo kvadratu. Sėdau minti ir su vėjeliu įveikiau visus likusius kilometrus. Dagnė mūsų šeimoje yra tas žmogus, kuris į žygius visada pasirūpina saldumynais, todėl labai smagu, kad net ir tada kai ji nekeliauja kartu, manęs nepaliko be jų :) Ačiū, tau, Dagnute :)
 
Tiesa, kad jau pradėjome apie saldumynus, galime sugrįžti ir į rytą, kurio metu išsipakavau pirmąjį Dagnės įdėtą maišelį, skirtą gimtadieniui ir ten radau kitą pyragą :) Šiuo metu sėdžiu savo jaukioje pavėsinėje ir gurkšnodamas arbatą kertu būtent jį. Visai neblogas gavosi tas gimtadienis, net nepaisant to, jog su kiekvienais metais pasveikinančių vis apmažėja... Vis pamanau, jog gal jau reikia įsidėti savo gimtadienio datą į Facebooką, visgi didžioji dauguma sveikina pagal juos... Bet tada prisimenu tuos tuščius ir šaltus „sveikinu“ per gimimo dieną post‘us ant žmogaus „sienos“ ir nusprendžiu atidėti... Gal kai bus 33-ji ;)
 
Visgi tuo visi nuotykiai nesibaigė... Vos nepamiršau paminėti vieno esminio nutikimų, kuris nutiko vos atvažiavus į stovyklavietę. Prisėdau pavėsinėj atsipūsti, kai pamačiau tamsėjantį dangų ir nusprendžiau pasistatyti palapinę, kol nepradėjo lyti. Pradėjus statyti, ėmė krapnoti, aš ėmiau skubėti. Sudedu vidų ir kažkas negerai... Vienas lankas smarkiai iššokęs. Aš ir taip, ir anaip, lietus stiprėja, o tas lankas kaip iššokęs taip iššokęs... Bebandant jį suvienodinti, staiga trakšt ir lūžta jis... Susinervinu baisiausiai, sviedžiu kuoliukus į palapinę ir nueinu atgal į pavėsinę. Lietus lyja, aš sėdžiu ir žiūriu į tą kreivą, šleivą palapinę...
 
Galiausiai kai nustojo lyti, išsiardžiau ją iš naujo, patrumpinau tą sulūžusį kuoliuką, apviniojau izoliaciją (kaip gi be jos?..) ir pastačiau iš naujo. Šį kartą sėkmingai. Ar gal reikėtų sakyti „sėkmingiau“... Nes ji vis dar kreiva, bet labai viliuosi, kad šiandien ir rytojų dar atlaikys...
 
Nepapasakojau dar vieno dalyko – kažkoks truputį išsiblaškęs šiandien :). Aplankiau kažkokio neaiškus pavadinimo krioklį. Iš pradžių atvažiavau prie to krioklio ir šiek tiek susinervavau, nes supratau, kad visgi ne iš tos pusės būsiu atvažiavęs – gražiau vaizdas atsiveria nuo kitos. Pasifotografavau ir numojęs ranka nuvažiavau. Pradėjau važiuoti ir tuo pačiu klaidžioti, mat, pasirodo mano planuoti keliai buvo arba neegzistuojantys, arba tiesiog uždaryti šlagbaumais... Beklaidžiodamas, žiūriu, ogi privažiavau tą patį krioklį iš kitos pusės! Nuėjau dar kartą pafotografuoti, bet supratau, kad visgi ana pusė buvo geresnė :D
 
Ir pabaigai apie dar vieną naujieną – visgi nusprendžiau patrumpinti savo maršrutą ir grįžti ne šeštadienį vakare, kaip planavau, bet penktadienį vakare. Tai susiję su keliais faktais. Vienas iš jų yra tas, kad nėra čia taip jau labai įdomu keliauti – kraštovaizdis labai primena Lietuviškąjį, orai nedžiugina, tad tas mynimas gaunasi tokia daugiau betikslė rutina, nei kažkoks didelis malonumas, o labiausiai, tai, ko gero, dėl to fakto, kad šis tolimesnis maršrutas buvo prilipdytas daugiau dėl to, kad būtų kur minti, o ne dėl to, kad labai norėjau ten praminti. Turiu dar vieną likusį norą, tai yra įveikti kelias pelkes, ką bandysiu padaryti rytoj ir jau kaip ir apsisprendžiau, kad tada suksiu trumpesniuoju keliu, atgal link Rakvere kaimelio.
 
Taigi, rytojaus stovykla turėtų būti apie 12km iki Rakvere, kurią pasieksiu penktadienį, jeigu tikėti prognoze, per didžiulį lietų, per kokią valandžiukę, tuo užbaigdamas šį ganėtinai įsimintiną nuotykį.
 
Kadangi ir vėl daug pripyliau, tai paskutiniuosius atsiliepimus apie tai ką man reiškia keliauti vienam pasilikime arba rytojaus vakarui, arba, gal labiau tikėtina, po grįžio :) 
Komentarai:

Dėkoju visiems sveikintojams. Romai, tai ne pykti reikia, o džiaugtis. Pirmiausia dėl to, kad tavo draugas/brolis turi tokią aistrą kažkam, o antra, kad jis savo dieną leidžia būtent darydamas tai ką jis myli :) Beje, dargi ir pats, bent iš dalies, esi kaltas dėl to pomėgio atsiradimo. O dėl šventimo, būtent dėl to, kad labai noriu atšvęsti gimtadienį su savo draugais ir darau jį po kiekvienos kelionės sugrįžęs :) Juk vidury savaitės vis tiek niekas nebūtų šventęs...

Algirdas : 2017-08-24 20:55

Sveikinu :D Perskaičiau visą kelionę, lig šiol. Pagalvojau, kaip smagu būtų paminti su tavimi per tavo gimtadienį. Linkiu, kad šis noras išsipildytų! :) O mano mėgstamiausia ištrauka tai apie krioklį, kur vaizdas gražiau atsiveria iš kitos pusės :))) Laimingai įveikti pelkę ir sugrįžti!

Linas : 2017-08-24 01:06

Buvau nutaręs nesveikint kad turėdamas galimybę atsisakei švest su draugais. Bet tiek jau to, tu man lyg brolis tai negaliu pykt labai. Palinkėsiu kad ateinančiais gyvenimo metais žengtum žigsnį į savarankišką gyvenimą, mažas simbolinis žingsnelis ši savarankiška kelionė :)

DonRomaso : 2017-08-23 23:41

Gražios gimtadienio nakties. Daug nuotykių ir beribės sėkmės juose. Visada mintyse špygas kryžiuoju už kiekvieną tavo ir komandos avantiūrą. Ir taip pat ačiū už pastarąjį dienoraščių mėnesį. Kas vakarą laukdavau 'o kas toliau'

Renata : 2017-08-23 22:45

Algirdai, su gimtadieniu - visa ko geriausio: sveikatos, nuotykių, sėkmingų kelionių ir gero ūpo.

Dainius : 2017-08-23 21:39
Nuotraukos:
Peraugęs grybas po lietaus...
IMG_3366.jpg
IMG_3371.jpg
IMG_3376.jpg
IMG_3387.jpg
IMG_3393.jpg
IMG_3395.jpg
IMG_3399.jpg
IMG_3405.jpg
IMG_3423.jpg
Algirdas (2017-08-22 22:01)
Antroiji diena Estijoje man priminė kodėl aš nemėgstu keliauti dviračiu po Europą... Na, gerai, kodėl aš nemėgstu keliauti, turbūt, yra ne viena priežastis, bet dauguma jų galiausiai susiveda į vieną – „civilizacija“. Šiandien vakare nusprendžiau šiek tiek parizikuoti ir nevažiuoti į suplanuotą kempingą, taip pataupant kelis rytojau kilometrus. Kadangi ryt švęsiu gimtadienį, tai pamaniau, gal bus visai smagu labiau patinginiauti. Juolab, kad ir orų prognozė pasikeitė iš „lietus“ į „debesuota“ arba „debesuota su pragiedruliais“ (priklauso kur žiūri).
 
To pasekoje, likus apie 10km iki pabaigos ėmiau ieškoti nakvynės vietos. Ir ką jūs manote?.. arba „privati valda“, arba mėšlynai, arba per daug atviros vietos, pvz.: pravažiavau kelis paplūdymius, bet jie visiškai palei kelią ir dar turbūt priklauso kažkokiam kaimeliui. Kadangi laiko turėjau daug, tai vis nesirinkau nei vieno, nei kito, bet laikas vis seko ir kuo toliau, tuo darėsi aiškiau, kad teks pasirinkti vieną iš šių blogybių.
 
Rezultate nusukau nuo kelio kažkokiu nepažymėtu miško keliuku, kuris ne už ilgo pavirto į sunkiai pravažiuojamas provėžas, tačiau galiausiai privažiavau jūros krantą. Tiesa, jeigu įsivaizduojate „jūros krantą“ plius minus taip kaip Nidos paplūdimį: smėlėtas krantas, banguojanti jūra, tai labai klystate. Pirmiausia, nežinau ko čia ta jūra „užėdusi“, bet ji visiškai rami – panašesnė į ežerą nei į jūrą... Na, bet jūros jau nepakeisi, kokia ji yra, tokia. Antra, kad ir krantai čia dažniau ne smėlėti, o kokie nors meldais apaugę, užpelkėję – nei prieisi, nei privažiuosi. Tai mano stovyklavietė yra daugmaž miško ketera, su kiek aptrypta žole. Na, o trečia ir mano manymu blogiausia, kad čia akivaizdžiai kažkieno žemė, nes pilna pripjauta ir tvarkingai sudėta malkų. Tiesa, nepanašu, jog ta žemė dažnai lankoma, o ir ženklų jokių nebuvo, tai numojau ranka ir stojau.
 
Pati diena nebuvo baisiai ypatinga – nuo pat ryto ėmė lyti, tad nespėjau išsidžiovinti palapinės, teko staigiai pakuotis. Mano laimei lijo ne ilgai – apie pietus aprimo. Dangus pilnai neišsigiedryjo, saulės nemačiau, na, bet negali vyti dievo į medį, svarbu, kad bent apdžiūti spėjau. Vos sustojus ir pasistačius vėl ėmė lyti, tad sulindau į dvivietę palapinę, kurioje vos telpu vienas ir tūnau... Smagu! :D
 
Šiaip ar taip, rytoj švęsiu savo gimtadienį ir esu nusiteikęs pozityviai. Rytojaus stovyklavietė suplanuota, nežinau ar bus mokama, ar ne, bet jeigu ją pasieksiu, turėtų būti nebloga vieta. Kadangi lietaus irgi nežada (tikiuosi neapgavo), tai viliuosi, kad gimtadienį gerą turėsiu :)
 
Sakiau jau šiandien parašysiu apie tuos jausmus, kaip jaučiuosi keliaudamas vienas, bet nusprendžiau dar juos pabrandinti – tad pakentėkite :D
 
Tik baigiau rašyti šį įrašą, kai pamačiau, jog palapinė ėmė švytėti. Prasegu durų užtrauktuką – o ten saulė :) Iš karto mečiau kompiuterį į šoną ir lindau laukan. Tiesa, išlindus nelabai buvo ką veikti, nes viskas aplink šlapia, su kuo bendrauti, kaip žinia nėra, tad tiesiog trypčiojau aplinkui, karts nuo karto pabendraudamas su savimi :D Šiaip ar taip, saulė visada pakelia nuotaiką (nebent ji šviečia be perstojo, o tu esi Namibijos dykumoje – tuomet nuotaiką kelia ne taip stipriai), tad vakarą praleidau pakylėtos nuotaikos :)
Komentarai:

Dėkui visiems už sveikinimus, labai smagu jų sulaukti ir tikrai nesijaučiau šiandien vienišas. Netgi priešingai, jaučiausi visų mylimas ir laukiamas, o žinoti, kad yra visa krūva žmonių, kuriems rūpi yra vienas nuostabiausių jausmų. Taigi, dar kartą ačiū Jums!

Algirdas : 2017-08-23 21:26

Su gimtadieniu! Linkiu, kad per tavo keliones lytų mangais, kaip MangoLijoj, bet nekratytų kaip Kratijoj, ir neėstų uodai, kaip Ėstijoj. O baigiantis kelionėm nebijotum grįžt namo, kaip po NamiBijos, nes namai atrodytų, kaip Rūmunijos rūmai, ir juose lauktų šlovė, kaip tada įveikus Šlovėniją. :)

st_ : 2017-08-23 20:37

Su Gimtadieniu, Algirdai. Nesi tu vienas šiandien, juk su tavim gamta, kurią labiau myli nei miestus. Gera proga ramiai pagalvoti apie gyvenimą ir pasvajoti apie kitas keliones ar dar apie ką nors. Gražaus tau žvaigždėto vakaro...

Aušra M. : 2017-08-23 19:34

Su gimtadieniu, Algirdai! (ir Gintare, jei uzsuki cia :))

Dalia : 2017-08-23 13:39

Sveikinu su gimtadieniu! Gaila, kad esi vienas, nėra net su kuo pakelti šampano (kolos) taurę... Stiprybės, gražių kelių, kad visada šviestų saulė, o kelias vingiuotų pavėjui:)

Romobite : 2017-08-23 08:16

Šitas epic :DDDD "Tiesa, išlindus nelabai buvo ką veikti, nes viskas aplink šlapia, su kuo bendrauti, kaip žinia nėra, tad tiesiog trypčiojau aplinkui, karts nuo karto pabendraudamas su savimi :D"

Sigita : 2017-08-22 22:51
Nuotraukos:
IMG_3262.jpg
IMG_3264.jpg
IMG_3269.jpg
IMG_3271-HDR.jpg
IMG_3281.jpg
IMG_3283.jpg
IMG_3288.jpg
IMG_3289.jpg
IMG_3295-HDR.jpg
IMG_3298.jpg
IMG_3316.jpg
IMG_3317.jpg
IMG_3327.jpg
Algirdas (2017-08-21 23:14)
​Pirmoji diena prasidėjo su daug nuotykių... Žinoma, pirmiausia laukė kelionė į Estiją, tad buvau suplanavęs atsikelti 7val ryto ir apie 7:30 pajudėti iš namų. Tai, pagal mano skaičiavimus, būtų man leidę atsirasti pradžios taške apie 16-17val. Atsikelti atsikėliau, bet visiško atsitiktinumo dėka, pastebėjau, kad vakar sukeltas į GPS‘ą Estijos žemėlapis – neveikia. Prasidėjo panika. 7:30 – aš dar prie kompo, 8:00 – aš dar prie kompo ir tik 8:40 pavyko pajudėti nuo namų… Planuoto žemėlapio taip ir nepavyko įsikelti, tad griebiausi varianto b, parsisiunčiau naują žemėlapį ir susikėliau jį. Jis toli gražu ne tobulas, palyginus su pirmuoju, bet bent galiu orientuotis kur esu.
 
Išvažiavus nuo namų, kilometrai rinkosi gan sėkmingai. Tiesa, visą kelią nepaliaujamai kamavo jausmas, kad kažką pamiršau. Šiuo metu gulėdamas pajūrio papludymje, vis dar neatsiminiau kažko, ką būčiau pamiršęs, tad, turbūt, jau galima būtų preziumuoti, jog tai nėra tiek svarbus daiktas (jei jis iš vis yra).
 
Artėjant prie pradžios taško – miestelio Rakvere, vis labiau ėmė jaudulys. Kažkaip, kol sėdėjau automobilyje viskas atrodė ramu ir paprasta – aplinka įprasta, kelias bėga pro akis, muzika groja, oro temperatūra pagal pageidavimus, lietus, pilantis už lango, „nekaso“... Tačiau artėjant prie Rakvere, atrodė, kad širdis išlips iš krūtinės... Tarsi, ne į n-tąją kelionę leisčiausi, o į pirmą gyvenime, tarsi ne į Estiją, o į Antarktidą išsiruošiau...
 
Jeigu reikėtų įvardinti kas labiausiai neramino, turbūt, negalėčiau. Manau, kad visos baimės kilo labiau iš neracionalių minčių, kurias ramiai paanalizavus, gali išsklaidyti, bet visgi... Gali viską puikiai suvokti protu, tačiau dažniausiai tai nieko nekeičia.
 
Užtat kas pakeičia, tai ėmimas ir darymas! Atvažiavau, neatidėliodamas, šokau iš automobilio, viską užsikroviau ant dviračio, užrakinau automobilio dureles (labai tikiuosi...) ir nuvažiavau. Vos pradėjau minti, visos baimės tarsi išgaravo – mynėsi lengvai ir greitai, kai staiga – paukšt per galvą... Benzino butelys! (kuris reikalingas degikliui, kad galėtum išsivirti valgyti) Tai visa laimė, kad buvau nuvažiavęs tik apie porą kilometrų... Keikdamasis, apsisukau ir grįžau prie automobilio.
 
Antrasis startas buvo kiek sėkmingesnis. Ore tvyrojo daug drėgmės, kuri kartkartėmis pavirsdavo į miglą ar nedidelį lietų. Bet kuriuo atveju, tai neerzino ir net tam tikra prasme sukūrė įdomią atmosferą. Myniau ganėtinai tuščiais, labai geros kokybės keliais ir net tais kartais, kai išvažiuodavau į kokį pakelės žvyrkeliuką, jis būdavo tokios kokybės, kad nejučiomis pagaudavau save mąstantį – „jooo... toks žvyrkelis Namibijoje būtų buvęs asfaltas...“.
 
Viso to pasekmė, kad spėjau aplankyti vieną lankytiną objektą – Toolsa kaimelio pilį bei įveikti visus suplanuotus 40km. Dieną užbaigiau su besileidžiančia saule, įsikurdamas kažkokiame, alia kempinge... Tiesa, visa situacija gan komiška buvo – važiavau keliu, žiūriu ženklas į kempingą (maždaug sutampantis su mano pasižymėtu). Ramiai nusuku ir pradedu minti miško keliuku. Šis pradeda šakotis, ženklų į kempingą nebelieka. Aš plius minus iš nuojautos vis pasirenku kokį keliuką, kol galiausiai privažiuoju „plytą“ su kažkokiu estišku prierašu. Nieko nesuprantu, tad apsimetu kvailiu ir minu toliau. Privažiuoju kažkokią stovyklą, kuri tarsi ir galėtų būti kempingas, bet lyg ir nevisai. Užkalbinu pirmą sutiktą mergaitę, ši pagūsčioja pečiais ir sako „einu pasikalbėti su manager‘iu“. Kol ji nuėjo kalbėtis, aš dairausi ir prieinu išvados, kad čia kažkokią vaikų stovykla. Man begalvojant iš namuko išeina moteriškė ir sako – tai statykit palapinę papludimyje. Apsisukdama ranka mosteli į vieną pusę – „čia dušai“, į kitą – „čia tualetas“ ir paprašiusi 3 eurų nueina į namuką.
 
Na, papludimį radau – kur ten tie dušai ir tualetai – vienas dievas težino ir jeigu naktį man prireiks vieno arba kito, tikrai neisiu jų ieškoti! :D
 
Įsikūriau visiškai greta jūros, kuri čia labiau primena labia ramų ežerą nei jūrą, tačiau vis tiek gan smagu. Kiek liūdniau yra tai, kad pasiėmiau iš Purlio palapinę (tam, kad nesivežti savo trivietės), kuri paaiškėjo, kad yra visiška lūžena! Purly, jeigu skaitai, tai žinok, kad pykstu! :D Pastatyti pastačiau, bet bijau, kad jeigu naktį pakiltų vėjas, tai ją ir nuneštų kartu su manimi... Ir neduok tu dieve, jei kurią naktį lis, nes įtariu, kad liksiu kiaurai šlapias... Per dugną skverbiasi drėgmė nuo smėlio, o viduje tiek „daug“ vietos, kad aš gulėdamas skersai beveik remiu kojomis ir galva sienas... Žodžiu, jei ji man atlaikys šias kelias dienas, bus nerealu :D
 
Pabaigai galvojau papasakosiu apie nuotaiką, bet kadangi ir taip daug prirašiau, tai gal pasiliksiu tai kitam kartui, kai nebus tiek įspūdžių :) Šiaip, kol kas esu optimistiškai nusiteikęs :)
Komentarai:

Purly, man truputį per stogą leidžia :D bet kolkas stovi.. dar pagalvojau ar kartais nebūsit su ja ir islandijoj keliavę :D Koste, kolos dar neragavau :) Gie, jos tikrai trūksta, nes ant nugaros per lengva atrodo :) Dalia, ji ir buvo gan arti vandens, bet kaip ir minejau, cia ne jura, o bala.. :(

Algirdas : 2017-08-23 07:21

Man rodos kamerą pamiršai... :)))

Gie : 2017-08-23 00:33

Ar Estijos kokakola skani? =)

Kostia : 2017-08-22 16:04

Aš juk tave perspėjau, kad ji ne pirmos jaunystės ir gerokai palūžus! :) Bet nesijaudink, ji man sulūžo po kelių mėnesių naudojimo, bet paskui vis tiek atlaikė daugybę kelionių. Gal nepatikėsi, bet net Islandijos vėjus ir lietus ištvėrė, nors ne kartą atrodė, kad tuoj tuoj ir visai susiplos... Svarbu gerai įtempk, užlipink lipdukus, miegok truputį įstrižai ir galvok apie ypatingą jos aurą! :) Beje, turiu dar vieną, kurioje kažkada prabudau 1 cm gylio baloje, jeigu kada prireiktų...

vp : 2017-08-22 03:36

Palatkė labai arti prie vandens atrodo...

Dalia : 2017-08-21 23:52
Nuotraukos:
IMG_3226.jpg
IMG_3231.jpg
IMG_3236.jpg
IMG_3242.jpg
Algirdas (2017-08-21 17:26)
As jau marsruto pradzios taske! :) Atvaziavau sekmingai, dabar pakuojuos daiktus ir pradedu kelione! Is visu pusiu baisus debesys, bet kolkas nelyja! :)
Komentarai:

Sėkmės ir gerų įspūdžių. Lauksim žinių!

Romobite : 2017-08-21 20:21
Algirdas (2017-08-20 23:10)
Taip keista, kai kątik parašiau paskutinįjį Namibijos įrašą ir štai persijungiu į naujo nuotykio dvasią ir jau rašau pirmą įrašą naujai kelionei! :) Na, bet pirmiausia, kodėl nauja kelionė? Ir apskritai, kodėl Estija?

Kadangi jau visą eilę metų savo gimtadienį sutikdavau kelionėse, labai norėjau išlaikyti šią tradiciją ir šiemet. Tai yra labai puikus būdas sutikti savo gimtadienį, nes po krūvos metų gali nesunkiai atsiminti tą dieną, ką veikei ir kaip jauteisi... Pavyzdžiui pamenu, kaip 2010 metais myniau prieš milžinišką vėją Islandijoje, kaip Giedrė padovanojo vilnones pirštines ir coca-colos buteliuką ir kaip šalčio ir vėjo paveiktas, psichologiškai palūžau tą dieną. Pamenu kaip 2013-ais metais sėdėjau kažkokio Indijos viešbučio kambaryje ir žiūrėjau į ant lubų besisukantį ventiliatorių, kol Indrei buvo bloga gulint ant lovos, o Andrius sėdėjo tualete mūsų kambaryje :D Pamenu, kaip 2012-ais metais gimtadienį sutikau ant nuostabios upės kranto Altajaus krašte (tik išvažiavus iš Altajaus respublikos), kaip besileidžianti saulė melancholiškai nutvieskė dangų ir atrodė, kad laikas sustojo.

Labai gera visa tai atsiminti, ypač žmogui, kuris absoliučiai neatsimena nieko - net to, kas vyko prieš savaitę :) Deja, šiais metais, nelabai gavosi suplanuoti metų kelionę savo gimtadieniui, tad teko ieškoti alternatyvos. Iš pradžių dairiausi į Norvegiją - turbūt, vienintelę šalį Europoje, kuri jau kuris laikas mane traukia ir kurią labai mielai aplankyčiau, tačiau supratęs, kad savaitės jai būtų labai mažai, o ir kelionė kainuotų labai brangiai, atidėjau šią idėją. Tada žiūrėjau į Švediją, bet ši manęs nesužavėjo, o ir ne ką pigesnė būtų buvus. Liko dairytis arčiau: Lenkijoje buvau pernai, Latvijoje - taip pat neseniai, tad pradėjau dairytis į Estiją. Galbūt, ir nebūčiau jos pasirinkęs, galbūt, būčiau nusprendęs likti namie, jeigu ne vienas visiškas atsitiktinumas - vėlų vakarą, prieš nepilną savaitę, akies krašteliu užmačiau Lino Vainiaus post'ą Facebook'e - "gal kam reikia Estijos žemėlapių". Nusprendžiau, kad atsitiktinumų nebūna, parašiau, sukontaktavom ir jau po poros dienų dėliojausi maršrutą.

Taigi, planas paprastas - pirmadienį, iš ankstyvo ryto, sėdu į automobilį ir leidžiuosi į miestelį Estijoje pavadinimu Rakvere. Čia Hyper Rimi aikštelėje palikęs automobilį, pasiimu dviratį ir daiktus ir išminu. Maršrutą pasidėliojau gan žiaurų, tad nenustebkite, jeigu jo viso net nebandysiu įveikti. Čia pateiktas variantas maxi - yra dar ir variantai medi bei mini. Viskas priklausys nuo orų, kurių kol kas nieko gero nežada, bei nuo nuotaikos. Dėl jos pergyvenu labiausiai. Tai bus pirmas kartas gyvenime, kai leisiuosi į kelionę vienuj vienas. Nežinau kiek metų knietėjo išbandyti tokį keliavimo būdą - turbūt, kas kartą sutikus kokį nors keliautoją svetimoje šalyje pagalvodavau apie tai, ir štai, pagaliau, išsiaiškinsiu ką tai reiškia. Laisvai gali būti, kad po pirmos nakties palapinėje sakysiu - "eina velniop", apsisuksiu ir grįšiu namo. Nesmerkite manęs už tai :D Bet juk išbandyti verta :)

Tai va, ryšio tikiuosi daug ir gero, tad kviečiu sekti nuotykius čia. Patyrinėkime tas Estiškas pelkes kartu! Ar tikrai jos ten tokios geros?! :)
Komentarai:

Na, aš meluočiau, jei sakyčiau, kad Škotija mane ypatingai traukia, bet, jeigu tave paguos Dalia, po Norvegijos, tai turbūt yra realiausias mano kelionių tikslas Europoje :) Bet taip, yra tiesos ir tame, ką st_ sako...

Algirdas : 2017-08-23 21:29

O bus ir Estiškos kelionės video? Iššūkis pačiam save nusifilmuoti :) sėkmės!

Gie : 2017-08-22 00:40

Man tai lengviau patikėti, kad Estiją pasiekti (su daiktais ir dviračiu) tiesiog daug pigiau.. :)

st_ : 2017-08-22 00:14

Sėkmės kelionėje, ir gero oro. O vienam ne taip jau ir blogai, tik vakarais nuobodoka ;-)

Mindaugas : 2017-08-21 21:46

Geros keliones! Negaliu patiketi, kad taves Skotija netraukia... Skauda man sirdi del to!

Dalia : 2017-08-21 16:28

Kada filmas?

R. : 2017-08-20 23:37