Mongolija

Kelionės data : 2016-08-13 - 09-11
Keliauninkai:

Noriu pamatyti filmą

@

Filmas bus rodomas kino teatre. Įveskite savo el. paštą, jei norėtumėte būti informuotas kada ir kur jis bus rodomas

Maršrutai:
‐ Planuojamas (punktyras) ‐ Nuvažiuotas

Pasisakymai:

Algirdas (2016-10-05 01:00)
Šiuo metu jau sėdžiu namuose ir yra prabėgusios kelios savaitės nuo grįžimo į juos. Vis galvojau apie paskutinįjį įrašą šios kelionės dienoraštyje, mintys vis lipo viena per kitą, kovojo už teisę būti išgirstos. Kiekvienais metais paskutinysis įrašas būna tam tikras kelionės apibendrinimas, kuriame pasidalinu savo jausmais apie tą kelionę, jausmais komandai bei jausmais, kurie užvaldė grįžus namo. Taigi, noriu išlaikyti šią tradiciją ir šiais metais.

Galbūt, pradėkime nuo pačios kelionės. Mongolija, nežinau kiek metų, sukosi mano galvoje tarp potencialiai norimų aplankyti šalių. Manau, kad nuo pat pirmo karto, kai pamačiau filmą "The Long Way Round" - apie porą motociklininkų keliaujančių aplink pasaulį, norėjau pamatyti šią šalį. Norėjau išgyventi ką reiškia keliauti per lygumas, per neaprėpiamus akimis plotus, per dykines, per tą tuštumą. Norėt norėjau, tačiau kartu ir bijojau. Pamenu, kai keliavome Islandijoje, tos Islandiškos dykinės, šiek tiek buvo pradėję žaisti su smegenimis ir nežinojau kaip būtų, kai tektų keliauti per jas visą mėnesį.

Turbūt, labiausiai paskatino ryžtis šiai kelionei, kai pamačiau, jog Mongolija nėra tokia jau lygi, kaip atrodo. Vakarinėje savo dalyje, ji taip pat turi dalelę Altajaus kalnų. Šis atradimas buvo galimybė užgriebti šiek tiek tos Mongolijos, kartu ne neriant į ją stačia galva. Toks tarsi bridimas į ežerą - pirma įkiši koją, o tada jau sprendi ar nori lįsti giliau. Maršrutą irgi paplanavau taip, kad gautume truputėlį tos tikrosios Mongolijos, bet kartu tai nebūtų kelionės esmė.

Kalbant apie maršrutą, tai, turbūt, buvo vienas sunkiausių pasiruošimų kelionei per visus metus. Informacijos apie šalį pavyko rasti labai nedaug, dar mažiau informacijos pavyko rasti apie planuojamo maršruto įveikiamumą. Žemėlapių taip pat beveik nebuvo, tad išeitis buvo pasiruošti juos pačiam. Daugmaž sugalvojęs kurį kraštą noriu imti, pasiėmiau palydovines nuotraukas ir pradėjau perpaišinėti visus įmanomus keliukus. Jeigu kam kyla klausimas kiek laiko toks darbas užtrunka, galiu atsakyti, užtrunka - beprotiškai ilgai ;) Manau, sudėjus visą laiką praleistą vien perpaišinėjant žemėlapius, drąsiai susidarytų bent kelios paros. Maršruto planavimą smarkiai palengvino užtiktas rusų dviratininkų kompanijos išsamus ekspedicijos aprašymas. Pavykus sukontaktuoti su jais, netgi pavyko gauti jų tikslų maršrutą. Tai buvo didelis palengvinimas, nes dabar jau turėjome atspirties tašką ir žinojome, jog kažkas jau bandė tai įveikti dviračiu. 

Grįžus vienas pirmų mamos klausimų buvo "tai ar nenusivylei?". Išgirdęs jį, šiek tiek susimąsčiau. Aš džiaugiuosi, kad man pavyko patirti kas yra toji Mongolija. Tai buvo atsakymas į N metų kamavusį klausimą. Aš niekada nepamiršiu beribio dangaus, kuris būdavo užgulęs lygų kraštovaizdį, nepamiršiu ir snieguotų kalnų viršūnių, kurios tolyje, lyg švyturys rodydavo kelią arba tos tylumos, kai įvažiuoji į daubą, kuri užstoją ūkaujantį vėją. Mirtinos tylos. Tokios tylos, kai gali girdėti plakant savo širdį. Bet kartu tai nebuvo ta kelionė, po kurios negali atsigauti kelis mėnesius. Priežasčių manau yra kelios. Iš vienos pusės, nors tas kraštovaizdis ir kerėdavo, bet jis nebuvo vientisas. Dažnai gražias vietas skirdavo labai nuobodūs ir dulkėti, statybų aikšteles primenantys vaizdai. Iš kitos pusės - kompanija.

Ilgai mąsčiau ką norėčiau pasakyti savajai kompanijai. Labai tikėjausi, kad turėsime bent vieną vakarą link kelionės pabaigos, kai galėsim susėsti prie laužo, ir padaryti vakarą "padušam" :) Kai kiekvienas išsako viską ką galvoja. Asmeniškai, aš norėjau pasakyti du dalykus: pirmiausia, tai nuoširdžiai padėkoti visiems už kelionę. Taip buvo visko, tačiau žinau, kad tie negatyvūs dalykai turi pasimiršti ir galiausiai liks neišdildomi prisiminimai visam likusiam gyvenimui. Tai verta tausoti ir už tai verta padėkoti. Taip pat, norėjau padėkoti už tai, kad jie pasitikėjo manimi, kad sekė iš paskos net tuomet, kai aš ir pats nebuvau užtikrintas savimi. 

Antrasis dalykas, kurį norėjau pasakyti, ir čia kiek sudėtingesnis dalykas, tai kiekvienam atskirai duoti tam tikrą feedback'ą. Taigi, nors tai ir ne prie laužo ir ne vakaras "padušam", bet pabandykime...

Pradėkime nuo žmogaus, kurio vien buvimas kartu man suteikdavo stiprybės. Kalbu, žinoma, apie Dagnę. Dagnė, aš manau, šiais metais buvo smarkiai sustiprėjusi, galbūt, užgrūdinta praeities kelionių, bet nepaisant ypač stiprios komandos, didžiąją dalį laiko, ji puikiai gebėjo palaikyti bendrą tempą, nenusileisdama, o kartais net lenkdama stipresnius komandos draugus. Taip pat noriu jai padėkoti už puikiai atliktas maistininko pareigas. Nors tai yra antros pagal sunkumą pareigos, tačiau ji su jomis susitvarkė be priekaištų. Maistas buvo skanus, apskaičiuotas preciziškai, suplanuoti užsipirkimai budavo greiti ir efektyvūs, viskas ko galima norėti iš maistininko. Taigi, dėkui tau! Norėčiau papasakoti ir neigiamą Dagnės pusę, bet man su ja dar reikės gyventi. Taigi, nepasakosiu. :D

Audrius. Pamenu, kai išvažiavome į Kirgizijos kelionę, aš buvau 95% įsitikinęs, kad su Audriumi susipyksim. Jis gali būti grubus, kartais pritrūkstantis pakantumo kitiems ar jų nuomonėms ir aš buvau įsitikinęs, kad tai anksčiau ar vėliau prives prie konflikto. Tačiau neprivedė. Netgi priešingai, ši pažintis peraugo į stiprų pasitikėjimą bei pagarbą vienas kitam. Man didelė garbė, kai su manimi keliauja žmogus, turintis tiek patirties ir žinių, ir, kuris, be kita ko, pasitiki mano priimamais sprendimais. Norėčiau jam padėkoti už tai, kad eilinį kartą buvo gerai pasirūpinta savo pareigybėmis, o su visomis iškilusiomis techninėmis problemomis efektyviai susitvarkyta. Taip pat, tikrai nepamiršiu to nutikimo su upeliu (antrąją kelionės dieną). Toje situacijoje Audrius užsidėjo riebų pliusą mano akyse. Mano kritika Audriui būtų nebent tokia, kad kartais norėjosi labiau proaktyvaus mechaniko darbo. Pvz. matant kaip Aidui nesiseka uždėti padangą, imti ir padėti jam tai padaryti, arba dienos pabaigoje pačiam peržiūrėti grupės dviračius, bagažinių varžtus ir pan. Tai neužtrunka ilgai, o ypač mažiau patyrusių komandos narių atveju, gali prevenciškai užkirsti kelią įvairioms problemoms. 

Aidas. Aidas mano akyse sublizgėjo tą akimirką, kai jam buvo blogiausia. Link kelionės pabaigos, susidūrus su tam tikromis sveikatos problemomis ir nevalgius maisto, turbūt, kokias 3-4 dienas, Aidas pradėjo nebepalaikyti komandos tempo ir smarkiai atsilikti. Kaip tik tuo metu buvome pasiekę būseną, kai negalėjome sau leisti neįvykdyti dienos maršruto plano, dėl to, pasitarę su komanda, pasiūlėme jam bandyti tęsti kelionę susistabdant kokį nors automobilį, tačiau jis šį pasiūlymą atmetė ir susiėmęs pakėlė savo važiavimo tempą. Nežinau tikslių priežasčių kodėl jis tai atmetė, bet pamenu dar prieš kelionę kaip su juo kalbėjome ir jis minėjo, kiek jam svarbu yra užbaigti tai ką pradėjai, ką suplanavai ir kad maršruto įveikimas, jam taip pat yra svarbi kelionės dalis. Taigi, šioje situacijoje aš supratau, kad tai nėra vien žodžiai. Man pačiam, suplanuotas maršrutas yra labai svarbi dalis kelionės, dėl to aš negaliu negerbti tokio požiūrio. Tiesa, tą akmirką mane tas kiek suerzino, nes aš tai mačiau, kaip savo asmeninių ambicijų iškėlimą aukščiau komandos gerovės, tačiau pamatęs, pakilusį Aido tempą, permąsčiau viską ir supratau, jog tai yra užsispyrimas nepasiduoti, nenuleisti rankų, įveikti visas kliūtis. Tai mane žavi. Kritika, kurią norėjau išsakyti Aidui, tai jo per didelis atsiribojimas nuo komandos. Dažnai atrodė, kad jis keliauja paralelinėje visatoje, retai prisiimdamas buities darbus, kartais pamiršdamas savo pareigybes, kartais dingdamas tais momentais, kai pvz ruošiamasi valgyti vakarienę. Norėjosi didensio jo įsiliejimo.

Dovilė ir Ugnius. Manau, kad didžiaja dalimi mano nuomonė apie juos formavosi kaip apie vieną vienetą, nei kaip apie atskirus žmones, tad ir savąjį atsiliepimą apjungsiu į vieną. Labiausiai aš norėčiau pasidžiaugti tuo, kaip rimtai jie pasižiūrėjo į savo pareigas. Jie buvo kelionės "medikai" ir nei akimirkos man nekilo dvejonių dėl jų pasiruošimo šioms pareigoms. Jie tiek žinojo kaip reikia gydyti vienas ar kitas problemas, tiek buvo pasirūpinę užtektinu kiekiu vaistų. Taip pat, tikrai nepamiršiu, regis, penktosios dienos reindžerių posto, kur Ugnius sužibėjo savais derybininko sugebėjimais. Esu beveik įsitikinęs, kad jeigu ne jis, kelionė būtų labai smarkiai pakeitusi savo maršrutą, tad lenkiu žemai galvą prieš jį ir labai džiaugiuosi, kad toje situacijoje jis buvo su mumis. Nepaisant šių gražių dalykų, būtent su jais mes turėjome daugiausia konfliktų, tad manoji kritika, ar, galbūt, labiau reikėtų sakyti pastebėjimas, yra labai paprastas - aš manau, jog jie iškeliavo ne į tą kelionę. Kiek žinau, jiems tai buvo pirmoji tokio tipo kelionė ir, mano nuomone, jie jai nebuvo tinkamai nusiteikę ar psichologiškai pasiruošę. Galbūt, čia yra kažkiek ir mano kaltės, galbūt, aš per mažai aiškiai išsakiau kas laukia, galbūt, tai yra tiesiog ne jų keliavimo stilius. Bet kuriuo atveju, jeigu jie kada dar sugalvotų keliauti į kitą tokio pobūdžio kelionę, aš siūlyčiau labai smarkiai apgalvoti ar verta tai daryti.

Šioje srityje būtų galima dar kalbėt ir kalbėt, rašyt ir rašyt, bet nemanau, kad tai verta daryti. Aš suprantu, kad visi mes esame skirtingi žmonės, kiekvienas su savais "čiūdais" ir tai kas nepatinka man, nebūtinai yra blogai. Taigi, stengiausi nesileisti į asmeniškumus ir pateikti, kaip įmanoma labiau, objektyvią nuomonę. Atsiprašau, jei ką įskaudinau ar įžeidžiau, ne toks buvo mano tikslas.

Na, ir pačioje pabaigoje dar norėčiau padėkoti, pirmiausia, Jums, brangūs skaitytojai, kurie sekėte kiekvieną mūsų žingsnį, ištroškę laukėte bent kokios naujienos bei žinoma mūsų brangiems remėjams:
  • tai ilgamečiai mūsų draugai iš Baltic Bike Travel, kurie turi savo internetinę parduotuvę www.duratai.com - joje be kitų puikių prekių, galite geromis kainomis įsigyti vienus patikimiausių pasauly, mūsų pačių naudotus, Ortlieb krepšius;
  • Taip pat Lukla už tai, kad šildė savo miegmaišiais, pašiltukais bei pūkinėmis striukėmis;
  • ir Adventure Foods, už puikius maisto davinius, kurie buvo išsiganymas nuo ryžių su Saira :)

Visus laukiančius filmo kviečiame jungtis prie specialiai jam sukurtą Facebook puslapį "Dviračiais per Monogliją"
Komentarai:

Vilma, labai malonu girdėti, kad dienoraštis buvo taip laukiamas! :) Atsakant į klausimą, tikrai žinau, kaip sudėtinga išsirinkti miegmaišį…. Ypač moterims ;) Gi mums neužtenka perskaityti charakteristiką ir nuspręsti tiks ar ne, reik pačiupinėti, atsigulti, išgirsti atsiliepimus ir dar iš konsultanto išgirsti patvirtinimą, kad tavo sprendimas yra geriausias :D. Jei turi laiko ir kantrybės laukti, tai po kelių mėnesių turėtų atsirasti filmukas apie visų keliauninkų naudojamus miegmaišius kelionės metu :). Gaila, kad tas filmukas buvo filmuojamas pačioje kelionės pradžioje, kai dar miegmaišio nebuvau, kaip reikia išsibandžius. Jei, Algirdas, filmuotų dabar tą filmuką, tai šnekėčiau ir šnekėčiau apie jį... Išgirčiau savo naudojama miegmaišį taip, kad tikrai atrodytų, jog mane pasamdė reklamai :D. Aš naudojau Marmot Wm's OURAY miegmaišį (http://www.lukla.lt/zieminis-pukinis-keturiu-sezonu-moteriskas-miegmaisis-marmot-ouray). Iš pradžių burbėjau dėl jo svorio, kai sudėjau į kompresinį maišą, miegmaišis svėrė apie 2 kg, tikrai to nesitikėjau ir buvo mažas nusivilimas, bet dabar žinau, kad tas miegmaišis keliaus su manimi visur. Jog miegmaišis bus šiltas, buvo aišku, bet vis nekantriai laukiau nakties kada pradėsiu šalti, jog įsitikinti ar mano sprendimas buvo geras. O tuo įsitikinau, kai vieną naktį spaudė - 9 laipsnių šaltukas. Miegojau lyg niekur nieko, tik staiga prabudau ir supratau, jog nelabai jaučiu nosies..... Griebiau už jos, nosis aišku vietoj :D, bet ji buvo, kaip ledas, pagalvojau: o gal kokie - 5 laipsniai mus pasiekė, užsiklojau veidą ir miegoti toliau. Ryte kolegos pasakė, jog naktį spaudė – 9 laipsniai, nuo to momento supratau, kad šaltis man nebe baisus, kurį patirdavau kiekvienoje kelionėje. Žinoma, miegmaišis, kaip ir visi daiktai dėvisi, tikrai nežinau kiek kelionių aš galėsiu džiaugtis šiluma, bet dabar esu pilnai patenkinta savo pirkiniu. Kas keliauja, tas tikrai girdėjo, jog pūkiniai miegmaišiai labai bijo drėgmės. Vieną naktį su Algirdu nusprendėm parizikuoti ir miegoti palapinėje, bet be pirmojo sluoksnio (visas kondensatas sėda ant miegmaišio). Ryte prabudus ir pamačius, koks šlapias mano miegmaišis, mintyse tikrai nusikeikiau ir pagalvojau va čia buvo klaida.... Bet mano nuostabai, lašeliai laikėsi tiesiog ant miegmaišio, jie visiškai nesigėrė į pamušalą (visai kaip striukėse nuo lietaus). Lašeliai puikiai nusikratė, o miegmaišio paviršius vos vos drėgnas, nors kondensato buvo labai daug... Nežinau kiek ilgai galėsiu šia savybe džiaugtis, turbūt iki pirmo skalbimo, bet smagu žinoti, kad miegant po atviru dangumi nebus šaltą, nors vėjas tikrai meiliai nekutena, o drėgmė nesiskverbia į vidų. Mano patarimas, nusipirkti miegmaišį būtent savo dydžio. Tiek šnekant apie ilgį bei plotį. Dvejuose kelionėse miegojau per dideliuose miegmaišiuose. Šilumos nuostolis buvo didžiulis, o pamiegojus sau reikiamo dydžio miegmaišy, supratau, kad šalta turėtų būti labai retai. Prieš perkant miegmaišį, aš informacijos turėjau ne daug, tai Luklos konsultanto klausinėjau visko iš eilės... AČIŪ jam už tą kantrybę... (man jau buvo gėda ko nors dar klausinėt :D). Būtent jis mane įtikino, kad reikia imti mano nusipirktą miegmaišį, nors aš buvau linkusi pirkti kitą. Didelis dėkui už pagalbą, nes to konsultanto dėka, aš nešalau Mongolijoje! P.S. Bent jau Lukloje, klausinėkit kiek širdis geidžia, bet nepamirškit, kad galima visuose miegmaišiuose ir pagulėti, o jei reikia, tai ir po kelis kartus! Čia grįžtant prie to, jog moterims reikia viską apčiupinėti ir išbandyti prieš perkant . P.P.S. Pūkinių miegmaišių kainos yra tikrai aukštos ir kartais gaila leisti tokią pinigėlių sumą, bet medžiokite nuolaidas, bent jau Lukloje tikrai galima nusipirkti už daug mažesnę kainą.

Dagnė : 2016-10-07 16:57

Ačiū už pasakojimą, buvo labai įdomu sekti Jūsų kelionę, ir dabar skaityt visą detalų dienoraštį. Buvo net įprotis susiformavęs sulaukt naujos pasakojimo dalies ir tuomet jau eit miegot :) P.S. norėčiau detalesnės informacijos apie išgirtuosius Luklos pūkinius miegmaišius - koks tikslus jų pavadinimas, iš kokių variantų rinkotės, prie kokios žemiausios temperatūros vis dar šiltai miegojot, su kokiais miegmaišiais anksčiau vykdavot į keliones (įdomu susidaryt bendrą vaizdą palyginimui). Ir labai įdomi Dagnės nuomonė (vis tik moterims visada būna šalčiau) :) Ieškau sau geriausio pūkinio miegmaišio kainos/kokybės atžvilgiu, tad iš anksto ačiū už info.

Vilma : 2016-10-06 16:40

Sigita, Lietuvoje jais, mano žiniomis, prekiauja Montis Magija :)

Algirdas : 2016-10-06 14:38

Sugundė su Adventure Foods ir paliko - kaip jų galima įsigyti, prie pardavėjų nėra Lietuvos, tik Latvija arba Lenkija. Būna tų išvykų visokių, įdomu būtų pabandyti tokią maisto alternatyvą :)

Sigita : 2016-10-06 09:13

Regis, na, tai taip ir eini - pasakai chebrai "nežiūrėkit į šitą pusę" ir darai ką tau reikia daryti :) Bet jei rimtai, tai kad ir stepės, bet vis tiek, kokį didesnį akmenį dažniausiai gali rasti, arba gali paeiti į kokią įdubą - labai gerai tam tinka pvz išdžiūvusių upelių vagos :) Tiesa, buvo ir kuriozinių atvejų, kai bedarant ką nors pamatai atjojant kokį raitelį, arba atvažiuojant motociklą. Tokiu atveju, tenka paskubėt :)

Algirdas : 2016-10-05 21:56

Dėkui, Algirdai, už puikų pasakojimą ir įspūdžių perteikimą. Niekada nėra tekę dalyvauti tokio pobūdžio kelionėje, bet įsivaizduoju, kad fizinis ir psichologinis nuovargis daro savo. Tačiau, įdomu, dėl buitinių detalių, pavyzdžiui, Monogolijos stepės ir tualetas... :-) kai nei medelio, nei krūmelio... Tiesiog smalsumo vedinas domaujuosi

Regis : 2016-10-05 10:56

Ačiū už dienoraštį. Labai norėtųsi išgirsti Dovilės ir Ugniaus įvykių versiją ir įspūdžius. Kas yra organizavęs keliones su kompanija, žino kad klaidos ir konfliktai yra norma. Nors ir pats esi jau daug ką patyręs, bet ne viskas priklauso nuo organizatoriaus. Reikia jausti dėkingumą likimui, kai keliauninkai jaučia malonumą vien nuo buvimo kartu.

skystis : 2016-10-05 09:25
Nuotraukos:
IMG_098.jpg
Algirdas (2016-10-04 00:46)
Šiandien turėjo būti dvidešimt šeštosios ir paskutiniosios dienos Mongolijoje įrašas, tačiau, kadangi jį spėjau išpost'inti dar važiuodamas mikriuku namo (galite rasti, prasideda žodžiais: "Dvidešimt šeštoji diena, jau nebevisi Mongolijoje..."), šiandien rašau apie dvidešimt septintąją dieną, kuri jau visiškai nebe Mongolijoje.

Kelionė namo. Kėlėmės ir vėl 5val, mat buvo sutarta, kad 6:30 atvažiuoja Dima (mūsų mikriuko vairuotojas) ir mes pradedame didžiąją kelionę namo. Ši kelionė man galvoje sutilpo į penkis etapus: 1) kelionė mikriuku (~17val) 2) laukimas Novosibirsko oro uoste (~7val) 3) skrydis į Stambulą (~6val) 4) laukimas skrydžio į Vilnių (~6val) 5) Skrydis į Vilnių (~2.5val). Taigi, grubiai tariant 38val skirtos atsidūrimui iš pasaulio pamiršto kaimo, Sibiro glūdumoje iki pačios patogiausios lovos visame pasaulyje. Galima būtų sakyti, jog visas 38val likau nemiegojęs. Buvo vienas, kitas nusnaudimas šen bei ten, tačiau nieko ką būtų galima pavadinti normalesniu miegu. Tad grįžęs namo buvau apytikriai miegojęs 10val per paskutines 4 paras. Apie tą jausmą, gal kiek vėliau...

Mikriuko kelionė man neprailgo. Nuo pat kelionės vidurio aš buvau sugalvojęs vieną programavimo projektuką, kurį labai norėjau įgyvendinti, tad ramiai įsitaisęs mikriuke ėmiausi darbų. Sekėsi sunkiai, tačiau tai neblogai rijo laiką. Laiką ryti padėjo ir pradėtas nuotraukų tvarkymas, o kai užkniso darbai, įsijungiau Forest'ą Gampą - filmą, kurį mačiau prieš daug metų ir kažkodėl prieš kelionę buvau užsimanęs prisiminti. Šis filmas yra apie vieno nuostabaus žmogaus kelionę per gyvenimą, kas labai gražiai rezonavo su mane tą akimirką užvaldžiusiomis nuotaikomis, tad susižiūrėjo labai "skaniai", o poroj vietų net teko nusisukti į bėgančius pro langą Altajaus vaizdus ir smarkiai pamirkčioti, kad pradėjusios drėkti akys nepasipiltų ašaromis.

O nusisukus ir pažvelgus pro langą, tikrai buvo į ką žiūrėti. Ilgą laiką mąsčiau ar man gražesnis Altajus, ar Mongolija. Nors tai ir visiškai nepalyginami kraštai, bet Altajus, turbūt, man yra arčiau mano širdies. Ypač buvo gražu ir įdomu matyti rudenėjantį Altajų. Medžiai čia jau buvo seniai pageltę, žolė praradusi savo žalumą, o šen bei ten, regis, matėsi ir koks ledukas. Karts nuo karto įvažiuodavome į kokį lietaus debesį, kas tik sustiprindavo tą nuostabią kalnų dvasią. Dar kartą prisiminiau čia vykusią kelionę prieš 4 metus. Po jos ilgą laiką kartojau, kad sugrįšiu. Pamačius šiuos vaizdus, jausmas tik dar labiau sustiprėjo.   

Lėktuvo laukimas Novosibirske savotiškai irgi neprailgo. Kiek galėjau, bandžiau programuoti, tačiau tiek laiko nemiegojus, smegenys dirbo lėtai, tad daug darbų nenuveikiau. Bet, again, tai padėjo nuimti akis nuo žiūrėjimo į laikrodį. Skrydis iš Novosibirsko praėjo vėl žiūrint filmus, šį kartą lėktuvo sėdynės ekrane. Jeigu atvirai, nebepamenu ką žiūrėjau :). Ką veikiau Stambulo oro uoste taip pat pamenu tik per miglą, tačiau gerai pamenu, kaip ėjom apsipirkinėti su Dagne po "duty free" parduotuves, kas baigėsi prisėdimu ant kažkokių laiptų, nes staiga supratau, jog nebeturiu jėgų tam. Taip pat buvo vizitas į Sbarro - itališko maisto restoraną, kur suvalgiau, turbūt, skaniausias picas savo gyvenime. Už jas sumokėdamas turbūt didžiausią sumą, kokią esu mokėjęs už picas, gyvenime :) Bet buvo taip beprotiškai skanu, jog net negaila tos sumos, kuri tokio dydžio, jog net nepadoru būtų ją parašyti.

Skrydis į Vilnių prasidėjo tam tikru nuotykiu. Išvažiavęs lėktuvas į pakilimo taką, pastovėjo ir per garsiakalbį pasigirdo pilotės balsas - "dėl techninių problemų, lėktuvas negalės pakilti - neveikia mano kėdė". Rūpestingai aptarę su Audriumi, ar pavyktų suremontuoti su sutraukomis ir izoliacija, nusprendėme, jog paliksim kėdės taisymą profesionalams ir kiek ramiau atsilošėme savo (veikiančiose) sėdynėse.

Oro uoste pasitiko visa krūva draugų ir artimųjų, kas eilinį kartą labai sušildė širdį. Buvo be galo smagu pamatyti tuos pasiilgtus veidus, matyti ir kaip komandos draugai jais džiaugiasi. Ačiū Jums visiems!

Grįžtant prie jau minėto jausmo būti miegojus 10 val per 4 paras, tai, turbūt, geriausiai tai reziumuoja, grįžus namo, bandymas žiūrėti Formulės 1 varžybas. Bežiūrint, po 8-to lenktynių rato kažkodėl sekė ne 9-tas, bet 22-as. Kurį laiką niekaip negalėjau susigaudyti kas nutiko. Galiausiai supratau, jog buvau atsijungęs ir to pats nesupratau. Išjungiau formlulę, tuo pabaigdamas ir savą ilgąją kelionę patogiosios lovos link.

Tuo baigiasi ir kelionės nuotykiai bei iš esmės šis dienoraštis. Rytoj dar parašysiu reziumuojantį įrašą ir tuomet jau atsisveikinsiu su visais sekusiais įvykius iki kitų (?) metų.   
Komentarai:

Dėkui, skaniai susiskaitė ir lauksim filmo.

Tomas : 2016-10-04 22:08

Turėtų būti vasario pradžioje, kaip ir pernai :)

Algirdas : 2016-10-04 13:38

Ačiū už šią kelionės istoriją :) dabar jau laukiame filmo, kada jo galima tikėtis? :)

Sigita : 2016-10-04 11:06
Nuotraukos:
IMG_5103.jpg
IMG_5116.jpg
IMG_5117.jpg
DSC_1737.jpg
Algirdas (2016-10-03 00:39)
Dvidešimt penktoji diena Mongolijoje. Teoriškai priešpaskutinė diena, praktiškai, daugumai, turbūt, jau paskutinė. Bent jau šiandien minant dviračius negalvojome apie tai, kad rytoj bus normali kelionės diena. Rytoj vis tiek jau bus biurokratijos ir popierizmu tvarkymo diena, o ne mynimo. Ui, kaip aš tos dienos ir laukiu, ir nelaukiu. Laukiu, nes tai reikš, kad pagaliau grįžtame namo. Nelaukiu, nes tai labai vargina. Turbūt, tam tikra prasme vargina net labiau nei pats mynimas. O ir šiaip man tai kelia didelį stresą - ar visiems bus viskas gerai, ar dirbs mutinė, ar nesugalvos rusai pvz kokios "dniofkės" pasidaryt ir pan.. Maža ką.. Tikrai jausčiausi komfortabiliau, jeigu turėtume kokią dieną rezervo. Na, bet mes jos neturime ir jeigu viskas praeis gerai, tada ir gerai, kad neturime. Nes bus toks tinkamas kelionės užbaigimas. Nuo dviračio tiesiai į mikriuką, tada tiesiai į lėktuvą ir tada tiesiai namo. Jokių miestų, jokių viešbučių, jokių dušų. Kokie esam, tokie grįšim. Geriausiu atveju, jeigu rasime vandens, tai bent šaltame upelyje apsiprausim.

Čia, turbūt, pirma kelionė, kai nuo dviračio, be jokio civilizacijos potyrio, lėksim atgal namo. Visose kelionėse būdavo bent koks kempingas su dušu prieš skrydį ar pan.

Šianakt miegame toje pačioje vietoje iš kurios pradėjome savo kelionę. Tiesa, viskas šiek tiek pasikeitę - jurtos, kurios supo čiurlenantį upelį išsikraustė į šiltesnius kraštus. Pats upelis, panašu, jog irgi kažkur išsikraustė, nes nepaisant to, jog visi manėme, kad turėsime vandens - jo čia nebeliko nė kvapo. Tas kiek apkartino paskutinės dienos džiaugsmą, nes neliko nei galimybės apsiprausti, nei pavakaroti su daug arbatos, tačiau iš kitos pusės, važiavimas per dykumas mus jau tam buvo truputį paruošęs - visi vežamės po didelį kiekį vandens, kad turėti rezervo virimams. Tiesa, aš galvodamas, kad laukia pažįstami kraštai ir upelis nakvynės vietoje, kaip durnius, išmečiau vieną bambalį vandens, manydamas, kad jo nebeprireiks. Panašu, kad Audrius padarė tą patį.

Šiandien nuo pat ryto prastai jautėsi Dovilė. Nežinau iki galo kas buvo, bet kaip supratau buvo visko. Iš pradžių atrodė, kaip žmogus šalia mirties slenksčio: svirduliavo, kas kelis metrus sėsdavo pailsėti, manėme, kad jau bus ne kažką. Šiek tiek buvo suėmęs nerimas, nes jeigu kas nutiktų ir įstrigtume čia, tai reikštų labai dideles problemas. Nors nakvojame šalia kelio, tačiau jis nėra tiek važinėjamas, kad galėtum jaustis užtikrintas, jog pavyktų ką nors susitranzuoti. Bet, tada, užsėdo ant dviračio ir abu su Ugnium nurūko į kalnus, tarsi į lėktuvą būtų galima įsėsti anksčiau laiko... Į kalnus varė taip, kad net mums sveikiems buvo sunku palaikyti tempą. Sakė, kad atiduoda paskutines jėgas, bet tada kyla klausimas kam tiek tų jėgų duoti?.. Ar čia kažkoks principo reikalas nestabdyti ir neminti paskutiniam? Nelabai suprantu to prasmės... Atrodytų kaip tik, turėtum tausoti save, o ne lėkti pirmas į kalnus... Na, bet ką aš suprantu... Tiesiog, pamenu kai man buvo paleisti viduriai ir tikrai prastai jaučiausi, tą dieną vilkausi iš galo, stengdamasis eikvoti kuo mažiau jėgų. Nors tą dieną atsimenu kaip vieną sunkesnių kelionės dienų, bet vakare, jaučiausi visai žvaliai. 

Įdomūs buvo ir šiandien paimti paskutinieji intervių. Iš Ugniaus su Dovile išgirdau ką jie mano apie šios kelionės sunkumą balais skalėje nuo 1 iki 10. Girdint įvertinimus po 6 balus, beliko tik pečiais pagūžčioti. Nevisai man tai koreliavo su tuo ką aš mačiau kelionės metu, ne visai tai koreliavo su tuo ką sakė kiti, ne mažiau pajėgūs kelionės dalyviai, ar su tuo kaip aš pats, keliaujantis 11-oje tokio tipo kelionėje jaučiausi. Na, bet į dūšę neįlįsi, gal iš tikrųjų jie taip jaučiasi.

Šiandien pravažiavome gana įdomų miestelį/kaimelį pavadinimu Tsagaannuur (taip, taip, kaip ir praeitas miestukas, tikrai su tiek dvigubų raidžių :)). Įdomus buvo jis labiau ne tuo ką jame pamatėme, bet tuo ko nepamatėme, mat, jį visą supo didžiulė tvora. Kaip įtariame, tikriausiai, tai yra kažkoks karinis kaimelis, tačiau įdomu yra tas faktas, kad jis stovi praktiškai ant pagrindinio kelio vedančio iš Rusijos. Tvora juosianti šį miestelį buvo tokio dydžio, kad vienu metu mes buvome sudvejoję ar mums išviso pavyks ją apvažiuoti, mat ji ėjo skersai mūsų kelią ir mums teko mestis į šalutinį keliuką ir važiuoti palei ją. Mūsų laimei, tarp šios tvoros ir slėnį juosiančio kalno buvo paliktas plyšiukas, per kurį mes galėjome apvažiuoti šią tvorą. O apvažiavus ją, laukė maloni staigmena - asfaltuotas kelias. Tiesa, jį pastebėjome kiek pavėluotai ir metėmės į pievas, kad tik pasiekti jį. Važiavome apie kilometrą skersai laukų, su degančiom akimis bei svajonėmis, kaip minsime tuo asfaltu. Deja, pasiekus asfaltą džiaugsmas truko neilgai. Pasirodo, lygut lygutėlis asfaltas už ~1km baigėsi ir pavirto žvyrkeliu. Įtariu, kad šis nuotykis paskatins suteikti antrą pavadinimą filmui "Dviračiais per Mongoliją" - "1km asfalto" :)
Komentarai:

Susižadėjęs, bet esmės nekeičia :)

Tomas : 2016-10-05 22:20

Tomai, tai, kad vis dar nesu vedęs :D Gal dėl to ir nesuprantu... :)

Algirdas : 2016-10-05 21:56

Esi vedęs vyras, turėtum suprasti moterų poelgius :D

Tomas : 2016-10-04 22:12

Taip, aš sutinku, kad visai pasitikėti tokiais vertinimais tikrai negalima, nes tai yra labai subjektyvu. Kad ir kalbant su Aidu, jis kelionei davė 8 balus. Kai pradėjau aiškintis ko reikėtų, kad būtų 10 balų, jis atsakymė, kad helikopteris išgabentų ant neštuvų. Aš Kirgizijos kelionei visiškai nesidrovėdamas daviau 10 balų, nors manęs niekas neišvežė su helikopteriu. Tai nereiškia, kad nemanau, kad gali būti sunkiau. Sunkiau visada gali būti. Tai reiškia, kad iš to kiek aš keliavau, man tai buvo sunkiausia kelionė. Aišku, su metais ta kartelė vis kyla ir tarkime, jeigu Mongolija būtų buvus prieš Kirgiziją, ji, matyt, irgi būtų gavus 10. Dabar jau nedrįsčiau jai rašyti 10, bet 9, mano manymu, ji tikrai nusipelno. Rašyti 6 balus kelionei, kuri tave talžė iki nebenoro minti, iki apatijos, iki noro po dienos tiesiog atsigulti ir gulėti, mano manymu yra tiesiog apsimetinėjimas... Dėl to ir sakau, kad man tas įvertinimas labai nekoreliavo su tuo ką aš mačiau.

Algirdas : 2016-10-03 16:03

Man visada atrodė, kad žmonės, paprašyti ką nors įvertinti balais, šiek tiek pameluoja ir įvertina aukštesniu balu, nei turėtų. Būna mandagumo balas (kai vertiname kitų žmonių, ypač kolegų darbą), būna optimizmo balas (ypač, kai vertiname save). Tad kai filmuose matau, kad kokioj Amerikėj gydytojas prašo skausmą įvardinti balais, pagalvoju, kažin kaip tai veiktų pas mus. Pažįstama gydytoja pasakojo, kad iš tikro daugiausiai dėmesio reikia skirti ne tam pacientui, kuris braunasi registratūroje prie langelio, o tam, kuris atsisėda kamputyje sakydamas "man viskas ok, aš tik biškutį pasėdėsiu". Nukrypau nuo temos, sorry :)

Sigita : 2016-10-03 09:51
Nuotraukos:
IMG_4390.jpg
IMG_4397.jpg
IMG_4410.jpg
IMG_4419.jpg
Algirdas (2016-10-02 00:43)
Dvidešimt ketvirta diena Mongolijoje (2016-09-07). Šiąnakt miegame paskutinėje nepažįstamoje vietoje Mongolijoje. Regis, jau kažkada kalbėjau apie tai, tačiau kelionė, didžiąja savo dalimi yra būtent ta nežinia kas tavęs laukia rytoj. Dėl to apsisukimas atgal arba grįžimas į jau lankytas vietas yra toks liūdnas reikalas. Galbūt dėl to, šiandiena atrodė kaip paskutinė tikra kelionės diena. Pagal planą vakare turėjo būti atsisveikinimas su Mongolija, kelionės aptarimas, laužas, vakaronė, bet gavosi - šnipštas. Dar bevažiuojant, pradėjo pūsti labai stiprus vėjas, atvažiavus ir pasistačius palapines, ėmė lyti. Visi sulindo į palapines. Pratūnojome palapinėse geras porą valandų, kol galiausiai neapsikentęs, išlindau ir pradėjau virti valgyti. Tada po truputį iš palapinių pradėjo lįsti ir kolegos. Deja, nežinau kodėl, bet nuotaikos buvo absoliučiai apatiškos, tad šiaip ne taip pavalgę vakarienę, vėl sulindome atgal į palapines. Besėdint prie arbatos puodelio prisiminiau, kaip Rūta Kirgizijoje žadėjo garso ir šviesų šou. Taip šiandien man to trūko... Kad ir neištęsėdavo, ale vis tiek - bent jau būdavo ko laukti...

Dienos metu pravažiavome priešpaskutinį kaimelį - Nogoonnuur (taip, tikrai su tiek dvigubų raidžių, ne klavišas čia pastrigo.. dar pasitikrinau..). Kaimelis - toks eilinis dykumų kaimas. Apskritai, nebepamenu kiek aš aprašinėjau čia tuos Mongoliškus kaimus, tai atsiprašau, jei pasikartosiu, bet man jie čia tokie kaip iš vesternų - vidury dykumos įsikūręs kaimelis, dulkėtomis gatvėmis, dulkėtais namais, su savom taisyklėm. Kai išvažiavome į šitą dykumų kraštą ir kalnuotą kraštovaizdį pradėjo keisti smėlynai, galvoje ėmė skambėti dainos žodžiai: Coz' the eye of the ranger is upon you; any wrong you do he's gonna see; when you're in Texas look behind you; coz' that's where the ranger's gonna be (tiem, kas nelabai suprato, šioje vietoje atsirasdavo užrašas ekrane - Walker Texas Ranger).

Taigi, pravažiuodami šį kaimuką, užsukome į jį, dar kartelį apsipirkome įvairiais skanėstais bei likusiom keliom dienom pusryčiams ir pietums. Paskutinė savaitė lepino parduotuvėmis, tad net nesijaučia, kad kažko labai trūktų. Pamenu kaip grįžtant iš Indijos buvo visas sąrašas dalykų, kurių beprotiškai troškau. Šį kartą to nėra. 

Kad jau prakalbome apie maistą, tai vakarienėms valgome sausus davinius iš Adventure Foods. Įdomus dalykas tie daviniai - iš normalaus maisto "iščiulptas" visas vanduo - taip pasidaro tokie milteliai, kuriuos užpylus karštu vandeniu, viskas išbrinksta ir gaunasi normalus patiekalas. Taip mes galime valgyti bulvių košę su kotletukais, makaronus su bolonezo padažu ir dviejų rūšių ryžius - vieni su vištiena ir kario padažu, kiti - kiek skanesnis - su daržovėmis. Skonis - tikrai labai geras. Juos buvome išbandę dar Kirgizijoje, o šiemet pavyko su šia kompanija sutarti, kad truputėli mus parems. Turbūt, dėl to apie tai ir pasakoju - duoklė rėmėjui :D Bet visumoje, visada stengiuosi, kad mūsų rėmėjais taptų tos kompanijos, kuriomis aš pats tikiu ir pasitikiu, tad viskas ką parašiau yra mano nuoširdi nuomonė.

Trečią kartą grįžtu prie kaimuko - taigi, pravažiavome kaimuką, kuriame be apsipirkimo, užsukome į vietinę užeiginę. Joje suvalgėme kažką primenančio čeburėkus (kaip ir tą kartą prie Tolbo ežero, bet šį kartą buvo mažiau riebu, tad skaniau) bei sriubos. Sriubos, tiesa, aš nelabai valgiau - kopūstų sriuba su mėsa. Nei kopūstų sriuba, nei ta jų mėsa manęs perdaug nežavi, tad truputį pasriūbčiojau skystymuko ir tuo baigėsi mano pietūs. Na, bet bent jau čeburėkai buvo skanūs. Išėjus į lauką, mūsų dviračius buvo apsupęs tuntas vaikų. Tuntas, tai turbūt virš trisdešimt. Tikriausiai buvo pasibaigusios pamokos ir išgirdę apie dviratininkus, visi sulėkė pasižiūrėti. Buvo taip tiršta, kad vos prisikasėme iki mūsų dviračių. Tai kartu ir miela, ir juokinga, ir kažkiek erzina. Suprantu, kad jiems įdomu ir, kad jie tokio daikto gal net nelabai matę, bet mes jaučiamės kaip žvėreliai zoologijos sode, kur susirenka krūva žmonių paspoksoti ir pirštu pabaksnoti. 

Vėliau, išvažiavus iš kaimuko ir pradėjus kilti į kalną, sustojome dar kartą truputį užkąsti, kadangi, kaip paaiškėjo, daugumai tų pietų nelabai užteko. Čia, kur buvę, kur nebuvę, prisistatė banda kupranugarių. Vienas jų buvo labai smalsus ir buvo visiškai greta priėjęs apuostyti ir pabandyti užkrimsti dviračiais. Aš bandžiau prie jo prisigretinti ir jį paglostyti. Kažkodėl visą šią dieną labai norėjau paglostyti kupranugarį - tą bandžiau padaryti ir važiuojant prieš miestelį, tačiau anas net į kalbas nesileido. Šitas buvo prisileidęs per maždaug metrą ir nors iš akių mačiau, kaip jam knieti sužinoti ką tas baltaodis, smirdintis turistas nori jam pasakyti, bet visgi savisaugos instinktai nugalėjo ir atsitraukė... Gaila. Jeigu ieškočiau dalykų, kurių nepavyko nuveikti Mongolijoje, tai kupranugario paglostymas tikrai patektų į tą sąrašą. Ale, kaip juos prisivilioti?!
Komentarai:

Sutarėm! Pakalbink tada SEL'ą, kai susitiksit :D

Algirdas : 2016-10-06 14:41

Imk abu, bus geriau nei per Pugačiovos 60-tąjį atsisveikinimo koncertą ;)

R. : 2016-10-06 09:13

R, o galiu aš tave vietoj jo? :D

Algirdas : 2016-10-05 21:57

Na, jeigu iki pilnos laimės tetrūko daug garso ir daug šviesos, tada į kitą kelionę būtinai SEL'ą pasiimk.

R. : 2016-10-05 11:24
Nuotraukos:
IMG_4058.jpg
IMG_4070.jpg
IMG_4081.jpg
Algirdas (2016-10-01 00:35)
Dvidešimt trečia diena Mongolijoje. Sunki diena. Turbūt, nelabai ką daugiau ir pridursi. Tęsėsi mūsų kelionė per pusdykumes, kur niekada negali žinoti ką surasi. Pvz. kartais jau atrodo, kad visai geras keliukas laukia, pavažiuoji 50m ir vėl lipi nuo dviračio. Tai šiandien taip ir praėjo visa diena, laipiojant nuo/ant dviračio - tai stumiesi, tai bandai praminti kokį smėlyną. Beveik visi nusikalėme, išskyrus Audrių, kuris gale dienos teigė esąs nepavargęs. Gal ir taip.. Nors kažin ar jis būtų taip optimistiškai kalbėjęs, jeigu vietoj likusio 1km, būtų tekę stumtis dar 10... Na, bet čia jau jam geriau žinoti :)

Šiandien važiuodamas pagalvojau, jog ši kelionė netaps ta, po kurios sakysiu "kaip norėčiau ten sugrįžti". Ne dėl to, jog čia nebuvo ko pamatyti, ar, kad buvo neįdomi pati kelionė. Iiš tikrųjų, jaučiuosi pamatęs nemažai, buvo tikrai labai gražių vietų, buvo tikrai labai sunkių ir įdomių vietų, patyrėme nemažai nuotykių ir iššukių ir visa tai, tikiu, jog susigulėjus primins apie šią nuostabią kelionę. Netgi Dagnė ir Audrius sako, kad ši kelionė jiems buvo sunkesnė už Kirgiziją. Aš dėl to nesu tikras. Taip, sunki ji buvo ir man, tačiau po Kirgizijos man išskirtinai buvo užsifiksavę, jog tai yra sunki kelionė. Iš šitos kelionės aš labiau parsivežu ne "kaip ten buvo sunku", o "kokie tragiškai prasti keliai ten buvo"... 

Taigi, grįžtant prie to, kodėl aš nenorėčiau čia sugrįžti. Aš manau, jog Mongoliją patyriau, jeigu ne 100%, tai bent jau 95%. Nelabai tikiu, jog likusioje jos dalyje galėčiau pamatyti kažką labai kitokio. Dabar jau esu 100% įsitikinęs, kad nenorėčiau keliauti per Mongolijos stepes ar, juo labiau, dykumas. Man šių keturių dienų pakako per akis patirti ką reiškia stumtis dviratį ne dėl to, kad yra statu, o dėl to, kad negali pavažiuoti per smėlį. Tai, turbūt, labiau demotyvuoja net už stiprų priešpriešinį vėją, kurį aš iki šiol laikiau vienu baisiausiu dviratininko priešu. Tas momentas, kai tu įklimsti ir dar bandai iš paskutiniųjų jėgų išvažiuoti, dviračio vairas skraido per visą keliuko plotį ir tu galiausiai esi priverstas pasiduoti, yra ne tik kad atimantis krūvą jėgų, bet ir keliantis visišką neviltį. Kai tai kartojasi 50, 60 ar 100 kartų per dieną, gale dienos imi savęs klausti - ką aš čia veikiu - šie keliai nėra sutverti važiuoti jais dviračiu. Arba bent jau ne tokiems dviračiams, su kokiais mes važiuojame. Turbūt, kokie fatbike'ai (dviračiai labai storomis padangomis), jais ir galėtų pravažiuoti. Gal net visai smagu su jais būtų važiuoti...

Šiandien, kai jau įsikūrėme stovyklavietėje, prie mūsų privažiavo pagyvenusi rusų porelė, kurie keliauja automobiliu. Jie pasakojo, kaip visą dieną važiavo mūsų paliktomis vėžiomis ir tarpusavyje ginčijosi - dviračio tai vėžės ar ne. Nors vaizdas sakė, kad dviračio, bet niekaip negalėjo patikėti, jog čia iš tiesų galėtų būti dviračiai. Skaniai iš to pasijuokėme. Taip pat sakė, jog mongolai apie keturių vyrukų ir dviejų MERGINŲ dviratininkų sąstatą jau kuria legendas :) Nugi gal visai ir smagu. Iš tiesų, mongolai, čia į mus žiūri kaip į kokį priešistorinį eksponatą - nieko panašaus dauguma jų nėra regėję, tad kas kartą, kai tik gauna progą, būtinai sustoja pakalbinti (dažniausiai savo kalba), kartais tiesiog atvažiuoja į mūsų stovyklą, atsisėda ir žiūri ką mes darome, ar bent jau pamojuoja, prasilenkiant kelyje. Mongolai atrodo tikrai labai mieli žmonės ir man jie, turbūt, atrodo net mielesni už kirgizus. Kirgizai, gal kartais atrodydavo tokie šaltesni. Plius, man labai patinka, kad čia, bent jau kiek mums teko susidurti, kurkas mažiau alkoholizmo. Jeigu Kirgizijoje įėjus į jurtą, visada anksčiau ar vėliau sulaukdavai klausimo "ar neturit degtinės", čia to nebuvo. Realiai, net ir girtų mongolų nelabai matėme, jeigu neskaičiuoti fūrų vairuotojų šalia vietinės parduotuvėlės. Na, bet ką jiem daugiau veikt tokiais keliais važiuojant... ;) 

Tiesa, nebaigiau apie rusus. Jie mus pavaišino, kiekvienam duodami po obuolį, kriaušę bei pomidorą, taip pat įpylė 3L vandens, kuris šiandien mūsų stovykloje ir vėl buvo deficitinis. Tai labai nudžiugino, nes tai reiškė, kad galėsime išsivirti arbatos. Mainais mes jiem davėme Luklos skarelę ir Vilniaus šokoladuką. Prieš išvažiuodami jie užklausė ar Lietuvoje mes kalbame rusų kalba, ar sava, kas mus kiek papiktino, bet už tokį nelauktą ir labai dosnų lauknešėlį, nieko nesakėme ir nurijome šią karčią piliulę.
 
Nuotraukos:
IMG_3833.jpg
IMG_3836.jpg
IMG_3840.jpg
IMG_3852.jpg
Algirdas (2016-09-30 00:28)
Dvidešimt antra diena Mongolijoje (2016-09-05). 
- Ėė, nu, Algirdai! Užknisi! Kur dabar dingo dvidešimt pirmoji diena?!
Rameks. Niekur ji nedingo. Tiesiog ją buvau išpost'inęs dar kelionės metu, tad nenorėdamas kartotis, palieku senąjį post'ą. Jį galite surasti ten kažkur toli apačioje. O kad būtų daugiau motyvacijos jį atsisukti, tai prikabinau ir kelias nuotraukytes iš tos dienos :) Tiesa, galiu dar trumpai papasakoti ir apie tai kaip man sekėsi tą post'ą post'inti. Tai buvo vienas sudėtingiausių darbų kelionėje...

Atsikėliau anksti ryte, mat ir vėl negalėjau miegoti dėl savo nugaros. Buvo, jeigu gerai pamenu, apie 6:45. Saulė turėjo tekėti 7:15, tad turėjau 30min užlipti ant kalno ir pasiruošti daryti timelapse'ą saulės užtekėjimui (regis, jau kažkada aiškinau kas yra timelapse'as, bet pasikartosiu - kai pasistatai fotoaparatą ant trikojo ir paleidi jį automatiškai daryti nuotraukas kas kažkiek laiko. Tuomet, kai jis padaro pvz 200 nuotraukų, jas visas apjungi ir gaunasi 8 sekundžių sugreitintas filmukas. Tas gražiausiai atrodo, kai būna debesuotas dangus, naktis, saulėlydis/saulėtekis. Tokių timelapse'ų šios kelionės metu prikepiau apie 35).

Taigi, išsirioglinau iš palapinės, kartu pasiimdamas fotoaparatą, trikojį, papildomą bateriją, kompiuterį bei mobilų telefoną. Kitaip tariant, viską ko gali prireikti žmogui vidury dykumos ;D. O jeigu rimtai, tai, kadangi buvome įsikūrę per 9km nuo miestelio ir gaudė ryšį, tai pagalvojau kol darysis timelapse'as išpost'insiu post'ą. Užsilipęs ant viršūnės, įsikūriau tikrą ofisą. Pasijungiau kompiuterį, prisijungiau prie interneto ir pradėjau post'inimo procedūrą. Suma, sumarum, timelapse'as truko apie valandą ir visą tą laiką aš bandžiau atsidaryti mūsų kelionių puslapį ir išsaugoti dienoraštį. Kai supratau, jog man to, turbūt, nepavyks padaryti, paspaudžiau paskutinį kartą "saugoti" ir pradėjau pakuotis fotoaparatą. Ir ką jūs manot! Po valandos bandymų ir po kokio 35-to paspaudimo "saugoti", jis išsisaugojo! Jaučiausi pasiekęs daugiau nei per visą kelionę! :)

Na, o dabar grįžtame prie dvidešimt antrosios dienos Mongolijoje:  
Jau rimtai pradeda jaustis, kad kelionė eina į pabaigą. Keliai pradeda platėti, jais pradeda važiuoti daugiau fūrų, atsiranda daugiau jurtų ir šiaip, jaučiasi, kad po truputį grįžtame į civilizaciją. Tiesa, to negalėčiau pasakyti apie kelių kokybę. Čia jie, regis, atvirkščiai - kuo arčiau civilizacijos, tuo jie toliau nuo pravažiuojamų. Aišku, toms fūroms gal ir nė motais tarka ar žvyras, tačiau mums jis baigia iki gyvo kaulo įgrįsti. Šiandien, tipiškai, teko stumtis nuo kalno dviračius žemyn, nes pavažiuoti per žvyruotą keliuką sunkiai ėjo. Tai absoliučiai demotivuojantis veiksmas, kuris kartais varo į neviltį, ypač, kai tai tęsiasi pvz 10km, kaip šiandien. Tiesa, vienu metu pagalvojau - o kas būtų, jeigu tektu juo stumtis į kalną?.. Įtariu, jog būtų blogiau, tad, kaip sakoma, visada gali būti blogiau.

Šiandien komandoje įtampa ir toliau tvyrojo iki pat vakaro. Vakarais ji šiek tiek atlėgsta, žmonės kiek atsipalaiduoja, pavalgo, pailsi, juolab, kad ir vieta, kurioje sustojome, buvo tikrai labai graži - šalia didžiulio ežero su pasakišku vaizdu 360 laipsnių aplink. Šiandienos įtampos priežastimi tapo Aido negalavimas. Jam antra ar trečia diena yra rimtų problemų su viduriais, nelabai ką gali valgyti, tad nenuostabu, jog jam darosi labai sunku važiuoti/stumtis tokiais keliais. Šiandien sunku pasidarė iki tokio lygio, jog tai pradėjo kelti pavojų nespėti įveikti dienos maršruto, tad sustojus keliom minutėm, belaukiant jo, iškėliau komandoje šį klausimą - ką darome. Čia ir vėl išsiskyrė nuomonės. Kaip ir visi sutarėme, kad jam reikėtų bandyti sutranzuoti kokią mašiną, kuri pametėtų kiek toliau palei mūsų maršrutą, kad jis galėtų atsikvėpti. Tačiau nepavyko sutarti, ar turėtume važiuoti ja visi, ar tik jis, ar dalis mūsų. 

Nenoriu detalizuotis kaip, kas ir kodėl manė, tad tiesiog išsakysiu savąją nuomonę. Mano nuomonė šiuo klausimu paprasta - jeigu žmogus stabdo visą grupę, jis turėtų imtis priemonių tam išspręsti. Lygiai taip pat, kaip aš Indijoje, suprasdamas, jog esu nepajėgus minti, susiradau mikriuką, kuris mane pavežėjo, arba kaip Daiva su Andrium susirado mikriuką, kuris juos pavežėjo. Šiuo atveju, aš nemačiau absoliučiai jokios prasmės visai, sakyčiau smarkiai pajėgiai, grupei lipti į automobilį ir važiuoti kažkur tik dėl to, jog vienam Aidui yra negerai. Juk jeigu, neduok dieve, kas nors susilaužytų ranką, nekeistume visos kelionės į kelionę automobiliu, laukdami kol ji jam sugis. Lygiai taip pat, jeigu kopia ekspedicija į Everestą (na, ar kokį kitą kalną), juk negrįžta visa grupė, jeigu vienam iš kopikų pasidaro negera. Mano manymu, pasirašydamas tokio lygio kelionei, tu susitaikai su mintimi, jog jeigu tu būsi nepajėgus tęsti kelionės, tau - ne visai grupei - teks jos atsisakyti. Žinoma, kalba eina apie kraštutinius atvejus, kai jau tikrai nebėra įmanoma tęsti kelionės ir mūsų laimei Aidas tos ribos dar nėra pasiekęs. 

Pasikalbėjome su Aidu, jis pasakė, jog jis mano galįs padidinti tempą, tad perėmėm iš jo kelis daiktus ir mynėme toliau. Aido tempas smarkiai pasitaisė ir stovyklą pasiekėmė visi kartu ir laiku. Beje, teisybės dėlei, man Aidui atsirado didelė pagarba, kai jis atsisakė važiuoti automobiliu. Nežinau kokios to priežastys buvo, bet jis ne kartą yra sakęs, kad jam svarbu įveikti maršrutą pilnai ir šiandien parodė, jog tai nėra vien žodžiai. Mano akyse, tai yra verta pagarbos.
Komentarai:

Tie sunegalavimai laukiniuose žygiuose yra slidus reikalas. Šiaip geriausiai tokius dalykus išsiaiškinti prieš kelionę, kaip reaguoti visai grupei. Tokiais momentais žinau yra susipykę geriausi kelionių draugai :)

Tomas : 2016-09-30 23:31
Nuotraukos:
IMG_2791.jpg
IMG_2802-Edit.jpg
IMG_2803.jpg
IMG_3221.jpg
Algirdas (2016-09-29 00:16)
Dvidešimta diena Mongolijoje (2016-09-03). Šią dieną jau buvau trumpai aprašęs iš mobilaus telefono, tačiau nusprendžiau, kad galima ir paplėtoti viską. Taigi, atsikėlus ryte, mane vis dar mėtė į šonus. Tas išgąsdino dar labiau nei, kad jau buvau išsigandęs. Negana to, pradėjo smarkiai skaudėti kairę ranką, ties pečiu. Lyg ir jutau, vakar vienu momentu, kad ją nikstelėjau, tačiau tą akimirką viskas praėjo, maniau, kad ties tuo ir baigta istorija, tačiau, pasirodo - ne. Taigi, nuo pat ryto jaučiausi kaip sulaužytas, čia matyt susidėjo daug visko - ir beveik trys savaitės kelionės su viena poilsio diena ir perspausta diena, ir sunkūs keliai. Na, bet, nėra čia ko verkšlenti! Užlipus ant dviračio supratau, kad plius minus galiu važiuoti, galva svaigsta tik ją smarkiai judinant - taigi, stengiausi nejudinti, ranka skauda tik smarkiai judinant ją - taigi, stengiausi ir jos nejudinti :)

Diena turėjo būti viena lengviausių dienų visoje kelionėje (apart persikėlimo per upę). Net ir su prisidėjusia gera dešimtim kilometrų, laukė ~38km ir vos ~150m kilimo aukštyn. Apie tokias dienas kuriamos legendos! Na, bent jau taip atrodė nepradėjus važiuoti. Pradėjus važiuoti paaiškėjo, kad nusileidimas yra per smėlėtas dykumas. Važiuoti sekėsi sunkiai. Pirma dalis dienos praėjo daugiau stumiantis dviračius, nei važiuojant, tačiau privažiavome labai gražų ežerą - tą prie kurio buvo numatyta nakvynė. Gaila, kad jo nepasiekėme vakar. Visas vaizdas labai priminė pajūrį, su kopomis. Kol vieni pumpavo vandenį (per filtrą), kiti buvo išsidrėbę ant smėliuko ir užmerkę akis bandė įsivaizduoti esą papludimy. Jeigu ne rūbai ilgomis rankovėmis (net ir nusileidus į 1600m aukštį, temperatūra nelepino), būtų buvę visai nesunku tai padaryti.

Prisifiltravę vandens patraukėme tolyn. Tada laukė vienintelis dienos sukilimas. Iš dalies, man visai patinka tokie pakilimai vienu ypu. Su jais paprasčiau - turi konkretų tikslą ir judi jo link. Matai, kad liko 100m, liko 50m, liko 20m, tikslas yra aiškus ir lengvai pamatuojamas. Tokiais atvejais, net kai tas pakilimas yra didesnis ar sunkesnis lengviau susiimti ir jį padaryti. Visada mėgau problemas, išsprendžiamas vienu prisėdimu. Gal man tuo ir pats keliavimas dviračiu yra toks mielas širdžiai, nes principe, visi iššūkiai, kylantys jo metu, kad ir kokie sunkūs bebūtų, yra išsprendžiami +/- vienu prisėdimu. Jeigu yra kalnas - per jį pervažiuoji, jeigu yra upė - per ją perbrendi, jeigu yra šalta - pakenti ir vis tiek kažkada pasidaro šilta, jeigu esi alkanas - pakenti ir vis tiek kažkada duoda valgyti. Paprasta. Kur kas sunkiau yra "realiame" gyvenime - tame, kuris vyksta Lietuvoje. Ten dauguma problemų būna kompleksinės, kurių negali paimti ir išspręsti vienu ypu, kurios dažnai net ne nuo tavęs vieno priklauso. Tuomet, turi derinti, diskutuoti, ieškoti sprendimų, kas gali užsitęsti ir savaites, ir mėnesius. Taip daug sunkiau išlaikyti ir koncentraciją, ir motyvaciją.

Šiaip ar taip, kilimas, bent man, nebuvo ypatingai sunkus. Sukilome, papietavome ir tada tęsėsi leidimasis žemyn. Tiesa, šį kartą, kelias sutvirtėjo ir buvo galima įsijungti netgi trečią bėgį. Nesu tikras, bet man atrodo tai buvo antras kartas šios kelionės metu, kai galėjau įsijungti trečią priekinę žvaigždę. Leistis buvo smagu. Nors iki kaimelio buvo dar apie 18km, tačiau jis jau pradėjo šviesti jau iš tolo. Vis neįprantu prie tų Mongoliškų atstumų. Matai prieš save kaimą, o jis kaip neartėja, taip neartėja. Keistas jausmas. Na, bet po geros valandos su puse jį vis dėl to privažiavome.

Šioje vietoje turėjo sekti pasakojimas apie tai kaip mums sekėsi kirsti upę, tačiau jaučiu, kad viską ką norėjau, jau papasakojau rašydamas per telefoną, tad tikriausiai nesikartosiu. Neskaitę, galite nusileisti žemyn ir susirasti šą įrašą :) Paprastumo dėlei, jis prasideda: "Viskas, chebryte! Upė įveikta!" - čia kad galėtumėte panaudoti Find'ą :)

Ko nepapaskojau tame įraše, tai kas sekė po persikėlimo per upę. Po persikėlimo, iš karto prisistatė vietiniai, gyvenantys gretimose jurtose. Pribėgo mergytė, turbūt, kokių 10 metų ir pasiūlė sūrio. Mes jį paėmėm, bet net ir išbadėjusiems turistams tas sūris nebelenda. Aš mandagiai atsikandau kąsnį ir kai jie nusisuko susikišau jį į kišenę. Net Aidas, kuris valgo daug ir viską, man regis, nepanoro jo. Tačiau po to jie mus pasikvietė pas save į jurtą, kur pavaišino arbata. Faini čia tie mongolai. Vėliau, kadangi įsikūrėme per kokį kilometrą nuo jų, mergaitė atjojo ant savo arklio. Kadangi Dagnė yra šiek tiek išprotėjusi dėl arklių (Dagne, nepyk, tai tiesa ;)), tai ji iš karto išsiprašė, kad leistų pajodinėti. Mainais mergaitė gavo "pajodinėti" ant Dagnės dviračio. Tiesą pasakius, visai jai neblogai sekėsi. Netrukdė ir tas faktas, kad nelabai pasiekė pedalus. Šiaip tai man gražu žiūrėti, kaip vaikai, toks vaizdas, kad dar vos pradėję vaikščioti, jau turi savo arklius ir jais tobulai jodinėja. Jiems tai yra toks pat įprastas dalykas, kaip pas mus... Net nežinau, kas mūsų vaikams įprastas dalykas?.. Cigaretės?.. Alus?.. Nu gerai, gal kiek per pesimistiškai.. Telefonai! Va! Toks pat įprastas dalykas, kaip mūsų vaikams telefonai.

Dienai baigiantis, kaip ir minėjau, padarėme mini balsavimą dėl laisvadienio likimo. Aš buvau labai už variantą, kad jo nedarytume ir tiesiog išdalintume jį ant 5 likusių dienų maršruto, taip jas visas patrumpindami, o esant reikalui, turėdami šiek tiek daugiau lankstumo. Šį sprendimą palaikė ir didžioji dauguma komandos. Prigąsdino čia ta Mongolija mane su tais savo neprognozuojamais keliais, o dargi dabar laukia pusdykumių kraštas, kur išvis nelabai žinom ko galima tikėtis. Gal visas likusias dienas turėsim klampoti per smėlynus ir tik stumsimės dviračius?.. Svarbu, kad vandens užtektų.. Aš jau pasimokiau iš praeities klaidų ir šiuo metu vežuosi 6L vandens! Panašiai vežasi ir Audrius, kaip kiti - nežinau.

Šianakt su Dagne nusprendėme nesidėti stogo ant palapinės viršaus ir miegoti tik po tinkleliu. Tai bus arba vienas geriausių sprendimų šioje kelionėje, arba pradėjus lyti ar iškritus rasai, vienas blogiausių. Bet kuriuo atveju, manau, kad verta pabandyti :) 
Komentarai:

Kas be ko, bet tai nebuvo kalnų upė.. T.y. srovė buvo stipri, bet nemanau, kad verčianti iš kojų... Na, bet čia dabar jau gali kalbėti iki nukritimo... Buvo kaip buvo :)

Algirdas : 2016-10-01 00:38

Traktorius sveria kelias tonas, jam bet koki upe - dzin, nenuneš. Žmogus kalnų upėje yra kaip šapelis.

Tomas : 2016-09-30 23:36

Tomai, dar dabar žiūriu į tą nuotrauką, kur pakrauti dviračiai į priekabą ir ten akivaizdžiai matosi, jog jos aukštis yra sulyg pilvu žmonėm, tai reiškia upė buvo dar seklesnė. Manau, būtume tikrai perbridę. Nesakau, kad būtume tą darę ramia širdim, ar kad tai nebūtų sukėlę dar vieno konflikto, bet galiausiai, manau, būtume perbridę :)

Algirdas : 2016-09-29 23:58

Tos upės visada rizikingas reikalas. Ant popieriaus gali būti vienokia, o realybėj kitokia.Kad traktoriu pervežė dar nereiškia, kad būtumėt perbridę :D

Tomas : 2016-09-29 22:28

Būtinai! :D

Algirdas : 2016-09-29 18:33

Paskutinę nuotrauką įsirėminsiu :))))

R. : 2016-09-29 08:05
Nuotraukos:
IMG_1992.jpg
IMG_2004.jpg
IMG_2006.jpg
IMG_2065.jpg
IMG_2081.jpg
IMG_2104.jpg
Algirdas (2016-09-28 00:25)
Devynioliktoji diena Mongolijoje. Ši diena turėjo būti viena sunkiausių mūsų kelionės dienų - tokia ir tapo. Kaip anksčiau minėjau, šiandien turėjome nuvažiuoti 74km. Taip nutiko dėl to, kad kai planavau maršrutą, visiškai neįsivaizdavau kas per keliai laukia. Pagal žemėlapius mačiau, kad turėtų būti vos ne "pagrindinis" kelias, su nemenku nusileidimu žemyn, taigi, preziumavau, jog tie 74km neturėtų sudaryti daug keblumų. Negana to, pagal visą planą turėjome turėti nemažai laisvų dienų, tad galvojau, jeigu ir būtų kažkokių problemų, tiesiog paaukotume vieną iš tų laisvų dienų. Realybė pasirodė esanti visai kitokia. "Pagrindiniai" keliai Mongolijoje niekuo nesiskyria nuo "šalutinių" kelių, o kartais netgi yra blogesnės kokybės. Negana to, mūsų visos laisvos dienos išgaravo, kai neįveikėme perėjos, bet vis tiek nusukome važiuoti link ežerų. Nu ok, ne visai visos - dar 1 turime, tačiau ją reikia tausoti, nes neaišku kas bus su artėjančia upe.

Va! Upė! Rodos, apie ją nelabai ką pasakojau. Nepasakojau ne dėl to, kad man ji nerūpėjo, bet daugiau dėl to, kad negąsdinti artimųjų namie :) O galvoti aš apie ją galvojau ilgai ir nuobodžiai - nuo pat to momento, kai atsirado planas per ją pervažiuoti. Taigi, kalba eina apie Khovd upę, kuri yra viena didžiausia šio regiono upių. Kodėl aš sugalvojau, kad mums per ją reikia persikelti? Principe, dėl to, kad nėra kitos išeities. Jeigu norime bent truputį pačiupinėti tos tikrosios Mongolijos, įvažiuoti į pusdykumes/stepes, mums reikia persikelti per ją. Tiltas per ją yra dvejose vietose, abejos nuo mūsų maršruto yra nutolusios per gerus 200-300km, tad automatiškai atpuola. Po ilgo tyrinėjimo, radau kaimą, kuris yra įsikūres ant šios upės kranto, tad man logika sakė, kad ten kur yra žmonės, turėtų būti ir galimybės persikelti per upę. Juk negyventų žmonės šalia upės be galimybės persikelti į kitą krantą, ar ne?.. Na, bent jau man taip logika sakė...

Tai va, šiuo metu artėjame prie jos ir tikimės ją įveikti. Variantai įveikimo yra keli: esu išrinkęs vietą, kur ši upė dalijasi į 8 mažesnias gyslas, kurios teoriškai turėtų būti mažiau sraunios ir mažiau gilios, tad bandysime per visas gijas pervažiuoti patys. Jeigu šis variantas nepavyktų, tuomet yra b variantas - bandyti ieškoti kas mus galėtų perkelti. Kadangi nelabai nutuokiu kokio dydžio kaimas ten laukia, tai nežinau ar galima tikėtis valties, ar kokio nors sunkvežimio, bet bet kuriuo atveju, kažko ieškotume. C variantas, ir pats blogiausias variantas, apsisukti ir grįžti atgal, atsisakant visų pusdykumių ir važiuojant absoliučiai neįdomiais keliais.

Dalis noro numinti 74km ir buvo tai, kad turėti daugiau laiko bandant visus variantus, mat numynus 74km, kitą dieną būtų vos 20. Na, bet, žinoma, tiek mes nenuvažiavome. Nepaisant to, nuvažiavome apie 61km, kas suma sumarum, laikau, jog yra labai, labai geras pasiekimas. Turint omeny, kad kelių kokybė buvo, eilinį kartą, prasta, teko padirbėti iš pečių. Šiuo metu visi esame absoliučiai išsekę. Man asmeniškai iš nuovargio svaigsta galva ir aš nesu tikras ar yra kadanors man taip buvę. Gryna ta žodžio prasme, jaučiuosi kaip girtas. Eini ir mėto į šonus. Tai labai gąsdinantis jausmas ir labai tikiuosi, kad tai tik laikinas dalykas, kuris išsimiegojus praeis. Nepaisant visko, nuoširdžiai didžiuojuos savo komanda. Visi atidavė visišką savo jėgų maksimumą, kad pasiekti tikslą, visi išliko optimistiški ir pozityvūs - va, su tokia komanda yra smagu keliauti!

Tiesa, nebuvo apsieita ir be lepsusų. Eilinį kartą žemėlapio kelias buvo tiesiog nubrėžta tiesė per laukus ir teko pasitelkti visus savo navigacinius sugebėjimus, bandant atrasti teisingą kelią. Tą gal būtų lengva padaryti Lietuvoje, tačiau tą yra 100x sunkiau padaryti Mongolijoje. Čia nėra tokio dalyko kaip kelias į kažkur. Čia yra daug keliukų, kurie galbūt veda ten kur reikia, o galbūt ne. Neretai atrodo važiuoji visai teisinga kryptimi, kai staiga tas keliukas paima ir nusisuka kur nors visiškai ne į temą. Tokiais atvejais lieka tik du variantai: grįžti atgal ir bandyti kitą keliuką, arba sukti iš kelio ir leistis "pieva". "Pievą" paėmiau į kabutes, nes pievos čia labiau primena suplakto žvyro laukus, tad realaus skirtumo ar važiuoti keliu, ar važiuoti per laukus, kaip ir nėra. Nebent suplaktas žvyras pasikeičia į palaidą smėlį - tada jau būna ir būna didžiulis skirtumas :) Negana to, keliai čia dažnai atsiranda ir išnyksta kaip tik jiems patinka, geras kelias gali staiga pasidaryti visiška nesamone ir atvirkščiai. Žodžiu, navigavimas čia pagrinde vyksta, kaip kažkur skaičiau, pagal kalnų perėjas. Žinai į kurią tau reikia ir važiuoji kaip tau patinka. O ką daryti tiems, kurie nežino į kurią perėją jiems reikia?? Tada tenka "grybauti"... Tą ir darėme. Sakyčiau, palyginus visai ne daug, bet darėme. Vienoje vietoje buvau smarkiai susikrimtęs, kai pamaniau, jog bereikalingai savo komandą užvariau į gan nemenką kalną, tačiau vėliau, kelis kilometrus pasivažinėjus laukais, kelią visgi pavyko surasti - nežinau ar ten taip ir turėjo būti ar aš kažką praleidau, na, bet buvo kaip buvo...

Šiandien per visą dieną sutikome 4 automobilius. Du iš jų prasilenkė šalia mūsų - vienas kilo į kalną, kitas - leidosi. Tą akimirką kažkaip susimąsčiau. Kai važiuoji keliu, tai nėra toks jau retas fenomenas, kad du automobiliai būtinai turės prasilenkinėti ties tavimi. Tiesiog labai keista, kai tai nutinka Mongolijoje. Būčiau prietaringas, matyt, prisegčiau kokią nors prie to prasmę, bet nesu. Tai nesegsiu.
 
Nuotraukos:
IMG_1647.jpg
IMG_1784.jpg
IMG_1789.jpg
Algirdas (2016-09-27 00:12)
Aštuonioliktoji diena Mongolijoje (2016-09-01). 
- Pala, pala, Algirdai... O kur dingo rugpjūčio 31d?.. 
O rugpjūčio 31d, nusprendžiau kad nebus. Dar rašydamas Mongolijoje apie tą dieną pradžioje įrašo pasidėjau tris klaustukus. Mat rašiau tą įrašą ganėtinai stiprioje emocijos būsenoje ir nebuvau tikras, kad praėjus tai emocijai vis dar norėsiu tą įrašą viešinti. Šiandien prisėdęs ir perskaitęs jį, nusprendžiau, kad nėra prasmės to daryti. Tai neatneštų niekam jokios naudos, nes jis ir buvo rašytas, kaip prisipažinau jame, daugiau tam, kad galėčiau išsilieti. Šį tikslą jis įgyvendino, o dabar galime pamiršti tą dieną ir judėti tolyn, taigi...

Aštuonioliktoji diena Mongolijoje (su rugsėjo 1-ąja visus moksleivius ir studentus!). Pirmoji rudens diena buvo šalta. Velniškai šalta. Viskas prasidėjo dar vakar vakarą, kai vos įsikūrus stovykloje sukilo milžiniškas vėjas, ne už ilgo pradėjo pilti kaip iš kibiro, kas, gerai valandai, visus sugrūdo į palapines. Tiesa, link vakaro vėjai išnešiojo lietaus debesis ir nors jis nebuvo iš šiltųjų, tačiau galėjome bent jau išlįsti į lauką. Ar naktis buvo šalta? Atsakyti negaliu. Žinote kodėl? Nes mes turime pačius jėgiškiausius Luklos pūkinius miegmaišius! Jėzus, kaip mes jais džiaugemės... Norėčiau pašokti į orą ir suploti katutėmis dabar! Nebuvo nei vienos nakties čia Mongolijoje, kad būtų buvę šalta. O dažniausiai reikia netgi prasisekti miegant :) Beprotiškai džiaugiuosi šiuo savo pirkiniu...

Taigi, prabudus, saulė, deja, nešvietė. Ją dangstė debesys ir nors link vidurio dienos ji buvo pasirodžiusi, visumoje diena apsiėjo be jos. Ironiška, nes kaip tik prieš porą dienų rašiau apie tai, kaip gali būti užtikrintas, kad iš ryto ta saulė išlįs. Jaučiuos taip, tarsi, kažkas viršuje sėdi, klauso kiekvienos mano minties ir bando padaryti viską priešingai...  

Šiandien taip pat turėjome progą apsilankyti dar viename miestuke. Šį kartą - Tolbo. Priešingai nei praeitą kartą, apsilankėme ir vietinėje užeiginėje, kur išragavom vietos virtuvės. Kolegas ši baisiai sužavėjo, manęs - nelabai. Net ir dabar, gulint palatkėje, nelabai noriu pagalvoti apie tą maistą. Mėsa - neskani ir kieta, tai kas kepta - tiesiog permerkta aliejuje, kaip kokie čeburėkai prie Senukų įėjimo. Taigi, pats suvalgiau, turbūt, mažiau nei per įprastinius mūsų pietus, o susimokėti teko labai jau solidžiai - nuo kiekvieno po ~8 jav $. Aišku, čia tikrai kaina buvo priderinta "turtingiems" turistams iš vakarų, tai, tarsi, šiek tiek buvo pasinaudota mumis, bet iš kitos pusės, kažkaip nėra toks jau blogas jausmas, matant kaip jie gyvena, susimokėti ir daugiau. Aš manau, jiem tie pinigėliai tikrai turės didesnės įtakos nei mums. Apskritai, norėtųsi šiek tiek paišlaidauti čia būnant, kad ir kokiem vaikams nupirkti saldainių ar šokolado, bet reikia turėti pačiam iš ko tai daryti...

Likusi dalis dienos praėjo iš pradžių kylant baisiu keliu į iiiilgą kalną, o po to, nuo jo leidžiantis. Kuo jis buvo baisus? Pakilimas buvo baisus, nes buvo be galo nuobodus. Platus žvyruotas kelias, mašinų sąlyginai daug važinėja (į kokias 10min viena, turbūt, vidutiniškai) ir tiesiog, nelabai buvo į ką žiūrėti. O pakilimas buvo 18km. Tai kad ir ne pats stačiausias kilimas, bet tikrai, tiek fiziškai, tiek psichologiškai išvargino. Nusileidimas nebuvo geresnis, nes kelio kokybė ženkliai suprastėjo, kelias buvo užverstas akmenimis, išmušinėtas duobėmis - žodžiu, toli nuo idealaus kelio. Bet mes juk ne jo čia ir atvažiavom, ar ne?.. 

Pabaigai, noriu papasakoti keistą ir įdomų įvykį nutikusį vakare. Jau buvome besiruošę eiti miegoti, kai tolyje pamatėme atvažiuojant mašiną su švyturėliais. Dar visi pajuokavome, kad atvažiuoja mūsų supakuoti, kai ta mašina priartėjusi prie mūsų, nusuko link mūsų palapinių ir ant kalniuko sustojo. Tą akmirką juokai išgaravo. Išlipo du vyrukai su uniformomis, pasisveikino. Paklausė iš kur esam, pasakėm, kad iš Lietuvos, jie tarsi truputį nusivylė. Tada sekė dar keistesnis klausimas - gal jūs turite GPS'ą? Mes atsakėme, kad turime. Šie paprašė parodyti kur yra ant popieriaus lapuko užrašytos koordinatės, nes jų gps'as neveikia. Tada išsiaiškinome, jog jie gavo pranešimą, kad dingo amerikiečių grupė ir, kad juos pasiuntė jų ieškoti.

Pabandėme pasižiūrėti kur tos koordinatės yra, jos buvo maždaug per 20km nuo mūsų lokacijos, šie pasižiūrėję kryptį, nurūko per pievas ta kryptimi. Kai jie išvažiavo, pradėjom galvoti, kad maždaug taip atrodytų ir mūsų "gelbėjimo operacija", jei neduok dieve jos mums kada prireiktų - du vyrukai su neveikiančiu gps'u, važiuojantys mikriuku per pievas. Tai neguodžia... Bet iš kitos pusės, vis ne ant arklių... Tikėkimės, jog tos pagalbos mums ir neprireiks, nei čia, nei kur kitur. O apskritai, tai turėtų būti labai nejaukus jausmas būti pasiklydusiam tokioje šalyje...
Komentarai:

Oho kiek čia visi prikomentavo :) Dėl paskutinė rugpjūčio dienos - nebuvo nei konflikto, nei kažko labai ypatingo, o dienoraščio įrašas daugiau buvo mano paties išsiliejimas. Kitaip tariant, čia išsipūtė didesnis burbulas nei turėjo būti :D Dėl padangos, Tautvydai, būklę tikrinom, bet per dvi savaites važiavimo tragiškos kokybės keliais ta būklė gali smarkiai pakisti :) Vizualiai, prieš išvažiuojant aš maniau, kad ji turėjo atlaikyti dar vieną kelionę, bet neatlaikė.

Algirdas : 2016-09-28 23:16

Po šio tavo posto nuėjau ir dar kartą perskaičiau savo dienoraštį. O po to ilgai galvojau, kas gi nutiko ir iš kur tos emocijos. Bet nieko neprisimenu ;)

Audrius : 2016-09-28 15:12

Skaičiau Audriaus dienoraštį, bet jame rugpjūčio paskutinei dienai nebuvo skirta nieko ypatinga. Jaučiu, kad tądien kibirkščiavo kažkas, bet konflikto nebuvo. Ar buvo? Intrigantai... :) labai laukiame filmo!

Sigita : 2016-09-28 13:27

Nesupratau dėl padangos- ką, nepatikrinot būklės prieš važiavimą? ar čia tie spygliuoti krūmai juodą darbą padarė?

Tautvydas : 2016-09-28 09:27

Nieko, bus proga viską išvysti filme :D Juk reikia palikti desertą ir jam :) Šiaip diena tikrai buvo graži, buvo netikėtas nuotykis pabaigoje, kai teko stumtis dviračius palei ežero kranta, staiga pranykus keliui. Vienu žodžiu, buvo sunki ir graži diena :)

Algirdas : 2016-09-27 21:37

Suprantu, kad gali nebesinorėt dalintis tam tikros akimirkos emocija, tam daug priežasčių gali būt. Bet visgi būtų įdomu apie ankstesnę dieną bent trumpais faktais (kaip ir su laisvadieniu, kurį nerašei, bet trumpai vis tiek apipasakojai) - ar sunkus, ar lengvas kelias buvo, šilta ar šalta, kokie peizažai vėrėsi, ar ką sutikot, daug nuvažiavot, ar ne. Nes dabar skaitytojas gali pasijust, kaip žiūrovas, priverstinai praleidęs serialo seriją;)

st_ : 2016-09-27 07:09
Nuotraukos:
IMG_1118.jpg
IMG_1123.jpg
IMG_1463-Edit.jpg
IMG_1616.jpg
IMG_1633.jpg
Algirdas (2016-09-26 00:48)
Šešioliktoji diena Mongolijoje (2016-08-30). Šiandien aplankėme pirmąjį Mongolijos miestą. Gerai, žodis "miestas" yra kiek per stiprus. Lietuvos mąstais, tai būtų mažas kaimelis, tačiau čia tai jau skaitosi vienas iš didesnių miestukų. Miestukas buvo užtektinai didelis, kad turėtų kelias gatveles ir visą virtinę parduotuvėlių. Jų mums ten ir reikėjo. Sunku nupasakoti kaip yra sunku iš laukinės gamtos atvažiavus į tokį miestuką. Tas vaikščiojimas iš parduotuvės į parduotuvę, ieškojimas reikalingų produktų, trynimasis tarp vietinių, kurie visi be galo smalsūs - viskas nerealiai vargina. Na, bet aš žinojau kas laukia, tad stengiausi kreipti kaip įmanoma mažiau dėmesio į visokias smulkmenas ir kai labai, labai "suspausdavo", tiesiog giliai kvėpuoti. Matyt, kad tai padėjo.  Dagnei buvo truputėlį sunkiau - gal jai dar trūksta patirties giliame kvėpavime? :D Bet kuriuo atveju, apsipirkome kokiom 5 dienom į priekį, tad vėl galime būti ramūs.

Miestuko būta iš tiesų kuklaus, tačiau kol visi šopinosi, aš išėjau šiek tiek pafilmuoti jo. Pavaikščiojau pagrindine gatve pirmyn, atgal, tarpais įkišdamas nosį į kokį skersgatvį. Sunku man suvokti gyvenimą tokiame miestelyje. Kartais atrodo ką žmonės veikia mažesniuose Lietuvos miesteliuose, tačiau palyginus su šiais, manau, mes dar turime labai daug. Čia, namai apgriuvę, vidury centro stovi apleisti namai, gatvės žinoma neasfaltuotos, tad viskas skendi dulkėse. Toks tarp dykumų ir dulkių paskendęs, kaimukas. Tiesa, centre įkurtas kažkoks, ale, parkelis, kuriame, tarsi, kažkas turėtų augti, tačiau viskas išdžiūvę ir išdegę, tad rezultate tiesiog kyšo keli stagarai. Tiesa, stovi gatvių apšvietimas, maitinamas nuo saulės panelių. Būtų įdomu pamatyti kaip tai atrodo naktį - ar jis iš tikrųjų veikia, ar tai tik butaforija?..

Taigi, apsishop'inę, patraukėme savais keliais. Buvo be galo gera palikti tą kaimuką ir iš karto nusukti nuo pagrindinio kelio į šalutinį. Kiek iki šiol teko susidurti su Mongolijos pagrindiniais keliais, žavesio jie tikrai nesukėlė... Dauguma jų išmušinėti duobėmis (ta vadinama tarka), kartais smėlėti, kartais žvyruoti, kartais išvis nusėti didžiuliais akmenimis - viskas smarkiai apkartina vargano dviratininko, susikrovusio visą mantą ant savęs, dalią. O dar ne duok dieve pravažiuoja koks gruzavikas... Kaip stovėjai, taip ir lieki ryti jo sukeltų dulkių...

Kadangi vakarykštė diena baigėsi neįveikus viso numatyto maršruto, tad šiandien taip pat negalėjome pasiekti suplanuotojo nakvynės taško prie ežero. Čia ir yra didelė planavimo "ant ribos" problema, nes kai išsimuši iš grafiko, tada labai sunku jį atstatyti. Iš kitos pusės, jeigu planuotum ne "ant ribos", tuomet rezultatas būtų stoviniavimai vidury dienos ir neturėjimas ką veikti. Tą mes patyrėme Kirgizijoje, kai ne savu noru buvome priversti pakeisti kelionės maršrutą, kas reiškė staiga, iš niekur, atsiradusias 5 laisvas dienas, kurias teko užimti dirbtinai darant lankstus. Nors iš pradžių gali atrodyti visai smagu, tas turėjimas daugiau laiko, galimybė neskubėti, bet realybėje kiekviena kelionė turi tam tikrą naturalų judėjimo greitį, kurį bandymas keisti, dažniausiai sugriauni kažkokią harmoniją ir tai sukelia nenumatytų pasėkmių: pabandysi paskubinti - visi bus be jėgų, kils konfliktai, komandos moralė nusiris žemyn, pabandysi jį prilėtinti - atsiras neturėjimas ką veikti, o kai esi įsijungęs keliavimo mąstyseną, tas neturėjimas ką veikti irgi kelia tam tikrą savęs neišpildymo jausmą. Imi galvoti, kad ne to tu čia išvažiavai, juk patinginiauti gali ir namie, išvertęs bambą prieš televizorių, tam nebūtina trenktis į kitą pasaulio kraštą... Kitaip tariant, viskas turi vykti naturaliai, bet sėdint namie, pusė metų prieš kelionę, labai sunku teisingai įvertinti tą naturalų komandos tempą. 

Taigi, saulei pakrypus link horizonto buvo akivaizdu, jog mūsų nakvynės ežeras liks nepasiektas. Klausimas buvo tik toks - ar mes norime sumažinti atsilikimą, ar ne? Norėt, mes žinoma, norėjome, tačiau tai reiškė ir kitą dalyką - nakvynę be vandens. Neturėjimas vandens, kai tam esi pasiruošęs, iš esmės yra ne didelė bėda. Gali iš anksto užsipilti maksimumą vandens, ko dažniausiai užtenka tiek vakarienei, tiek pusryčiams, tiek atsigėrimui, tačiau tai sukuria kažkokį vidinį nerimą. Nežinau kodėl, bet tas čiurlenantis upelis šalia palapinės ir žinojimas, kad gali gerti kiek nori vandens, virti kiek nori arbatos yra toks teikiantis ramybę. Gal tai paklydusiai keliautojo sielai, visgi reikalinga ir kažkokia konstanta, tas vienas nekintatis dalykas, kuriuo žinai, kad gali pasikliauti. 

Pavažiavę kiek galėjome, dieną, visgi, baigėme be upelio, kažkokiame kalnyne, įsikurę tarp dviejų didesnių pakilimų, dauboje. Tai, kad esame dauboje - visai gerai, vėjas neužpučia ir yra kur kas šilčiau. Pati diena taip pat buvo daug šiltesnė, nei visos iki jos. Dar juokėmės su kolegomis, kad iš ryto krovėmės daiktus suledėjusiais pirštais, po pietų mynėme žliaugiant prakaitui. Ir, taip, užteko tik pasiskųsti vakar apie nenaudojamą trumpą aprangą ir jau šiandien ją teko traukti.

Tiesa, šiandien paminėjome ir Aido gimtadienį! Dovanų jis gavo dovaną su labai užslėpta prasme. Prasmė buvo tiek užslėpta, kad net po Dagnės mistinio išaiškinimo, išsiviniojęs ir gerokai aplamdytoje dėžutėje radęs juodą diržą Aidas galėjo tik gūžtelėti pečiais ir paklausti: "ok... but why?.." (angl. "gerai... bet kodėl?"). Prasmė šios dovanos yra tokia, kad mūsų žiniomis, grįžęs po kelionės, Aidas ruošiasi laikytis Aikido juodąjį diržą. Mes šiek tiek užbėgome įvykiams už akių ir parūpinome jam jį. Tai turi ir antrą prasmę, mat, mes jaučiame, kad visų šios kelionės iššūkių įveikimas bus vertas tik paties aukščiosio įverčio, tad už jį - ir juodas diržas.

Šį vakar, gan netikėtai, turėjau progą užsiropšti ant greta stovyklos esančio kalno ir stebėti saulėlydį. Jis buvo labai gražus - kalnas buvo gan aukštas, tad saulė leidosi toli, toli, slėpdamasi už dar aukštesnių kalnų. Kas kartą tai matydamas, nejučiomis palinkiu, šiam nepailstančiam keliauninkui, gero kelio ir iki pasimatymo ryte. Gera žinoti, kad rytoj mes su ja vėl pasimatysime. Bent jau tai Mongolijoje, panašu, jog išlieka nepakitę. 
Komentarai:

Na, su dviračiu išdžiovinti aktualu labiau ne dėl vežimo, bet dėl to, kad turėtum vakare sausą palapinę. Man asmeniškai nėra nieko bjauriau, nei atšalus orui lįsti į šlapią palapinę... Susiruošimo greitis dar priklauso ir nuo keliaujančių žmonių skaičiaus. Nesakau, kad neįmanoma greičiau ir šioje kelionėje buvo dienų, kai susukdavom per ne pilną valandą, bet tikrai nenorėčiau taip keliauti visą mėnesį... Ne dėl to, kad tai peilis po kaklu, bet tas "time off" irgi reikalingas.. Dėl to aš ir nesistengiu pušinti atsikėlimo arba stoti per vėlai...

Algirdas : 2016-09-28 00:31

susiruošimas labai priklauso nuo vadovo, kiek jis duoda laiko susipakuoti viskam. Bet man 1,5 h yra sočiai. Kai kuriems žmoniems rytas yra peilis ir ji eilgai kuičias :D kai ant kupros neši, tai stengies viską gerai išdžiovinti - tai užtrunka, bet kiek tai aktualu su dviračiu nežinau.

Tomas : 2016-09-27 21:48

Lina, taip, dauguma keliauja su hibridiniais. Realiai, dėl patikimumo, manau, ne taip svarbu koks dviračio tipas. Turistinis tiesiog bus patogesnis, turės patogesnius tvirtinimo taškus pvz gertuvei, bagažinei ir pan. Svorius vežėmės tikrai nemažus. Kiekvienas atsivežė iš Lietuvos po 30kg, plius rankinis bagažas, plius buvo pirktas maistas vietoje, plius geriamas vanduo, tad, manau, vežėmės 40-50kg svorio.

Algirdas : 2016-09-27 21:35

Aciu uz atsakyma. Idomu kad tik du nariai turejo turistinius dviracius, kiti - hibridinius, kurie speju - atlaike negailestingus Mongolijos kelius ir daug apkrovos (nezinau po kiek kg kievienas vezetes bet sprendziant is nuotrauku- nemazai).

Lina : 2016-09-27 13:57

Tomai, filmuodavau ir iš ryto, ir per pietus, ir vakare, o kartais, dar ir naktį išlįsdavau pafilmuoti :D Dėl išvažiavimo - nežinau ar tai labai vėlai. Dvi valandos susiruošimui, nėra tiek jau daug, kai dažnai reikdavo išsidžiovinti palapinę (nuo rasos ar šalno), išsivirti valgyti, viską susipakuoti. Jeigu viską darai nesiverčiant per galvą, tai apie 2-2,5val naturaliai gaunasi. Lina, oi, tikrai neišvardinsiu visų dviračių modelių :) Maniškis: Scott Sportster P2, Dagnės: Centurion Crossline, Audriaus ir Aido kažkokie Surly, Dovilės kažkoks Trek, Ugniaus Scott, jeigu neklystu Sportster P4, bet nesu 100% įsitikinęs. Tiek težinau :)

Algirdas : 2016-09-27 10:45

Ko tiek vėlai išvažiuodavot? Filmuodavai iš ryto?

Tomas : 2016-09-27 08:34

Sveiki, kokiais dviraciais kiekvienas is jusu vaziavo? Jeigu galit parasykit modeliu pavadinimus

Lina : 2016-09-27 00:43

Tipinė diena: keldavomės 8val (saulė teka 7:00 - 7:30), išmindavome tarp 10-11val, mindavome iki 13-14val, pietų pertrauka nuo 30 iki 60min, vėl miname iki 18-19val (saulė leidžiasi 20:00 - 20:30).

Algirdas : 2016-09-27 00:14

Kada Jūs keliatės ir kada baigiat važiuoti? (valandomis nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo?)

Tomas : 2016-09-26 22:17
Nuotraukos:
IMG_0701.jpg
IMG_0727.jpg
IMG_0732.jpg
IMG_0855.jpg
Algirdas (2016-09-25 01:03)
Penkioliktoji diena Mongolijoje (2016-08-29). Mes čia dar tik dvi savaites?! Rimtai?! Iš tikrųjų, tai labai keista, nes eilinį kartą nuotykių be galo daug ir atrodo, kad praėjo kur kas daugiau laiko. Šiaip, visi jau kalba apie namus - kas pasiilgo kokių sushių (pvz. Algirdas), kas kokio kepsnio, o kas tiesiog namų šilumos. Bet ir gerai, kad dar turime trylika dienų kelionės. Nes iš tikrųjų, jeigu reikėtų šiandien važiuoti namo, manau, visi būtų kupini liūdesio. Reikia "pavirškinti" tą namų liūdesį, jį subrandinti, kad jis taptų tokiu, dėl kurio būtų smagu grįžti namo. Pamenu, kai keliavome į Gruziją, kelionę, kuri truko vos dvi savaites, grįžau namo taip ir nesupratęs kas įvyko. Nes kai važiuoji dviem savaitėm, tai ir gyveni visai kita mąstysena. Pvz praėjus savaitei negalvoji, kad dar liko trys savaitės, galvoji, kad jau kelionė įpusėjo. Dėl to, sakyčiau, kad tas psichologinis efektas tarp 2 ir 4 savaičių nėra tiesinės priklausomybės, turbūt, labiau eksponentinis. 

Šiuo metu rašau dienoraštį, o už palapinės sienų - dar šviesu. Tai absoliučiai neįprastas reiškinys, nes paprastai einame miegoti, kai saulė jau būna seniai nusileidus, o danguje mirga pirmosios žvaigždelės. Taip yra dėl to, kad šiandien visi nusikalė kaip šunys ir tik baigę valgyti, patraukė link palapinių. Tiesa, nuolatinis šaltis irgi daro savo. Pavyzdžiui šiandien visą dieną pūtė milžiniškas vėjas, dienos temperatūra, net ir plieskiant nepailstančiai saulutei, turbūt, nepakilo aukščiau 15 laipsnių. Dauguma jau ir pamiršo ką reiškia būti su trumpom rankovėmis, nors saulę mes čia turime kasdien. Tiesiog, ją pastoviai nugali galingi Mongoliškose pievose ūkaujantys vėjai.

Jeigu šiek tiek papasakoti apie šiandienos dieną, tai ji buvo viena iš TŲ dienų. Turėjome apie 900m pakilimą, o nuo pietų visas pakilimas vyko neegzistuojančiais keliais, tiesiog einant pievomis, kurios neretai būdavo užpelkėjusios, tad tekdavo mauroti per purvynus. Daugumos kojos gerai padrėkę, o tai, prie jau minėto šalčio, yra menkas džiaugsmas. Aš pats šiuo metu guliu su dviem pašiltukais kojinėse, kurie, prisipažinsiu, kad galėtų šildyti kiek smarkiau. Viso maršruto, taip ir nesugebėjome įveikti, nors tikrai visi arė kaip arkliai, atiduodami viską ką turėjo. Audrius, paskutinius kilometrus sakė važiavo įjungęs zombio rėžimą, visiškai be jėgų, Aidas - mirė jau nuo pusdienio, Dovilė su Ugnium, skundėsi pavargusiomis kojomis, žodžiu, tinginiaujančių šiandien nebuvo.

Viskas prasidėjo gan nekaltai, vieną slėnį keitė kitas slėnis, kurie, beje, labai ištuštėję. Toks vaizdas, kad kažkas davė starto ženklą mongolams ir šie susirinkę šmutkes išsilakstė kas sau. Važiuoji per pievas, palei upes ir matai vietas, kur dar visai neseniai stovėjo ne viena ir ne dvi jurtos, tačiau dabar telike tik jas priminančios šūdukų krūvelės. Ne žmonių - avelių, karvių ir arklių :) Rūta šioje vietoje, tikriausiai, sakytų, jog "ant šūdų ji tikrai nemiegosianti".. Tie, kas žiūrėjo filmą "Dviračiais per Kirgiziją", supras ką turiu omeny. O tie kas nežiūrėjo, turi puikią progą jį įsigyti mūsų internetinėje parduotuvėje (http://shop.spikis.lt/)! Kai nekaltai įsūdžiau reklamą, ne? Tiesiog žavinga... :)

Taigi grįžtant prie pasakojimo apie dieną. Kelias subjuro, eilinį kartą po pietų. Nežinau kodėl taip susiklosto aplinkybės, bet jau ne pirmą kartą pastebiu šią tendenciją. Jeigu kelias iki pietų eina neblogas, tai po pietų lauk bėdos. Nors po pietų laukė sąlyginai neyptingas 250m kilimas, tačiau jis pavirto į pusės dienos kovojimą su dviračiu, nes, pasirodo, visas kalno šlaitas buvo užpelkėjas. Keliukas praktiškai prapuolė ir vienu metu, vėlgi, pastebėjau, jog sekame virtualią liniją gps'e, kuri neturi jokio atitikmens realybėje. Tiesa, ir pats kalno šlaito užpelkėjimas man kažkoks truputį mistinis atrodo. Tarsi, logika sakytų, jog šlaitas neturėtų būti šlapias, nes visas vanduo nuo jo turėtų tekėti žemyn. Bet jau ne pirmas kartas Mongolijoje šią teoriją vietos kalnai paneigia.

Bridimas per tas pelkes yra labai varginantis. Nors prieš tai ir sakiau, kad man per jas sekasi kiek geriau eiti, bet tai nereiškia, kad tai lengva. Tai reikalauja daug pastangų, nes tose pelkėse klimsti, tad ne tik kad reikia stumti dviratį, stumti jį į kalną, bet dargi reikia įdėti daugiau fizinių jėgų, vien tam, kad jį išjudintum. Negana to, esi nuolatinėje įtampoje, nes turi atidžiai stebėti kas dedasi tau po kojomis, mat tos pelkės gali būti vos drėkinančios batų padą, arba gali smigti joje iki kelių. Tokiais momentais kyla visokių minčių, net ir manęs neaplenkia klausimai "ką aš čia veikiu" bei "kam man to reikia". Iš kitos pusės, toks keliavimas turi ir tam tikro žavesio. Nesakau, jog norėčiau tokiom pelkėmis keliauti visą mėnesį, bet kart kartėmis jos užpildo tą tuštumą, kurią imi jausti važiuodamas per n-dešimtąjį, kad ir kokį gražų, slėnį. Esu beveik įsitikinęs, kad jeigu visa kelionė būtų vien minimo, man joje kažko trūktų. Aišku, gal normalūs žmonės tą tuštumą užpildytų pasidarydami kokį hiking'ą ar dar kokią atrakciją, bet kaip Audrius pasakė - normalūs žmonės į tokias keliones ir nesileidžia. Turi būti kažkiek durnas. Ok, jis pasakė grubiau, jis išvadino mus visus durniais, kartu pridurdamas, kad ir jis toks pats :D Ech, tas mielasis Audrius... :)

Kai jau buvo suėmusi visiška neviltis, pasiekėme kalno viršų ir pradėjome leistis. Nepamanykit, jog pradėjom minti. Ne, ne... Leidomės pievomis, stačiai žemyn, bet leidimasis jau vis smagiau. Galiausiai pasiekėme upeliūkštį, kurį sekdami, privažiavome ir naujo keliuko užuomazgas. Maždaug ties jomis, atradę "be šūdę erdvę" ir sustojome.      

Tiesa, ta proga norėčiau pasidžiaugti ir sutvirtėjusia mūsų komanda. Ypatingai pastarasias dvi dienas, kai buvo tikrai sunku, visi kažkaip susibūrė ir jeigu pirmomis dienomis mes labiau priminėme pavienius dviratininkus išvažiavusius pasivažinėti, kai kiekvienas važiuoja kaip kam patinka, tai dabar mes panašėjame į tikrą komandą, kuri visada bando padėti kitam, kuri sulaukia lėtesnio, kuri pasako ūpą keliantį žodį, tada kai jo labiausiai reikia ir kuri nebamba "kodėl mes dar nestojame", o sako "mes juk tai galime įveikti". Na, gal kaikuriose sferose dar šiek tiek trūksta, bet mes dar turime trylika dienų kad šiuos trūkumus pašalintume. Sakysite, kad optimistas? Galbūt... Bet juk, optimistui būti lengviau :) 

P.s. jeigu kyla klausimas kodėl tiek ne daug nuotraukų, tai žinokit, kad ir man ne do jų šiandien buvo... :)
 
Nuotraukos:
IMG_0680.jpg
IMG_0685.jpg
IMG_0688.jpg
IMG_0690.jpg
Algirdas (2016-09-24 00:26)
Keturioliktoji Mongolijos diena. "It is a good day to die" - prisiminęs Warcraft II žaidimo kodą, kuris duoda nemirtingumą, tariau šiandien iš ryto ir leidausi į sunkiąją perėją. Ryte jaučiausi gan prastai. Nepaisant to, jog naktį nereikėjo lėkti į tualetą, miegojau labai paviršutiniškai ir sunkiai, tad prabudau neišsimiegojęs. Pusryčiams taip pat neturėjau didelio entuziazmo, tad jie man baigėsi po kelių šaukštelių grikių, išrinkus mėsytes, nes apie jas išvis nenorėjau net pagalvoti. Pradėjome kilti.

Pirmieji kilimo žingsniai nebuvo labai sunkūs. Kalnas status, tačiau keliukas neblogos kokybės. Aš buvau nusprendęs, kad kilsiu dėdamas kiek įmanoma mažiau jėgų, t.y. jas konservuosiu likusiai dienos daliai. Pradžioje tas sekėsi neblogai. Tiesa, reikalai ne už ilgo pasikeitė. Prasistūmėme vieną namuką, ant kurio stogo sėdėjo ir kniaukė mažas katinukas - pamatęs jį įsilaužiau pas juos į kiemą, nes nieko nebuvo namie ir nukėliau jį nuo to stogo. Kaip įtariu, jis nelabai mokėjo pats nuo jo nulipti. Jis tuo labai apsidžiaugė ir iš karto puolė žaisti su Dagne. Mes jį palikome pripildami vandens ir sūrio. Tiesa, jis jais nebuvo labai sužavėtas, tad įtariam, jog ilgai ant to stogo nesėdėjo. 

Taigi, pravažiavus namuką, keliukas metėsi į kitą išdžiūvusio upelio pusę ir pradėjo kilti statmenai į kalną. Aš, asmeniškai, tokio sunkaus stūmimo neatsimenu. Kirgizijos kolegos sakė, jog ten buvo sunkiau, kai stūmėmėmės stačiai į šlaitą, bet gal dėl to, kad aš toje vietoje buvau nusiėmęs visus daiktus ir juos tiesiog nešiausi, gal dėl to, kad aš šiandien ir taip silpnai jaučiaus, man šis kilimas buvo sunkesnis. Progresas vyko maždaug po penkis žingsnius, nes tik tiek sugebėdavau pastumti dviratį. Tada tekdavo sustoti ilsėtis. Žiauriai pavargo rankos, pečiai ir nugarą, kurie dirbo sunkujį darbą. Net juokavau, kad gėda kam ir bus prisipažinti, kad iš kelionės dviračiais grįšiu su pavargusiomis rankomis. Bet tiesa jau tokia. Jeigu kalnas yra tokio statumo, kad į jį būtų sunku minti, paprastai į jį stumiesi. Tad natūraliai, pirmiausia pavargsta būtent rankos.

Šis stumimo procesas užsitęsė gerokai po mūsų įprastinio pietų laiko (13-14val.) ir sukilome tik apie 15val. Užkilus pasižiūrėjau į GPS'ą ir jis rašė, kad pakilta 750 vertikalių metrų aukštyn, nuvažiuota 7.5km. Kitaip tariant, kiekvienas 1km buvo su 100m pakilimu. Tiesa, buvo ir statesnių vietų, nes tai tik vidurkis.

Anyway, likusi dalis dienos ėjosi stebėtinai nesunkiai. Kelio kokybė buvo tiesiog fantastinė - jokių akmenų, tiesus, lygus kelias žemyn. Nuvažiavome visą dienos maršrutą. Vaizdais šiandien Mongolija irgi lepino - buvo labai gražių slėnių. Kalnai šiek tiek prasiskyrė, išlindo daugiau lygumų. Labai neįprastai tos atsiveriančios platumos atrodo, kai gali matyti kelis kilometrus į visas skirtingas šalis. Tokios tikros Mongoliškos stepės. 
Komentarai:

Rūta, ok, dėkui už pastabą :) Šis įrašas buvo už rugpjūčio 28d. Tomai, ten avelės :)

Algirdas : 2016-09-24 12:54

Visai pasimečiau, kuri diena yra kuri žemėlapyje. Gal gali rašyti dienoraštyje ir tos dienos datą (nes žemėlapyje ją rašo, būtų paprasčiau atsekt)? Kaip visuomet, dienoraštis labai įdomus. :)

Rūta : 2016-09-24 12:01

5 nuotraukoj - medžiai- slėnio apačioje?

tomas : 2016-09-24 11:26
Nuotraukos:
IMG_0426.jpg
IMG_0436.jpg
IMG_0443.jpg
IMG_0464.jpg
IMG_0465.jpg
IMG_0474.jpg
Algirdas (2016-09-23 00:49)
Trylikta diena Mongolijoje (uuu, trylikta, tai daug ką paaiškina...). Vakar dieną, kaip minėjau, buvo laisvadienis, tad apie ją nieko ir nerašau - jei jau laisvadienis, tai ir nuo dienoraščio laisvadienis :) Principe, tai vakar nelabai kas ir vyko.. Maudėmės, plovėm rūbus, kažkas ėjo į kalną kopti, kažkas filmavo promo filmukus (spėkit kas?.. ;D), kažkas miegojo. Taip visa diena ir praėjo. Šiaip buvo smagu šiek tiek atsigauti, labai džiaugėmės, jog išsirinkome tikrai gerą stovyklavietę - man vis kildavo asociacijos su Ženevos ežeru, ežere plaukiojo gulbės, tik priešingai negu ten, čia jos ir mes buvome praktiškai vienintelė gyvybė aplink tą ežerą. Na ok, kažkur toly švietė kelios jurtos naktį, bet, manau, esmę supratote.

Šiandiena prasidėjo nuo gan nesunkaus mynimo, privažiavome dar vieną ežerą, kuris atrodė dar netgi, turbūt, gražiau nei mūsiškis. Žiūrėdamas į jį negalėjau negalvoti, gal būtų buvę fainiau daryti laisvadienį prie jo?.. Tiesa, turbūt, komanda būtų užmušusi, jeigu būčiau vertęs dar paminti 8km iki šio ežero... Bet keliavimas tokiuose kraštuose, apie kuriuos neturi per daug informacijos, iš dalies tuo ir yra žavingas. Niekada negali žinoti kas tavęs laukia. Turbūt, dėl to tokiems turistams kaip mes ir būna vienas didžiausių smūgių į paširdžius, kai nepavyksta kokios nors atkarpos maršruto įveikti ir reikia apsisukus grįžti atgal. Tarsi staiga kažkas išmuštų iš tos kelionės rutinos, iš to įprasto mynimo per nematytas vietas. Na, bet aš čia nuklydau į lankas.. Grįžtant prie ežero, per vidury jo buvo kelios salelės, vėjo nebuvo, tad vanduo buvo it veidrodis, lygut, lygutėlis, o rytmetinė saulė, jį nušvietė pastelinėmis spalvomis. Atrodė tikrai labai gražiai, tad negalėjome trumpam nesustoti ir nepasidaryti kelių nuotraukų. Tą padarę, judėjome toliau. 

Toliau sekė vietos, kurioms aš dar Indijoje buvau sugalvojęs tokį savotišką pavadinimą - "statybų aikštelė". Slėnis, kuriame jokios gyvybės, tik smėlis, dulkės ir akmenys. Nežinau kodėl, bet mane tokios vietos veikia depresiškai ir niūriai. Gal dėl to gyvybės trūkumo aplink, kai neišvysi jokio erelio virš galvos, joks švilpikas neprabėga per kelią, laukuose nesigano avelės, nelaksto arkliai ir net nepailstantis vėjas, tarsi pabrukęs uodegą kažkur dingsta. Visa tai sukuria tokia spengiančią tylą ausyse, kai atrodo, kad sustojus gali išgirsti savo širdies plakimą. Tada, tarsi, kūnas pats supranta, jog esi nesutvertas čia būti ir nori dingti iš ten. Dovilė irgi skundėsi, kad ją kažkoks nerimas kankina keliaujant per tokias vietas. Šiaip ar taip, nepaisant to, kad žiūrėti nelabai buvo į ką, mynėsi gerai. Kelias, buvo stebėtinai geras, kas mums buvo maloni naujiena, mat per pastarasias kelias dienas, geros kokybės kelių turėjome labai nedaug. 

Tiesa, tas geras mynimas tęsėsi ne ilgai. Dar ruošiantis stoti pietų, man kažkas pradėjo darytis ir ilgą laiką nelabai supratau kas. Iš pradžių pagalvojau, kad gal dėl alkio jausmo dingo nuotaika. Tai nėra labai tipiška man, paprastai tik labai stiprus alkis man ima įtakoti nuotaiką, o čia jo nebuvo, bet nerasdamas kito paaiškinimo, nurašiau tą jausmą jam. Pavalgėm, tačiau nepraėjo. Pradėjus vėl minti, nuotaika visai nusirito žemyn, nustojau filmuoti. Paprastai jeigu Algirdas nustoja filmuoti, tai gali reikšti tik du dalykus: arba yra kažkokia ne eilinė situacija (kokie nors įtartini veikėjai šmirinėja aplink, artėja pasienio postai, kur nežinai kiek galima filmuoti, neleidžia oro sąlygos ir pan), arba jam tikrai labai blogai. Šiuo atveju jokios ne eilinės situacijos nebuvo, tad tai galėjo būti tik antrasis variantas. Net pasikeitusi aplinka ir privažiuotas naujas slėnis su didele upe nesuteikė jokio džiaugsmo pojučio.

Sustojome anksti, labai gražioje vietoje, tačiau mano prasta savijauta tik prastėjo. Galiausiai supratau, jog viskas ateina nuo pilvo, smarkiai susuko vidurius ir kol kas nelabai ką galiu valgyti. Šiek tiek neramu kaip viskas klostysis toliau, nes rytoj laukia velnioniškai sunki diena. Bent jau pusė jos bus tokia, nes nuo pat ryto kilsime maždaug 800m per kokius 6km. Tai turėtų būti ypatingai varginantis stumimasis ir aš labai tikiuosi, jog užteks jėgų rezervų organizme, kad per naktį nepasidarys dar blogiau.. Šiuo metu tiesiog nėra kada sirgti. Atsiliekame 2 dienas iš 3 turėtų laisvų, tad rezervas - labai plonytis ir bet kokia liga, labai smarkiai sujauktų visus planus.

Norėjau dar šį tą papasakoti, tačiau nujaučiu neramią naktį, tad bandysiu gultis ir miegoti. Na, kaip nors, laikysiuos... Aš tai galiu! 
Komentarai:

Toks vaizdas, kad gerb. V., pats išsikėlėte hipotezę ir pats pasidarėte išvadas. Nelaikau aš savęs "teisuoliu", tą minėjau ir dienoraščio įrašuose, tad labai keista, kad tokios mintys kilo pačiam. Na, bet kiekvienas turime teisę į savo asmeninę nuomonę.

Algirdas : 2016-09-23 22:27

Algirdai, pagarba reikia uzsitarnauti, ji niekam nera dalinama. Jeigu Jus manote esas "teisuolis", tai jau yra Jusu asmenine didele BEDA. Pataikauja tik silpni. Pagarbiai.

V. : 2016-09-23 13:22
Nuotraukos:
IMG_0368.jpg
IMG_0372.jpg
IMG_0388.jpg
Algirdas (2016-09-22 00:25)
Vienuolikta diena Mongolijoje. Mano diena prasidėjo nuo keisto sapno - sapnavau, jog mūsų grupei reikėjo keliauti geležinkeliu, kuriuo eina vieninteliai bėgiai ir tie bėgiai kažkur yra užgriūti, dėl to negali atvažiuoti traukinys. Dėl to, A. Jucevičius (vienas žinomiausių Lietuvos keliautojų ir mano mamos geras pažįstamas) važiavo mūsų gelbėti su autobusu. Norėčiau galėti kaip nors šį sapną pakomentuoti, bet neturiu kaip... Kažkokios smegenų metamorfozės ir tiek.

Po įprastinių ryto darbų sekė kilimas į statų kalną. Nors kalnas buvo mažesnis nei vakar, tačiau, bent mane, išvargino kur kas labiau. Buvo karštesnė diena, pavažiuoti nėjo, tad teko stumtis. Tiesa, šis kilimas taip pat nepraėjo be kuriozinės situacijos. Jeigu tiesingai supratau - gavau žmoną :) Bekylant, mus pralenkė motociklininkas - diedukas su kokių penkių metų mergaite. Vos užkilęs ant įkalnės, diedukas nesuvaldė savo motociklo ir nugriuvo nuo jo. Aš stovėjau ganėtinai netoli, tad žinodamas, jog motociklai dažniausiai būna sunkūs, mečiau dviratį į šalį ir puoliau jam padėti jį atkelti. Jis, matyt, liko sužavėtas, nes vos atkėlus motociklą, iš karto puolė pažindinti su savąja dukra ir kviesti pas save į jurtą :D Iš viso susirodymo pirštais, mes nusprendėme, jog bandė įsiūlyti tą mergaitę į žmonas. Antros sužadėtinės man kaip ir nereikia, bet bandą baranų lyg ir neblogą turėjo... Šiaip ar taip, į Mongoliją keltis gyventi nelabai traukia, iki Lietuvos bandą atsiginti būtų sudėtinga, o ir dviejų žmonų turėti negali, tad šį kartą nusprendžiau pasilikti Dagnę, pasiėmiau dviratį ir numyniau tolyn.

Užkilus ant kalno, gavome progą apsilankyti dar vienoje jurtoje. Nors šio fakto anksčiau neminėjau, tačiau čia, priešingai nei Kirgizijoje, daug dažniau apsilankome jurtose. Praktiškai kaip taisyklė, jeigu privažiuoji prie vietinio, sustoji ir imi su juo bendrauti, jis anksčiau ar vėliau pakvies pas save į jurtą. Šį kartą apsilankėme šeimoje, kuri turėjo net tris jurtas. Jie mus privaišino savo gamintu sūriu, kepta duona bei uogiene ir, žinoma, arbata. Nepaisant to, jog visi buvome po pietų, kirtome kiek lindo, o tada dar truputį. Atsisveikinant Dagnė gavo atrakciją -pajodinėti jų žirgų, o mes jiems mainais pasiūlėme pavažinėti savo dviračiais. Jiems tai buvo didžiulė pramoga, tad visa šeima, pakaitom, bandė savo jėgas ant jų. Tiesą, pasakius, sekėsi jiems visai neblogai, tad jei Dagnė būtų susiviliojusi link ežero joti su žirgu, manau, jos dviratį ten būtų nesunkiai nugabenęs vienas iš vietinių vyrukų.

Išvažiavę iš jurtų, pagaliau pasiekėme savo kelių dienų tikslą - du didžiausius regiono ežerus: Choton ir Kurgan. Ežerai įspūdingo grožio, apsupti kalnų su sniegu, didžiuliai, krantas su gražiu priėjimu ir aplinkui nė vieno turisto, nei vieno viešbučio, nei vienos kavinės ir maksimum ką gali rasti arčiausiai "civilizacijos", tai kokį piemenį su avių banda. Keliavimas Azijoje mane tuo žavi - ta nesugadinta laisve, ta galimybe pabėgti nuo visų gyvenimiškų problemų, tuo jausmu, jog tu čia esi vienas ir visiškai neapribotas jokių socialinių normų. Įsikūrėme ant ežero kranto, smėlėtame papludimy, užsikūrėme laužą ir vakare neatjojo koks nors kempingo prižiūrėtojas paprašyti trijų eurų už nakvynę, neatvažiavo kokie nors aplinkosaugininkai pareikalauti, kad būtų užgesintas laužas - čia, tu gali stoti kur nori ir daryti ką nori. Beprotiškai geras ir malonus jausmas.

Prieš pat einant miegoti, Dovilė pranešė, jog jai pavyko pagauti mobilų ryšį!! Jo mes neturėjome nuo pat išvykimo iš Rusijos, jeigu neskaičiuoti tų 15min, kai vidury laukų buvo jį trumpam atpūtę. Deja, prie tinklo pavyko pasijungti tik jai - akmenėlis į Omnitel daržą, nes ji naudoja Bitę. Aš, tiesa, turiu interneto kortelę būtent šio tiekėjo, tačiau man kažkodėl nepavyksta prisijungti prie paties interneto. Tai ir nežinau, bandysiu dar rytoj, bet turbūt, vilčių maža. Ech... Ta Mongoliška laisvė turi savo kainą.

Beje, rytoj laisvadieniiiiiis!!!!
Komentarai:

Tomai, ne aš turėjau omeny būtent sutartis tarp tiekėjų. Tuo nesunku ir pačiam įsitikinti atsidarius Omnitel'io tarifus užsienyje ir pvz Bitės tarifus užsienyje. Omnitel pateikia tik Mobicom tinkle tarifus, Bitė pateikia Mobicom ir Unitel tinkluose. Tai reiškia, kad su Omnitel prie Unitel tinklo negalėsit pasijungti. Šitoje situacijoje nesvarbu ar paiešką darysit automatinę, ar rankinę. Tiesiog, Unitel atmes Jūsų bandymą pasijungti, jeigu Jūs priklausot Omnitel'iui.

Algirdas : 2016-09-25 16:26

Algirdai, kaip yra Mongolijoje - nežinau, bet daug kur uzsienyje jokio skirtumo koki tinkla naudoji LT. Uzsienyje gali pasirinkti visus imanomus. Tik reikia daryti rankine tinklu paieska, o ne automatine. Automatine veikia, kaip tu ir rasei.

Tomas : 2016-09-24 21:59

Juozai, nevisai taip. Skirtingi operatoriai būna sudarę skirtingas tarptinklinio ryšio sutartis. Tarkime paimkime atvirkštinį variantą: du mongolai atvyksta į Lietuvą ir abu naudoja skirtingus operatorius. Vienas operatorius gali būti sudaręs sutartį su Tele2, kad roaming'as vyktų per jo tinklą, kitas gali būti sudaręs su Omnitel'iu. Tas dažniausiai neturi didelės įtakos Europoje, nes padengimas praktiškai identiškas visų operatorių, tačiau tokioje Mongolijoje, tas turi nemažą reikšmę...

Algirdas : 2016-09-23 19:33

Juozui pamąstymui: iš pačioje vietoje esančių T2 Omni ir Bites kortelių gali prisiskambinti tik Bite, pas kitus 'No service'; telefonai nuo šiais metais pagamintų smartfonų iki mygtukinių senukų.

Audrius : 2016-09-23 12:34

Kia esi užsienyje nemanau, kad didelę įtaką turi, kokio operatoriaus SIM pas tave. Jeigu nejungia prie tinklo - telefono kaltė.

Juozas : 2016-09-23 11:36

Toks jausmas, kad V, nelabai skaitėte ankstesnius įrašus, nes jaučiu, kad dauguma klausimų buvo atsakyti juose... Na, bet pabandysiu trumpai perbėgti juos visus dar kartą:

Dienų būta visokių. Nesakyčiau, kad tai buvo pirma, antra ar kažkelinta diena, kai komanda elgėsi "gerai". Kalbu apie konkrečias situacijas, kuriose vieni ar kiti kažkaip pasielgė. Beje, aš to net ir nevertinu kaip "geru" ar "blogu" poelgiu, nes viskas priklauso nuo požiūrio. Aš negaliu pateikti nieko kito, kaip tik savąjį požiūrį. Gal kažkas skaitydamas galvoja, kad kaip tik jie elgėsi "gerai" ir ko tas Algirdas prie jų kabinėjasi. Taip pat, nesakyčiau, kad pasakoju vien apie naujokus. Pasakoju apie tai, kas tą dieną paliko didžiausią įspūdį (nesvarbu gerą ar blogą) ir, faktas, kad jeigu vyko konfliktas, tai jis ir paliko tą didžiausią įspūdį.

Dėl tolerancijos, aš pats stengiuosi vadovautis taisykle "kaip šauksi, taip atsilieps". Jeigu žmogus man nerodo pagarbos, nematau kodėl aš jam turėčiau ją rodyti. Audrius, kaip ir buvo minėta anksčiau, manau, tos tolerancijos turėjo mažiau. Bet čia jau nebent jis pats nori ir gali komentuoti kaip ir nuo ko viskas prasidėjo. Dagnė aš manau yra tikrai labai santūrus žmogus, tad ją išvesti iš kantrybės reikia gabumų... bet galit nurašyti mano nuomonę šiuo atveju kaip per daug šališką.

Dėl atostogų, ne tai, kad aš teigiu, tai yra jų pačių žodžiai. Netgi, jeigu neklystu, konkretus pasakymas buvo "atostogauti ir poilsiauti". Stumti ir nešti, tikrai, nereikėjo, bet apie tai aš nekalbėjau ir tai absoliučiai nesusiję su tuo ką aš norėjau pasakyti.

Vanduo filtruojamas per rankšluostį dėl to, kad keramikinis filtras labai greitai užsikiša nuo dumblino vandens. Taip yra tiesiog paprasčiau. Vardan saugumo, galima būtų prafiltruoti su rankšluosčiu, tada su filtru, bet tam aš nemačiau didelio poreikio.

Algirdas : 2016-09-23 00:46

Pirmoji diena kai naujieji komandos nariai elgesi"gerai". Kazkaip Algirdas tendencingai aprasineja naujokus. Ar jus visur elgetes toliarantiskai , teisingai ir geranoriskai su jais? Teigiate, kad jie isvaziavo "atostogauti", bet ar juos reikejo "stumti", "nesti".? Beje, nuo kada vaduo keliones metu yra filtruojamas ranksluosciu?

V. : 2016-09-22 12:10
Nuotraukos:
IMG_9153.jpg
IMG_9185.jpg
IMG_9190.jpg
IMG_9496.jpg
IMG_9508.jpg
Algirdas (2016-09-21 00:25)
Dešimtoji diena Mongolijoje (didžiojo konflikto diena). Šiuo metu baiginėjame apvažiavimą per aplinkui prie didžiųjų ežerų, kuriuos turėtume rytoj pasiekti ir pasidaryti laisvą dieną. Laisvos dienos iš tikrųjų jau labai reikia, nes realiai dar tokios normalios kaip ir neturėjome. Turėjome pusdienį laisvą prie ledyno, bet kaip ir minėjau jis labiau praėjo vaikštant ir dirbant nei ilsintis, o tokių kelionių neįveiksi be vienos, kitos dienos, kai tiesiog gali nieko neveikti. Regis, po truputį tą supranta ir mūsų naujieji keliauninkai. Arba jie tiesiog nieko nebesako...

Anyway, šiandien išjudėjus mūsų laukė sunkioji dienos dalis - 500m kilimas į kalną, kurį aš buvau nusiteikęs sukilti iki pietų. Mūsų laimei, kalnas buvo ganėtinai tolygaus kilimo, tad tie 500m., tikrai neprailgo ir netgi nelabai reikėjo nuo dviračio nulipti. Tiesa, mane nuo pat pradžių kažkiek buvo pradėję erzinti komanda. Pamenu, Kirgizijoje, nereikėjo niekam pasakoti kiek važiuoti, kada sustoti, viskas gaudavosi naturaliai. Pavažiuoji, pamatai, kad draugas kiek atsilikęs, stabteli, sulauki jo, leidi jam atsikvėpuoti ir draugiškai judi toliau. Tuo tarpu pas mus, naujieji keliauninkai dažniausiai važiuoja nesižvalgydami per petį, kas priveda prie to, jog pvz man tenka vanoti kiek kojos įkabina, kad spėčiau pagauti kokį geresnį kadrą. Tas buvo kažkiek pradėję varginti, tad gal nevisai gerai pasielgiau, kai likus 100m iki viršūnės jie sustojo tikėdamiesi, kad galėsime papietauti (jau tam kaip ir buvo laikas), o aš tiesiog privažiavęs nesustojau ir pasakiau, jog pietausim ant viršaus. In my defence, jie porą kartų prieš tai irgi nesustojo sulaukti visų kolegų, o aš jau irgi minu 10-tą dieną, tad kantrybės siūlelis yra šiek tiek suplonėjęs. Tai, kaip išsiaiškinom vėliau, buvo įvadas į konfliktą.

Taigi, sukilome, papietavome ir pradėjome leistis. Diena buvo tikrai ne eilinio grožio, danguje visą dieną nebuvo nei vieno debesėlio, buvo užtektinai šilta, tačiau ne karšta, vėjo beveik nebuvo. Vaizdai šiandien taip pat lepino. Įvažiavome į kiek žalesnį slėnį, pamatėme netgi medžių!! Man tai buvo toks šokas, kad iš pradžių net atsisakiau patikėti, jog tai tikrai medžiai. Kitaip tariant, visa diena ėjosi tikrai puikiai ir visų nuotaikos buvo pakilios. Konfliktas pradėjo vystytis vakarėjant. Aš buvau pasakęs, jog turime minimum nuvažiuoti 35 + 6km ir tada galime pradėti ieškoti nakvynės. Algirdo žodžiais, kai yra atsiliekama nuo grafiko, tai paprastai reiškia, jog jeigu bus dar likę laiko ir gerai minsis, bandysime nuvažiuoti ir daugiau. To gal nevisai suprato naujieji komandos draugai, kurie pradėjo kelti šumą, kodėl mes vis dar važiuojame, kas greitai įsiplieskė į rimtą konfliktą - kas kelionėje nustato tempą ir kilometražą bei kas apsrendžia kada stojama, kiek stovima, kada pajudama ir pan. Taip pat išryškėjo požiūrių skirtumas į kelionę. Panašu, jog Ugnius su Dovile įsivaizdavo šią kelionę smarkiai kitaip, nei parodė realybė, kas tiek mane, tiek likusią senosios komandos dalį, kiek nustebino, nes tikrai ne kartą buvo kalbama apie tai kas laukia, apie tai, jog ne poilsiauti važiuojama, apie tai kaip vyksta tokios kelionės ir ne kartą paminėtos esminės dvi taisyklės: "Taisyklė nr. 1: vadas visada teisus. Taisyklė nr. 2: jeigu vadas neteisus, žr. taisyklę nr. 1.". Dvi taisyklės, su kuriomis būnant Lietuvoje visi be diskusijų sutiko, tačiau šiandien, išgirdę šios taisyklės priminimą, jie nusprendė keisti "žaidimo taisykles". Vienu žodžiu, nebuvo apsieita be keiksmažodžių, apsirikdymų bei apsivardžiavimų.

Kaip kalbėjome su Dagne vakare - panašu, jog Altajus man yra užkeiktas komandos atžvilgiu... Tiesa, tikėjimą šiek tiek atstatė vėliau vakare įvykęs mudvieju su Ugnium pasivaikščiojimas ir pasikalbėjimas dviese. Labai džiaugiuosi, jog tai padarėme, nes priešingai nei pirmojo Altajaus vizito metu, man Ugnius pasirodė, nors ir didelis degtukas, tačiau užgesęs, galintis protingai įvertinti situaciją, ją išsiaiškinti ir apskritai išlaikyti tolimesnį normalų bendravimą. Manau, tai yra labai svarbu, nes kai ginčas vyksta su žmogumi, kuriam nors žirnius berk į sieną, tada tai tampa beprasmišku pokalbiu. Šiuo atveju aš norėčiau tikėti, jog taip nėra. Aš pamačiau nuoširdų norą spręsti konfliktą draugiškai, tad automatiškai ir man atlėgo visi pykčiai. Aš galiu suprasti tai, kad įsikarščiavus yra sunku susivaldyti ir ne retai išsprūsta žodžiai, kurių po to gali gailėtis. Aš manau, kad man tai irgi buvo tam tikra pamoka, iš kurios aš šį tą išmokau ir tai man leis ateityje tapti geresniu vadovu ar net geresniu žmogumi.

Tuo, tikiuosi, ir galime užbaigti šią temą. Labai tikiuosi, jog artėjantis laisvadienis galutinai užgesins visus gaisriukus ir galėsime išlikti, jei ne tobuliausia komanda, tai bent jau tokia, kuri gali vakare susėdę prie laužo, smagiai pasišnekučiuoti - taip kaip tą padarėme šį vakarą.
 
Nuotraukos:
IMG_9074.jpg
IMG_9125.jpg
IMG_9135.jpg
IMG_9141.jpg
Algirdas (2016-09-20 00:32)
Devintoji diena Mongolijoje (Algirdo gimtadienis!!!). Šiandien prabudau apie 5 valandą ir ant palapinės sienų pastebėjau šį bei tą, ką jau buvau matęs Kirgizijoje iš ko akimirksniu supratau - sniegas! Tai buvo pirmoji Mongolijos dovanėlė man gimtadienio proga. Dar vakar su kolegomis kalbėjome, jog būtų visai smagu, kad bent truputį pasnigtų, kad bent nuotraukų būtų galima pasidaryti. Taigi, ties šia svajone, galiu užsidėti check'ą. Taip pat noriu labai pasidžiaugti mūsų miegmaišiais iš Luklos (ne, tai ne reklama, o nuoširdus džiaugsmas). Prieš išvykstant su Dagne už tikrai solidžią sumą įsigijome naujus pūkinius miegmaišius. Veiksmas, dėl kurio aš iš pradžių nebuvau visai užtikrintas - mano turimas, pagal temperatūros reitingą nebuvo daug prastesnis, pagal svorį nebuvo daug sunkesnis ir vienintelė priežastis dėl kurios aš ryžausi keisti jį, tai faktas, jog Kirgizijoje smarkiai su juo šalau. Nežinau dėl ko, ar dėl to, kad jis man smarkiai per didelis, ar dėl to, kad jis sintetinis, ar dėl to, kad susidėvėjęs, bet šalau tikrai stipriai ir to patirti dar kartą nenorėjau. Taigi, kaip ir minėjau, su Dagne nusipirkome naujus pūkinius ir ši naktis leido suprasti, jog neprašovėme. Prabudus 5h ryto, gps'as rodė, kad lauke apie -6 laipsniai, bet viduje mes to visiškai nejutome, sukišę nosis į savo minkštučius miegmaišius, miegojome kaip nuosavoje, šiltoje lovoje. Ir tokiom akimirkom supranti, jog tie pinigai banko sąskaitoje tikrai nesušildytų labiau nei geras, kad ir kiek pagal galimybes brangokas, daiktas. 

Diena principe nebuvo labai ypatinga. Mynėme sunkiai, bet numynėm ne daug. Tiesa, smagus pokytis buvo tas faktas, kad galėjome minti, nes paskutinės kelios dienos buvo daugiau stumimosi, nei mynimo. Pakeitėme maršruto kryptį ir šiuo metu judame link ežerų iš kitos pusės, tačiau nesu tikras ar mums iš viso pavyks juos pasiekti. Šiuo metu svarstau du variantus, vienas reikštų, jog pasieksime ežerus, bet praktiškai nebeliks laisvų dienų, kitas reikštų, jog ežerų nepasieksim ir turėsime absčiai laisvų dienų. Principe, linkstu prie pirmojo varianto. Jis yra rizikingas, nes niekada negali žinoti kas gali nutikti kelionės metu ir kada ar kaip tuos laisvadienius teks panaudoti, tačiau mes čia išvažiavom ne poilsiauti - išvažiavome minti, išvažiavome keliauti, išvažiavome įveikti sunkumus bei iššūkius ir, galų gale, išvažiavome tam, kad pamatytume kuo daugiau Mongolijos. Būti šalia ir praleisti, turbūt, vienintelę progą gyvenime išvysti vieną didžiausių šio regiono atrakcijų vien tam, kad padrybsoti kažkur, manau, būtų nedovanotina klaida. Pasiilsėti bus laiko grįžus, tad jeigu šios trys dienos eisis kaip numatyta, linkstu link sukimo link jų.

Šios dienos nakvynė - prie ežero. Tiesa, ežeras brudno vandens, dėl to nei gėrimui, nei maudymuisi nėra baisiai tinkamas. Nepaisant to, šiandien mes su Dagne pirmą kartą Mongolijoje išsimaudėme. Kiti tą jau ryžosi padaryti, kai kurie net po kelis kartus, o mes vis laukėme geresnio momento ir kai šiandien atvykus prie ežero švietė saulytė, vėjas buvo minimaliai šaltas (kad vėjas būtų normalus ar kad jo nebūtų - čia taip nebūna), tad pliūkštelėjome. Negaliu kalbėti už Dagnę, bet manasis pliūkštelėjimas buvo labiau įbėgimas į vandenį, kelių sekundžių bandymas sureguliuoti hiperventiliaciją, staigus panėrimas ir tekinas išbėgimas iš vandens. Išsimuiluojame ir pakartojame, o tada tekinas į palapinę, kur susirengi visus turimus rūbus. Tiesa, tas jausmas, kai vėl pasijunti švarus yra ganėtinai atperkantis tas kelias kančios akimirkas. Keliaujant tokiose kelionėse nesunku yra atsiriboti nuo tų socialinių normų, be kurių būtų neįsivaizduojamas pasaulis namie. Kaip į jus pažiūrėtų kolegos, jeigu darbe pasirodytumėt devynias dienas nesiprausęs ir neplovęs galvos? Geriausiu atveju, turbūt, paprašytų nueiti į dušą. Tuo tarpu čia, to niekas nesureikšmina. Netgi pastebėjau, jog ir kūnas čia visai kitaip tai priima. Jeigu namie tris dienas neišsiplaunu galvos, darosi nebemalonu ją liesti. Tuo tarpu čia, kai visą laiką esi gryname ore, viskas yra kitaip. Anyway... Po tiek laiko nusiprausus, nuoširdžiai galiu pasakyti, jog pasijunti naujai gimęs ir tas nusiprausimas, gal net vertas tų kelių baisių stingdančių minučių lediniame vandenyje. Iš kitos pusės, gal vanduo ir nebuvo toks šaltas, bet vanduo + tas minimaliai šaltas vėjas - labai šaltas derinys.

Galiausiai, paminėjome mano gimtadienį. Jausmas kiek dvejopas. Jeigu atvirai, turbūt, jau visi kaip ir suprato, jog ši komanda nebus toji tobuloji komanda ir vargu ar po kelionės dar ilgai išliks bendravimas... Net nežinau kodėl, nes kiekvieną paėmus atskirai, kaip ir neturiu ko prikišti. Dar šiandien, minant su Dagne, diskutavome, jog iš principo, tai nėra bloga komanda, tai nėra blogi žmonės. Taip kiekvienas turi kažkokių kabliukų, bet kas jų neturi?.. Juk tobulų nėra ir, turbūt, tų tobulų net nereikia, bet... tiesiog, ta mūsų komanda nelimpanti.. Mes nesame tas neišskiriamas, nenugalimas vienetas, koks buvome Kirgizijoje ir kartais atrodo, kad ta mūsų komanda yra tiesiog atskiri žmonės bandantys sugyventi. Tas jautėsi, ir to užuominos buvo, nuo pat pirmos dienos, o su kiekviena ateinančia diena, ta skylė tarp mūsų, atrodo, kad tik labiau plečiasi.

Visa tai sudėjus, visą dieną galvojau apie Rūtos pernai metų palinkėjimą/pasveikinimą gimtadienio proga: "ir prisimink, jog čia buvo tokia komanda, kuri buvo su tavimi visur ir visada" ar pan. To šioje kelionėje nėra ir dėl to, tas šventimas su šiais žmonėmis nebuvo toks kokio jo norėjosi. Tai nebuvo toks šiltas susėdimas kaip pernai, ar užpernai ir, tam tikra prasme, jis buvo net liūdnesnis už gimtadienį Indijoje, kurį praleidau sėdėdamas ant grindų pas Daivą, Indrę ir Eglę kambaryje, apatiškai žiūrėdamas į besisukantį lubų ventiliatorių. Bet, buvo kaip buvo. Užsikūrėme laužą, pasėdėjome, išgėreme arbatos iš ežero vandens, prafiltruoto per Audriaus rankšluostį (beje, irgi iš Luklos! Taip, dabar jau gal truputį reklama :D) ir taip paminėjome manąjį 31-ąjį. Vienintelis tikrai liūdnas dalykas yra tas, kad negalėjau paskambinti mamytei ir pasveikinti jos su šia diena. Juk tai yra tiek pat jos šventė, kiek mano. Bet kuriuo atveju, mamyte, žinok, jog visą dieną galvojau apie tave. :)
 
Nuotraukos:
IMG_9035.jpg
IMG_9039.jpg
IMG_9047.jpg
IMG_9069.jpg
IMG_9079.jpg
IMG_9090.jpg
Algirdas (2016-09-19 01:07)
Aštuntoji diena Mongolijoje (arba sprendimo diena). Nuo pat pradžių baiminausi trijų dalykų šioje kelionėje: a) ar pavyks praeiti visus pasienio bei nacionalinio parko postus b) ledyno perėjos, kuri neturėjo būti ledynas c) didžiosios upės kirtimo. Pirmąjį, regis, pavyko gan sėkmingai įgyvendinti, o šiandien turėjo būti antrasis. Esmė tokia, kad norint nuo mūsų aplankyto ledyno patekti prie dviejų didžiausių ežerų šiame parke, reikia važiuoti labai ratu ir labai neįdomiai, dėl to aš sugalvojau pabandyti įveikti tokią Dakilbai perėją, kuri kažkada buvo ledynas, bet dabar jau nebe. Nuo pat pradžių ši idėja atrodė labai "if'y". Pati perėja turėjo būti 3.4km aukščio, normalaus žemėlapio kaip ją reikėtų įveikti neturėjome, o tai, kad kadaise ten tikriausiai buvo ledynas, reiškė, jog reljefas tikrai nebus geras. 

Pagal planą, dar vakar turėjome privažiuoti šią vietą ir įvertinę ar pakilimas yra įmanomas, arba tęsti kilimą, arba apvažiuoti aplinkui. Deja, kadangi, vakar Algirdas per daug nublūdyjo, tai šis važiavimas atsidėjo šiandien dienai. Nuo pat ryto ėmėmės darbo. Pradžioje laukė pakilimas iš kosmoso (arba Kirgizijos) srities - apie 250m, per maždaug 1.5km. Vilkomės dviračius sunkiai, bet vargais negalais užsivilkome. Tolyje pasimatė mūsų sunkioji perėja. Iš tolo ji atrodė tikrai bauginančiai - didžiuliai kalnai su snieguotomis viršūnėmis.. Tačiau mes nepabūgome ir patraukėme link jo. Kelias buvo ne ypatingai sudėtingas, kartkartėmis tekdavo permauroti kokį pelkyną, kartais, užsistumti į kokį kalniuką. Kelias baigėsi ties viena jurta, iki didžiojo kalno priartėjus per kokį 1-2km.

Iš tolo vis dar nėjo gerai įvertinti kalno įveikiamumo, tad pasisvečiavę jurtoje, kur vieniša moterytė mus pavaišino arbata, sūriu ir uogiene, patraukėme link kalno. Tikėjomės iš moterytės išpešti kokios nors informacijos apie perėją, bet ji nekalbėjo nei rusiškai, nei angliškai, tad tik palinkčiojo galva išgirdusi perėjos pavadinimą ir pamojo ranka į priekį..

Priartėjus prie kalno, kažkokių realių rezultatų neišvydome. Kalnas atrodė status, tačiau man pavaikštinėjus aplink jį, nesusidarė vaizdas, kad būtų neįveikiamas. Aš manau, jog esame užkilę ir į baisesnius.. Gal tik tie sniegynai kiek baugino. Vis dėl to, nusprendžiau, kad šioje vietoje reikėtų išgirsti liaudies balsą ir atsisakyti savosios diktatūros. Jei jau būtų nuspręsta leistis į perėją, kiekvienam tektų rizikuoti savo sveikata ar net gyvybe, o tokiose situacijose aš nesijaučiu galys primesti savo sprendimą. 

Pasimokę iš Kirgizijos klaidų, šiek tiek pakeitėme balsavimo taisykles. Mat, Kirgizijoje tiesiog ratuku visi sakė savo nuomonę, kas galiausiai privedė prie situacijos, kai paskutinio žmogaus balsas būtų nulėmęs sprendimą, taip, iš dalies, užkraunant atsakomybę jam ant pečių. Kad vėl neįvyktų tokia pati situacija, šį kartą kiekvienas gavo po akmenuką, ištiesė ranką ir sulaukus ženklo turėjo ją atgniaužti. Jeigu atgniaužus ranką joje būtų akmenukas, tai reikštų, kad jis balsuoja už važiavimą per perėję, jeigu ne - balsuoja prieš. Tokiu būdu visi vienu metu parodo savo apsisprendimą ir, iš esmės, ant niekieno pečių nekrenta to apsisprendimo svoris. Iš pradžių buvau nusprendęs pats nebalsuoti, siekiant, kad balsuotų nelyginis žmonių skaičius ir, kad nebūtų lygiųjų, tačiau pakalbėjus su Audriumi, jis mane įtikino, kad aš kaip tik turėčiau balsuoti ir, kad mano balsas tiesiog turėtų turėti 1.5 balo svorį.

Ilgą laiką dvejojau kaip man reikėtų balsuoti. Tai, kad maniškis akmenukas nešė 1.5 dydžio balsą, reiškė, kad aš plius minus galėjau nuspręsti kokia bus lemtis. Iš karto žinojau, jog Dovilė su Ugniumi bus prieš, Audrius su Dagne bus už, tad lieka tik Aidas ir aš, bei mano lemiamas balsas. Taip sakant, demokratijos parodija - visai kaip tikruose rinkimuose ;)

Iš vienos pusės aš apie šitą kilimą, apie tą perėją bei po jos sekančius ežerus svajojau ilgą laiką, ilgai dėliojau maršrutą, bandžiau aiškintis apie galimybes ir tiesiog nubraukti ranka visą darbą, būtų liūdna ir nesmagu. Be to, yra ir maršruto išbaigtumo klausimas - visada norisi maršrutą įveikti pilnai, o ne iš dalies. Iš kitos pusės, aš esu kelionės vadas ir turėčiau vadovautis ne savo asmeninėmis užgaidomis, o tuo, kas yra teisinga komandos atžvilgiu. Šiuo atveju, kilimas į kalną būtų labai smarkus ėjimas va-bank bei, kaip minėjau anksčiau, rizikavimas kitų žmonių, kurie patikėjo save į mano rankas, sveikata ar net gyvybėmis. 

Įvertinęs viską, akmenuko į rankas nepaėmiau, tuo sukeldamas didelį šoką, tiek Audriui, tiek Ugniui su Dovile, kurie buvo įsitikinę, jog akmenukas mano rankose bus. Audrius, manau, smarkiai nusivylė šiuo mano sprendimu, tą išreikšdamas ir garsiai, ne visai gražia fraze, kurią aš nurašiau emocijos būsenai ir čia neminėsiu. Iš dalies aš nuvyliau ir pats save ir dėl to važiavau visą kelią atgal kiek atitrūkęs nuo visų, mintyse diskutuodamas su savimi, dėliodamas pliusus ir minusus, skaičiuodamas alternatyvas ir galvodamas "kas būtų, jeigu būtų". Gal šis sprendimas ir buvo teisingas, bet iš kitos pusės, tų sprendimų našta susideda. Visada siekiu to teisingo sprendimo komandos atžvilgiu, tačiau vieną kartą atsisakai kokios nors avantiūros vienur, kitą kartą atsisakai avantiūros kitur ir jau žiūri, kad tos kelionės virsta kelionėmis vardan kitų, o ne dėl savęs. Gal taip ir turėtų būti, juk jeigu norėčiau keliauti tik dėl savęs, tai ir keliaučiau vienas, be komandos... O gal čia kiek ir perlenkiu, juk tai tėra menka dalis kelionėje, kuri tų avantiūrų ir taip turi nemažai. Bet kuriuo atveju, minčių apmąstymui yra... 
Komentarai:

Labai gera mintis, gal reikės pabandyti įgyvendinti kitiems metams :D

Algirdas : 2016-09-27 00:15

ok. Pafaloivinau grupe. Kelionė yra geriausias išbandymas žmogui. Viskas pasimato kaip ant delno. Žmonių atrankoj Jums reiktų psichologinio testo, kaip žmogus elgiasi konfliktinėse situacijose :)

Tomas : 2016-09-26 22:23

Tomai, apie kitų metų planus, būtinai paskelbsime Facebook grupėje "Špikis", tad jeigu nesat užsiregistravęs, mielai kviečiu :) Dėl konkurso, su juo sudėtinga... Labai sunku per tą trumpą, kelių valandų pasivažinėjimą, nuspręsti kaip žmogus elgsis sunkioje mėnesio trukmės kelionėje, kai prisidės ir šaltis, ir nuovargis, ir alkis... Na, bet stengiamės :)

Algirdas : 2016-09-25 23:18

Su dviračiu daug keliauju tik LT. Uzsienyje daug keliauju po kalnus, bet tik be dviračio.Bet žinau, kas yra kai sprendi ar eiti rizikingų ruožu trumpiau, ar eit saugesniu, bet ilgesniu. Pradžioj kažkiek rizikuodavau, bet dabar suprantu, kad saugumas pats svarbiausias tokiose kelionėse. Kai rinksit komanda duokit žinoti, gal praeisiu griežtą jūsų konkursą. Kiek suprantu po Mongolijos kadrų konkursas bus rimtas :)

Tomas : 2016-09-25 22:36

Tomai, ačiū už palaikymą, kai vakar Dagnė atkreipė dėmesį į šį Jūsų komentarą, sakiau jai "imam Tomą į kitą kelionę" :D

Algirdas : 2016-09-25 16:28

Kaip grupės vadas priėmei 100 proc. teisingą sprendimą. Kai esi su grupe ir jei vadovauji, saugumas yra Nr. 1. Kėlionės ispūdžiai, netikėtumai, vaizdai ir kt. yra antraeilei dalykai. Kas beprotiškai norės, galės gryžti į tą vietą dar kartą. Tavo tikslas visus pargabenti sveikus.

Tomas : 2016-09-23 22:42

Nėra taip, kad negalėčiau dėl to miegoti.. Labiau gal sakyčiau yra toks kirbesys "kas būtų, jeigu būtų".. Dar šiandien su Dagne apie šią situaciją diskutavome ir taip visumoje paėmus, manau, jog tai buvo teisingas sprendimas, bet mano kaip keliautojo, kaip filmo kūrėjo viduje liko tam tikras kartėlis, kad visgi kažkas buvo neįgyvendinta - kažkas, kas galėjo būti labai įdomu :) Na, bet kaip sakoma, kas buvo tas buvo, dabar jau nieko nebepakeisi :)

Algirdas : 2016-09-19 22:11

Manau, čia ir yra sunkiausia dalis vadovui (įmonės, komandos, keliautojų grupės) - priimti demokratinį sprendimą, atsižvelgiant į daugumos nuomonę, bet pamenant savo paties ambicijas. Esu daug kartų mačiusi situacijų, kai vadovas pasielgia atvirkščiai, nei buvo tikėtasi - tie, kurie turėjo tapti dauguma, staiga nustemba, kad tapo mažuma, ir galutinis vadovo sprendimas yra kitoks. Bet gal taip ir geriau. Tą galima matuoti tik praėjus laikui, įvertinus kur nuvedė sprendimas. Ar dabar dar gailiesi to, kad delne nebuvo akmenuko? Nemanau :)

Sigita : 2016-09-19 09:04
Nuotraukos:
IMG_8843.jpg
IMG_8852.jpg
IMG_8885.jpg
IMG_8889.jpg
IMG_8908.jpg
IMG_8924.jpg
IMG_9029.jpg
Algirdas (2016-09-18 00:40)
Septintoji diena Mongolijoje (arba kaip aš suklydau...). Finalas šios savaitės Mongolijoje buvo vertas fejerverkų. Jų nebuvo, bet tikrai buvo vertas. Jau manėm, kad Kirgizijoje matėme visko, bet Mongolija, pasirodo nusprendė parodyti dar šį tą. Dienos planas buvo pasiekti pakilimo į perėją apačią, ties kuriuo turėjome apsispręsti dėl tolimesnio mūsų maršruto. Buvo du variantai: vienas būtų vedęs tiesiai per buvusį ledyną, kitas, jeigu pirmasis yra per daug sudėtingas arba per daug pavojingas, važiuoti per aplinkui. Pliusas leidimosi per buvusį ledyną - labai gražus slėnis kitoje pusėje bei pilnai pamatyti didieji Mongolijos ežerai, minusas - tikėtinai, labai sudėtingas kilimas ir tikriausiai ne mažiau sudėtingas leidimasis. Pagal planą pasiekti šią perėją neturėjo būti labai sudėtinga - apie 18km leidimosi žemyn ir tik pabaigoje status kilimas.

Nuotykiai prasidėjo nuo kelio paieškų. Regis, jau minėjau, kad mūsų maršrutas paremtas kelių rusų keliautojų dviračiais maršrutu. Dalį jo man pavyko sutikrinti su palydovinėmis nuotraukomis, dalies - ne, nes tų nuotraukų kokybė buvo per prasta. Šios prastos raiškos palydovinės nuotraukos reiškė, kad niekada negalėjai būti tikras ar rusai keliavo normaliais keliukais, ar varė pievomis. Keliukas, kuriuo atvažiavome išgaravo tarsi rūkas ir neliko nieko kito kaip tik bandyti sekti rusų maršrutu per pievas. Viskas nebūtų buvę taip blogai, jeigu ne pradžioje padaryta viena, kaip tuo metu pasirodė, visiškai nereikšminga klaidelė, ar gal net ne tiek klaidelė, kaip kelio paieškų interpretacija. Ko aš tuo metu nežinojau tai, kad ši klaidelė transformuosis į kur kas didesnę ir rimtesnę klaidą. 

Leidžiantis nuo kalno, kelią pastojo didelė akmenų užvarta. Aš pasižiūrėjau, kad rusai ją apvažiavo per viršų, tačiau mes jau buvome šiek tiek pasileidę žemiau, tad patikrinęs, jog rusų maršrutas irgi po truputį leidžiasi žemyn, aš gan ramia širdimi nusprendžiau iš karto nusileisti žemiau ir apvažiuoti šiuos akmenis per apačią. Taip mūsų menamas kelias per akmenuotą pievą atsiskyrė nuo rusų menamo kelio per pievą ir, kurį laiką, paraleliai, tačiau 50-100m žemiau, ėjo šalia jų "kelio".

Tada kalnas ėmė statėti ir man pasirodė, jog kur kas logiškiau būtų pabandyti nusileisti visiškai žemyn, į kalno papėdę, užuot bandžius eiti kalno šlaitu. Dar kartą įsitikinęs, jog rusų maršrutas irgi leidžiasi žemyn, pakreipiau komandą naująja kryptimi. Mums nusileidus nuo žiauriai stataus skardžio... Ta prasme, žiauriai stataus! Tokio žiauriai stataus, kad aš vienu metu net sudvejojau ar verta filmuoti viską, kad žiūrintys filmą mūsų neišvadintų idiotais, nebeliko nieko kito kaip tik važiuoti slėnio apačia. Vedžiau komandą per pievas, per mėšlynus, per pelkynus, per akmenis. Buvo tikrai vienas sunkiausių leidimųsi žemyn.. Vienoje vietoje Audrius neišlaikė dviračio ir šis kulversčiais skrido žemyn. Visa laimė, kad buvome nusileidę į kalno apačią, tad padaręs vieną salto ore, jis išsitėškė ant akmenų. Nukentėjo pedalai, apsitrynė balnelis, tačiau svarbiausia, jog nei Audrius, nei dviratis nelūžo per pusę. Nuėjus apie 3km ir patekus į kitą slėnį, man staiga išryškėjo mano didžioji klaida...

Aš tiek buvau įsitikinęs, kad rusai nusileis žemyn, jog nepastebėjau, kad jie leidžiasi visai kitoje kalno pusėje. Kitaip tariant, mes atsidūrėme ne tame slėnyje kur turėjome būti. Kad teisingai suprasti situaciją, reikia suprasti, kad mums tas nusileidimas užtruko apie pusdienį ir norint sugrįžti atgal, matyt, būtų buvusi vienintelė išeitis, nusiimti visus daiktus ir juos tiesiog neštis po vieną. Klausimas ar tai būtų pavykę iki vakaro. Angliškai yra toks geras išsireiškimas "sinking feeling" - jausmas, kai, regis, žemė ima skirtis ir tave gyvą valgyti... Vienareikšmiai, paėmus visas keliones, kurioms man teko garbė vadovauti, tai buvo mano žiauriausia padaryta klaida. Tai yra tokia klaida, kurios vadovas tiesiog neturi teisės padaryti. Ypač, kai kalba eina apie tokią reikšmingą vietą, kur kelias atgal yra arba neįmanomas, arba be protiškai sudėtingas. Pasakyti, jog aš dėl to susikrimtau, būtų "understatement of the year". Kaip man tai pavyko?.. Nelabai galiu paaiškinti iki šiol. Juo labiau, kai Ugnius bent du kartus manęs klausė iš kurios kalno pusės mes leisimės ir aš jį vis patikindavau, jog leisimės iš dešinės (realybėje, turėjome leistis iš kairės). Aš, manau, jog tai tiesiog buvo tas vadinamas tunelinis mąstymas, kai tu esi ant tiek susitelkęs į vieną dalyką ir įsitikinęs jo teisumu, kad nebematai net akivaizdžios klaidos. 

Mano laimei, šis slėnis irgi vedė ta pačia kryptimi ir maždaug už 6km turėjo susikirsti su tuo, kurio mums reikėjo. Mano nelaimei, šiame slėnyje nebuvo panašu, kad egzistuotų kelias ar net koks nors takelis - jis atrodė visiškai laukinis ir nelabai naudojamas. Plius, aš bijojau momento, kai mes eisime tuo slėniu žemyn, o po kelių kilometrų jis tiesiog "užsidarys" - iš vienos pusės bus stati uola, iš kitos, pvz. nepereinama upė. Tokiu atveju, tektų apsisukti atgal ir ne tik kad sukilti tą baisųjį nusileidimą, kurį padarėme, bet dar ir grįžti tą atstumą, kurį būtume nuėję iki jo. Pasirinkimai buvo du: a) bandyti ir toliau leistis pasirinktu slėniu ir tikėtis, kad jis "neužsidarys" b) iš karto apsisukti atgal ir bandyti sugrįžti, taip nurašant dar vieną dieną. Negana to, dar buvo ir moralinė dilema: ar sakyti apie šią klaidą komandai, ar ne? Iš vienos pusės, tai yra žiauri klaida, kuri galimai smarkiai kirstų per pasitikėjimą manimi ir mano priimamų sprendimų teisingumu, iš kitos pusės, nepasakyti apie tai, manau, būtų amoralu. 

Tuo metu aš buvau gerokai atitrūkęs nuo komandos į priekį (nežinau kodėl, bet ėjimas pelkėmis mane, turbūt, mažiausiai stabdė iš visos komandos), tad sustojęs turėjau kelias minutes ramiam situacijos įvertinimui ir apmąstymui. Matydamas artėjant komandą, priėmiau sprendimą - prisipažinti padarius klaidą ir atsiklausti komandos nuomonės dėl to, ką darome toliau. Kodėl nusprendžiau pasakyti apie klaidą, yra kelios priežastys, tačiau viena iš jų yra ta, jog kažkada girdėjau įdomią teoriją, kuri teigia, kad žmonės lengviau priima vadovą, kuris yra "žmogiškas", kuris pvz daro klaidas ir pripažįsta suklydęs, užuot visada bandęs vaidinti neklystantį, visažinį, amžiną teisuolį. Savo kelionėse visada stengiuosi vadovautis šia teorija ir, nepaisant to, kad, manau, turintis užtektinai patirties, jog 90% atvejų galėčiau būti teisus, kaip kad parodė ir ši situacija, egzistuoja ir tie kiti 10% atvejų, kai teisus tiesiog nesi. Taigi, manau, yra svarbu pripažinti tuos atvejus ir priimti juos kaip pamoką ateičiai.

Taigi, pasisakiau apie savo lepsusą ir, mano nuostabai, komanda, ne tik kad to smarkiai nesureikšmino, bet ir ganėtinai užtikrintai išreiškė norą rizikuoti, bandyti eiti toliau. Jie gal nėra matę tų "užsidarančių slėnių", nežinau, tačiau mane tai taip pat padrąsino. Taip sakant, pasidalinome atsakomybę už priimtą sprendimą ant visų, tad patraukėme tolyn. Kas sekė po to, galima suprasti tik patyrus tai gyvai.. Bet, iš principo, buvo labai sunkus leidimasis pievomis žemyn, kur nebuvo net užuominos apie kelią ar takelį. Pačios pievos taip pat buvo smarkiai užpelkėjusios, tarpais užvirtusios akmenimis. Tai tęsėsi dar geras kelias valandas, kol galiausiai, išnirus iš už vienos kalvelės, tolyje pamačiau tris baltus taškiukus, kas galėjo reikšti tik vieną - jurtas. Tai buvo neapsakomas laimės jausmas, nes ten kur yra jurtos, ten yra ir kelias, o kur yra kelias, ten nėra stačių uolų žemyn. Šį vaizdinį sekė garsus šūksnis "jurtooooooos!", o visiems komandos nariams tą akimirką šoktelėjo nuotaika aukštyn per visus 500m, kuriuos buvome nusileidę... 

Taigi, su lyg jurtomis atsirado kelias, o pavažiavus dar kelis kilometrus, įsiliejome ir į rusų komandos maršrutą. Rytoj jau tikrai turėtume privažiuoti prie perėjos ir priimti sprendimą dėl tolimesnės kelionės eigos. 
Komentarai:

Dėkui, Andre :)

Algirdas : 2016-09-27 00:16

Pagarba Algirdui. Kaip sakydavo senovės išminčiai - suklysti gali ir protingas, nepripažinti tik kvailys...

Andre Jeronimo : 2016-09-26 23:07
Nuotraukos:
IMG_8685.jpg
IMG_8696.jpg
IMG_8698.jpg
IMG_8701.jpg
IMG_8742.jpg
Algirdas (2016-09-17 03:18)
Kelinta diena Mongolijoje?.. Aa.. šešta :) Šiandien turėjo būti išsvajotoji poilsio diena, bet vietoj to, turėjome pusę dienos beprotiškai sunkaus stumimo ir antrą pusę dienos įvairių vaikščiojimų, filmavimų ir pan. Kitaip tariant, iki normalios poilsio dienos - toli gražu..

Kaip ir minėjau, diena prasidėjo nuo stataus kilimo šlaitu aukštyn. Pagal viską, turėjome sukilti apie 300m aukštyn per 9km. Tai buvo varginantis kilimas, tačiau kalno viršuje laukė didžiulis atpildas - visu grožiu išlindo didžiausias Mongolijos ledynas - Potanini. Sunku apibūdinti kaip tai atrodė gyvai, bet buvo pasakiškai gražu - nuo kalno viršaus atsivėrė pievos į visas puses, kurias supo didžiulės kalnų viršūnės, visos pasipuošusios sniego kepuraitėmis, o jų priešaky - milžiniškas ledynas.

Pasigrožėję šiuo vaizdu iš atokiau, pasileidome žemyn. Tikslas buvo įsikurti kažkur netoli jo ir eiti pasivaikščioti ant jo. Besileidžiant ir vėl kilo konfliktas tarp dviejų komandos pusių - vieni norėjo greičiau nuvažiuoti į stovyklą ir tada pietauti, kiti tuo tarpu mirė badu ir norėjo valgyti iš karto. Nelabai žinau ir kaip gilintis į šitą konfliktą, tačiau aiškėja vienas aiškus dalykas - naujieji mūsų komandos nariai nelabai įsivaizdavo į kokio tipo kelionę jie leidžiasi. Kad nebus galimybės išsimiegoti, išsiilsėti, krūvis bus didžiulis, o prisivalgyti kiek nori ir kada nori negalės. Jie išvažiavo, kaip patys pasakė, "atostogauti". Bet tiesa ta, kad tai nėra atostogos. Tai yra rimtas turistinis žygis. Ir nors darbe imi atostogas jam, šie du dalykai negalėtų būti labiau skirtingi. Dėl to yra šiek tiek liūdna, nes dabar kyla visokie nepasitenkinimai, o aš jau nebelabai žinau kaip dar kitaip kitais metais reikės gąsdinti potencialius keliautojus, kad jie tikrai suprastų kas jų laukia...

Kad ir kaip ten būtų, į pavakarę, regis, visi aprimo ir dabar jau vėl smagiai bendraujame. Tikėkimės, kad kaip nors įsivažiuosim. Nesinorėtų ir vėl turėti tokią atmosferą kaip Altajaus kelionėje...

Taigi, papietavę, senoji komanda, t.y. aš, Dagnė ir Audrius leidosi link ledyno. Ledynas, kuris atrodė esantis visiškai greta, ir vėl paaiškėjo, jog yra pakankamai toli. Tiesa, ne taip toli, kaip prieš tai buvusiais kartais, tačiau link jo teko eiti pievomis, ropoti didžiuliais akmenimis, leistis stačiais akmenuotais šlaitais, kas man asmeniškai visiškai neteikė jokio džiaugsmo ir aš viduje visą laiką savęs klausiau - ar tai verta? Bet noras buvo stipresnis nei baimės jausmas, tad ledyną vis dėl to pasiekėme. Tiesa, pasiekus, pamačius jį iš arti ir užlipus ant jo, aš nusprendžiau, jog man gana. Ir nors Audrius dar nulėkė šiek tiek pavaikštinėti ant jo, mes su Dagne tiesiog pastovėjome pakraštyje.

Taigi, jausmas buvo labai dvejopas. Iš vienos pusės, užlipome, pamatėme, pačiupinėjome. Iš kitos pusės, nebuvo tokio pasiekimo jausmo kaip Kirgizijoje. Nežinau ar dėl to, kad ten buvo pirmas kartas, ar dėl to, kad ten ėjome visa komanda, bet to jausmo nebuvo. Juo labiau, kad man šis ledynas atrodė kur kas grėsmingesnis ir aš pagalvojau, jog būtų per daug rizikinga, neturint visiškai jokių žinių apie ėjima ledynu, leistis kažkokiam rimtesniam žygiui per jį. Manyčiau čia trūko žmogaus, kuris turėtų žinių šioje srityje.

Likusi dalis dienos praėjo, kaip ir minėjau, darant visokius timelapse'us, filmuojant visokius promo filmukus, kitaip tariant atidirbinėjant filmui.
 
Nuotraukos:
IMG_106.jpg
IMG_108.jpg
IMG_113.jpg
IMG_118.jpg
IMG_128.jpg
Algirdas (2016-09-15 23:13)
Penktoji diena Mongolijoje (arba odė Ugniui). Diena prasidėjo tiesiog puikiai, prabudino pirmieji saulės spinduliai, tad po užtektinai šaltos nakties, buvo labai smagu išlįsti į lauką ir pamatyti giedrą dangų, be menkiausio debesėlio. Pati naktis, man praėjo gan sunkiai. Tiesą pasakius, nuo atvykimo čia, dar gerai nemiegojau. Nežinau kas tai įtakoja, bet labai jau norėtųsi tiesiog užlūžti ir prabusti su pirmąja šviesa. 

Išsikrapščius iš stovyklavietės, laukė tam tikras siurpriziukas. Šiuo metu mes keliaujame pagal tokios rusų grupelės paruoštą maršrutą, kurį radome internete. Pasirodo, arba jie neturėjo normalaus žemėlapio, arba šiaip sugalvojo pagrybauti, bet mūsų keliukas atvedęs prie upeliuko, staiga užsibaigė. Taigi, ne tik, kad turėjome smagų persikėlimą per upeliuką, bet tada dar turėjom stumtis kalvotomis ir akmenuotomis Mongolijos pievomis. Tiem, kas pamena Kirgizijos filmą, buvo labai panaši situaciją į tą po didžiosios upės. Rūta su Renata, matyt, tai tikrai supras :)

Šiandien kilo pirmasis konfliktėlis. Nežinau kodėl, bet nuo pat pirmos minutės Audriui labai sunkiai sekėsi priimti naujuosius komandos draugus. Tas jaučiasi bendravime, intonacijose ir įvairiose kitose vietose. Šiuo atveju kilo kivirčas dėl to kaip turėtume leisti planuojamą laisvadienį. Naujieji komandos draugai kaip susitarę pareiškė, jog norėtų tiesiog padaryti šiandien trumpesnį važiavimą, paliekant kokius 10km rytoj ir tada rytoj nuvažiavus tuos 10km, stoti anksčiau. Senoji komanda, tuo tarpu, norėjo normalaus laisvadienio, kai gali neskubėdamas keltis, nesikrauti daiktų, užsiimti kuo nori visą dieną ir t.t. Tas šiek tiek eskalavosi ir nors buvo apsieita be keiksmažodžių, tačiau įtampa šiek tiek pasijuto. Iš dalies aš suprantu Audrių, tačiau Audrius, kad ir koks jis mano mylimas bebūtų, tikrai turi tokio tiesmukumo, kuris ne visiems praeina. Turbūt, man irgi nepraeitų, jeigu jis nebūtų toks panašus savo mąstymu į mane (ar aš į jį?..). Beje, kam idomu, kivirčas buvo išspręstas labai paprastai - pasakiau, jog planas yra pasiekti numatytą nakvynės vietą, tačiau matysime pagal situaciją ir jeigu tai pareikalaus per daug pastangų, rinksimės planą b - jų variantą.

Pereinant prie to, kodėl ši diena tapo ode Ugniui - šiandien turėjome įvažiuoti į nacionalinį parką. Problema su juo buvo ta, kad nors mes ir turime visus reikalingus leidimus juo keliauti, tačiau pagal naująjį Mongolijos įstatymą, per jį galima keliauti tik su gidu. Tuo mus buvo įspėjęs ir asmuo daręs leidimus, tad siūlė bandyti vengti patikros postų. Tačiau kaip tų postų išvengti, kai jie sustatyti strategiškose vietose, kurių neišeitų apvažiuot net ir labai norint?..

Taigi, šiandien privažiavome pirmąjį postą. Mūsų nuostabai, nekilo visiškai jokių problemų, patikrino mūsų dokumentus ir praleido į priekį. Nudžiugę, jog pirmą kartą Mongolijoje apsiėjome be biurokratinių nesamonių patraukėme tolyn. Buvome be įgyvendiną dienos tikslą, kai vakarėjant privažiavome antrąjį patikros postą. Ir čia prasidėjo problemos. Iš karto buvo prisikabinta prie to, kur mūsų gidas. Mes aiškinome, jog keliaujame su dviračiais, ir kad jis mums visiškai nereikalingas, tačiau jie užsispyrę reikalavo to gido ir sakė niekaip negali mūsų praleisti, jeigu jo neturime. Tada pradėjome siūlyti jiem tapti mūsų gidais, bet jie neliko sužavėti šiuo pasiūlymu. Čia pasireiškė Ugniaus, kaip derybininko gebėjimai. Nepaisant to, jog rusiškai jis moka tikriausiai tik šiek tiek geriau nei aš, jis pradėjo juokauti su tais pasieniečiais, linksminti juos ir visaip gražiai įtikinėti mus praleisti. Galiausiai, šie šiek tiek atlyžo ir jau kaip ir norėjo praleisti, kai pradėjo kabintis prie to fakto, kad mes su dviračiais. Atsieit, su jais mums ten negalima. Taigi, derybos vyko toliau.

Viskas baigėsi tuo, jog jie susiskambino su kažkokiu šefuku, pasitarė tarpusavyje ir pasakė - po 15000 nuo kiekvieno ir galite praeiti. 15000 jų valiuta, yra grubiai tariant 7.5 JAV dolerio. Mes šiuo pasiūlymu, žinoma, beprotiškai apsidžiaugėme, susimokėjome, gavome oficialų raštą, jog galime čia keliauti ir pajudėjome ledyno link. Šiuo metu esame apsistoję per 10km nuo jo ir rytoj turėtume privažiuoti jį ir daryti laisvadienį. Labai bus įdomu pamatyti kaip jis ten atrodo, o jeigu aplinkybės leis, gal net pabandyti juo pavaikštinėti.
Komentarai:

Aaaa, tada aišku :)

Sigita : 2016-09-17 13:18

Kad ten nelabai suprasi ar kyšis, ar ne.. Nes gavome oficialų popieriuką, kad galime važiuoti su nurodyta kaina...

Algirdas : 2016-09-17 03:10

Bet kaip kontrastuoja įvaizdis su realybe - niekada nebūčiau pagalvojusi ir patikėjusi, kad mongolai yra tokie biurokratai ir "popieriukų" žmonės :) nors ko gero tai būdinga rytams: rusams ir kitiems. Štai ir kyšį davėte, gerai, kad nedidelį (mūsų valiuta vertinant) :D

Sigita : 2016-09-16 09:22
Nuotraukos:
IMG_7617.jpg
IMG_7657.jpg
IMG_7671.jpg
IMG_7679.jpg
Algirdas (2016-09-15 00:31)
Mongolijos kelionės dienoraštis:
Ketvirtoji diena Mongolijoje. Nežinau kodėl visada pradedu nuo dienos numerio - gal taip pačiam lengviau susiorientuoti kelintą dieną minam?.. Iš tiesų, tai kai keliauji, tos dienos labai greitai ima lietis. Tą labai sunku patirti būnant namie, bet kad ir dabar, dar nekeliaujam net pilnos darbo savaitės, o atrodo, jog keliaujam bent dvi. Nuotykių ir įspūdžių perteklius taip užbombarduoja mūsų užmarintas kasdienybės rūpesčiais smegenis, kad pasidaro sunku orientuotis laike. Šioje kelionėje tas jaučiasi ypatingai, nes nepaisant to, jog jau pasimečiau savaitės dienose, iki šiol neperprantam kurioje laiko juostoje esame - visa turima technologija rodo skirtingus laikus. Šiuo metu yra priimtas konsensusas, jog vadovaujamės GPS'o rodomu laiku, kuris tarsi turėtų būti tiksliausias... Bet šiaip, jei jau taip filosofuojant, kas tas laikas? Tol kol esame uždaroje bendruomenėje svarbiausia, jog visi joje esantys vadovautųsi tuo pačiu laiku. O ar +1, ar +2 ar net +3 val, skirtumo kaip ir nėra.

Į filosofijas pakrypau, matyt, dėl to, jog šiandien kaip ir nelabai turiu ką papasakoti. Diena, iš vienos pusės buvo gera, nes mynėsi gerai, rimtų įkalnių turėjome nedaug, iš kitos pusės, iki šiol lepinusi saulė ir mėlynas dangus, šiandien pasislėpė po piktais, juodais debesimis. Girdėjome ir perkūniją, matėme ir žaibą, patyrėme ir šaltą Mongolišką lietų. Tačiau nieko labai baisaus - lietus kaip atėjo, taip po 15min ir praėjo, o šaltas ir stiprus vėjas, tradiciškai, į vakarą nurimo.

Smagu tai, kad apsistojome šį vakarą prie ežero. Tuo labiausiai ėmė džiūgauti Aidas, kuris nuo pat kelionės pradžios sakė, vežąs kažkokį daiktą, kurį tik atėjus progai, ištrauksiąs. Šiandien tai ir įvyko. Kas tai?.. Hm... Galvoju, gal paliksiu šią intrigą ir Jums - turėtumėte išvysti filme :) Nebent montažo režisierius sugalvotų iškirpti :)
Komentarai:

Na, kiekvienas keliautojas turi prisijungimus prie puslapio, tad norėdami nesunkiai tą gali padaryt :) Na, o jeigu vis dėl to to nepadarys, tai tikiuosi, jog filmas parodys visas įvykusių konfliktų puses, požiūrių skirtumus ir pan :)

Algirdas : 2016-09-15 22:56

Pritariu Renatai, kad labai smagu būtų išgirsti ir kitų keliautojų įspūdžius, potytrius, džiaugsmus ir vargus kelionės metu. Be to, žinant, kad kelionės pabaigoje komanda ėmė braškėti... ypač smalsu išgirsti kitų keliautojų nuomones... juk kiekvienas veidrodis turi dvi puses, matoma ir nematoma... o ir tai kas matoma dėl informacijos asimetrijos (skirtingo suvokimo) gali būti interpretuojama visiškai kitaip... Linkiu Algirdui perlipti per savę, paprašyti pasidalinti įspūdžiais kitus keliautojus, juos patalpinti bloge. O kitų keliautojų nuoširdžiai prašau pasidalinti savo įspūdžiais. Nuomoniu įvairovė mus visus daro turtingesnius.

Andre Jeronimo : 2016-09-15 21:53

Ar tik ne meškerę vežėsi...? :D

Sigita : 2016-09-15 14:59

Jau antra diena kaip skaitmenizuoju savo dienoraštį, greitu laiku bus ir maniškis :)

Audrius : 2016-09-15 10:31

O! Aidas jau kelionės pradžioje ledinio vandens SPA išbandė. Pagarba ;) Taip pat džiaugiuosi kiekvieną rytą skania kava ir įdomiu pasakojimu. Ačiū. Tačiau iki pilno vaizdo dar norėtųsi bent trumpų papildymų iš kitų keliauninkų.... ;)

Renata : 2016-09-15 09:20
Nuotraukos:
IMG_7498.jpg
IMG_7518.jpg
IMG_7530.jpg
IMG_7543.jpg
IMG_7553.jpg
IMG_7564.jpg
IMG_7586.jpg
IMG_7605.jpg
Algirdas (2016-09-13 23:27)
Mongolijos kelionės dienoraštis:
Trečioji diena Mongolijoje parodė, kad ne tik Kirgizijoje būna sunku. Dienos rezultatas - du pasliki, likę - smarkiai aptalžyti... Matyt, kad šiandien šiek tiek būsime persistengę, tačiau teisybės dėlei, nelabai buvo įmanomas kitas variantas. Bet, kaip visada - apie viską nuo pradžių :)

Kadangi vakar sustojome vidury perėjos, tai nuo maršruto jau atsilikinėjome 11km ir dienos pradžioje dar turėjome įveikti likusį kilimą. Šios dienos maršrutas irgi nebuvo toks lengvas - 600m kilimo ir 57km važiavimo. Taigi, vakarykšės dienos deficitą padengėme tik dienos vidury ir buvo beveik akivaizdu, jog niekaip nesuspėsime įveikti viso dienos maršruto. Tačiau tada pradėjome leistis žemyn, entuziazmas pakilo, taip pat vienoje vietoje galingai nukirpome kampą, sutaupydami beveik 14km, kai atsitiktinai pastebėjau keliuką, kuris mano žemėlapiuose nebuvo pažymėtas.

Ties tuo momentu jau buvo pagavęs optimizmas ir nepaisant likusio 300m. pakilimo visi tikėjome, jog pavyks įveikti perėją, tad užuot nusukę prie upelio nakvynei, patraukėme keliu pirmyn. Tai kas liko neįverinta, tai pakitusi kelio kokybė. Jeigu iki tol važiavome labai nedideliais keliukais, vedančiais laukymėmis, kur geriausiu atveju sutikdavom kokią vieną kitą jurtą, tai šis kelias vedė nacionalinio parko link ir vieno didesnio miestelio link. Tas reiškė du dalykus: a) juo važinėjo fūros b) jis buvo tragiškai išvažinėtas, kartkartėmis, smėlėtas, kartkartėmis išmušinėtas duobėmis. Važiavimo tempas krito katastrofiškai, vietoj iki to buvusio 15-20km/h greičio, pradėjome važiuoti kokiais 3-5km/h, kartais tiesiog stumdamiesi. Viso to rezultatas buvo tai, kad nusikalėme juodai, bet kelio atgal nebebuvo, tad vienintelė viltis buvo pagal žemėlapį pažymėtas ledyno upeliukas.

Vargais negalais jį pasiekėme, tačiau maisto trūkumas, pakilęs šaltas vėjas ir bendras nuovargis padarė tai, kad Ugnius ir aš iškritome. Sulindome į miegmaišius ir atsidavėme komandos malonėn, manimi puolė rūpintis Dagnė, juo - Dovilė. Šiuo momentu aš jau jaučiuosi atsigavęs, Ugniui, kaip suprantu, šiek tiek prasčiau. Labai tikiuosi, kad išaušus rytui, abu atgausime visas jėgas ir galėsime nesunkiai tęsti kelionę toliau. 

Dar norėjau papasakoti šiek tiek apie šiandien per pietus nutikusi momentą, kai susėdome šalia upeliuko papietauti, pavalgėme ir jau buvome besikrauną daiktus, kai iš tolimos jurtos pamatėme artėjant du vaikus. Jie nešėsi maišiuką. Mus nuo jurtos skyrė, turbūt, kaip minimum kokie 1-2km, bei kelios upelio atšakos, tad jų ėjimas užtruko gan ilgai, o mes vis svarstėme ar jie eina pas mus ar ne. Kai jau buvome visiškai susipakavę ir pasiruošę minti, pamatėme, jog jų ėjimo trajektorija, tikrai yra mūsų link, tad dar kelias minutes luktelėję, sulaukėme jų. Jie mums atnešė pieno buteliuką, kelis pačių keptus sausainukus ir sūrio. Tai buvo vienas mieliausių poelgių, tačiau jokiu būdu ne išimtis iš mongolų kultūros. Iki šiol visi sutikti mongolai ir jų šeimos buvo be galo malonūs, mandagūs bei, žinoma, smalsūs. Jau vien dėl to verta keliauti į tokias šalis, kad patirtum tai, ką mes, gyvenantys moderniame ir civilizuotame pasaulyje, seniai pamiršome.
 
Nuotraukos:
IMG_7261.jpg
IMG_7398.jpg
IMG_7399.jpg
IMG_7413.jpg
IMG_7430.jpg
Algirdas (2016-09-13 00:07)
Tęsiame kelionės dienoraštį:
Antroji diena Mongolijoje. Vakar nuėjome miegoti su tam tikru nerimu širdyse, nes šaltasis Mongolijos krikštas visiškai nepradžiugino. Vis dėlto, naktį išmiegojome visai gerai ir nesušalome, o nubudus ryte, vėjo beveik buvo nelikę, danguje "maudėsi" saulė ir nusimatė visai gera diena mynimo. Pradėjus minti, kelias taip pat pradėjo džiuginti. Kalnai šiek tiek atsivėrė, pradėjo matytis plačios pievos, o kažkur tolyje švytėti snieguotos, jau aukštesnių kalnų, viršūnės. Važiavimas tokiais keliais, tikrai labai džiugino širdį ir bet kokios dvejonės apie šią kelionę išsisklaidė tarsi rūkas Mongoliškose pievose.

Laimingi mynėme iki pietų. Užkilome į pirmąją perėją ir sustojome papietauti. Buvo superinė vieta, tad pavalgę pietus padarėme valandos pertraukėlę ir vėl leidomės į kelią. Smagu buvo tai, kad nuo perėjos ėjo ilgas nusileidimas žemyn, pakankamai geros kokybės keliais. Minti beveik nereikėjo, tad buvo galima ramiai riedant grožėtis aplinkiniais vaizdais. Tiesa, mintis, jog po nusileidimo dar laukia 700m pakilimas, šiek tiek gąsdino, bet komanda buvo nusiteikusi optimistiškai. Pabaigoje nusileidimo laukė melsvos spalvos kalnų upeliukas, prie kurio kilo pasiūlymas stabdyti dienos kelionę ir likti ten nakčiai. Vieta iš tiesų buvo verta dienos sutrumpinimo ir aš buvau bepasirašąs tai idėjai. Buvo kiek vėloka, laukė ilgas kilimas, o tekantis upelis būtų reiškęs nesibaigiantį vandens šaltinį ir galimai net išsimaudymo vietą. Deja, man sutikus, komanda pareiškė, kad čia buvo tik juokelis ir, kad be jokių kalbų miname toliau. Mes susižvalgėme su Audriumi, kuris pasakėme "oi, kaip jūs šio sprendimo dar pasigailėsite" ir numynėme į priekį :) Manau, jog daugiau ar mažiau, daug kas to sprendimo ėmė gailėtis, kai bekylant aukštyn supratome, jog neturime pakankamai vandens, Dagnei pradėjo darytis negera ir buvome priversti smarkiai lėtinti tempą.

Galiausiai visiškai sustojome ir pradėjome svarstyti galimybes, ką daryti toliau. Buvo nuspręsta nebebandyti įveikti perėjos, stoti kur esame, Audrius pasisiūlė nusileisti visą sukiltą aukštį žemyn ir pasėmus vandens grįžti. Tai buvo vienas gražiausių jo poelgių per mūsų trumpą kelionių patirtį kartu ir jeigu iki tol aš jaučiau jam pagarbą, šią dieną jis ją mano akyse padvigubino. Jis tikrai nebuvo tas, kuris pirmasis varė į kalnus ir, manau, buvo pavargęs ne mažiau nei kiti, tačiau pasielgė labai gražiai ir draugiškai. Jis mėgsta save pateikti kaip šaltą ir bjaurų žmogų, bet, manau, jog geriau jį pažinus, tiems, kurie jį "prisijaukina", jis atsiveria visai kitu kampu. Šaunus tas Audrius, bet gana jam čia tų komplimentų! ;)

Šią dieną kažkiek nustebino komandos parodytas tempas. Žinojau, jog išvažiavau į kelionę su tikrai stipriais žmonėmis, tačiau nežinojau, jog jie tiek stiprūs. Dovilė ir Aidas, jeigu mes jų nebūtume prilėtinę, manau, būtų rūkę ir nurūkę. Toks vaizdas, kad jų nesustabdo niekas, nei vėjai, nei upės, nei kalnai. Jaučiuosi vienas silpnesnių šios komandos dalyvių ir net teko paprašyti, žmonių nelėkti į kalnus, kartkartėmis praleidžiant į juos mane pirmą, kad galėčiau įgyvendinti dalį to, ko aš čia atkeliavau - nufilmuoti filmą. Tokių prašymų labai nemėgstu. Man nepatinka, tačiau šiuo atveju tai buvo būtina. Tiesa, klausimas kaip tas tempas laikysis, kai reikės minti į tuos kalnus diena iš dienos?.. Matyt, tai parodys tik laikas...

Reziume: kalnai čia, bent jau kol kas, ne prastesni nei Kirgizijoje. Komanda, bent jau kol kas, yra labai pajėgi ir draugiška. Na, bet mes čia dar tik antra diena... Žiūrėsime kas bus toliau :)
Komentarai:

Bet gal taip ir smagiau - įspūdžiai ilgiau gali tęstis :) o ir nuotraukų dabar jau galima prikabinti :)

Algirdas : 2016-09-13 14:16

Labai įdomu skaityti! :) Juokas juokais, beveik mėnesį stebėjom, kaip važiuojat, gaudydami nuotrupas ir trumpas žinutes, o dabar mėnesį skaitysim po kelionės dienoraščio gabaliuką :)) žinote, kaip skaitytojus pritraukti, oi žinote :D

Sigita : 2016-09-13 10:25
Nuotraukos:
IMG_6886.jpg
IMG_6880.jpg
IMG_6905.jpg
IMG_7029.jpg
IMG_7042.jpg
IMG_7249.jpg
Algirdas (2016-09-12 11:10)
Praeities dvelksmas: kaip ir minėjau, visą kelionę dokumentavau dienoraščio įrašais, kurių neturėjau galimybės išpost'inti, tad dabar kiekvieną rytą (o gal net ir vakarą, kad darbe prie rytinio arbatos/kavos puodelio būtų ką veikti :)) stengsiuosi įmesti po vieną įrašą iš praeities, chronologine tvarka. Taigi, atvykimo dieną rašiau:

Vakar, t.y. sekmadienį atskirdome į Novosibirską, kur laukė pirmasis nuotykis - išėjus iš oro uosto niekur nesimatė mūsų mikriuko vairuotojo, turėjusio nuvežti iki Mongolijos sienos. Po šiokių tokių klajonių, šiaip ne taip susitikome su juo ir susipakavę pajudėjome. Kelionė buvo ilga. Žiaaaauriai ilga... Aš tikėjausi, kad atvyksime į pabaigos tašką vėliausiai 10val. vakaro. Deja, atvykome tik po 1val. nakties. Mums šis kelionės etapas buvo labai varginantis, tačiau sunku net pagalvoti koks varginantis jis turėjo būti mikriuko vairuotojui, kuris į pabaigą jau buvo bepradedąs nerišliai kalbėti. Na, bet kad ir kaip ten bebūtų, nakvynės vietą pasiekėme - Tašanta miestelis, kuris yra iš dalies ir pasienio postas. Sustojome visiškai greta jo, kad galėtume pirmadienį, t.y. šiandien tą postą įveikti. Buvome skaitę, kad po savaitgalio dažnai susidaro nemaža eilė mašinų, tad bandėme atvažiuoti kaip įmanoma anksčiau. Kėlėmės 6val ryto, pamiegoję vos 4val, kai daugumai mūsų jau prieš tai buvo daugiau nei para be normalaus miego. Buvo sunku, tačiau susisukome, palyginus tikrai labai greitai. Susidėjome dviračius, pavalgėme pusryčius ir išjudėjome.

Privažiavus postą pasidarė akivaizdu, jog tie, kas rašė apie eiles - nemelavo. Vos atsidarius postui (9val ryto), ten jau stovėjo kaip minimum 20 krovininių bei lengvųjų automobilių. Šiek tiek padvejoję, nusprendėme, pasielgti nevisai gražiai ir apvažiavę visus automobilius, atsistojome eilės pradžioje. O tada prasidėjo biurokratijos malonumai. Paseniečiai dirbo beprotiškai lėtai, tad per pirmą valandą laukimo nepraleido nei vieno automobilio. Pradėjo kilti šumas, tad atėjęs pasenietis įsileido kelis vairuotojus ir tuo pačiu ir mes prasmukome į vidų. Ši dalis sienos kirtimo praėjo visai sklandžiai - paseniečiai buvo draugiški, parodėm kelis krepšius ir praleido.

Toliau sekė maždaug 15km atkarpa, einanti tiesiai į kalną. Mūsų laimei kelias vis dar buvo gerai asfaltuotas ir net pradėjęs kilti priešpriešinis vėjas, progreso per daug nestabdė. Maždaug apie 14val pasiekėme Mongolijos postą. Va čia prasidėjo sunkioji biurokratija. Mums atvažiavus, paaiškėjo, jog pasieniečiai išėję pietų, tad pirmas 20min, niekas nevyko. Tada turėjom praeiti dviračių dezinfekciją, kas tiesiog reiškė, jog priėjęs diedukas nupurškė kažkokia chemija ratus. Kam tai? Turbūt, niekas nežino, nes gauto lapuko, kad šią užduotį įvykdėme taip niekam ir neprireikė.

Tada patekome į patį pasienio postą. Čia laukė kelių žmonių eilė prie merginos, kuri tikrino vizas. Tiesa, eilė vis pasipildydavo naujais žmonėmis, kurie naglai prasibraudavo į priekį, o mergina dirbo klaviatūrą baksnojo vienu pirštu, tad vien toje eilėje, tikriausiai, pralaukėme apie gerą valandą. Įvykdžius šią užduotį, sekė dar krūva popierizmo, ėjimo pas skirtingus dėdes, štampukų dėliojimo - žodžiu, kaip supratom, žmonėm juk reikia kažką veikti ;)

Praėjus visu postus, galiausiai, buvome įleisti į Mongoliją. Tuo, turbūt, labiausiai džiaugėsi Aidas, kurio vizoje buvo parašyta vardo vietoje "Audas". Tiesa, to niekas nepastebėjo ir niekas neprisikabino, tad viskas praėjo sėkmingai.

Pajudėjus toliau, pakilo baisiulinis vėjas, tačiau šį kartą jis pūtė mums iš nugaros, tad erzino nebent jo kuriamas šaltis, o ne pats jo stiprumas. O šaltis buvo baisus. Tarsi tikėjausi, jog čia nebus labai šilta, visgi kalnai, vasaros pabaiga, bet kad pirmą dieną Mongolija mus pasitiks su iki 7 laipsnių nukritusia temperatūra dienos metu - šito nesitikėjau. Naktis, žada būti irgi šalta. Šiuo metu su Dagne sulindome į savo šiltuosius Luklos miegmaišius ir tikimės, jog jie mus šildys visą naktį. Jo. Matyt, laukia sunki kelionė...
 
Nuotraukos:
IMG_6820.jpg
Ugnius (2016-09-11 07:54)
Laba. Paskutinis skrydis, ir mes jau LTU Menuo prabego kaip savaite.. Reziume: dziaugiames sia kelione! Net musu senuciukai Scoot ir Trek atlaike! Atlaike ir kompanija! (bent as taip manau..dekui visiems! Chebryte, jei kas buvo ne taip - patys esame kalti :)) Aciu uz sia patirti! Visiems kas seke musu judejima didelis dekui taip pat! U&D 2016.09.11
 
Ugnius (2016-09-11 07:54)
Laba. Paskutinis skrydis, ir mes jau LTU Menuo prabego kaip savaite.. Reziume: dziaugiames sia kelione! Net musu senuciukai Scoot ir Trek atlaike! Atlaike ir kompanija! (bent as taip manau..dekui visiems! Chebryte, jei kas buvo ne taip - patys esame kalti :)) Aciu uz sia patirti! Visiems kas seke musu judejima didelis dekui taip pat! U&D 2016.09.11
 
Algirdas (2016-09-11 02:03)
Saugiai, nors ir leisgyviai, atvykome į Novosibirsko oro uostą. Šiuo metu jau esame perėję visas patikras ir maždaug už 20min prasidės laipinimas į Turkijos skrydį. Kelionė iki oro uosto buvo žiauriai varginanti. Išvažiavome 6:30, atvažiavome po 12 nakties. Visą kelionę nesudėjau nė gluosto, tačiau laiką leidau gan turiningai: aptvarkiau nuotraukas, sutvarkiau puslapio maršrutą, paprogramavau savo kelionės metu susigalvotą projektuką bei pažiūrėjau filmą. Tiesa, kadangi esu jau trečia para be normalaus miego, tai gyvenimas panašėja į sapną, tik ne tą iš kurio nesinori prabusti. Labiau kokį košmarą.

Na, bet, kaip ir minėjau, liko jau visai nebedaug. Dabar laukia 6val skrydis, tada 6val laukimas ir tada dar kažkelių valandų skrydis. Surašiau ir net liūdna pasidarė.. visgi ne tiek ir mažai liko. Na, bet kaip nors. Tiek visko ištvėrėme, ištversim ir šitai.
Komentarai:

Na, taip, su kompanija šiais metais tikrai nebuvo taip gerai, kaip Kirgizijoje, bet nebuvo ir taip blogai kaip Altajaus kelionėje :) Grįžus visi gražiai vieni kitiems paspaudėme rankas ir atsisveikinome, o kas buvo, tas buvo...

Algirdas : 2016-09-12 10:10

Skaitau ir jaučiu kad kažkas šioje kelioneje nepavyko. Kompanija ne ta.... kirgizijos aprašymuose to nesijautė. Na bet smagu kad visi sveiki grižtate. Sėkmės likusioje kelionės dalyje. Stiprybės

sigitas : 2016-09-11 22:23
Algirdas (2016-09-09 18:58)
Dvidešimt šeštoji diena, jau nebevisi Mongolijoje... Pagaliau! Šiandien įveikėme visas muitines, visas negandas ir pasiekėme, ne visai tą miestelį, kurį norėjome pasiekti, bet visais 50km toliau - Kosh Agach. Bet vėlgi, nuo pradėkime nuo pradžių... Nuo pat šios savaitės pradžios aš šios dienos nebeskaičiavau kaip tikrosios kelionės dienos. Aš ją laikiau daugiau formalumu būtinu užbaigti kelionę. Mat, vakar sustojome maždaug 5km iki Rusijos sienos ir pagal planą turėjome šiandien ją kirtę sustoti už gretimo kaimuko - Tašanta, ten pat kur nakvojome ir atvykę. Vakare turėjo atvažiuoti vairuotojas ir iš pat ryto turėjome pajudėti link Novosibirsko.

Taigi, kėlėmės anksti. Labai anksti. 5 val ryto, kai už palapinės sienelių termometras rodė apie -5 laipsnius šalčio ir buvo aklinai tamsu pasigirdo Algirdo balsas "keliamės!". Žodis, kurį Audrius sakė įsirašysiąs ir naudosiąs namie kaip žadintuvo garsą. Atsikėlę staigiai susipakavome daiktus ir pajudėjome iki sienos. Atvykome dar prieš 8 val ir likome nemaloniai nustebinti jau eilute išsirikiavusių furų vairuotojų, kurie pasakė, jog sieną atidaro tik nuo 9val. Na, nuo 9, tai nuo 9.. Ką padarysi.. Laukėme. Sieną atidarė 10val, kai atėjo piktas pasėnietis ir pasakė "atgal į eilės pabaigą!". Teisybės dėlei mes tikrai buvome užlindę keletu furų, bet tas suveikė pirmąjį kartą, tad nematėm problemų tą darydami antrąjį kartą. Bandėme ginčytis, bet neaišku ar mūsų argumentai jo neįtikino, ar kas buvo, bet jis mūsų nepraleido dar apie 1.5val. Jau buvo suimanti panika, kai pradėjome kontempliuoti kas nutiktų, jeigu vis dėlto mūsų taip ir nepraleistų per sieną, pasibaigtų mūsų rusijos vizos ir Mongolijos vizos galiojimai, išskristų mūsų lėktuvas ir kas būtų tada...

Mūsų laimei visa tai neįvyko ir apie 11:30 mes pagaliau patekome į muitinės teritoriją, kur ganėtinai greitai susitvarkę popierius pajudėjome link Rusijos pasienio posto. Privažiavus Rusijos pasienį, nustebino tai, kad mus labai greitai praleido. Praktiškai neužtrukome net 15min ir mes jau buvome Tašantoje. Ties čia istorija ir turėjo baigtis. Pagal planą turėjome ramiai papietauti kavinukėje ir nuvažiavę už miesto įsikurti. Deja, bepietaujant kavinukėje prie mūsų privažiavo uniformuotas pareigūnas ir pareiškė, jog kadangi mes nesame Rusijos piliečiai ir neturime leidimo būti pasienio teritorijoje, mes privalome kaip įmanoma greičiau nešdintis apie 50km už jo. Tai buvo didžiulis šokas. Mažiausiai ko norėjosi beveik nemiegojus naktį ir kėlusis 5val ryto, išsitampius nervus muitinėse dar minti 50km. Tačiau vyrukas nesileido į kalbas ir nors labai mandagiai, bet pareiškė, kad jeigu nepaklusime, ne tik, kad gausime baudą, bet dar ir jis mus išsivešiąs kažkur. Šio nuotykio patirti tikrai nenorėjome, tad pabalnojome žirgus dar vienai kelionei ir leidomės į kelią.

Šitoje vietoje įvyko dar vienas komandos konfliktas, į kurio detalias, matyt, nebesileisiu. Viso jo vystymosi metu kartojau sau - dar dvi dienos, dar dvi dienos. Tačiau vienam iš komandos narių ėmus šlykščiai įžeidinėti kitus, neatlaikiau. Atidavėm jiems dienos pietų davinio dalį, pasakiau, kad susitiksime prie miestelio ribų ir nuvažiavome. Tai buvo pirmas kartas, kai sąmoningai nusprendžiau palikti dalį komandos ir to nesigailiu. Visi esame pavargę, visi esame dirglūs, tačiau viskam yra savo riibos. Šitoje vietoje mano požiūriu jos buvo peržengtos ir aš neturėjau jokio noro tęsti kelionės toje dalyje kompanijos.

Visą kelionės apibendrinimą su visais pamąstymais apie šių metų komandą, manau, jog parašysiu kiek vėliau, o tam kartui dalinuosi nuotrauka iš kelių dienų atgal - viena iš tų akimirkų, kai viskas atrodė faina ir smagu. Šiuo metu visi įsikūrėme Kosh-Agach miestelio viešbutuke, kur susikrovėme daiktus į vairuotojo mikriuką ir jau rytoj nuo ankstyvo ryto judėsime link Novosibirsko.

Beje, kaip pastebėjote, įrašai yra su dauguma dienų trūkstančių. Nusprendžiau, kad nedėsiu jų visų iš karto, bet nuo to momento, kai grįšime namo pradėsiu post'inti po vieną įrašą kas dieną, pradedant nuo pirmos dienos ir baigiant paskutine. Taigi, šiais metais, net ir mums grįžus iš kelionės, tiems kam įdomios kelionės smulkmenos ir negalės susitikt pabendrauti gyvai, galės sužinoti viską :)
Komentarai:

Gero skrydžio namo ir kad daiktai saugiai grįžtu.

DonRomaso : 2016-09-10 10:03

Jau labai laukiame namuose. Gaila, kad kelionę apkartina konfliktai, bet tai jau yra sunkių kelionių sudedamoji dalis... Visiems nelengva, o silpnesnieji (nebūtinai fiziškai) neatlaiko... Gaila, žinoma. Na, bet kelionės visada pilnos netikėtumų, o džiugios akimirkos dažnai atlygina už patirtus nesmagumus. Laukiam!

Romobite : 2016-09-10 07:31

Labai pasiilgau. Labai džiaugiuosi jūsų pabaiga. Labai lauksiu įspūdžių ir pasakojimų . Jokių minčių negirdėti iš Dangės, linkėjimai tau ;) iki greito ;) Nors norėčiau jus sutikti, tačiau nesuspėsiu grįžti į Vilnių. Bet atsigriebsiu vėliau ;) Jūs šaunuoliai. Ir pas Audrių foto radau su ereliu. Labai džiugus kadras. Daug minčių apie jus per tą mėnesį prasisuko......

Renata : 2016-09-09 22:01
Nuotraukos:
IMG_4079.jpg
Audrius (2016-09-09 14:35)
Ką gi, kelinė per Mongolija baigta. Buvo visko, prastų prastesnių kelių, šiek tiek nesutarimų, bet daugiausia nuostabiausio grožio kalnų, erdvės, saulės bei žydro dangaus, upių, ledynų ir tos neaprašomos laisvės, tiek išorinės, tiek vidinės. Ir šalia - senųjų bendražygių palaikymas ir vienybė. Dabar gi nusiorausiau po šiltu dušu, šaldau alų ir laukiu nesulaukiu kada grįšiu namo ir apkabinsiu savo mylimąją. Ir taksą vardu Smilga :)
 
Algirdas (2016-09-08 09:42)
49.55261,89.46564 Sianakt paskutini karta nakvojame mongolijoje. Simboliskai toje pacioje vietoje kaip ir pirmaji. Ryt turime kirst rusijos siena ir busim viena koja arciau namu. Visi kas norite mus sutikt oro uoste, galite laukt nuo kokios 19h. Atskrendame 18:25 skrydziu is Turkijos.
Komentarai:

Jūs visi esate šaunuoliai! :)

Sigita : 2016-09-08 23:51
Algirdas (2016-09-08 09:42)
49.55261,89.46564 Sianakt paskutini karta nakvojame mongolijoje. Simboliskai toje pacioje vietoje kaip ir pirmaji. Ryt turime kirst rusijos siena ir busim viena koja arciau namu. Visi kas norite mus sutikt oro uoste, galite laukt nuo kokios 19h. Atskrendame 18:25 skrydziu is Turkijos.
 
Ugnius (2016-09-08 07:29)
Gera diena! Kelione jau baiginejasi.. Laukia paskutine nakvyne Mongolijoje. Simboliska,kad apsistojojame ten, kur pradejome Tik cia jau tuscia..jurtos issikrauste, upeliai galutinai isdziuve, zole ir ta nugeltusi.. Vieno pradzia sutapo su kito pabaiga! Nuotaikos puikios, artejame link Lietuvos!!! U&D
 
Ugnius (2016-09-08 07:29)
Gera diena! Kelione jau baiginejasi.. Laukia paskutine nakvyne Mongolijoje. Simboliska,kad apsistojojame ten, kur pradejome Tik cia jau tuscia..jurtos issikrauste, upeliai galutinai isdziuve, zole ir ta nugeltusi.. Vieno pradzia sutapo su kito pabaiga! Nuotaikos puikios, artejame link Lietuvos!!! U&D
Komentarai:

Smagu girdėti! :)

Sigita : 2016-09-08 23:49
Algirdas (2016-09-07 07:16)
Pasiekėme Nogonur kaimelį, viskas einasi pagal planą. Dabar suksime link Rusijos sienos ir jau poryt turėtume ją kirsti. Šiuo metu važiuojame per pusdykumes, tad visi esam apdulkėję ir truputėlį nutroškę, tačiau visumoje viskas gerai. Tik jau labai laukiame skrydžio namo :) Užsakymas mamai: bulvytės fri, kepti vištienos gabaliukai (tie su trupinukais), daug kolos ir čipsų! :)
Komentarai:

Jei ne Algirdo trumpa žinutė, būtų net neaišku kur esat. Net žemėlapis dingo... Na, mynimo lieka vis mažiau, tikiuosi paskutiniai kilometrai galutinai neatbaidys nuo kelionių... Užsakymas mamai bus įvykdytas... Sėkmės ir jau labai laukiam.

Romobite : 2016-09-07 13:24

Na Jūs ir „padūkę”. Labai noriu pamatyri filmą. Esu mačiusi Mongoliją tik iš 8 km aukščio. Dykuma ir bekelė, tačiau žavu, visai kitas pasaulis. Sėkmės Jums.

Vita : 2016-09-07 12:29
Sistema (2016-09-06 02:21)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Sistema (2016-09-05 02:16)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Algirdas (2016-09-04 23:55)
Dvidešimt pirma diena Mongolijoje (jau trys savaitės!!). Šianakt su Dagne miegojome ant palapinės neužsidėję jos viršaus - to rezultatas, vos pramerkus akis, galėjai stebėti žvaigždėtą dangų, o kilstelėjus galvą - tekančią Chovd upę. Atsimenu, kai prieš daugiau nei šešis metus pirkau šią palapinę, tai buvo vienas iš tų "features'ų", dėl kurių norėjau šios palapinės - jos visa vidinė dalis - permatomas tinklelis. Tiesa, šis features'as greitai nublanko, kai supratau, jog tokių naktų Lietuvoje, kai gali miegoti ramiai neužsidėjęs viršaus - nėra daug, o kelionėse jų dar mažiau. Tačiau Mongolija šiuo klausimu išskirtinė. Kaip ir minėjau anksčiau - čia vyrauja mėlynas dangus ir lyja labai retai. Ką jau ten retai lyja, realiai, net debesų danguje būna retai.

Nežinau ar dėl to, ar dėl kažkokios kitos priežasties, bet šianakt labai prastai miegojau. Vis prabusdavau, o nuėjęs miegoti ilgai neužmigau. Negana to, jau kokią savaitę rytais labai kankina nugaros skausmai. Nežinau kas nutiko, bet vieną rytą atsibudau apie 6val. ir niekaip nebegalėjau užmigti, nes beprotiškai nugarą skaudėjo. Bjauriausia yra tai, kad ir kokią pozą beatsigultum, vis tiek ima skaudėti ir tas nutinka tipiškai paryčiais. Galvoju, gal čia kažkas su oro temperatūra susiję?.. Kad ir kaip ten bebūtų, nubudęs ryte, dabar jau įsigudrinau, tiesiog eiti pasivaikščioti. Tą padariau ir šį kartą. Nuėjau pasitikti saulės, šiek tiek pafotografavau. Nuotraukos poprastės, kaip ir dauguma jų. Pradžioje kažkas dar gaudavosi, o dabar kažkur dingo mano fotografo talentai :D Gal jų niekada ir nebuvo?.. Šiaip sunku perteikti tą dykumos grožį - realybė tokia, kad čia nieko nėra. Bet tam, kad pajustum to subtilybes, turi čia pabūti - to neįmanoma perteikti nuotrauka ar video. Reikia čia pabūti, pamatyti tą beribę tuštumą, tuos atsiverenčius horizontus, kalnus, kurie atrodo ranka pasiekiami, o iš tikrųjų būną dešimtys kilometrų nuo tavęs ir, kartais, tom retom akimirkom, kai nurimsta ir nebelieka vėjo, tą tylą - kurtinančią, nejaukią, bet kartu ir žavią tylą.

Pajudėjome apie 11 val. ryto. Ilgai krapštėmės, na, bet ką padarysi. Jaučiausi iš vaikų atėmęs laisvadienį, tai nelabai dėl to erzinausi... Dienos pradžia buvo į kalną. Kalnas buvo ilgas, bet nestatus, tad kilome stabiliai ir ganėtinai greitai. Sukilus, pasidarėme pietus ir, kaip beveik jau tapo tradicija, kelias po pietų suprastėjo. Suprastėjo katastrofiškai. Turėjo būti 11km nusileidimas, gavosi 11km kančia. Dovilė sakė, kad į kalną kilome 7km/h greičiu, leidomės - 3km/h. Problema buvo žvyras - daug žvyro. Šiuo metu važiuojame tokiomis pusdykumėmis - tokia, sakyčiau, tikresniaja Mongolija, bet tai kainuoja. Kainuoja, šiuo atveju, prakaitą ir jėgas. Smingi į tą žvyrą geriau nei į pelkę ir priešingai nei pelkė, jis už kelių šimtų metrų nesibaigia. Tenka vilktis per tuos smėlius - visiškai demotyvuojantis ir užknisantis procesas. Negana to, viskas apaugę dygliuočių krūmais, kurie labai meistriškai sugeba įšokti į batus ir tada vos ne klykdamas turi stoti, nusiiminėti batų ir juos purtyti. Vienu žodžiu, buvo žiauru. Labai tikiuosi, jog toks kelias buvo paskutinis, nors tuo labai abejoju.

Vakare, imant eilinį intervių iš bendražygių, ir vėl išgirdau replikų apie tai kaip, mes eilinį kartą skubame ir, kad vėl nebuvo poilsio ir buvo sunku. Suėmė pyktis. Dar vakar vyko demokratiškas balsavimas ką darome su laisvadieniu ir beveik vienbalsiai buvo nuspręsta jo nedaryti, vietoj to, šiek tiek patrumpinant kiekvienos iš likusių dienų maršrutus (kas mano manymu, buvo protingiausia, ką buvo galima padaryti). Tą ir padarėme - šiandien nuvažiavome ~10km mažiau nei buvo planuota. Tai nejau aš kaltas dėl to, kad kelias buvo smėlėtas ir juo buvo sunku važiuoti? Aš juk lygiai taip pat nusikaliau, kaip ir visi. Galbūt, naktį turėjau su kokiu greideriu pervažiuoti ir išlyginti jį? Kartais jau atrodo, kad visumoje pusė velnio ta mūsų kompanija, bet tada bac, išgirsti tokių pasisakymų ir pagalvoji - ką aš čia veikiu?.. Na, bet nieko. Liko dar 5 dienos kartu, tad belieka jas iškentėti ir galėsime paspaudę vieni kitiems rankas, atsisveikinti ir, bent jau kurį laiką, pailsėti ir pabūti atskirai vieni nuo kitų.
Komentarai:

Algirdai, kaip aš tave suprantu, nes ką tik grįžau iš Gruzijos kur, kaip aukščiau paminėta, taip pat pasireiškė kelionės pabaigos sindromas. Kaip maršruto sumanytojui teko patirti mažytį Pragarą...

Donatas : 2016-09-05 21:41

Tai tipiškas kelionės pabaigos sindromas... Visi pavargę, vieni kitiems nusibodę, jėgų vis mažiau, o dar vadas paburba... Taip buvo visiems keliavusiems, taip yra ir keliaujantiems. Svarbu nepasiduoti, - juk liko visai nedaug - ir būti pakantesniems vieni kitiems. Sėkmės ir kantrybės minant paskutinius kilometrus!

Romobite : 2016-09-05 12:58

Smagu girdėti, kad visi sveiki gyvi ir judate finišo link. Kaip bebūtų sunku, tačiau kiekvienas iš kelionės sugrįš sustiprėjęs. Kai esate nusikalę iki bilekiek, viskas atrodo kelis kartus aštriau. Stiprybės ir jėgų visiems. Nors vadas paburba, jis labai jūs myli ir Jumis dieną naktį rūpinasi. Jūs esate jau super Mongolijos komanda. Linkiu parsinešti geriausius jausmus ir įspūdžius.

R_ : 2016-09-05 08:53

Nedaug liko, laikykitės :) Ačiū, kad pasidalinai išsamesniu komentaru, leidusiu pajusti bent truputį nežinomosios Mongolijos.

Sigita : 2016-09-05 07:14
Nuotraukos:
IMG_2318.jpg
IMG_2322.jpg
IMG_2324.jpg
IMG_2333.jpg
Algirdas (2016-09-03 15:51)
Viskas, chebryte! Upė įveikta! Ta, kurios bijojau nuo pat maršruto sudarymo. Turėjo būti persikėlimas per vieną didžiausių upių šiame regione. Atvažiavus į miestelį, iš kurio turėjom keltis, susitikom vieną rusakalbį (šiaip tokių čia labai nedaug), kurio iš karto užklausiau apie upę. Jis iš karto papurtė galvą ir pasakė, jog upėje vabdens iki krutinės ir ji srauni. Tas šiek tiek išgąsdino, bet kalbėjome toliau. Tada jis pasakė, jog ji įveikiama tik su traktorium, mes užklausėm iš kur mums jį gauti. Šis paklausinėjo aplinkinių, vienas kurių sėdo ant motociklo ir kažkur nurūko. Po kiek laiko šis grįžo su traktoristu, kuris susimetė mus į priekabą ir pervežęs per visą miestelį, pergabeno per upę. Tiesa, upė nebuvo tokia neįveikiama, kaip mes manėm. Priekabos net neužliejo, kas reiškia, jog vandens su lyg pilvu. Iš vienos pusės, gerai - viską pasidarėme greitai ir saugiai, iš kitos pusės, būtų buvę visai idomu išmėginti jėgas prieš ją patiems. Juolab, kad šiemet ir virves specialiai tam vežėmės. Kad ir kaip ten bebūtų, dabar patekom į tokį dykumų kraštą. Keliai pavirto iš sunkiai pervažiuojamų akmenuotų, į sunkiai pravažiuojamus smėlėtus. Šiandien taip pat nepravažiavom nei vieno upeliuko - viskas išdžiūvę. Tas kiek baugina, bet gal viskas bus gerai. Nusprendėme nenaudoti laisvadienio ir šiek tiek primažinti tempą įveikinėjant paskutinę maršruto atkarpą. Principe, tai jau kvepia finišo tiesiaja ir ji negalėtų ateiti ankščiau. Esame visi gerai nusikalę, pavargę, kaikas psichologiškai, visi fiziškai. Aidui kažkas nelabai gerai su sveikata, tai šį vakarą slaugom ir tikimės, jog gerai išsiilsėjęs, atsigaus. Vakarykštė diena pribaigė visus. Buvo planas įveikti minėtus 74km. Įveikėme 61 ir tai buvo absoliutus maksimumas to kas buvo įmanoma. Turbūt taip greitai ir taip anksti į palapines dar niekada nebuvome išsiskirstę. Čia sunku. Manau, jog daug sunkiau nei kas nors iš komandos tikėjosi. Gal tik aš nujaučiau, jog čia nebus taip jau lengva. :)
Komentarai:

Ačiū, Dievui, upė įveikta! Ir aš bijojau, tuo labiau, kad apie upes šiek tiek nusimanau... Bet puiku, Lauksim žinių, sėkmės, sergantys sveikit, pavargę - tiek psichologiškai, tiek fiziškai - laikykitės. Finišo tiesioji jau matosi, sėkmės ir stiprybės! Laukiam Lietuvoj.

Romobite : 2016-09-03 20:57

Valio, upė įveikta ir net nesušlapot, gal ir gaila kad neteko išmėgint savęs bet jei kas būtu nutikę tai visai kitaip kalbėtume. Sveikatos Aidui ir palankaus vėjo namo.

DonRomaso : 2016-09-03 20:39
Sistema (2016-09-02 02:28)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Algirdas (2016-09-01 08:27)
Kelios nuotraukos Audriaus instagrame: https://www.instagram.com/nznm/
Komentarai:

Po Saulės užtemimo, kad ir Afrikoje pagaliau žinių sulaukėm gausesnių :) Gero kelio!

DonRomaso : 2016-09-01 21:33

Žiūriu foto. Vaaauuu! :) pavydu, pavydu, pavydu :)

Sigita : 2016-09-01 14:16

Gražios nuotraukos, tikimės dar gaugiau... (kada nors). Linkiu dar nuotykių, tik kad jie būtų geri, netrukdytų užbaigti kelionę, grįžtumėte visi sveiki ir patenkinti, nesusipykę ir nesusibarę... Labai laukiame!

Romobite : 2016-09-01 13:29
Algirdas (2016-09-01 07:44)
Atvaziavome i Tolbo kaimeli, pagaliau radome kazka panasesnio i mobilu interneta. Siuo metu sedime vietiniame kabake ir ruosiames pavalgyti. Galiu visus nuraminti, jog kol kas viskas vyksta pagal plana, atsiliekame tik viena diena, turime dvi laisvas, tad suma sumarum, turime viena laisva diena. Beda, kad rytoj pagal plana turetume numinti 74km, o mes per visa buvima cia, turbut daugiau 55km nesam numyne. Tai matysim kaip cia gausis, gali but, kad musu laisvadienis nugaruos. Bet kuriuo atveju, i lektuva turetume suspeti. Nuotykiu turejome daug, kas diena rasau dienorasti, bet ji isplatinsiu matyt tik pakeliui namo. Nebent per koki fuksa kurioje nors nakvynes vietoj turetume gera interneta.
Komentarai:

Trūkstamus km tiesiog likusioms dienoms išdalinti, bet kasdien stengtis pasiekti maksimumą ir viršyti planą, nes vienos dienos rezervo kiek mažoka, jei nutiktų kas neplanuota. Aišku, lengva man čia rašyt, neturint žalio suvokimo, kokio sudėtingumo kelias dar jūsų laukia. Laikysiu kumščius už jus, kad spėtumėte įveikti likusius kilometrus. Gero vėjo ir dar geresnio kelio jums! :)

Sigita : 2016-09-01 14:19
Ugnius (2016-08-31 07:58)
Sveiki. Jau isikureme nakvynei Sedime palapineje, vejas is ,,koto vercia" Tokia tustuma aplink, tokia ramybe Mes laikomes puikiai Pasiilgome
 
Ugnius (2016-08-31 07:58)
Sveiki. Jau isikureme nakvynei Sedime palapineje, vejas is ,,koto vercia" Tokia tustuma aplink, tokia ramybe Mes laikomes puikiai Pasiilgome
Komentarai:

Varyk bratka varyk. Svarbiausia kad kekelis nedulketu

aidas : 2016-09-04 20:08

Smagu girdėti! Linkėjimai visiems ir sėkmės! P. S. Nesenai grįžau iš Gruzijos tai dar jaučiu tą vaibą.

Donatas : 2016-08-31 23:08
Sistema (2016-08-31 02:03)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Sistema (2016-08-30 02:11)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Ugnius (2016-08-30 01:29)
labas! Laikomes puikiai, nuotaikos geeeros, judam pirmyn ;) Bus ka pasakoti :)) Linkejimai
 
Ugnius (2016-08-30 01:29)
labas! Laikomes puikiai, nuotaikos geeeros, judam pirmyn ;) Bus ka pasakoti :)) Linkejimai
Komentarai:

Vidurdienį buvo Buyant miestelio (?) ribose. Atsilieka nuo grafiko pora dienų. Bet minėjo, kad dar turi tris laisvas, tai į lėktuvą turėtų suspėti.

Romobite : 2016-08-30 16:46

Smagu! Parašyk kitą kartą, kuriame taške jau esate - smalsu! :)

Sigita : 2016-08-30 15:00

Aciu Dievui, kad jums viskas gerai. Linkim istvermes iveikiant sunkumus.

V. : 2016-08-30 11:31
Sistema (2016-08-29 02:34)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Sistema (2016-08-28 02:34)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Sistema (2016-08-27 02:33)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Dovilė (2016-08-25 22:52)
Zinute keliauninku artimiesiems! Mums visiems viskas gerai, judam i prieki! neturime rysio ir GPS'o signalo. Susisieksime, kai tik bus RYSYS! Linkejimai
Komentarai:

Deja, nepaminėjo. Jeigu tikrai pagal grafiką, tai rytoj turėtų nakvoti prie ežero... Kokio? Nežinau... O poilsio diena turėjo būti 23 d., kažką, matomai, truputį pakeitė, bet galėtų būti jau už Khurgan...

Romobite : 2016-08-26 14:48

Gal žinutėj minėjo, koks artimiausias miestelis ar kitas orientyras? Būtų įdomu

st_ : 2016-08-26 14:21

Tikrai jau ramiau... Žinutėje rašė, kad keliauja nenukrypdami nuo grafiko, o šiandien turi laisvą dieną. Tai gal spės į lėktuvą...

Romobite : 2016-08-26 13:59

Laikau už jus kumščius! :) nuraminote, kad viskas gerai. Liekame mes džiūti iš smalsumo, kurioje žemėlapio vietoje jau esate :)

Sigita : 2016-08-26 09:14

Ačiū, kad parašėt. Man regis, tokios "be ryšio" šalies Špikio maršrute dar nėra buvę. :)

st_ : 2016-08-26 07:25
Dovilė (2016-08-25 22:52)
Zinute keliauninku artimiesiems! Mums visiems viskas gerai, judam i prieki! neturime rysio ir GPS'o signalo. Susisieksime, kai tik bus RYSYS! Linkejimai
 
Sistema (2016-08-25 02:27)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Sistema (2016-08-24 02:02)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Sistema (2016-08-23 02:37)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Sistema (2016-08-22 02:04)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Sistema (2016-08-21 08:11)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
Komentarai:

Gavom dziugiu ziniu is Ugniaus. Paskambino, sake kad viskas gerai.Palinkekim jiems sekmingai keliauti toliau ir grizti namo.

V : 2016-08-25 22:26

Jau neramu darosi, ilgokai nėra jokių atnaujinimų. Suprantama kad laukinis kraštas bet kuo ilgiau lauki tuo labiau prisigalvoji visko.

DonRomaso : 2016-08-25 22:12

Ne visiems lemta savo gimtadienius taip sutikti. Tikiuosi bus taip įspūdingas. Nors praeito nebepaimsi. Sėkmės jums

sigitas : 2016-08-23 23:46

Dar vieni metai kai gimtadienis sutinkamas kelionėje, kadangi pats taip renkiesi tai manau palinkėsiu kad dar ilgam užtektų jėgų keliaut ir vis pažint naujus kraštus.

DonRomaso : 2016-08-23 22:14

Su gimtadieniu, Algirdai!

st_ : 2016-08-23 17:48

Vis užsuku pasižiūrėti. Atstumai sutrumpėjo - turbūt Mongolija pradėjo nagučius rodyti... Tikiuosi, jums viskas gerai :)

Sigita : 2016-08-23 14:33
Sistema (2016-08-21 08:11)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Sistema (2016-08-20 10:22)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
Komentarai:

Į Lietuvą sugrįžo saulėtos dienos - siunčiu ir jums gerų minčių!

Sigita : 2016-08-20 23:24
Sistema (2016-08-19 09:13)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Sistema (2016-08-18 10:49)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Ugnius (2016-08-17 05:23)
Sveiki! Mes turim rysi, ir mus viskas OK ;) Be galo svetinga salis, megaujames :)) Linkejimai is sauletos ir vejuotos Mongolijos Turbut retas is musu taip vertiname
Komentarai:

Uhuhuu!!! Saunu girdet, kad viskas OK! :) Nepasalkit ir greitai grizkit! :)

ZiZi : 2016-08-18 20:24

Valio, pagaliau zinios is jusu! Dziugu, kad viskas gerai, megaukites viskuo, kuo tik galite, ypatingai svetingumu! Laukiame nuotrauku! Linkejimai visiems!

Ausra V. : 2016-08-18 09:17

Malonu zinoti, kad jums viskas gerai. Sekmes.

V. : 2016-08-17 21:21
Audrius (2016-08-17 05:15)
Pagaliau turim ryšį. Su visokosiaus nuotykiais įveikėRusijos ir Mongolijos pasienio ruožus ir važiuojam per neitikėkino grožio kalnus. Ir jų statumas vietomis priverčia stumtis dviračius liejant prakaitą. Nuotaikos visų geros, o oras puikesnis nei puikus.
Komentarai:

Laukiam nuotraukų

Aina : 2016-08-17 15:31

Nu tai taip ir laikykit! :)

Jaunius : 2016-08-17 13:53

Smagu gaut žinią nuo Jūsų.

DonRomaso : 2016-08-17 13:49
Sistema (2016-08-17 02:19)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
 
Sistema (2016-08-16 08:16)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
Komentarai:

Prasidėjo "džiaugsmai". Jau baigiu nagus nukramtyti vis galvodama, kaip jums sekasi šiam upės slėnyje, kuriame kaži ar sąvoka "kelias" egzistuoja. Ir įtariu upeliai kojas "gaivina" :) Iš palydovo atrodo, kad lyg mėnulio paviršiumi važiuotumėt :) Baltai pavydu ;) Smagiai pasikankinkite ;)

Renata : 2016-08-16 17:59
Sistema (2016-08-15 10:17)
Automatinis keliauninkų pozicijos žemėlapyje atnaujinimas.
Tikriausia šiuo metu neturime mobilaus ryšio, tad savo lokaciją atnaujiname palydovų pagalba.
Komentarai:

Turiu vilties, kad bent pasiekę kaimelius/miestelius trumpai turės. :)

st_ : 2016-08-16 13:11

Vis pasižiūriu, laukiu naujienų. Tikiuosi, jums viskas gerai ir kelionė prasidėjo sėkmingai. Bus gaila, jei važiuojant neturėsite mobilaus ryšio - na, bet įspūdžiai niekur nedings, tik jų teks palaukti :) gero kelio!

Sigita : 2016-08-16 11:17
Algirdas (2016-08-14 20:16)
Iki sienos liko 50km, mes vis dar vaziuojame!! Pas mus jau 00:15 ir esame vos gyvi...
Komentarai:

nieko, ant dviračių atsigausit :)

Tautvydas : 2016-08-15 01:57

Ten gal kaip ir Gruzijoj - vairuotojai nesismulkina ir neskaičiuoja kelio kilometrais - viskas apytikslėm valandom.. ;) Tvirtybės!

st_ : 2016-08-14 21:31
Algirdas (2016-08-14 16:14)
Katik isikureme visai salia sienos, siuo metu - 02:12. Rytoj kelsimes 06:00, nes reik suspet susideti dviracius ir pervaziuot per siena. Labai tikimes, kad nebus ilgos eiles, bet jau matem kokius 10 sunkvezimiu stovint..
Komentarai:

Tikslas jau artėja. Laikome kumščius :)

Sigita : 2016-08-15 07:37
Algirdas (2016-08-14 05:49)
Sekmingai patekome i Rusija ir siuo metu judame Altajaus link. Labai keista vaziuoti i nauja kelione, o uz automobilio lango matyti pazistamus vaizdus. Laukiu nesulaukiu, kol atvaziuosime i tas vietas, kuriomis myneme ir dar labiau laukiu, kada galesime ir vel pradeti minti :) Siaip kelione Rusijos link nepraejo be nuotykiu. Is pradziu del nezinomu priezasciu lektuvas velavo isskristi apie 45min, tada buvo bemiege naktis lektuve. Kiek keista pakilti dar nesutemus ir leistis jau prasvitus. Atvykus lauke du baugus momentai: momentas kai suzinosime ar atkeliavo musu krepsiai ir dviraciai ir kokiame stovyje jie atkeliavo ir kitas momentas: imigracija bei muitine. Abu momentai praejo be didesniu ivykiu. Nors pasenieciai ir nebuvo tokie kalbus, kaip praeita karta, bet isileido. Daiktai is pirmo zvilgsnio irgi sveiki, tik mano dviracio deze buvo gerai suniokota, visas dugnas praplestas, rankenos nurautos. Tikiuosi tas dviraciui neatsilieps. Galiausiai, buvo nuotykis isejus is oro uosto, kai neradome savo vairuotojo. Pradejome skambinti, jis nekele. Jau buvo kilusios pacios blogiausios mintys, bet tada kazkuris pastebejo aiksteleje stovint panasu busika, kuris kaip paaiskejo ir buvo musiskis. Siuo metu esame apsipirke maisto dviem savaitem ir vaziuojam "prabangiuoju" autobusiuku. Prabangos cia nera daug, apart automatiskai uzsitraukianciu uzuolaidu ir nemokamo interneto :) Dar laukia bent 10val keliones, bet po truputi artejame tikslo link!!!
Komentarai:

Džiugu skaityti tokias naujienas, tegu visad pučia pakeleivingas vėjas :)

DonRomaso : 2016-08-14 12:37

Pirmi ryto veiksmai pramerkus akis iškarto sužinoti, kaip jums?ar nuogąstavimai nepasitvirtino. Ir labai džiugina, kad startas su mini jauduliuku, bet sėkmingas. Laikau kumščius už pasienį ;) Linkėjimai visiems, laikykite gerą nuotaiką lyg mongolai savo erelius.

Renata : 2016-08-14 08:37
Nuotraukos:
FB_IMG_1471141649957.jpg
Audrius (2016-08-14 05:47)
Iš pastebėjimų: sibiras vasarą atrodo niekuo nesiskiria nuo lietuviško peizažo.
 
Dagnė (2016-08-13 10:50)
Nu va... Daiktai priduoti, mes laukiam lėktuvo, visi nerimaujam, dar daug neaiškumu: ar tikrai mikriukas atvažiuos, ar tikrai atveš mums leidimus, ar tikrai leis įvažiuoti į mums reikiamą Mongolijos regioną, ar nesakys be gido, jūs niekur nevažiuosit. Dar laukia daug dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso. BET... Komandos nuotaika puiki, šypsenos ir juokas kolegų veiduose, tikėkimės tos spindinčios šypsenos lydės mus ir toliau. O padovanoti saldainiai komandos ūpa dar labiau pakėlė! Ačiū visiems už pagalbą, gražius palinkėjimus, o ypač senajai komandai už didžiulį palaikymą! Nuotykis prasideda! Kiekvieną rytą prie kavos puodelio, nepamirškite ir mūsų dienoraščio paskaityti ir pakomentuoti :).
Komentarai:

šiai kelionei Algirdas jokių šaradų neįdėjo? :)

T. : 2016-08-13 13:51
Algirdas (2016-08-13 10:18)
Nusileidome turkijoje ir dabar laukiame skrydzio i Novosibirska. Pries akis dar ilgas kelias iki Mongolijos, bet yra kalbu apie ejima i Burgerkinga (McDonalds atitikmuo), tai as nusiteikes pozityviai! :) Dagne piktinasi, jog sumustiniai paimti is namu gali likt nesuvalgyti...
Komentarai:

Labai pažįstamas jausmas, nes ką tik nusileidau Lietuvoj.. Bei labai pažįstamas jausmas dėl sumuštinių ;)

st_ : 2016-08-14 00:22
Algirdas (2016-08-11 23:08)
Atsimenu prieš daugelį metų, dar kai keliones organizavavau ne aš, o mano draugas Vytautas, nusileidus Kinijos oro uoste tarp mūsų įvyko toks pokalbis:
- Prisidirbom... - tarė, Vytautas.
- Kas nutiko? - pasiteiravau aš.
- Atskridome į Kiniją.
Taip ir mes, nors dar neatskridom į Mongoliją, bet esame "prisidirbę" ir iki tos Mongolijos beliko paskutiniai dėlionės gabaliukai. Jau poryt 11:25, kyla mūsų Turkish Airlines skrydis į Stambulą, kuriame po persėdimo leisimės tolimame Rusijos mieste - Novosibirske.

Šis miestas man nėra naujiena. Prieš 4 metus, 2012-ųjų metų vasarą, įvyko pirma oficiali Špikio kelionė, kurios metu mes ir leidomės šiame mieste. Tą kartą mūsų kelias vedė į paslaptingąjį Altajų ir tai buvo kelionė, nuskynusi visus laurus, viršijusi visus lūkesčius, po kurios aš ilgą laiką kartojau, jog aš ten sugrįšiu! Ir ką Jūs sau manote? Gi grįžtu! Ne visai tuo būdu, kaip tikėjausi, tačiau rugpjūčio 14 dieną praleisime mikroautobusiuke važiuodami, per visą Altajaus respubliką, tiesa, šį kartą ne į Gorno-Altajską, bet Mongolijos sienos link. Pagal planą su mikroautobusiuko vairuotoju turėtume atsisveikinti vėlyvą sekmadienio vakarą Tashanta kaimelyje, iš kurio, išaušus pirmiesiems saulės spinduliams, kirsime Mongolijos sieną ir pradėsime nuotykį. 

Kas mūsų ir Jūsų, mieli skaitovai, laukia šios kelionės metu? Aš tikiuosi, jog laukia daug nuotykių, laukia nauja komanda, laukia įspūdinga šalis, kurios aš baiminausi ilgą laiką ir niekaip negalėjau pasiryžti keliauti į ją, ir net ir dabar, jaučiu, jog tai yra tarsi nedrąsus vaiko žingsnelis į neištyrinėtą žemės lopinėlį: įkišim snapą pro durų plyšį, apsiuostysim kas ta Mongolija, glausdamiesi šalia jau šiek tiek pažintų Altajaus kalnų ir nešim kudašių lauk! Iš tiesų, noriu paraginti visus pabandyti atitolinti žemėlapį esantį viršuje ir rodantį mūsų planuojamą maršrutą, iki tokio lygio, kad matytumėte visą Mongoliją. Tai padarę, atkreipkite dėmesį, į mūsų 1000km ilgio maršrutą ir kokią niekingai mažą dalelę jis tesudaro.

Iš tiesų, šalis yra gigantiška, bet iš to ką skaičiau, kartu ir svetinga. Tikiuosi, jog grįžtant iš jos, "lauktuvių" parsivešime įspūdžių, kurių užteks... na, jei jau ne visam likusiam gyvenimui, tai bent jau iki naujos kelionės :)

Tai tiek pradžiai, matyt, susiskaitysime/rašysime jau kitą savaitę! :)
Komentarai:

P.S. tik dabar perskaičiau, kad tas pats retumo faktas yra šios kelionės skyrelio aprašyme. Tai gal nors iš palyginamos statistikos naudos bus. ;)

st_ : 2016-08-14 13:59

Beje, Mongolija ne šiaip didelė, bet ir tuščia. Dar iš mokyklos pamenu, kad ji - rečiausiai gyvenama pasaulio valstybė, tik 2 žmonės kvadratiniam kilometre (plg. Lietuvoj 45, o tankiausiam pasauly, neskaitant nykštukinių valstybių, Bangladeše - 1117).

st_ : 2016-08-14 00:21

R. We3eee :)

Audrius : 2016-08-13 10:58

R, žinai, kaip ten būna su tom nuotraukom ir, apskritai, ryšiais, tai pažadėti negaliu, bet jei tik bus kokia galimybė - būtinai! :)

Algirdas : 2016-08-13 07:40

Laba labai gaila, kad šiais metais nebūsiu jūsų nuotykio dalis :( , tad užsidrožkit ir už mane :)))). Labai laikysiu kumščius už visą komandą, o ypač už padrūškę ;) Labai labai lauksim jūsų nuotykių aprašymų ir, ypatingai, nuotraukų.

R. : 2016-08-12 10:55

Gero kelio.

Viktoras : 2016-08-12 09:44