Namibija

Kelionės data : 2017-06-23 - 07-25
Keliauninkai:

Noriu pamatyti filmą

@

Filmas bus rodomas kino teatre. Įveskite savo el. paštą, jei norėtumėte būti informuotas kada ir kur jis bus rodomas

Maršrutai:
‐ Planuojamas (punktyras) ‐ Nuvažiuotas

Pasisakymai:

Algirdas (2017-08-21 00:34)
Praėjo beveik mėnuo nuo sugrįžimo iš mūsų kelionės į Namibiją. Visą šį mėnesį talpinau įrašus iš kelionės, kurie buvo pasilikę kompiuteryje/telefone, kiekvieną dieną, kartu su visais skaitančiais, vis naujai išgyvendamas tą konkrečią dieną. Turiu pasakyti, jog nuotaika irgi keitėsi su kiekvienu perskaitytu įrašu. Iš kelionės grįžau šiek tiek apatiškas Namibijai ir, galbūt, visai gerai, kad šį, paskutinįjį, įrašą darau būtent po mėnesio pertraukos. Jeigu jį būčiau rašęs tik sugrįžęs, įtariu, jog mano mintys būtų buvę daug pesimistiškesnės. Dar prieš grįžtant, kalbant su kelionės draugais, negalėjau nesistebėti, kai jų mintyse kelionė turėjo daug pozityvesnį atspalvį nei manosiose - kartais net atrodė, jog išgyvenome skirtingas keliones. Manau, jog iš dalies taip ir buvo. Kaip galėjote matyti ir šiame dienoraštyje, man kelionėje tikrai juodai nesisekė - daug kas lūžo, daug kas gedo, be galo vargino karštos dienos, tad ne nuostabu, jog tai irgi atsiliepė bendrai nuotaikai. Dabar, kai jau visi neigiami jausmai daugiau ar mažiau atslūgo ir galiu kiek "blaiviau" įvertinti viską, manau, jog kelionė buvo tikrai pasisekusi.

Pradėkime nuo to, jog tai yra viena iš ne daugelio kelionių, kuriose pavyko pilnai įgyvendinti visą maršrutą. Ankstesnėse kelionėse, vienokių ar kitokių aplinkybių dėka, nepavykdavo kažkur nuvažiuoti ar pravažiuoti, tuo tarpu šioje kelionėje - viskas pasisekė. Tas labai džiugina, nes galima grįžti be jokio neužbaigtumo jausmo. Turėjome tikslą ir jį pasiekėme. Tuo tikrai labai džiaugiuosi.

Taip pat, nepaisant to, jog po kelionės man atrodė, kad Namibija nepasižymėjo labai įsimintinu kraštovaizdžiu, net ir dienoraštyje tą buvo galima jausti mintyse apie monotoniją, vis dėl to sėdint namie ir žiūrint nuotraukas, žiūrint nufilmuotus kadrus bei karts nuo karto mintimis sugrįžtant į vieną ar kitą vietą, negaliu nesižavėti ta savana, tom dykumomis, jau nekalbant apie didingą vandenyno grožį. Tos monotonijos buvo, buvo tikrai nykių akimirkų, bet atsiribojus nuo jų (ką, žinoma, daug lengviau padaryti sėdint patogiame krėsle, kondicionuotame kambaryje), lieka labai įsimintinos vietos ir šiltas jausmas.

Žinoma, noriu pasidžiaugti ir komanda. Negali sakyti, jog viskas vyko visiškai sklandžiai, bet man labai patiko, kad nepaisant to, jog susirinko labai skirtingi žmonės - tiek savo pažiūromis, tiek savo pomėgiais, tūrbūt, netgi kažkiek ir skirtingomis vertybėmis, bet visi žmonės buvo geranoriški, geraširdiški. Nė karto, būdamas tarp jų, nejutau, kad norėčiau būti kažkur kitur. Taip, buvo erzelių, buvo pabambėjimų, bet visumoje tai buvo šauni kompanija ir kartais atrodė, jog esame kaip viena didelė šeima - visi su savais niuansais, bet kai reikėdavo, kiekvienas stodavo už kitą: padėdavo, kai būdavo sunku, paguosdavo, kai norėdavosi palūžti.

Negaliu sakyti, jog kelionė buvo tokia, kokią ją įsivaizdavau nuo pat pradžių - tiek žvėrių trūkumo prasme, tiek ir tos ne iki galo patirtos kultūros prasme, bet šio potyrio tikrai nesigailiu. Tai buvo gera pažintis su Afrika. Manau, šiai pažinčiai kažkada vis tiek bus lemta prasitęsti. Visgi, nepaisant to, jog aš dažnai tapatinau Namibiją su visa Afrika - kas natūralu, turint omeny, kad aš joje buvau pirmą kartą, bet reikia suprasti, kad Afrika yra beprotiškai didžiulis ir spalvingas žemynas, kur šalys viena nuo kitos gali skirtis kaip diena ir naktis. Taigi, ši pažintis tikrai nemanau, jog prasitęs jau kitais metais, bet ateityje neatmetu galimybės į ją (Afriką) sugrįžti.

Pamenu būdamas Namibijoje buvau sugalvojęs, kad kai galiausiai skrisiu lėktuvu namo, pažiūrėsiu pro langą ir imsiu garsiai juoktis, mintyse kartodamas: "Ir visgi tu manęs neįveikei!". To nepadariau, bet sugrįžti namo buvo tikrai gera. Taigi, dar kartą dėkoju visiems, kurie keliavo kartu bei kurie sekė nuotykius ir palaikė mus būdami namuose. Jūs net neįsivaizduojate kaip tai yra svarbu, kai esi už jūrų marių devynių, tad nors ryšio turėjome ir ne daug, bet jau vien ta mintis, kad tu kažkam rūpi, kad kažkas laukia žinių iš tavęs, kartais labai smarkiai padėdavo įveikti vienokį ar kitokį iššūkį.

Na, o tiems, kuriems iššūkių dar negana, siūlau persijungti į naują kelionę! Jau rytoj (pirmadienį) aš leidžiuosi į visiškai naują iššūkį - savaitei, vienas minsiu per Estiją! Kas, kur ir kodėl? Viską rasite čia: http://keliones.spikis.lt/Kelione/Estija_2017.

Taip pat dėkojame mūsų ištikimiems partneriams bei rėmėjams: Bei dalinuosi paskutiniųjų dienų nuotraukomis
Komentarai:

Laukiau kelionės apibendrinimo. Man visą dienoraštį skaitant susidarė kažkoks labai neaiškus, netgi neigiamas jausmas apie kelionė. Labai daug abejonių pasklaidei. Paskaičius paskutinį vėl gi neradau atsakymo apie tai.Tai kelionė ar verta visų metų planavimo? Ar čia tas variantas, kur tarp taip ir ne yra žodelis ir :D

Tomas : 2017-08-26 22:31

Filma delioti pradejau, tad bandysiu kazka sudelioti :) bet bus matyt ķaip ten gausis..

Algirdas : 2017-08-23 07:16

Ačiū, kad leidote dar kartą susipažinti su išskirtine patirtimi: išgirsti pasakojimus - nepagražintus, kupinus tikrų emocijų, pasigėrėti nuotraukomis, bent truputį pajausti to, ką reiškia šitaip keliauti :) Lauksiu kitų nuotykių! Na, ir, žinoma, kaip ten vis dėlto su tuo filmu - ar bus bent mini klipukas?... :)

Sigita : 2017-08-22 22:43

Ačiū už įdomius pasakojimus, įspūdžius, gražias nuotraukas. Su nekantrumu lauksiu filmo.

Dainius : 2017-08-21 10:50
Nuotraukos:
IMG_1831.jpg
IMG_1837.jpg
IMG_1866.jpg
IMG_1868.jpg
IMG_1899.jpg
IMG_1926.jpg
IMG_1929.jpg
IMG_1930.jpg
IMG_1939-Edit.jpg
IMG_1947.jpg
IMG_1983.jpg
IMG_1984.jpg
IMG_1988.jpg
IMG_1994.jpg
IMG_2026.jpg
IMG_2029.jpg
IMG_2062.jpg
IMG_2068.jpg
IMG_2088.jpg
IMG_2112.jpg
IMG_2179.jpg
IMG_2214.jpg
IMG_2221-Edit.jpg
IMG_2419.jpg
IMG_2437-Edit.jpg
IMG_2470.jpg
IMG_2488.jpg
IMG_2499.jpg
IMG_2509.jpg
IMG_2527.jpg
IMG_2544.jpg
IMG_2562-Edit.jpg
IMG_2567.jpg
IMG_2570.jpg
IMG_2644-Edit.jpg
IMG_2647.jpg
IMG_2648.jpg
IMG_2693.jpg
IMG_2703.jpg
IMG_2718.jpg
Algirdas (2017-07-25 09:23)
Jau ruošiamės laipintis į lėktuvą skrendantį į Kauną. Kaune turėtume leistis 13:40, o tada kažkokiu būdu bandysime parsigauti į Vilnių. Kol kas svarstome du variantus, arba tiesioginiu autobusu iš Kauno oro uosto, arba važiuoti iki traukinio ir tada su juo. Bet kuriuo atveju, bent jau Vilniečiai šiais metais didelių sutiktuvių nesitiki, tai su visais norinčiais pabendrauti, matyt, teks organizuotis susitikimus :)
Komentarai:

Sveiki sugrįžę! Mes jums lietaus - gal pasiilgote, kas žino :)))

Sigita : 2017-07-25 21:19

Sveiki sugrįžę į lietingąją LIetuvą :)

Giedre : 2017-07-25 18:36

Duokit žinią kada būsit Vilniuje. Pasitiksim. Laukiam!

Romobite : 2017-07-25 10:36
Algirdas (2017-07-24 15:35)
Jau laipinamės į lėktuvą, skrendantį į Amsterdamą. Už maždaug 12val. būsime Europoje :)
 
Algirdas (2017-07-23 18:32)
Mes jau esame Walvis Bay viešbutuke, išsiardę dviračius, laukiame kol Konstantinas išsikrapštys ir eisime uždaromajai vakarienei. Kelionė baigta!! :)
Komentarai:

oh tas Konstantinas... ;)

Ewi : 2017-07-24 22:58

Sveikinu įveikus smėlynus, gerai kad liūtai nesuėdė. Atvežkite ir mums kruopelytę egzotikos. Laukiam

Aušra M. : 2017-07-24 17:41

Nusileis rytoj (antradienį) 13:40 Kaune.

st_ : 2017-07-24 11:57

Šaunuoliai! Įveikėte! Kada laukti Lietuvoje?

Romobite : 2017-07-24 11:48

Pabaiga, ypač kelionių, dažnai būna tokia liūdnoka - tikslas pasiektas, kelionei skirtas laikas ištekėjo, o įspūdžių yra tiek, kiek yra, daugiau nebeprigeneruosi... Džiugu, kad kelionė praėjo gerai! Jūs visi esate super duper šaunuoliai :)

Sigita : 2017-07-24 09:57

Laukiam nesulaukiam!!!

Kestas : 2017-07-23 22:19

Gero skrydžio namo.

DonRomaso : 2017-07-23 22:13
Algirdas (2017-07-22 21:10)
Regis mūsų epopėja baigta - tikslas jau ranka pasiekiamas. Šiąnakt paskutinį kartą miegame laukinėje Namibijoje - vos 10km iki galutinio kelionės tikslo Walvis Bay miestelio. Šiaip ne daug trūko, kad dar šiandien jį privažiuotume ir mane viduje jau buvo užliejęs toks nusivilimo jausmas, kad neturėjau tinkamos progos atsisveiknti su šiomis laukymėmis, tačiau užmačiau vieną nusukimą iš pagrindinio kelio ir štai mes vėl prie vandenyno, nuo kelio atriboti keliomis eilėmis kopų.

Šiaip ši diena netikėtai tapo labai sunkiu psichologiniu išbandymu. Prabudus ryte, dangų vis dar dengė tirštas rūkas, gretima esančio vandenyno beveik nesimatė ir eilinį kartą viskas buvo šlapia - tiek tai kas liko lauke, tiek tai kas buvo viduje. Pūkinės striukės jau kelinta diena neina išdžiovint, miegmaišis su kiekviena naktimi tampa vis drėgnesnis. Džiaugiuosi, kad jis padengtas vandeniui atspariu audiniu, nes šiaip jau sako, kad tie pūkiniai miegmaišiai labai bijo vandens. Kolkas miegu šiltai, nors ir ne visai smagu būna į jį lįsti.

Atsikėlus rūkas neskubėjo sklaidytis ir buvo panašu į antrą dieną Namibijoje be saulės. Mes irgi niekur neskubėjom - žinojom, kad atstumą įveiksim greit, tad vis lūkuriavom, kad nereiktų pakuotis varvančių palapinių.

Išvažiavome ypatingai vėlai - 11val., tačiau kaip ir įtarėme dar iki pietų jau buvome įveikę didesnę pusę dienos kilometražo. Kaip ir minėjau vakar, tikslas buvo išvengti papildomos nakvynės viešbutyje ir stoti paskutinį kartą laukinėje vietoje.

Šiandien tuščias dykumas pakeitė miesteliai. Galbūt, reikėtų sakyti visi miestai, nes pravažiavom vieną didžiausių Namibijos miestų Swakopmund. Įvažiavus į jį apėmė dvi mintys: Dieve, koks Vilnius gražus miestas ir kad visi tie dykumų kraštų miestai panašūs. Taip jau paėmus, tas Swakopmund ne taip jau labai tesiskyrė nuo kokio Mongolijos kaimo - aišku, gatvės paasfaltuotos, namai modernesni, tvoros aukštesnės, bet tas niūrumas, šaltumas, dulkės man labai priminė Mongoliją.

Taigi, per miestą pralėkėm be didesnių sustojimų ir tada prasidėjo šlykščioji dalis - kelio atkarpa iki Walvis Bay. Pasirodo joje vyksta labai intensyvus eismas, kelias siauras, be jokio kelkraščio, o Namibijos vairuotojų kultūra - tragedija (nu, panašiai kaip Lietuvos, tik, kad kelias siauresnis).

Taigi, teko mintî įtempus visus kūno raumenis, balansuojant maždaug kelio juostos ženklinimo plotelyje. Mašinos zvimbė pro šoną milžinišku greičiu, kai pralėkdavo fūra, vairą sumėtydavo, buvo labai, labai bjauru.

Dienos pabaigoje, prasidėjo nesibaigiantys kaimai, kai išvaziuoji iš vieno ir prasideda naujas, dėl ko ir maniau, jog nebeteks pakempinti laukymėje... Bet visgi suradom vietelę.

Vakaronė gavosi trumpa - per šalta buvo sėdėti, tačiau dar paskutinį kartą atėjo mus aplankyti šakalas, kurį net pavyko pafilmuoti ir nupaveiksluoti! Tai va, visumoje, labai džiaugiuosi. Ryt užbaigsime mynimą ir ruošimės kelionei namo :) Nuotaikos visų geros, kiek praintervavau visus, regis, visi liko patenkinti tiek kelione, tiek maršrutu, tiek komanda, tiek vadovu, tad jei nesusifailinsiu per ateinančias porą dienų, bus galima laikyti kelionę tikrai pavykusia :)
Komentarai:

Algirdai namuose neveikia internetas, tai jeigu nori iškilmingų sutiktuvių pietų (ar vakarienės), parašyk mamai telefoninę žinutę:)

Romobite : 2017-07-23 10:39

Smagu girdėti, kad viskas gerai ir, kad nors ir gaila, kelionė baigiasi. Parašykit kada laukti Vilniuje, juk atskrendat į Kauną. Sėkmės paskutiniuose kilometruose, sėkmingo skrydžio, laukiam Lietuvoje!

Romobite : 2017-07-23 10:19
Algirdas (2017-07-21 21:15)
Dar niekada nebuvau sustabdytas policijos, sėdintis ant dviračio... T.y. iki šios dienos :) Pirmas kartas turėjo įvykti būtent Namibijoje. Bet diena prasidėjo ne nuo to...

Pradėkime nuo to, kad šiąnakt labai prastai miegojau. Prabudau turbūt kokius penkis kartus. Vis atrodė, kad vandenynas per stipriai muša - maniau, kad gali užlieti (nepaisant to, kad miegojome ant kokių 30m aukščio smėlio kopos). Po to nusiraminus, kad gal jau visgi neužlies, pradėjo darytis baisu, jog per arti kopos krašto palapinę pasistatėm - o jeigu nuvažiuos žemyn... Na, bet ir nenuvažiavo.

Prabudus ryte, viskas skendėjo tirštame rūke. Žinojau, kad taip bus ir galvojau, kad gal tai bus romantiškasis rūkas, kuris gražiai atrodo nuotraukose. Taip nebuvo... Buvo bjaurusis rūkas, kuris yra daugiau debesis, nei rūkas, kuriame viskas šlampa ir per kurį tiesiog nieko nesimato. Taigi, iš palapinių išlįsti neskubėjome, vis laukėm, kad išlįstų saulė ir pradžiovintų kiaurai permerktas palapines. Ji išlindo tik prieš 10, tad pajudėjome ypatingai vėlai - apie 10:30.

Nepaisant vėlyvo starto, mynėme labai greitai. Praktiškai kosminiu greičiu - apie 18km/h (čia nejuokauju, tai buvo mūsų kelionės absoliutus rekordas). Tai lėmė pakitusi vėjo kryptis - pagaliau jis pūtė iš nugaros.

Taigi, dar neatėjus pietų metui, įvažiavome į miestuką Henties Bay, kur ir nutiko linksmasis nuotykis. Iš tikrųjų nieko labai įdomaus - truputį nelaiku sumanevravome, nepamatę, kad paskui važiuoja policija. Jie iškarto įsijungė "mirgalkes" ir sustabdė. Išlipęs pareigūnas maloniai paklausinėjo iš kur ir į kur važiuojame, o tada informavo, kad pas juos privaloma dviratininkams važiuoti vorele, vienam paskui kitą. Aš padėkojau ir atsiprašiau ir tuo mūsų nuotykis baigėsi.

Tiesa, tada nutiko dar vienas kuriozas - tapome kažkokio pub'o reklaminės nuotraukos dalimi. Apsipirkę parduotuvėje, jau ruošėmės judėti toliau, kai pribėgusi moteriškė paprašė nusipaveiksluoti jų baro reklaminei nuotraukai. Mes, žinoma sutikome. Besifotografuojant juokavome, kad kitą kartą grįžus į Namibiją Vindhuke ant reklaminių stendų kabos mūsų nuotaukos.

Šiandien taip pat išvydome pirmą (ir kaip įtariu paskutinę) laivo duženą. Mes keliaujame Skeleto pakrante, kuri garsėja joje sudužusių laivų skaičiumi - jų čia net virš tūkstančio. Kažkada portugalų jūreiviai šią pakrantę vadino "Pragaro vartais". Deja, daugumos duženų vietoje nebelikę nieko, o tos, kurios likę, įtariu jog yra šiauriau nuo mūsų maršruto, saugojamoje parko dalyje, į kurią neįleidžia be leidimų. Taigi, teks pasitenkinti šia viena.

Ji atrodė gan įspūdingai, bet sunervavo du dalykai: šiandien, kaip tyčia, papuolė vienintelė debesuota diena Namibijoje, kas šiek tiek gadino nuotraukas ir kita, kad toje vietoje buvo pilna vietinių ir tokių nelabai smagiai atrodančių dėl to neišsipildė mano svajonė apskristi su drone'u tą duženą - pabijojau trauktis jį.

Nakvojame jau visai netoli mūsų maršruto pabaigos. Pagal planą ryt turėtume priartėti prie Walvis Bay per kokius 5-10km ir tada poryt užbaigti maršrutą. Taip darome siekdami išvengti mokėti už dvi naktis Walvis Bay viešbutuke.

Šiaip palyginus su vakarykšte nakvynės vieta, ši atrodo gan niūrokai. O ir rūkas nugulė labai anksti, tad visiškai neleido pasimėgauti vakaru. Aurimas panašu, jog bus pašalęs - gal nuo maudynių, o gal pagaliau atsiliepė miegas ant šaltos žemės be paklotuko, nes vos pavalgęs vakarienę movė į palapinę... Nesuvokiu kaip galima miegoti ant tokios žemės be paklotuko... Ech tas jaunimas... :D
Komentarai:

Algirdai, jei filmo nebus, padarykite bent Vilniuje susitikimą - parodysit nuotraukas, papasakosite apie kelionę, su auditorija pabendrausite :) nu nors tiek būtų labai super :)

Sigita : 2017-07-24 09:52

Laba diena Jums visiems. Visus pasakojimus apie kelionę skaičiau ir stebėjau jūsų nukeliautą maršrutą. Linkiu geros nuotaikos ir sėkmingo skrydžio Į Lietuvą.

Violeta-Biržai : 2017-07-22 09:42

Beje, čia galite rasti kelias Audriaus darytas nuotraukas telefonu: https://www.instagram.com/nznm/ o čia Konstantino darytos nuotraukos: https://www.facebook.com/buciuokpedali/

Algirdas : 2017-07-22 08:37

Šiuo metu nėra iki galo aišku ar tas filmas iš viso bus, bet jeigu bus, tai tada taip :)

Algirdas : 2017-07-22 08:28

O, tai šįkart per filmą galėsime tikėtis vaizdų drono pagalba? Cool :) Panašu, kad viskas einasi gerai. Šaunuoliai! Pabaiga jau čia pat :)

Sigita : 2017-07-22 00:17
Algirdas (2017-07-20 22:10)
Šiandien turime, turbūt, pačią gražiausią stovyklavietę, kokią aš apskritai kada nors esu turėjęs ir bent jau tikrai pačią gražiausią Namibijoje. Mūsų tikslas buvo judėti Henties Bay kaimelio link ir neprivažiavus jo stoti nakvynei. Likus kiek daugiau nei 4km aš pradėjau dairytis kur čia būtų galima nusukti nuo kelio.

Buvome nusprendę, kad norėsime stoti šalia vandenyno, bet bėda, jog šitas kelias, kuriuo mes važiuojame, nors teoriškai eina palei vandenyną, bet praktiškai iki jo visą laiką yra bent pora kilometrų. Tai yra labai gaila, nes pats kelias yra vienas rimtesnių psichologinių išbandymų, koks gali būti dviratininkui - kilometrų, kilometrai tiesaus, lygaus kelio, einančio per dykumas su vėju iš priekio. Mindamas juo neturi jokio orientyro, kiek jau numynei ar kaip toli reikia minti. Vienintelis būdas iškęsti tokį kelią yra užsihipnotizuoti, paskęsti savo vidiniuose apmąstymuose. Šiandien net juokėmės, kad kelias yra ant tiek neįdomus, jog stebėti kolegos besisukantį galinį ratą yra daug įdomiau... Ir tokio kelio mes turėsime dar dvi dienas (be šių vienos su puse, kurias jau išgyvenome)

Taigi, grįžtant prie pasakojimo apie stovyklavietę. Beieškant kur nusukti, radome ženklą link vandenyno į pažymėtą žvejybinę vietą (čia tokių šiame kely yra nemažai). Šiek tiek padvejojau ar sukti, nes dar lyg ir porą km buvo galima numinti, bet pasitarę su komanda, nusukome. Teko dardėti 2km duobėtu žvyrkeliu, bet galiausiai privažiavome nakvynės vietą - ant kalvos, nuo kurios atsiveria visas vandenyno krantas: dykuma susiliejanti su vandenynu. Saulė jau buvo laidoje ir viską nušvietė švelniai auksine spalva, o kurtinanti galingų bangų muša suteikė nepažabotos galybės pojūtį. Labai gaila, kad negaliu įkelti jokių nuotraukų, bet vaizdas nesvietiškai gražus.

Sustojus Aurimas nulėkė maudytis. Vaidino, kad visai nešalta, bet ilgai nesipliuškeno ;) Mes su Dagne ryžomės tik pabraidymui, tai turiu pasakyti, kad tikrai vanduo nekviečia pūkštelėti :) Nors, manau, prieš išvykstant visgi reikės tai padaryt, bet norim sulaukti Walvis Bay, kad būtų dušas ir, kad druskos nenugriažtų.

Vakare dar kartą paminėjome, šį kartą jau tikrąjį, Aurimo gimtadienį. Konstantinas visus nustebino ištraukdamas šešias Fanta skardines, o Aurimas visiems sutaupė po vieną savo energetinį batonėlį. Kadangi visi žinom kiek daug jam reiškia maistas ir kalorijos, tai ne tik, kad labai nustebino, bet ir buvo labai miela.

Tai tiek, ryt toliau judėsime tikslo link. Laiko lieka vis mažiau. Gal ir gerai, nes dabar jau drėgmė ir šaltis baigia mus pribaigt.. Kažkaip čia viskas nesureguliuota su tais orais - tai per karšta, tai per šalta, tai per sausa, tai viskas kiaurai šlapia... :)
Komentarai:

Džiugu skaityti apie jūsų tarpusavio supratimą. Smagu gauti nuotraukas į telefoną. Apie viską sužinai: prašmėžuoja aprašyme jūsų vardai, nuotraukose iš telefono ekrano dar galima atpažinti jūsų veidus. Gal ir negalima klausti, bet... Kodėl visi šypsosi, geros nuotaikos, o Audrius - liūdnas?... Konkursas - kas prajuokins Audrių, gaus energetinį batonėlį. Aišku, tik Lietuvoj... Ir per „pasiuntinį“. Linkiu, kad važiuotumėte pavėjui...

Kęstas : 2017-07-21 17:43

Labai smagu sekti kaip jūs atkarpa po atkarpos vykdote savo planą pažinti Namibiją nuo dviračio. Konkrečios informacijos apie žygį žiauriai mažai, todėl lieka daug vietos fantazijai: kaip jums šilta, gera, įspūdinga, gražu, kokie gražūs saulėlydžiai ir saulėtekiai, kokie nuostabūs vaizdai iki pat horizonto...ir kokia nuostabi atostogų kompanija. Ar ne?

Aušra S : 2017-07-21 17:15

Įdomu ir žaviuosi jumis! Laikau „špygas“ dabar jau už sėkmingą pabaigą. Konstruokite prie dviračių bures: gal padės ar bent įdomiau bus. Juk turite inžinierių savo tarpe ir šiaip dviračius gerai išmanote. O burlaiviai ir burlentės juk sugeba plaukti prieš vėją!?... Laikykitės vienas kito...

Kęstas : 2017-07-21 10:40

Komandoje atmosfera puiki, visi labai optimistiški ir palaikantys vienas kitą, tad perkąsti gerklių tikrai niekam nesinori :)

Algirdas : 2017-07-21 09:18

Nuoširdžiausi linkėjimai Aurimui gimtadienio proga! Tikiuosi, šis gimtadienis bus vienas įsimintiniausių! Smagu, kad jau artėjat prie kelionės tikslo, smagu, kad kiek suprantu, visų nuotaikos neblogos ir, tikiuosi, nekyla noras vienas kitam "perkąsti gerklę":) Na, dar keletas dienų ir sveikinsim Namibijos nugalėtojus!Stiprybės ir kantrybės!

Romobite : 2017-07-21 08:11

Su gimtadieniu Aurimai! Manau ši kelionė jau kaip dovana, tai palinkėsiu tik kad kiti gimtadieniai neprastesni būtu ;) O keliauninkams nenukabint nosies ir į ratą kolegos spoksot, o dairykitės nes ir dykumos smėlyje galima pamatyt stebuklų ;) Palankaus vėjo!

DonRomaso : 2017-07-20 23:48
Algirdas (2017-07-20 06:33)
Įrašas už 2017-07-19:

Pagaliau, kažkas panašesnio į pusiau laisvadienį. Pasirodo, vakar būsiu nusipezėjęs, kai sakiau, jog sekantis tikslas yra kaimelis pavadinimu "Mile ...". Vietoj jo, atvažiavome į Cape Cross. Tai yra nedidelis iškyšulys, kuris pasižymi labai įdomiu dalyku - tai yra saugomas gamtos rezervatas, kuriame įsikūrusi didžiausia pasaulyje jūrų lokių kolonija. Tiesa, ar tai yra jūrų lokiai, ar visgi ruoniai, o gal jūrų liūtai - mes taip ir nesugebėjome nuspręsti. Pagal mano surastą informaciją, tai turėjo būti jūrų lokiai, bet jei kas gali patikslinti - maloniai prašom :)

Šalia šio rezervato įsikūręs dar vienas lodge'as su kempingu, kuriame mes ir apsistojome. Buvo be galo gera po geros savaitės nesiprausimo palįsti po dušu, kuriame dar gi bėga karštas vanduo. Tiesa, Namibijoje nepaliauja stebinti tų lodge'ų prabanga. Atvažiuoji kaip į patį prabangiausią viešbutį, esantį vidury niekur. Nepaisant to, kempingo kainos visai protingos. Pvz. už šį mokėjome po 7eur už žmogų. Turint omeny, kad šis kempingas įsikūręs visiškoje vandenyno pakrantėje, tai laikau nėra didelė suma. Vakare sėdėjome restorano verandoje ir gurkšnodami kas ką, stebėjome besileidžiančią saulę į vandenyną, nutolusį per maždaug 20 metrų nuo jos :)

Tiesa, prieš tai dar aplankėme rezervatą. Tenka pripažinti, jog vaizdas gan įspūdingas. Ypač kai gali vaikščioti tarp tų jūros lokių/liūtų/ruonių (vadinkime juos nuo šiol, tiesiog, gyvūnais :)). Kaikurie jų visiškai atsipūtę, drybso saulėje ir miega, kiti pliuškenasi lediniame vandenyje, treti barasi tarpusavyje, tačiau visi beprotiškai dvokia... Jau kai tik atvažiavome, taip surietė nosį, kad nežinojai kur dėtis, bet po to įpranti. Dar vienas dalykas, kuris nustebino, tai kaip garsiai jie rėkauja... Guli sau ir paleidęs gerklę staugia... Nesuprasi kas jam yra :)

Vakaro vinimi tapo vakarienė lodge'o restorane. Paplojom po solidžią sumelę, bet kai esi pasiilgęs normalaus maisto - ne taip ir skauda širdį. Be to, turėjome tam progą - rytoj Aurimas švenčia savo 23-ąjį gimtadienį. Ta proga mes jį vaišinome vakariene ir sutarėme su darbuotojais, kad jam atneštų torto gabaliuką. Šie ne tik kad atnešė tortą, bet pasijungę visą virtuvės kolektyvą atėjo dainuodami "Su gimimo diena". Buvo žiauriai faina ir net užsipavydėjau, kad tai ne mano gimtadienis :) Būtų visai smagu įsirašyti į savo gimtadienių prisiminimų sąrašą afrikiečių moterų dainavimą palei vandenyną esančiame viešbutyje...

Rytoj, kaip ir likusias dvi dienas minsime po ~50km siekdami atvažiuoti į Walvis Bay pirmoje 23-ios dienos pusėje, kad liktų laiko lauktuvėm, dviračių ardymams ir pan. Viskas turėtų pavykti, jeigu tą padaryti leis vėjo kryptis ir stiprumas.
Komentarai:

Biruuuuuuteeee!!!

Dalia : 2017-07-21 10:06

St - nelabai supratau kas neaišku? Viešbučio veranda buvo per 20m nuo vandenyno. Dalia - aš ir už lokius :) Gal parašyk Birutei? :D

Algirdas : 2017-07-20 22:24

Mano balsas keliauja lokiams. Jie artimesni jūrų liūtams nei ruoniams :-) "The brown fur seal (Arctocephalus pusillus), also known as the Cape fur seal, South African fur seal and the Australian fur seal is a species of fur seal. Fur seals are much more closely related to sea lions than true seals."

Dalia : 2017-07-20 14:06

Na pagaliau atsiradote civilizacijoje. Smagu žinoti, kad jums viskas okei. Tie gyvūnai grečiausiai yra jūrų liūtai. Google ieškodama radau tokią frazę: "Gyvūnų tyrinėtojai sako, kad jūrų liūtai nuolatos vienas ant kito rėkia". Gėrėkitės Afrikos vaizdais, juk tiek nedaug beliko dienų...

Aušra M. : 2017-07-20 10:14

Nelabai supratau: "Vakare sėdėjome restorano verandoje ir gurkšnodami kas ką, stebėjome besileidžiančią saulę į vandenyną, nutolusį per maždaug 20 metrų nuo jos :)". Ar čia vandenynas nuo verandos buvo tiek nutolęs, ar kažkokia įdomi optinė iliuzija susidarė? O dėl tų jūros lokių ir ruonių klasifikacijų tai tikrai būtų įdomu išsiaiškint, nes savom jėgom taip ir neišgooglinom tiesos..

st_ : 2017-07-20 09:47

Labai smagu jus išgirsti! Gaila, nuotraukos neįkėlėt-įdomu, ar visų veiduose šypsenos, kaip kelionės pradžioje:) Pasidarė aiškiau ir dėl kelionės pabaigos, nors minti teks gan aktyviai... Na, bet kelias geresnis, truputį atsipūtėt. Gal jau bus šiomis dienomis ryšys, tai galėsim "gyvai" sekti jūsų mynimą į tikslą! Stiprybės visiems, labai laukiam namuose!

Romobitė : 2017-07-20 09:35
Algirdas (2017-07-19 20:07)
Šianakt nakvosime kempinge, pilną įrašą atsiųsiu kiek vėliau, arba ryt iš ryto :) Mama, nesijaudink, viskas su maršrutu yra gerai, viskas vyksta pagal planą, taip kaip ir turi būti :) Šioje kelionėje apskritai, panašu, jog suplanuota viskas buvo preciziškai gerai :)
Komentarai:

Jėėėė! Šaunuoliai! :)))

Sigita : 2017-07-19 21:19

Jei yra kempingas, yra ir vandens - valio!

Dalia : 2017-07-19 18:30
Algirdas (2017-07-19 19:32)
Įrašas už vakar (2017-07-18):

Nu jo. 3/4 kelionės kentėme beprotišką karštį, paskutiąją savaitę panašu, jog kęsime šaltį, vėją bei drėgmę. Šiandien pasiekėme Atlanto vandenyną! Mūsų tikslas buvo pasiekti kaimuką pavadinimu "Mile 108", kuriame turėjo būti kempingas ir parduotuvė. Pasiekti, pasiekėme. Bet tai tik tiek. Šalia įvažiavimo stovėjo ženklas "Uždaryta neribotam laikui, įvažiuoti draudžiama".

Apėjome visą teritoriją, viską iššniukštinėjome, tikėdamiesi rasti bent jau kur vandens atsargas pasipildyti. Deja, bačkos buvo tuščios, iš jų niekas nebėgo, o aplink - nė gyvos dvasios :/

Tai buvo didžiulė demotyvacija visiem. Kas ruošėsi išpirkti visus parduotuvės sausainius, kas galvojo išsimaudyti šaltame, nuo Antarktidos atneštame vandenyno vandeny, o kas šiaip ramiai padrybsoti ir praleisti pusdienį nieko neveikiant. Deja, tam išsipildyti nebuvo lemta.

Vietoj to, kad mėgautumėmės ramybe, pasidžiaugėme vandenynu, pasifotografavome, pavalgėme pietus ir pajudėjome tolyn. Sekantis kaimukas, panašiu pavadinimu "Mile ..." buvo už beveik 60km. Pagal planą jį turėjome pravažiuoti poryt, bet dabar teko viską pakeisti, perdėlioti ir paspausti, nes kitaip neužtektume vandens.

Gera žinia buvo ta, kad pakrantės kelias yra tolygus asfaltuotam - kietas paviršius, kuriuo galėtum riedėti net nemindamas. Galėtum... Jeigu ne sukilęs pietvakarių vėjas, kuris pūtė tiesiai iš priekio. Jo stiprumas buvo toks, kad net ir tuo tobuluoju keliu tepajėgėme išspausti apie 10km/h.

Šiaip ne taip nuvažiavme 20km ir sustojome įprastai - palei kelią. Rytoj tikimės, jog vėjas arba bus pakeitęs kryptį (kas nelabai tikėtina, nes šios krypties vėjas čia turėtų būti vyraujantis), arba susilpnėjęs. Vakarop jis visai pranyko, tad tikimės būtent šio varianto.

Kitas bjaurus dalykas, tai, kad vos pasiekėme vandenyną, labai padidėjo santykinė oro drėgmė. Iš karto pasijuto kaip sudrėko rankos, o pasėdėjus vakare po atviru dangumi, pūkinė striukė jautėsi pakankamai drėgna.

Vienintelis pozityvas, tai, kad spėjome palydėti saulę į vandenyną. Tikėkimės, kad rytdiena atneš malonius dalykus :)
 
Romobitė (2017-07-19 14:14)
Sveiki, keliauninkai, jau matau ir vandenyno pakrante stumiatės, o ryšio kaip nėra, taip nėra... Pasiilgom įspūdžių, pasiilgom jūsų. Na, gal šiomis dienomis ką nors išgirsim. Maršruto vistiek nesuprantu, keitėt, matomai, kažką. Bet svarbu, kad spėtumėte į lėktuvą:) ir pasiektumėte Lietuvą. Pas mus šiek tiek šilčiau, bet nepamaišytų Afrikos karščio truputėlis. Nuotaikos, tikiuosi, geros. Labai laukiam:)
Sigita (2017-07-18 23:30)
Be ryšio, be kameros... Svarbu, kad su gera nuotaika ir be didelių klūčių! Labai laukiame bent trumpos žinutės, kaip jums sekasi :)
Romobitė (2017-07-18 08:28)
Dar tokios "tylios" kelionės nebuvo... Taip norėtųsi išgirsti "gyvą" žodį, o ne GPS - mes čia... Bet matyt, teks palaukti. Pasiekus vandenyną, turiu vilties, kad ryšys atsiras. Maršruto nelabai suprantu; gal kažką pakeitėt, nes jeigu pagal seną grafiką - ryt kelionė baigiasi, o km liko tikrai ne 32... Na, gal pagaliau sulauksim tikros žinios ir viskas "sustos į vėžes". Ištvermės!
Algirdas (2017-07-17 23:15)
Šį vakarą, gulint palapinėje, suvokiu, jog liko tik 6 dienos. Šiandieninio pasisėdėjimo po žvaigždėmis metu kažkaip kilo kalba apie keliavimo ypatumus ir Rūtai taip gražiai pavyko suformuluoti tą mintį apie laisvę nuo visų kasdienių rūpesčių bei problemų, kurią mes gauname čia, jog pagalvojau, velnias, gal jeigu turėtume dar vieną mėnesį kelionės, nebūtų taip jau blogai?.. Vis dėl to, tas jausmas, kad jau artėja pabaiga, regis, su kiekviena minute darosi vis stipresnis, tarsi tas augantis garsas iš filmo Langoljierai (taip, kalbėjome ir apie juos, dėl to ir prisiminiau).

Šį jausmą sustiprino ir šiandienos įvykiai. Kadangi paskutines penkias dienas leisime palei vandenyną, tai ši diena turėjo tapti paskutiniu rimtu išbandymu - rytojaus diena bus visumoje tik leidimasis žemyn, neblogos kokybės keliu. Tuo tarpu šiandien laukė 10km ruožas upės vaga. Kas tai yra mes jau puikiai žinome - 10km gilaus, nepravažiuojamo smėlio. Kad bus sunku paliudijo ir vakar pravažiuota šeimyna, kuri taip maloniai užpylė visas vandens taras.

Taigi, ryžtingai pajudėjome iš stovyklavietės, nusiteikę paskutiniajam nuotykiui, kai nuvažiavus apie 4km ir iki nusukimo į upės vagą likus kokiems 200 m., tarsi iš niekur, išdygo vietinio vairuojamas džipas. Sakydamas „tarsi iš niekur“ visiškai neperdedu... Nežinau, ar aš ant tiek buvau paskendęs savo mintyse, kad jo nemačiau, ar jis buvo pasislėpęs už kokių akmenų ir dėl to nesimatė, bet, tiesiog, pakėliau galvą – ir jis ten buvo.

Tradiciškai stabtelėjo pasikalbėti. Pradėjome kalbėti, iš pradžių nelabai entuziastingai, bet kai pasakiau kur važiuojame, jis paklausė per kurią pusę. Aš šiek tiek pasimečiau, nes pagal mano žemėlapį buvo vienintelis kelias. Tada jis paaiškino, jog yra kitas keliukas, nepažymėtas GPS‘e, kuris yra daug geresnės kokybės vedantis šiek tiek ratu, bet aplenkiantis upės vagą.

Ši mintis mane suintrigavo. Pakėlėme droną (kaip Aurimas teisingai pastebėjo, pirmą kartą tais tikslais, kuriais šis daiktas ir buvo išrastas - žvalgybai) ir pasileidau nežinomu keliu. Nuskridęs porą kilometrų pamačiau, jog kelias veda per kalną ir pagal mano įtarimus, susilieja su kitu, mano žemėlapyje jau pažymėtu, keliu.

Nusprendžiau surizikuoti ir pasitikėti vietiniu bei jo suvokimu kas yra lengvas ir sunkus kelias dviratininkams. Ir kokia laimė, kad aš tai padariau! Keliukas buvo superinis! Pakilimas buvo ne didelis, danga – gerai suplūkta, tad apšokom praktiškai visą važiavimą upės vaga per maždaug valandą, kai mano skaičiavimais tai mums turėjo užtrukti minimum pusdienį. Visa tai reiškė, daug ramesnę ir lengvesnę dieną. Va kaip būna... Būtume 5min ankščiau pravažiavę ir būtume turėję kankintis...

Dienos nuotykiu/pramoga tapo apsilankymas Mesumo krateryje - vieno galingiausių vulkaninių išsiveržimų vieta žemės istorijoje. Prieš maždaug 130mln metų išsiveržęs ugnikalnis, kai dar p. Amerikos ir Afrikos žemynai sudarė vieną didžiulį superžemyną, čia paliko 18km skersmens kraterį. Per laiką jo sienos įgriuvo ir dabar tai yra neaprėpiamo pločio dykynė su tolyje esančiom kalvomis.

Užsiropštėme ant vienos kalvos viršūnių, nuo kurios atsivėrė fantastinio grožio vaizdas. Sėdėjome, grožėjomės, juokavome bei fotografavomės. Mes su Dagne dar išėjome paieškoti lobiuko, kurį žymėjo visiškai greta mūsų buvimo vietos. Neatsimenu ar pasakojau kas čia per lobiukai, bet jeigu trumpai, tai yra toks žaidimas, kur žmonės prislapsto įvairių lobiukų, įvairiuose pasaulio kampeliuose ir tada gali jų ieškoti (taip vadinamas geocaching). Mes jau vieną jų buvome radę, o šiandien suradome antrą. Šį kartą tai buvo dėžutė, kurioje buvo įdėta magnetofono kasetė. Žinoma, jos perklausyti negalėjome, tad tiesiog atsižymėjome, kad čia buvome ir judėjome toliau.
 
Taigi, dabar jau esame visai nebetoli vandenyno. Kelias puikios kokybės – galima sakyti, jog važiuoji asfaltu. Kilometrai sukasi lengvai, tad, manau, jog rytoj turėtume nesunkiai pasiekti Atlantą, taip dar vienu žingsneliu priartėdami prie savo kelionės tikslo - Walvis Bay miestelio.
 
Komentarai:

Man tai iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad Dagnė tyrinėja kažkokią apleistą ir suniokotą palapinę. :)

st_ : 2017-08-20 21:24

Aha, man jos irgi patiko :) Įspūdingi augalai... Net apie juos promo filmuką buvau sugalvojęs ir nufilmavęs, tai jeigu pavyks filmą sukurti, padarysiu ir filmuką

Algirdas : 2017-08-20 00:02

Welvičija augalas.super. čia kaip liūtą pamaty :) Tų kraštų endeminis augalas.

Tomas : 2017-08-19 23:28
Nuotraukos:
IMG_1689.jpg
IMG_1709.jpg
IMG_1712.jpg
Įspūdingo dydžio augalas, kuris vadinasi `Nuostabioji Velvičija`
IMG_1744.jpg
Ant Mesumo kraterio viršūnės
Vienas iš rastų geocaching lobiukų
IMG_1748.jpg
IMG_1749.jpg
IMG_1757.jpg
IMG_1759.jpg
IMG_1787.jpg
IMG_1790.jpg
IMG_1795.jpg
IMG_1801.jpg
Algirdas (2017-07-16 23:07)
Jaučiu, jog šis dienoraštis yra pripildytas kiek daugiau negatyvumo nei, kad norėčiau ar, galbūt, nei kad ši kelionė nusipelno. Turbūt, tai yra natūralu, nes visgi į dienoraštį ir turėtų nugulti tie dalykai, kurie tau labiausiai neduoda ramybės, kurie labiausiai vargina ar kankina. Šiaip ar taip, šiandien noriu pasidalinti dalyku, kuris mane džiugina šioje kelionėje ir džiugina, galima sakyti, nuo pat pirmos dienos.
 
Kiekvieną vakarą, kai palydime saulę į kitą žemės pusę ir išsiverdame bei suvalgome vakarienę, Konstantinas išsitraukia savo pripučiamą gultą (taip, taip, tą patį bananą), jį prisipučia ir atsigula į jį. Tuomet, Rūta, Dagnė ir aš apgulame jį iš šonų, užverčiame galvas aukštyn ir gėrimės fantastiniu pietų pusrutulio dangumi. Audrius, deja, šioje kelionėje mintimis paskendęs, kažkur, kaip įtariu toli, toli nuo to kur esame mes, mat, kiekvieną laisvą akimirką praleidžia skaitydamas knygą ir geriausiu atveju, retsykiais, numeta vieną kitą sakinį. Su tuo, matyt, jau visi susitaikė, tad kad kažkas keistųsi nebesitikime... Nežinau ar ta knyga jam tokia įdomi, ar Namibija tokia neįdomi, ar kompanija nepatinka, ar iš tikrųjų taip smarkiai nusikala per dieną, bet, deja, šioje kelionėje jo nėra.
 
Aurimas – niekur nedingęs vakarais guli šalia ir aktyviai dalyvauja diskusijose. Tiesa, tą daro nesiglausdamas prie mūsų, tad nežinau ar jam Konstantino „bananas“ nepatinka, ar mes jam ne tiek patinkam, bet guli jis atokiau, išdidžiai, ant kilimėlio, kurį pasiėmė čia tik dėl to, kad aš prigrasinau taip padaryti. Nežinau ar iš principo, ar dėl to, kad jis tikrai jam nereikalingas, bet naktimis visgi miega ant nuogos žemės... Atsilieps kada nors... ;)

Grįžtant prie žvaigždžių, šį naktinį stebėjimą, kaip ir minėjau, mes darėme nuo pat kelionės pradžios, tačiau pradžioje, visą dangų užgoždavo pilnėjantis mėnulis. Dabar, jis kažkur prapuolė ir išlenda tik antroje pusėje nakties, tad mes galime netrukdomi gerėtis tomis žvaigždėmis. Tai yra tas dalykas, kuris net ir po sunkiausios dienos atperka viską, tas metas dienoje, kai gali pasinerti į tą dangų, atitrūkti nuo žemės ir tiesiog mėgautis buvimu čia. Kitose kelionėse irgi būdavo vakariniai pasisėdėjimai, bet ten temdavo daug vėliau, tad sulaukti visiško užtemimo būdavo kur kas sunkiau. Tuo tarpu čia jo sulaukiame kasdien.

Pati diena praėjo su šiokia tokia įtampa. Kaip pamenate, šiandien turėjome privažiuoti Brandberg'o kalną ir šalia jo, žemėlapyje pažymėtą vandens pompą. Pompą suradome ir privažiavome, tačiau mūsų išgąsčiui, ji buvo jau eilę metų nenaudojama – kraniukas nusuktas, vamzdžiai nupjauti, baseinėlis išdžiūvęs. Tai reiškė, kad ateinančioms trims dienoms likome su ne iki galo papildytais vandens resursais. Puolėme skaičiuoti ir susiskaičiavome, kad turimų resursų, įjungus maksimalų taupymo rėžimą, lyg ir turėtų tik, tik užtekti. Kadangi geresnės alternatyvos nebuvo, tad pajudėjome toliau.

Atsarginis planas buvo bandyti susistabdyti pravažiuojantį automobilį ir prašyti vandens iš jo, tačiau it tyčia, šiandien nepravažiavo nė vieno automobilio. Nepaisant to, antroje dienos pusėje mums laimė visgi nusišypsojo. Privažiavome mini sodybėlę, kurioje buvę žmonės pamojo ranka pas save.

Atvažiavome, pradėjome bendrauti. Paaiškėjo, jog jie yra išsipirkę greta esančio kalno lopinėlį ir jame kasinėja ieškodami kvarco bei dar kažkokių iškasenų. Taip pat papasakojo apie laukiantį maršrutą, kad kelias bus sunkus, kas, turbūt nei vieno iš mūsų nenustebino, ir tuo pačiu papildė mūsų trūkstamas vandens atsargas.

Nepaisant to, jog žmonės buvo labai malonūs, tačiau aš, jau ne pirmą kartą būdamas čia, pasiilgstu to Azietiško svetingumo. Kirgizijoje ar Mongolijoje beveik garantuotai tokioje situacijoje būtume pakviesti į vidų, išgerti arbatos, tačiau čia to nėra. Realiai taip ir neapsilankėme pas nieką namuose.

Beje, jie patvirtino mano įtarimus, kad jau išvažiavome iš liūtų teritorijos, tad, kaip jie patys pasakė, mūsų pačių laimei, mes jų ir nepamatėm. Iš vienos pusės džiugu, iš kitos pusės, vis dėl to, tam tikras kartėlio jausmas liko viduje. Suprantu, jog toks susitikimas būtų galėjęs pasibaigti labai liūdnai, bet visgi pabuvoti Afrikoje ir nepamatyti šio simbolinio gyvūno kiek liūdna – norėjosi bent per pagarbų atstumą pamatyti, auksiniais karčiais pasidabinusį, ant uolos didingai stovintį ir užriaumojantį taip, kad per visą kūną nueina šiurpuliukai, liūtą...
Komentarai:

Rizika visada išlieka su stambiais plėšrūnais. Bet jei būsi atsargus liūtas pats nepuls. Aišku visokių aplinkybių būna jaunikliai, sergantys bet pats gali įvertinti kiek tai pavojinga iš liūto mimikos ;) Kad sumažinti riziką iki 0 visi sakys, kad liūto geriau nesutikti.

Tomas : 2017-08-20 10:48

Iš esmės aš irgi panašiai galvoju, tačiau mane nustebino, jog absoliučiai visi sutikti vietiniai sakė, jog reikia būti labai atsargiems su jais. Netgi tas žmogus, kuris didžiąją dalį gyvenimo praleido su liūtais sakė, kad taip, jie tikrai yra pavojingi. Seni liūtai - ne tiek pavojingi, tačiau jauniklių (turiu omeny suaugusių, bet dar jaunų) reikia labai saugotis, nes būtent jie yra linkę pulti - įrodyti, kad jie čia yra stipriausi. Žinoma, jeigu liūtui pasirodys, jog tu jam keli grėsmę, jis tikrai puls, tada jau nebesvarbu ar jaunas, ar senas. Kitaip tariant, kiek aš supratau, su liūtais yra kiek kitaip nei su dauguma kitų žvėrių. Jie taip pat yra linkę vaikščioti bandomis, tad naturalu, jog ir drąsos daugiau turi.

Algirdas : 2017-08-18 22:50

Nu kad liūtą nepamatėt gailą, bet realiai manau tikimybė pamatyt buvo nedidelę, visgi kaip ir rašiau - vieta ir sezonas ne tas. O jei ir būtume pamatę, liūtas tikrai nebūtų puolęs. Čia kaip ir Lt mitas su vilkais, atseit puola žmones, bet realybė tokia, kad dauguma žvėrių bijo žmonių.

Tomas : 2017-08-18 11:22
Nuotraukos:
IMG_1547.jpg
IMG_1616.jpg
IMG_1668.jpg
Algirdas (2017-07-15 23:10)
Užkniso! Tikėjausi Afrikoje pamatyti krūvą žvėrių - nepamačiau, numojau ranka. Tikėjausi Afrikoje patirti kaip gyvena vietiniai - gal ir pamačiau, bet nesužavėjo, numojau ranka. Tikėjausi Afrikoje nufilmuoti savo geriausią filmą - sugedo kamera, nelabai išvis buvo ką filmuoti, numojau ranka. Nu, bet šito, tai neatleisiu! Prieš kelionę daug skaičiau apie Brandberg'o kalną ir man kažkaip atrodė, jog jis turės būti viena gražiausių ir įspūdingiausių kelionės akimirkų... Tai ką Jūs manot?.. Kai galiausiai jį išvydom, net nesupratau, kad tai yra jis :D Atrodo kaip eilinis kalnas, niekuo neišsiskiriantis iš aplinkinių ir net sakyčiau nublankstantis prieš kai kuriuos.

Šiaip ar taip. Kaip ir kiekvienoje kelionėje, prieš ją būni specialiai ar ne susiplanavęs vietą, kuri taps kelionės pabaigos simboliu. Man šioje kelionėje tai buvo būtent šis kalnas. Aišku dar laukia vandenynas, į kurį taip pat dedu daug vilčių, ir dar laukia apie 300km kelio bei 8 dienos, tačiau nuo šio momento aš jaučiu, jog kelionė baiginėjasi, kad miname jau nebe į tolį, į naują nuotykį, bet namų link. Galbūt dar ir dėl to kiek nusivyliau, kad tas kalnas buvo toks niekuo ypatingas.

Prieš pasiekiant kalną, šiandien dar aplankėme vakarinę Brandberg'o alavo kasyklą, kuri veikė iki 1980 metų, o dabar tėra griuvėsiai, primenantys apie kadaise, panašu, jog klestėjusią kasyklą. Visą ją apėjome, radome ir šiek tiek apgriuvusią ovalo formos ir laiptelių principu išraustą duobę. Jos dugne buvo žalsvas ežeriukas - galima sakyti, jog vienintelis ežeriukas kurį mes matėme Namibijoje. Tiesa, terminą "ežeriukas" aš čia naudoju taip gan laisvai - Lietuvoje tai būtų bala. Tiesa, nors skaičiau, kad žmonės jame maudosi, kadangi diena buvo vėsi, jame buvo labai druskingas vanduo, o dugnas dumblėtas, net Aurimas nesiryžo į jį įlįsti.

Beje, kad jau užsiminiau... Ši diena nustebino ryškiai atvėsusiu klimatu. Jau prieš tai turėjome kelias dienas, kai vakarodami traukėme "pūkeškes", bet šiandien pagavau save, pietų metu rasto šešėlio metu, galvojantį, jog visai aš noriu į saulytę. Temperatūra gal ir nebuvo itin žema, tačiau nepailsdamas pūtė labai stiprus ir vėsus vėjas. Į dienos pabaigą net teko trauktis vėjo neperpučiamą liemenę, nors tuo metu ir kilom į nemenką kalniuką (aš tokiais atvejais dažniausiai būnu tiesiog apsipylęs prakaitais ir net negalvoju apie jokias liemenes). Gali būti, jog tai yra užuomina to kas mūsų laukia prie vandenyno – prie jo turėtų būti ženkliai vėsiau nei centrinėje Namibijos dalyje.

Tai tiek tų naujienų iš vėjuotosios ir atvėsusios Nambijos. Rytoj privažiuosime vandens pompą, kuri arba bus, arba ne ir tuo pačiu sužinosime ar galime būti ramūs dėl vandens, ar ne...
Komentarai:

Aš, kaip vyras, taktiškai nutylėjau antrą aplinkybę :D

Tomas : 2017-08-18 11:16

Tomai, ten nesuprasi ar ji įdegus, ar tiesiog murzina :D

Algirdas : 2017-08-18 10:28

Į Dagnę pažiūrėjus nepasakyčiau, kad neįdegus :) Mums TV yra įkalusius vaizdus su būriais žvėrių savanose. Deja realybė yra kitokią jų likę rezevartuose ir to turi žinoti vietas kur laikosi. Su dviračiais manau tikimybė maža, be to jus buvot dykumoj kur ši vietovė nepasižymi žvėrių gausumu ir plius žiema irgi ne visai tinkamas laikas.

Tomas : 2017-08-17 22:35

Matinomės tradiciškai: ryte ir vakare virdavome grikius, makaronus, ryžius (makaronai su sūriu, kitka su mėsyte), per pietus valgėme riešutus su razinomis, vytintą mėsytę ir sūrį. Jeigu pavykdavo gauti duonos, tai ir ją valgėm, bet tą pavyko padaryti gal tik du ar tris kartus. Kelionės pabaigoje košes pakeitė maisto daviniai. Dėl nudegimų, kiek pamenu, problemų turėjo vienintelis Konstantinas. Mes su Dagne pirmas dvi savaites tepėmės 50 kremu, po to nebesitepėm. Realiai, nesakyčiau, jog ta saulė labai imli buvo. Grįžus dauguma sakė, kad neatrodom kaip iš Afrikos parskridę :)

Algirdas : 2017-08-17 11:04

Va, ko norėjau klausti: kaip šįkart maitinotės, koks būdavo dienos racionas? Vis dėlto prie tokios temperatūros karšto maisto tris kartus per dieną nesinori. Ir nieko nerašei apie SPF priemones, ar nebuvo skaudžių nudegimų pirmomis dienomis? Kaip matau, vienas jūsų (Aurimas?) dažnai pusnuogis mynė, turėjo gerai įdegti :)

Sigita : 2017-08-17 09:57

Na, kalnas, kaipNabijos dykumai, tai gal visai nieko:) O šiaip, kai labai kažko tikiesi iš kelionės, svajoji, įsivaizduoji, dažnai ir nusivili... Nes svajonės, deja, kartais nesutampa su realybe... :(

romobite : 2017-08-17 08:02
Nuotraukos:
IMG_0493.jpg
IMG_0520.jpg
IMG_0528.jpg
IMG_0538.jpg
IMG_0555.jpg
IMG_0559.jpg
IMG_0565.jpg
IMG_0577-HDR.jpg
IMG_0595.jpg
Algirdas (2017-07-14 23:41)
Na, pagaliau, dienoraštį galiu pradėti ne „šiandien buvo sunki diena“, bet priešingai – šiandien buvo tikrai lengva diena! Woohoo! Neprireikė nė 3 savaičių ir štai turime lengvą dieną. :D Iš tiesų, kontrastiškai nuo vakar, šiandien buvo viena lengviausių dienų. Pagal šiandienos planą, turėjome numinti 35km ir pasiekti kempingą, kuriame pasipildę vandens atsargas, kitą dieną galėtume padaryti laisvą pusdienį, numindami vos 8km. Planas buvo gražus, nes būtume apsistoję šalia Brandbergo kasyklos, šalia kurios netgi koks tai ežeriukas turėtų būti, tačiau jam nebuvo lemta išsipildyti...
 
Nepaisant to, jog šiandienos planą įgyvendinome greitai – visą dieną leidomės žemyn, kelias buvo stebėtinai lengvai važiuojamas, tad kilometrai sukosi greitai ir jau 12val, kai sustojome pietų, buvome numynę 24km. Likę 11km irgi netruko susirinkti ir atvykome į kempingą, kuriame laukė ne kokios naujienos.

Kempinge pasirodo jau visas mėnuo kaip sugedusi vandens pompa, dėl to nėra nei dušų, nei, žinoma, geriamo vandens... Tai šiek tiek pribloškė. Kita vandens papildymo vieta, geriausiu atveju, yra už dviejų dienų kelio, bet ji nėra garantuota – žemėlapyje, vidury niekur, pažymėta vandens pompa. Iki šiol visos tokios vietos egzistavo, tačiau man kažkokia bloga nuojauta dėl šios. Galbūt, dėl to, kad ji yra visiškai šalia Brandbergo kalno, aplink kurį, kiek aš beskaičiau informacijos, niekur neradau parašyta apie jokią vandens pompą...

Šiaip ar taip, rankų nenuleidome ir pradėjome aiškintis situaciją. Iš pradžių kempingo savininkai pradėjo kalbėti, jog galėtų duoti ~20L vandens šiam vakarui. Tai buvo neblogai, bet bandžiau spausti toliau. Ėmiau dėstyti, jog čia labai karšta, kad mes sunkiai miname ir dėl to geriame daug vandens. Jie nelabai noriai, bet galiausiai vandens kiekį pakėlė iki 50L. Tai jau buvo labiau įkvepiantis pasiūlymas, tad sukirtome rankomis ir nuėjome įsikurti. Juokingiausia, kad kai atvežė vandens kanistrus, vietoje sutartų 50L, gavome 60L. Nežinau ar mes nesusikalbėjome, ar jie patys pamiršo, kad jų talpos yra po 20L, o ne po 25L, bet mums šitas variantas buvo tik į naudą. Šį vandenį jie patys atsiveža iš miestelio vandens kanistruose. Iš vienos pusės, nesinori žmonių labai nustekenti, nes jiems irgi reikia gyventi, iš kitos pusės – mums reikia minti :).
 
Vandens istorija tuo nesibaigė. Atėjus vakarui į stovyklavietę pradėjo rinktis ir kiti turistai, tad mes su Dagne išėjome į žvalgybą :). Pakalbėjome su vienais turistais, pasiguodėme, jog neturim vandens – jie mums pažadėjo 5L. Paskatinti pozityvaus rezultato, tęsėme ekskursiją – priėjome prie kitų, pradėjome kalbėti. Įsikalbėjome, iš tiesų, ganėtinai įdomiai. Kaip paaiškėjo, jie yra iš Nyderlandų ir čia keliauja džipu. Sužinojome, kad keturviečio džipo nuoma dienai kainuoja 110eur. Taip pat, kad olandų kalba yra kilusi iš afrikiečių, dėl ko jie gali suprasti kas yra kalbama afrikietiškai. Kaip ir visi, su kuo pakalbame, jie pasibaisėjo tuo faktu, jog mes keliaujame dviračiais. :) Pokalbio gale vėl pasiguodėme vandens trūkumu, tad ir šie atseikėjo vieną bambalį, t. y. dar 5L.
 
Taigi rezultatas visai neblogas – turime 70L, ko iš esmės užtenka beveik pilnai užsipildyti visas turimas vandens talpas. Dabar jau aš galiu šiek tiek ramiau jaustis, nes net jeigu ir nebūtų tos vandens pompos, turime bent jau realų šansą su šitu vandens kiekiu pasiekti vandenyną. Tiesa, tai reiškia, jog rytojaus pusiau laisvadienis atšaukiamas. Na, bet svarbiausia, kad vandens turime ir blogiausiu atveju, tikimės, kad pakeliui pavyks susistabdyti dar kokių turistų ar reindžerių, mat tolimesnis maršrutas turėtų vesti kiek labiau turistiniais keliais, tad žmonių turėtume sutikti. Žodžiu kaip nors.
Komentarai:

čia jau aš blogai išverčiau, maniau, kad afrikaans ir verčiasi afrikiečių :) Taip, puikiai suprantu, jog kalbų čia yra šimtai, jei ne tūkstančiai. Vien Namibijoje, kiekviena gentis turi savo kalbas nepaisant to, jog oficiali kalba - anglų.

Algirdas : 2017-08-17 00:10

Dėl tų kalbų - turbūt jie turėjo omeny, kad afrikanerių (angl. "Afrikaans") kalba yra kilusi iš olandų, todėl jiem lengva suprasti. Afrikiečiai turi ne vieną kalbą, o tūkstančius savo genčių kalbelių, taip pat naudoja Europos šalių kalbas. Afrikaneriais (arba būrais) vadinti olandų kolonistai, įsikūrę pietinėje Afrikos dalyje, ten jų kalba išlikusi ir vis dar paplitusi (daugiausia dabartinėj Pietų Afrikos Respublikoj, bet ir Namibijoj bei dar kai kur). Daugiausia ji iš tiesų paremta olandų kalba, nors per laiką, aišku, truputį ir mutavo dėl vietinės specifikos (kaip pvz. ispanų Lotynų Amerikoje).

st_ : 2017-08-16 09:47
Nuotraukos:
IMG_0425.jpg
IMG_0437.jpg
IMG_0458.jpg
IMG_0484.jpg
Algirdas (2017-07-13 23:54)
Šiandien, turbūt, buvo viena sunkiausių dienų šioje kelionėje ir, turbūt, apskritai mano keliavimo istorijoje. "Numynėme" apie 26km, iš jų stūmėm dviračius apie 21km. Beveik visi kilometrai buvo vien į kalną, o kelias priminė išartą dirvoną. Kažkaip man atrodo, jog šitie dienoraščio įrašai turi tendenciją prasidėti mintimi, kaip buvo sunku... Nu, bet, kad iš tikrųjų sunku... Jeigu kada reikėtų duoti duoti patarimą kitam bepročiui, besiruošiančiam įveikti šį maršrutą, sakyčiau: "don't. Just don't" (angl. „nevažiuok. Tiesiog nevažiuok“) ;)

Negana to, toliau pildžiau savo, ir taip įspūdingą, nesėkmių sąrašą. Šiandien, prisimontavęs nulūžusį kameros mikrofoną su izoliacija, vėl bandžiau ją vežtis ant nugaros (tas įtariu irgi nepalengvino stūmimo..). Sustojus pietums pastebėjau, kad pamečiau gumą, kuri dedasi ant okuliaro ir yra gan svarbus dalykas, siekiant atsiriboti nuo trukdančių saulės spindulių. Kadangi kamera ir taip nefilmuoja, tai nusispjoviau... Ta prakeikta guma, tikriausiai, kainuos kokį 100 $, bet dabar jau aš vis tiek nieko nepadarysiu… Tik  suerzino Dagnė, kurios reakcija į mano šį pastebėjimą buvo „ai, tai jo, mačiau, kad jo nėra“. Galbūt, jeigu būčiau pamatęs tai anksčiau, dar būčiau radęs :/

Mano šiandienos tikslas minimum buvo pasiekti kylamo kalno viršūnę, todėl spaudžiau komandą kiek galėjau, jog iki vakaro jį pasiektume. To pasėkoje, kai saulė jau visai kybojo virš horizonto, mes vis dar stūmėmės. Atsiradus eiliniam lopinėliui kelio, kuris pasirodė tinkamas paminti, pabandžiau užlipti ant dviračio. Užlipau, spustelėjau pedalą ir staiga pasigirdo garsus trakštelėjimas. Nulipęs supratau, jog pedalai ne tik nustojo suktis atgal, bet dabar galėjai juos sukti į priekį ir tai nei kiek nejudino rato. Kitaip tariant - galutinai sulūžo mano galinė stebulė.

Vienintelė šios situacijos paguoda, jog ši kelionė yra pirmoji, kurioje turime atsarginę stebulę. Deja, bet kaip minėjau ir anksčiau, ši stebulė neskirta diskiniams stabdžiams. Taigi, rezultate - likusi dalis kelionės bus be galinių stabdžių. Man nuoširdžiai yra baisu kaip man seksis šitais baisiai keliais važiuoti be galinių stabdžių, tačiau, tai, tikriausiai, yra geriau nei visą likusį atstumą stumtis dviratį... Na, bus matyt kaip čia viskas susiklostys...

Pabaigai, šiandien tik išvažiavus iš stovyklavietės ant kelio pamatėme šviežius "katės" pėdsakus. Jie buvo, turbūt, per mažiau nei 100m atstumą nuo mūsų palapinių. Priverčia susimąstyti kur mes keliaujame ir tai, jog mes nematome aplink gyvūnų, nereiškia, kad jie irgi mūsų nemato...
Komentarai:

Jau parsisiunčiau iš ebay. Realiai kainavo 50 eurų - ne 100, kaip galvojau, bet vis tiek kaip už gumos gabalą, skaudėjo tiek ploti... :/

Algirdas : 2017-08-15 23:43

Algirdai, koks kameros tikslus modelis? Pabandyčiau paieškoti pamestos detalės, žinau keletą el. parduotuvių šiam reikalui.

Dainius : 2017-08-15 22:33
Nuotraukos:
DJI_0116.jpg
IMG_0014.jpg
IMG_0026_2.jpg
IMG_0065.jpg
IMG_0101.jpg
IMG_0105.jpg
IMG_0115.jpg
IMG_0139.jpg
IMG_0148.jpg
IMG_0149.jpg
Romobite (2017-07-13 09:01)
Atsilikimas, kaip matau, nemažėja. Nors dar turit dvi rezervines dienas, bet jas būtų gerai skirti poilsiui, o ne "gaudyti" neįveiktus kilometrus:) Tikėkimės, spėsit į lėktuvą... Gal kur kokį kampą pavyks "nukirsti", o gal galima tartis su kokiu vietiniu liūtu (tikru, keturkoju) gal jis patemptų ar pastumtų...:) Nors gal geriau su jais neprasidėti... :( Sėkmės ir ištvermės! Ryšys, matomai atsiras po kokių penkių dienų...
Algirdas (2017-07-12 23:55)
Nuo pat ryto tęsėsi mano techninių nesėkmių ruožas šioje kelionėje... Vos nubudęs ir išlindęs iš palapinės pastebėjau, kad sulūžo ne vien mano galinė bagažinė - lūžo ir Dagnės tėčio daryta priekinė bagažinė - identiškai kaip Mongolijoje, tik priešingoje pusėje. Visa laimė, jog gedimą buvo gan nesunku sutvarkyti su "sutraukomis", kurių, beje, atsargos irgi senka.

Antras lūžis įvyko vos pajudėjus nuo stovyklos. Pasiėmiau kamerą šiandien ant pečių, kad galėčiau kokybiškai įrašinėti garsą (filmuoju su fotoaparatu, o garsą įrašinėju su kamera - žiauriai nepatogu, nežinau, kas iš to išeis, bet ką daryti?..). Taigi, vos pradėjome važiuoti, nenuvažiavau nei 50m. ir staiga nukrito mikrofonas - kaip ir minėjau, jis jau buvo palūžęs, bet dar vis laikėsi. Tai dabar nulūžo galutinai... Tą akimirką nebeturėjau jėgų nei pykti, nei nervuotis, tad tiesiog gūžtelėjau pečiais ir pradėjau beviltiškai juoktis, tada susikišau kamerą atgal į tašę ir nuvažiavau.

Nesu aš tikintis, bet važiuodamas pagalvojau, gal kam reikėtų kokias mišias užsakyti, kad mano blogą sėkmę nuimtų?.. :D Bet kuriuo atveju, kol kojos ir rankos sveikos, kol dar turiu jėgų kūne ir kol dviratis dar kažkiek rieda, judu į priekį!

Šiaip šiandien dieną įvyko, turbūt, mažiausiai įvykių... Važiavome gan nesunkiai, beveik visas dienos maršrutas ėjo tik žemyn. Nuo ~900m aukščio nusileidome iki ~300m. aukščio ir įvažiavome į kažką panašesnio į tikrą dykumą. Sakau taip todėl, kad nepaisant to fakto, jog mes didžiąją dalį kelionės važiavome vien dykumomis, tos dykumos būdavo tokios "Islandiškos". Žmonėms, ko gero, žodis „dykuma“ labiau asocijuojasi su Sacharos dykuma - geltonas smėlis, alia kopos ir pan. Tai va, šiandien įvažiavome į tai.

Kadangi įvažiavome tik dienos pabaigoje, tai dar sunku spręsti kaip mums seksis ja judėti, tačiau pirmi prasistūmimai per smėliuko ruožus pozityviai tikrai nenuteikė :(

Kas nuteikė pozityviau, tai faktas, kad pagaliau išvydome Brandbergo kalną - aukšciausią kalną Namibijoje, kuris man kažkodėl nuo pat pradžių siejosi su kelionės pabaiga. Nors tiek iki kalno, tiek iki pabaigos dar toli - iki vieno apie 100km, iki kito apie 300km, bet pabaiga jau kvepia. Ir turbūt visai gerai...

Kad ir kokia šauni komanda atrodė pradžioje, dabar jau viskas pradėjo erzinti - net menkiausios smulkmenos: kuris nors ne ten sustojęs arba nesustojęs iš viso; per greitai ar per lėtai važiuojantys; per daug kalbantys arba per daug tylintys; ne taip pasižiūrėję arba ne tą pasakę... ir puikiai suprantu, jog viskas yra tik mano paties viduje, kad viskas kyla nuo bendro nuovargio ir gal per daug leisto laiko kartu, kad visumoje visa tai tėra smulkmenos, kurios grįžus namo atrodys juokingos ir kvailos, tačiau čia ir dabar - visos jos erzina! Nu kiek, po velnių, tu gali ieškoti to interneto,  Konstantinai??!!! :D

Taigi, iš tos pusės, visai gerai, kad laiko lieka vis mažiau. Iš kitos pusės, ko nepasiilgau, tai namie laukiančios rutinos. Vien dėl jos stengiuosi apie namus galvoti kuo mažiau ir kaip įmanoma labiau pasinerti į "čia ir dabar" potyrį. Čia tos rutinos irgi yra daug, bet ji yra visiškai kitokia. Ji tokia hipnotizuojanti ir leidžianti negalvoti... Anksčiau nesuprasdavau žmonių, kurie renkasi įvairius mechaninius darbus, nors atrodo išsilavinę, protingi žmonės, galintys dirbti rimtą ir solidų darbą. Dabar, galbūt, juos suprantu kiek geriau – atėjai, atidirbai nuo 8 iki 5, išėjai ir pamiršai. Nesakau, jog grįžęs namo mesiu darbą ir eisiu dirbti į fabriką, bet tiesiog... Kai smegenys neturi ką veikti visą dieną, visokių įdomių minčių ir pastebėjimų ateina į galvą :)
 
 
Nuotraukos:
Palmwag kempingo vaizdas po sunkiosios nakties nuotykių
IMG_9652.jpg
IMG_9662.jpg
Vietinis žino koks gėrimas skaniausias :)
IMG_9690.jpg
Vienas iš dienos selfiukų
IMG_9714.jpg
Net ir Tubus bagažinė Namibijos neatlaikė
IMG_9746.jpg
IMG_0024.jpg
IMG_9763.jpg
Bergsig kaimelio moterytė, iš kurios pirkome jos keptas spurgas
IMG_9790.jpg
IMG_9802-Edit.jpg
IMG_9807.jpg
IMG_9824.jpg
IMG_9852.jpg
IMG_9897.jpg
IMG_9904.jpg
IMG_9912.jpg
IMG_9914.jpg
IMG_9918.jpg
Aurimas (2017-07-12 00:30)
17 zygio diena uzbaigta. Algirdo luzusi bagazine ir mano jau ketvirtas spikis, bei nuleista padanga dienos pabaigoje nepriteike dziaugsmo, taciau viska susitvarke, vakariene valgem po ryskiai zvaigzdetu dangum. Po kolkas keliu kokybe atrodo gereja ir mes jau vaziuojam zymiau lengviau. Nors aplinkui kaukia šakalai, laikas eit ilsetis.
Komentarai:

P.S. Algirdai pagalvok, jeigu kamera nepasitaisė, gal tikrai verta rašyti knygą:)

Romobite : 2017-07-12 08:19

Tikėkimės techninės problemos jūsų labai nevargins. Gaila, nesimato, kiek numynėt. O Vilniuje pastoviai lyja lietus. Jau dabar kai kuriose miesto vietose galima plaukioti su baidarėmis... Jeigu taip lis ir toliau, grįžę galėsit keisti dviračiųs į baidares... Laukiam, visą laiką labai laukiam žinių. Sėkmės!

Romobite : 2017-07-12 08:16
Algirdas (2017-07-11 23:55)
Šianakt mūsų diena prasidėjo anksti - apie 3:30 ryto, kai prabudome užpilti srutų...

Nuotykiai prasidėjo dar prieš nueinant miegoti. Aurimas su Konstantinu išėjo į dušą ir kai grįžo Aurimas pamatė iš kanalizacijos įrengimų besiveržiantį vandenį. Šis tekėjo per visą stovėjimo aikštelę, mūsų palapinių link. Aurimas iškart nulėkė į recepciją ir informavo apie problemą. Netrukus atbėgo pora vyrukų ir viską sutvarkė. Mes ramiai nuėjome miegoti.

Aš buvau giliai įmigęs, kai mane pažadino Dagnė, šaukdama, kad plaukiam... Ir iš tiesų, mūsų visa palapinė stovėjo per patį vidurį upeliuko, tekančio iš smirdančios kanalizacijos. Šokom iš palapinės ir puolėm tempti daiktus laukan. Visa laimė, kad iš vakaro buvome apsitvarkę daiktus ir juos plius minus susidėję į tašes. Priedo, palapinės dugnas daugmaž atlaikė vandenį, kuris neprasiskverbė į vidų, tad visi paklotukai ir miegmaišiai liko sausi. Deja, pati palapinė buvo permirkusi srutomis.

Patraukus palapinę iš naujo ir, kaip vėliau juokavome, vienintelio tekančio upelio, kurį matėme Namibijoje, kelio, prasidėjo darbuotojų paieška. Lakstėm aplink visą teritoriją, daužydami į langus, recepcija buvo visa atrakinta, bet joje nebuvo nei gyvos dvasios, žodžiu davėmės po visur gerą valandą, kai galiausiai pasiuntus Aurimą prie vartų, esančių už kokių 500m. nuo viso kempo, jis rado vartų sargą, kuris per racijas prisišaukė camp'o valdytoją.

Atvažiavę prie mūsų, jie stagiai sutvarkė problemą, tačiau mūsų tai smarkiai nepaguodė. Pradėjom reikalauti, kad suteiktų mums kokią nors vietą miegui. Iš pradžių šie bandė atsikalbinėti, alia nėra laisvų namukų, bet pamatę, kad mes nenurimsim, nusileido ir surado tris dviviečius namukus. Kai galiausiai sugulėm vėl miegui, buvo apie 5val ryto.

Iš ryto, iš karto susiradome valdytoją ir aptarėme situaciją. Ryte jis jau atrodė daug geranoriškesnis, pasiūlė išskalbti palapinę, pažadėjo kompensuoti nakvynės kainą bei pasiūlė nemokamus pusryčius. Visais pasiūlymais mes, žinoma, pasinaudojome :)

Iš kempo pajudėjome tik apie 10:30, tačiau žinojau, jog kelias laukia geras, kilometrų ne daug, tai labai nepergyvenau. Tiesa, diena ėjosi ne taip kaip norėjosi. Kelias, nors ir skaitosi pagrindinis, buvo gan prastas žvyrkelis, kuriuo važinėjo daug automobilių, iš kurių tik vienas sustojo mus praleisti, o kiti spausdavo "gazą - dugną", spoksodami į mus, kaip į eilinius Namibiškus žvėris, uždulkindami ir kelią, ir mus pačius. Į pavakarę, pirmiausia man nuskrido viena kuprinė, tada sulūžo bagažinė, tada Aurimui nuleido padangą, kas privedė prie ankstesnio sustojimo nakvynei.

Šiuo metu gulime palapinėse, kurias apspito ar tai hienos, ar tai šakalai.. Nelabai drąsu...
Komentarai:

Kaip kai kas jau rašė Vilnius irgi netikėtais "upeliais" pastaruoju metu gan dažnai virsta ir vanduo nors ir ne srutos bet ir ne šaltinio. Tai matyt gamta nutarė kad ir Jūs negalit likt be potvynio :D

DonRomaso : 2017-07-13 11:29
Algirdas (2017-07-10 23:02)
Vakar visos dienos tikslas buvo atvažiuoti į kempingą. Mat, pagal planą šiandien turėjome turėti laisvadienį. Bet tam, kad jį turėtume, reikėjo įveikti apie 43 km.

Atsikėliau ryte vis dar gerokai pavargęs nuo praeitos dienos mynimo. Kai galiausiai po visos dienos įvykių pasiekėme kempingą, jaučiausi visiškai išsunktas. Buvo toks jausmas, lyg atidaviau 110% savo jėgų. Buvo sunku pastovėti ant kojų, o staigiau pajudinus galvą mesdavo į tą šoną. Pamenu vienintelį vakarą Mongolijoje, kai taip jaučiausi. Šioje kelionėje, ypač dabar, kai jau sukauptas kilometrų skaičius perkopė 500, jaučiuosi panašiai kasdien. Apie to priežastis, jau, regis, ne kartą rašiau, tad labai nesikartosiu, bet visumoje, tai darinys karščio, saulės, beprotiškai sunkių kelių ir menkos motyvacijos.

Na, bet gana apie tuos depresinius dalykus. Galų gale, juk ne lengvų iššūkių ieškoti mes čia važiavome! Užtat, kokiame kempinge apsistojome!! Aš, turbūt, tokiame nei kempinge, nei viešbutyje nesu buvęs...

Šios koncesijos, kurioje važiuojame (Palmwag), pakraštyje įsikūręs lodge (nežinau, kaip reiktų versti, nes pažodžiui būtų trobelė, bet realybėje čia yra ir kempingas, ir įvairūs namukai), kuriame mes ir sustojome. Kai atvažiavome, kempingas buvo pilnas ir mūsų nenorėjo leisti vidun, tačiau pasakius, jog mes turime savo palapines ir mums tereik plotelio joms pasistatyt, visgi išsiderėjome lopinėlį, kaip supratome, stovėjimo aikštelės.

Šiaip vieta pasakiška - yra du baseiniukai, su pavėsinėmis ir gultais, gražiai sutvarkytos pievutės, auga palmės, baras bei restoranas, kuriuose galima gauti pvz šviežių daržovių salotų. Nepamirškite, jog esame vidury dykumos.. viskas (išskyrus, aišku, maistą) buvo įskaičiuota į ~13 eur/asm/naktį.

Taigi, savo poilsio dieną taip ir leidome - gulėdami ant gultų pavėsyje, gerdami šaltus gėrimus iš baro ir mėgaudamiesi, nuo pat ryto ištuštėjusiu kempingu.

Na, bet laisvadienis jau baigtas ir ryt leidžiamės vėl į trasą!
Komentarai:

Man tiesą pasakius tas kempingas nevisai derėjo prie visos kelionės idėjos. Aš buvau įsivažiavęs į laukinį gyvenimą ir kai visas purvinas ir apiplyšęs patenki į tokią prabangą, pasijunti ne visai maloniai... Ir apskritai, man asmeniškai būtų pilnai užtekę tokio kempingo kaip buvo Puros kaimelyje. Bet taip, buvo smagu pailsėti nuo kelio :)

Algirdas : 2017-08-14 09:38

Žiūrint kempingo nuotraukas, bei įvertinus kelio dangos sudėtingumą, turėjo būt bene pati geriausia poilsio diena ne tik šioje kelionėje, bet ir iš visų ;-) O motyvacija ( tiksliau jos trūkumas) vienas didžiausių faktorių nuovargiui susidaryt. Šaunuoliai.

Mindaugas : 2017-08-13 22:44
Nuotraukos:
IMG_9295.jpg
IMG_9525.jpg
IMG_9547.jpg
IMG_9568.jpg
IMG_9584.jpg
IMG_9598.jpg
IMG_9604.jpg
Palwag kempingas/viešbutis
IMG_9608.jpg
Algirdas (2017-07-10 21:04)
Mums viskas ok, sian turejom laisvadieni, su grafiku viskas, dabar mazes rezervo dienu, tai neissigaskit :) su kompanija smagu, mint sunku, bet kolkas laikomes
Komentarai:

Valioooo, atsiradote. Kameros labai gaila, bet jei nebus filmo, tai bus gera proga parašyti ir išleisti knygą. Principas tas pats išleidi ir važinėji po miestus su knygos pristatymu :))

Aušra M. : 2017-07-10 22:30

Kaip smagu po tokio ilgo tylėjimo vėl išgirsti jus, sužinoti, kad nuotaika gera ir nors ir sunkiai, bet minasi. Labai gaila kameros - filmui tai tikrai atsilieps... Bet ką jau padarysi, kelyje visada būna netikėtumų. Svarbu, kad būtumėte sveiki, nepritrūktumėte vandens, ir geros nuotaikos. Sėkmės, rašykit kai tik bus proga. Labai laukiame!

Romobite : 2017-07-10 22:03

Yay, šaunuoliai! Laikome už jus, nepasiduokite :)

Sigita : 2017-07-10 20:56
Algirdas (2017-07-10 15:42)
Pasiekėme Palmwag kaimelį ir apsistojome nuostabiame kempinge/viešbutyje. Kainuoja sąlyginai ne daug - apie 13eur/žm/nakčiai. Čia taip pat pasidarėme ir laisvadienį, tad šiandien užsiimame gaivinimusi. Nors stovyklavietę gavome ir negražią, bet visai šalia yra baseiniukas su baru, kuriame daug šaltos Fantos! Fanta tapo mano šios kelionės gėrimu :D Apie ją plačiau galėsite paskaityti, kai patalpinsiu pilną dienoraštį - jį tikrai rašau ir talpinsiu po kelionės kas dieną.

Tiesa, nėra taip viskas gerai... Prieš 4 dienas sugedo kamera, kaip įtariu nuo nesveikokiekio dulkių. Situacija liūdna - nepanašu, jog pasitaisytų. Kaip bus su filmu - nežinau.. Bandau tęsti filmavimą su fotoaparatu, bet tai yra labai sudėtinga, o ir kokybė, įtariu, jog prastesnė.

Negana to, per durnumą palikau kompo pakrovėją tašėje, kurią atgausiu tik kelionės pabaigoje, tad negaliu nei normalių dienoraščio įrašų rašyti, nei nuotraukų, nei medžiagos nusikrauti, nei prireikus, patogiai perplanuoti maršruto.

Tiesa, gera žinia bent ta, kad nors ir sunkiai, bet pagal maršrutą sekasi judėti tvarkingai. Turime užtektinai dienų rezerve ir dabar pradėsime jas mažinti - viskas apskaičiuota, tad nepanikuokite :D

Keliai čia yra kosminio sunkumo ir bjaurumo. Važiuojame arba giliu žvyru, arba giliu smėliu, dėl to kartais net sunku30km per dieną numinti/nusistumti. Nepaisant to, komandos dvasia išlieka stipri, visi sutariame puikiai, nepaisant vieno ar kito erzelio kylančio iš nuovargio. :) Po pernai metų, tai tikra atgaiva!

Tiesa, priešingai nei pernai metais, šalies įdomumas daug prastesnis. Gražių ir įspūdingų vietų čia yra ne daug ir jas dažniausiai skiria didžiuliai bjauraus kelio etepai. Kaip tik vakar su Audriumi sėdėdami bare kalbėjome, kad jausmas lyg išeitum į darbą - į juodą, sunkų darbą. Pradedame minti apie 8:30 ir baigiame su saulės laida - 17:30. Žiema bent jau per šviesųjį dienos laiką tikrai jaučiasi...
Komentarai:

Spėju, kad perkaito. Pabandykite į vandenį įmesti, kad atsigautų. Arba padarykite namelį skorpionams iš kameros.

Rytis : 2017-07-11 19:44

Kazkaip pasirinkot per sunku marsruta. Skaiciau ne viena bloga, su ispudingais vaizdais ir tikrai nedideliais smelkeliu, zvyrkeliu atstumais. Keliautojai apkeliave visa pasauli dviraciu mini Namibija kaip top 5. Tiesiog persūdėt su marsrutu, matyt.

Kk : 2017-07-11 07:36

Labas, o kas kamerai? Kokie simptomai? Ar buvo sudrėkus? Jeigu tikrai kaltos dulkės, tai tikriausiai pirmiausia mechanika strigs. Tokiu atveju galbūt užtektų pravalyti atsukus korpusą. Dar gali būti koks nors kontaktas atšokęs dėl kratymosi. Čia jau sunkiau surasti, paprastai geriausia viską iš eilės judinti ir žiūrėti kada pradeda veikti. Dar pakratyti galima :)

vp : 2017-07-10 21:54

Džiugiausia, kad komanda vieninga, ir dar - kad niekas niekuo neapsirgo. Kaip ir visiem žiūrovam, baisiai gaila dėl kameros, bet jei ten tiek dulkių, matyt būtų nutikę anksčiau ar vėliau?.. Bent jau ilgai atlaikė.

st_ : 2017-07-10 21:34
Ewi (2017-07-10 13:38)
Like FINALLY!!! ^^ .... ir dar tiek pat... Tegu Dievas jus lydi, suteikia vandenį, pavėsį ir internetą! Amen.
Kęstas (2017-07-10 11:23)
Smagu matyti, kaip punktyrinė linija virsta ištisine. Ir laiko yra, ir planuojami atstumai įveikiami. „Juodai“ trūksta ryšio su jumis: per ilgu laukti informacijos. Pastebėjimas: palyginant pirmą „poilsinę“ ir antrą „poilsinę“ nuotraukas kažkodėl džiugesio akyse ir veiduose mažiau. (Bent man taip atrodo...). Ar tik nuovargis, ar dar kas nors?... Laikykitės, juk pusė kelio įveikta. Kita pusė gal bus lengvesnė: juk jau link namų... Laikykitės!!! Jei reikia - iš visų jėgų laikykitės!!! Juk paskui bus ką papasakoti ir prisiminti... Prisiminti, gal būt, visą gyvenimą... Laikykitės!!!
Aušra M. (2017-07-10 10:31)
Džiugu matyti, kad pagal planą trūksta tik 6 km, o ir matosi žemėlapyje maršruto atkarpa žalesnė-ne vien smėlynai. Laikykitės, sekam sekam jus :)
Romobite (2017-07-10 06:09)
O taip tikėjausi, kad čia atsiras ryšys... Pagal žemėlapį atrodo, kad yra civilizacijos, bet, matomai, neperdaug. Laikykitės, keliauninkai, beliko pusė kelio!
Sigita (2017-07-09 23:45)
Pusiaukelė! Siunčiam stiprybės ir visko, ko trūksta (tikiuosi, kad netrūksta nieko) :)
st_ (2017-07-09 17:41)
Dienoraščiai, manau, rašomi ir gal bent jau atgaline data bus papublikuoti. Pernai Algirdas taip padarė su Mongolija. Iš savo perspektyvos dienoraščius rašo ir Audrius, (ankstesnių kelionių: http://unknownbug.net/nezinomas/mongolija-nuorodos/ ; http://unknownbug.net/nezinomas/kirgizija_nuorodos/ )
Algirdas (2017-07-08 23:55)
Šiandien Justino gimtadienis! Na, bent jau buvo tuo metu, kai rašiau šį įrašą. Ryšio neturim, tad nors ir negalėjau tavęs pasveikinti, žinok, jog visą dieną vis galvojau apie tave :)

Diena buvo solidi. Turbūt viena iš nedaugelio dienų Namibijoje, kai numynėme virš 50km. Šį kartą net negėda sakyti numynėme, nes iš tikrųjų mynėm, tik retkarčiais nulipdami nuo dviračių užsistumti į kokį didesnį kalnelį. Tikslas buvo numinti bent 50km, kad ryt galėtume pasiekti Palmwag'ą ir galėtume mėgautis antruoju savo laisvadieniu :) Labai tikimės, jog tai mums ryt pavyks ir galėsime pirkti šaltos Fantos!! :D Šiuo metu visi jos ištroškę. Na, bent jau aš tai tikrai :D

Keista, kai kurios kelionės man turi savo firminį gėrimą: Kinijoje buvo Sprite, Kirgizijoje - Buratinas, Mongolijoje - coca cola, o čia - Fanta. Ragavau ir colos, bet ji čia vežama iš p. Afrikos respublikos ir man jos skonis nelabai patinka..

Šiandien tarp kitko prie mūsų stabtelėjo šveicarų porelė džipe. Bandėme ir iš jų nusitrešti Fantos, bet nepavyko. Visas pokalbis buvo šiek tiek keistokas. Mes paklausėme ar neturi ko nors šalto gerti, bet jie užuot atsakę į šį rimtą klausimą, tiesiog pasijuokė, tada nustojo ir žiūrėjo į mus. Pasijutau nejaukiai... Tai nežinau, ar čia kažkas buvo „lost in translation“, ar jie neturėjo ir jiems tiesiog pasirodė juokingas šitas prašymas, ar jie turėjo ir tai buvo „che, che, che... durneliai... imsim ir dalinsimės čia mes su jumis“. Bet kuriuo atveju ir vėl likome be fantos... Kažkaip Aurimui nesiseka ją „žvejoti“.

Grįžtant prie dienos, ją užbaigėme kildami į, nors ir trumpą, bet labai statų kalną. Įveikinėjant paskutiniuosius pakilimo metrus saulė jau buvo viena koja už horizonto, tad jau buvau pradėjęs dairytis stovyklavietės. Pavažiuoju kelis metrus į priekį ir bum! Stovėjimo aikštelė su atsiverenčiu nerealiu vaizdu į slėnį. Sunku apsakyti kokio tai grožio vaizdas, prikabinu nuotrauką, kuri, turbūt, menkai atspindi tą grožį kai tu jį matai gyvai prieš akis. Bet kuriuo atveju, tai tikrai iki šiol gražiausia mūsų matyta vieta Namibijoje.
 
Klausimų ar stojam net nebuvo, visi puolė rinktis tobuliausią plotelį palapinei. Šalia buvo paliktos kelios malkelės, iš kurių užsikūrėme laužą ir pavakaroję išsiskirstėme po palapines. Net keista - paprastai čia einame miegoti apie 8-9 val., o dabar jau beveik 10! :)
 
Nuotraukos:
IMG_9194.jpg
IMG_9213.jpg
IMG_9226.jpg
IMG_9230.jpg
Nuostabusis vaizdas iš mūsų stovyklavietės
IMG_9267.jpg
IMG_9284.jpg
Romobite (2017-07-08 21:23)
Matyt, kad judat 5 priek5. Nors ir palengva. Gal jau rytoj atsiras ryšys... Norėtųsi išgirsti kokį žodelį... Dramblio "neįkėlėt", gal nors kokį skorpioną galit "įmesit"... Labai laukiam žinių. Kaip, kas kodėl... Sėkmės!
Aušra M. (2017-07-08 10:40)
Na jau tikrai labai trūksta komentarų. Suprantu paveda ryšys. Jau geriau be ryšio, negu be vandens ir šešėlio. Laikom špygas už jus, kad viskas jums būtų gerai. Mūsų jaunystės laikais jokių mobilių nebuvo, išvaziuodavom mėnesiui ir ramu. Tačiau vistiek būdavo rašomas dienoraštis sąsiuvinyje ir fotografuojama, o paskui grįžus rašoma ataskaita su foto ir vietovių pašto antspaudais kaip įrodymą, kad tikrai čia buvai. Po to reikėdavo apsiginti tą ataskaitą Maršrutinės kvalifikacijos komisijoje ir tada tik buvo užskaitomas žygis. Tas ataskaitas kaupdavo Turistų klubuose. besiruošiantis keliauti eidavo vartyti tų ataskaitų ir rinkdavosi maršrutus. Visais laikais keliauti yra fantastika! Labai laukiam ryšio, sekmės!
Romobite (2017-07-08 09:09)
Sveiki, keliautojai, žinau,manęs negirdit,bet gal atsiras ryšys.Džiaugiamės,kad matom judėjimą,labai trūksta jūsų komentarų.Nelengvai, suprantu, minasi, bet Špikis lengvų kelių ir neieško... Tikimės, kad viskas gerai, nors ir atsiliekat nuo grafiko, dar ir laisvų dienų turit. Tik nesupratau - buvo 3 dabar jau 4.Gal sistema išdykauja.Jau nebetoli iki pusiaukelės,paskui gal bus lengviau... Svarbu kad nepritruktų vandens ir geros nuotaikos. Sėkmės!
Algirdas (2017-07-07 23:28)
Taigi, liūtai mūsų, bent šiąnakt, nesuvalgė :) Naktis praėjo ramiai ir be įvykių, panašiai kaip ir ši diena. Kadangi vakar numynėme/nusistūmėme tik ~20km, tai šiandien bandėme atsigriebti.

Pradžia dienos daug nežadėjo. Turėjome 16km ilgio kilimą į kalną. Kelio kokybė tiesiog varė į neviltį. Apskritai, Namibijoje keliai tikrai nedžiugina. Vos ne vos traukėme tuos dviračius ir galvoje vis stovėjo to dėdės iš pravažiuoto patikros punkto žodžiai, jog kelias tikrai bus daug geresnis. Iš kur čia tas kelio gerumas ir kas jam susišvietė – neaišku. Na, bent dėl vieno jis buvo teisus – biraus smėlio nebuvo. Vietoj jo buvo biri akmenų skalda, į kurią įsikasa padangos ne ką prasčiau nei į smėlį.

Nerimą kėlė ir vartojamo vandens kiekis. Nepaisant to, jog šiandien nebuvo ypatingai karšta diena („tik“ apie 30 laipsnių), vien per pirmąją jos pusę aš gėriau po gertuvę kas, maždaug, 45min. To pasėkoje, iki pietų jau buvau išgėręs virš 4L vandens. Šiais tempais vandens atsargų būtų užtekę ne ilgiau nei 2.5d., o artimiausias vandens papildymo taškas - už 4d.

Tiesa, užkilus ant kalno viršaus kelio kokybė staiga ėmė gerėti. Greitis padidėjo iki 14-15 km/h, kas jautėsi tarsi būtų kosminis greitis. Negana to, sustojus pietų po komiškai mažo dydžio pasvirusiu medeliu (žr. nuotrauką), augančiu vidury visiškos dykynės, tolyje išgirdome važiuojant automobilį. Šį kartą buvo Aurimo eilė prašyti šaltos Fantos, tad pasiuntėme jį link kelio stabdyti automobilį.  Tiesa, teko kiek nusivilti, pamačius, jog automobiliu važiuoja vietiniai, kurie paprastai nesivežioja nei šaldytuvų, nei šaltų gėrimų. Nepaisant to, paaiškėjo, jog džipu važiuoja reindžeriai, kurie seka vietinę raganosių populiaciją. Šis rezervatas iš esmės ir įkurtas šių raganosių apsaugai ir šiam momentui, jeigu gerai pamenu, Namibijos juodųjų raganosių populiacija sudaro ~80% viso pasaulio populiacijos. Be to, jie vežėsi daug bidonų vandens, tad mielai mums papildė visas turėtas tuščias taras. Paklausinėjome jų apie tolimesnį kelią - sakė, kad turėtų išlikti gan neblogos kokybės. Na, to ir tikėkimės...

Likusią dalį dienos tiesiog skriejome visišką dykumą. Horizonte kyšojo kalvelės, o aplink, iš visų pusių, kiek akys aprėpia –dykuma, kurią kerta vienišas mūsų kelias, vinguriuojantis į tolį. Vaizdas ganėtinai įspūdingas ir džiuginantis, nes iki šiol čia tų įspūdingų vietų buvo pakankamai ne daug...  O gal tiesiog, kai diena iš dienos turi stumtis dviratį, tų gražių vietų net nebepastebi?.. Bet kuriuo atveju, kol kas smagu.
 
Nuotraukos:
IMG_8807.jpg
IMG_8821.jpg
Didysis pietų pavėsis
IMG_8839.jpg
IMG_8851.jpg
IMG_8854.jpg
IMG_9169.jpg
Algirdas (2017-07-06 23:39)
Šiandien įvyko vienas iš tų dalykų, kuris eina kaip pasikartojantis motyvas daugumoje mano košmarų, tai kas kelia baimę prieš kiekvieną kelionę - sugedo vaizdo kamera. Nežinau ar kas pajėgs suprasti tą jausmą, bet pasistengsiu nupasakoti. 

Kamera man yra 50%, galbūt, ir daugiau, mano visų kelionių džiaugsmo. Kad ir kiek aš keikčiau ją, kai diena iš dienos ji smaugdama mane trankosi į nugarą, ar kai jos apdulkėjęs dirželis palieka juodą dryžių ant kiekvienos baltos maikutės ar kai pamirštu ką nors nufilmuoti ir po to pergyvenu, kodėl aš to nenufilmavau, bet ji yra tas daiktas, kuris leidžia man atskleisti save, pasidalinti su žmonėmis savo išgyvenimais, parodyti kaip iš tikrųjų viskas buvo. Dienoraščiai yra gerai, bet jie nėra tiek asmeniški. Kiekvienas skaitantis gali savaip suinterpretuoti kiekvieną tavo parašytą žodį ir ten, kur tu norėjai pajuokauti, kitam žmogui norėsis verkti, o ten kur tau buvo skaudu ir liūdna, kažkas ims ir pradės juoktis. Vaizdo kamera leidžia tą ryšį padaryti tampresnį, parodyti tą džiaugsmą, tą skausmą, tą sunkumą. Man tai yra užtektinai svarbus daiktas, kad nepaisydamas nežmoniško svorio, aš ryžtuosi jį imti su savimi, nepaisydamas kosminių kainų, aš renkuosi investuoti savo pinigėlius į tobulesnę techniką, kuri man leistų dar tiksliau viską perteikti. Ne be reikalo visos mano turėtos kameros turėjo vardus – man jos yra didelė dalis to kas aš esu ir šiandien ta dalis tiesiog numirė.

Diena prasidėjo nuo užbaigto leidimosi kalnu žemyn. Šiandienos tikslas buvo Hoanib upės slėnis, kuriame pagal mano turimą informaciją turėjo būti galimybė užsipilti vandens. Tai pakankamai svarbu, nes ateinančios 3-4 dienos bus be vandens. Kelionės draugai to nežinojo, bet šioje vietoje šiek tiek ėjome ant „va-bank“. Jeigu vandens nebūtume radę, plano b tiesiog nebuvo. Čia, turbūt, vienas iš tų stresiukų, kuriuos žygio vadas turi išgyventi savyje... 

Kad ir kaip ten bebūtų, nusileidome nuo kalno, vandenį radome, tad man palengvėjo. Šioje vietoje radome teritorijos, į kurią įvažiavome sargą – žmogų, kuris gyvena nedidelėje trobelėje ir iš pravažiuojančių turistų surenka mokestį už leidimus patekti į teritoriją. Ši teritorija, į kurią įvažiavome, vadinasi Palmwag Concession ir yra viena iš didžiausių pasaulyje privačių koncesijų, kurios plotas, jei gerai pamenu, yra apie 5000 ha. Kitaip tariant, milžiniško ploto rezervatas, per kurį keliausime, kaip minėjau, ateinančias 3-4 dienas.

Kaip paaiškėjo, šioje trobelėje jis gyvena vienuj vienas, po 6 savaites. Rūta sakė, kad ji irgi norėtų tokio darbo, aš tuo tarpu sakiau, jog nė už ką. Pirmą dieną gal ir būtų visai smagu, sėdi ir grožiesi kalnų ramybe, bet antrą dieną spėju imtų pabosti. Negana to, ta trobelė yra kelių kalnų masyvų sankirtoje, tad ji tampa koridoriumi įsisiūbavusiems vėjams, o kadangi aplink visur dykumos, tie vėjai pradeda nešti didžiulius dulkių debesis. Ko jau ko, bet dulkių šioje kelionėje apskritai netrūksta. Jomis padengta viskas, nuo daiktų iki mūsų veidų, kojų ir rankų... Jau ne pirmą kartą buvo pasidarę gaila man savosios kameros, kuri ištikimai diena iš dienos kabėdavo man ant nugaros, o kiekvienos poilsio akimirkos metu būdavo statoma ant žemės. Kiekvieną dieną gerėdavausi Sony inžinierių darbu. Ko tik šita kamera neišgyvenusi – nuo stingdančių Kirgizijos naktų iki Mongolijos ir Namibijos karščių, prakaito nuo mano nugaros, Gruzijoje gavusi dozę vandens ir visose kelionėse po gerą kiekį dulkių. 

Deja, viskam yra savos ribos ir, matyt, šiandien ji pasiekė savąją. Eilinio kadro gaudymo metu, šokau nuo dviračio, pribėgau prie norimo taško, įsijungiau kamerą, nusitaikiau, paspaudžiau „record“, pradėjau zoom‘inti ir kažkas lyg būtų nušokę – staiga visas vaizdas pasidarė nesufokusuotas. Ilgai bandžiau visaip ją atpurtyti, prapūsti, pramankštinti fokusavimo ir zoom‘o ratuką, ko tik nedariau... Deja, visos pastangos buvo veltui.

Taigi, dabar turime dilemą. Ar tiksliau būtų sakyti: „aš turiu dilemą“. Teoriškai galiu bandyti filmuoti kelionę su fotoaparatu (ką, matyt, ir teks daryti), tačiau fotoaparatas yra fotoaparatas. Vienas dalykas, kad su juo yra labai sunku filmuoti, kitas dalykas jis neturi jokio normalaus mikrofono, trečias dalykas – su juo LABAI sunku filmuoti – ekraniukas mažas, nepritaikytas filmavimui, fokusavimas tik rankinis, žiūrint į tą patį ekraniuką, per kurį dienos šviesoje beveik nieko nesimato. Taigi, filmavimas su fotoaparatu yra ne tik didžiulis nepatogumas, bet to filmavimo rezultatu aš labai abejoju ir tai tampa didžiule demotyvacija apskritai tai daryti... Na, bet, kaip ir su tuo keliu – plano b, nėra.

Tiesa, grįžtant prie to vyruko namuke, kai su juo kalbėjome, jis mus perspėjo, jog apylinkėse trainiojasi trijų liūtų banda, tad reikia būti labai atsargiems, ypač kai važiuojame pro pakelės krūmynus, nes jie gali, slėpdamiesi nuo saulės, būti į juos įlindę. Jau nuvažiavę nuo jo namuko sutikome vieną džipą, kuriuo važiavo kitas vyrukas, sekantis liūtų migraciją. Jo džipas buvo apkrautas įvairia technika, didžiulėmis antenomis. Kiekvienas liūtas Namibijoje turi radijo siųstuvą, kuris siunčia informaciją apie jo buvimo vietą. Ši informacija yra laisvai prieinama ir internete, ir prieš kelionę aš nagrinėjausi būtent šio žmogaus puslapį. Buvo keista sutikti jį šioje dykynėje. 

Pakalbėjus su juo, jis nuramino, kad liūtų banda, bent tam kartui juda priešinga kryptimi nei mes, tad turėtume būti saugūs. Na, bent jau nuo šių trijų liūtų ;) Taip pat jis labai gražiai atsiliepė apie mūsų žygį – sakė, kad tai ką mes darome yra nuostabu ir kad visi šitie turistai, sėdintys savo džipuose, nei iš tolo nepajunta to, ką mes pajuntame ir pabaigė savo mintį žodžiais „This is the real way to travel“ (tai yra tikrasis būdas keliauti) – ar kažkaip panašiai, tikslios citatos nebepamenu. Atsisveikindamas, kiekvienam padovanojo po lipduką, kurį aš iš karto užsiklijavau ant savo dviratuko.

Galiausiai, ši diena buvo kažkokia kvailoka. Nebuvo labai lengva, bet ir nebuvo tokia sunki, o nuvažiavome tik apie 22km, nes vis teko stoti: tai Aurimui padangą nuleisdavo, tai kelias nepravažiuojamas, tai vandens pylėmės.. labai tikiuosi, kad ryt seksis judėti greičiau, nes siekiant pasiekti mūsų tikslą – Palmwag kaimelį, reikėtų palaikyti kiek didesnį tempą.

Prieš baigiant papasakosiu dar vieną, kiek kuriozišką, nutikimą. Aurimui nuleido padangą, tad sustojome jo palaukti, kol jis ją keitėsi. Nežinau kodėl, jis nusprendė ją keistis saulėje, kai šalia buvo kelių medžių šešėlis, po kuriuo susėdome mes. Sėdime, žiūrėdami į nemokamą Aurimo šou, ir žiūrime tolumoje atvažiuoja džipų konvojus – gal kokia 10 ar net 15 džipų. Privažiuoja jie mus, visi atkakliai kilnoja rankas, sveikindami, mes, nepailsdami, jiems atgal, tačiau nei vienas nestoja. Vienas iš džipų, prilėtina prie pat mūsų, atsidaro keleivio langas ir išlenda coca-colos skardinė. Mums visiems veiduose atsiranda šypsena, aš imu mojuoti ir atsikeliu bėgti link jų. Pradedu bėgti, ranka sulenda atgal į vidų, užsidaro langas ir džipas nuvažiuoja.

Mes žinoma juokėmės, bet viduje aš pasijutau ne tik kad iškvailintas, bet dar ir nuliūdintas. Diena buvo tikrai karšta, tad tos skardinės coca-colos labai norėjosi. Tačiau situacija tuo nesibaigė... Paskutinis konvojaus džipas sustojo prie mūsų pasikalbėti. Atsakėme į standartinius klausimus: iš kur mes esame, iš kur važiuojame ir kur važiuojame. Galvoju, reikia pabandyti išsimušti iš jų skardinę colos. Sakau „Maybe you have something cold to drink“ (angl. galbūt, turite ko nors šalto atsigerti). Iš džipo išlipa vyriškis, nueina iki bagažinės, atsidaro šaldytuviuką ir ištraukia dvi skardines coca-colos bei didelį 1,5L Fantos butelį – visi trys rasoja nuo šalčio. 

Po Orupembės kaimelio parduotuvės laimės, tai buvo antras kartas Namibijoje, kai visa komanda krykštavo iš džiaugsmo. Akimirkai net pamiršau neveikiančią kamerą ir susiverčiau savo porciją gėrimo. Ech, kad taip dažniau tų turistų...
Komentarai:

Ačiū!

Dalia : 2017-08-11 13:42

Gal Algirdas nesupyks, pasakysiu savo kontaktus Daliai (https://www.facebook.com/chloroperla). Specialaus dienoraščio kelionėm nerašau, tik bendrai apie išvykas. Daugiau keliu foto iš kelionių. Paskutiniu metu daugiau apie LT. Užeik pasižiūrėsi.

Tomas : 2017-08-11 13:09

Tomai, gal jūs kokį blogą rašote? Būtų įdomu paskaityti apie jūsų keliones ir nuotykius...

Dalia : 2017-08-11 10:36

Jo, aš ne taip suinterpretavau, maniau, kad specialiai pasišaipė...

Dalia : 2017-08-11 10:20

Tą ir turėjau omeny, kad lauko sąlygom su fotiku filmuot reik atskiro pasiruošimo.kai šviesa ideali manau ir su mobilkem galima filmuoti :) Bet lauko sąlygom retai tas būn, o dykumoj keliaujant kontrastai žvėriški :)

Tomas : 2017-08-11 09:22

Dalia, na tu čia labai jau taip negatyviai pažiūrėjai į situaciją :) Aš manau, jog tai buvo labiau nesusipratimas, nei noras pasityčioti. Nesu tikras ar jie matė mane bėgantį, nes tuo metu džipas buvo pasisukęs tokiu kampu, kad nei per langą, nei per veidrodėlį neturėjo matytis... O šiaip, absoliuti dauguma Namibijoje sutiktų žmonių, tiek turistų, tiek vietinių buvo labai malonūs ir geri, tad nenorėčiau manyti, kad tai buvo padaryta specialiai :). Tomai, su fotoaparatu galima filmuoti ir netgi labai gerai galima filmuoti, kai tam esi pasirengęs. Mano atveju, kai dažniausiai viskas vyksta labai greitai, be jokio pasiruošimo, tą daryti yra labai sunku. Plius, nežinau kodėl, bet mano fotoaparatas tragiškai prastai filmuoja kontrastingus vaizdus - net nuėmus visą kontrastą juodi atspalviai tampa per juodi, balti - per balti. Nežinau, galbūt, fotikas neskirtas filmavimui (nors jis tikrai nėra prastas), galbūt aš kažko nemoku nesuprantu.. Tai realiai, prie tobulo apšvietimo su fotiku gali net gražesnių kadrų padaryti nei su mano kamera. Bet turėti tobulą apšvietimą yra didelė prabanga.. Vienu žodžiu - nesakau, kad filmo nebus, bet šiuo metu tai labai, labai kabo ant plauko...

Algirdas : 2017-08-10 23:28

Dėl kameros užjaučiu. Kaip keliaujantis dėl gamtos vaizdų labai suprantu ir pačiam gaila, kad tikriausiai filmo nebus apie Namibija. Beje apskritai ar turėjau padoresnį objektyvą ant fotiko? Šiaip galima ir su fotiku pilnai filmuot bet lauko sąlygomis gana sudėtinga ir kaži ar kokybė būtų pakankama didiesiems ekranams.

Tomas : 2017-08-10 22:05

Negaliu patikėti to žmogaus džipe elgesiu... Šlykštu! Aš taip ir įsivaizduoju, kad ten sėdėjo koks storas amerikietis, kuries mielai nušautų liūtą ir su pasididžiavimu dar prie jo ir nusifotografuotų! Brrr.

Dalia : 2017-08-10 11:54
Nuotraukos:
IMG_8786.jpg
IMG_8793.jpg
Namelis, kuriame gavome vandens
Vietinis...
Vyruko padovanotas lipdukas
Negyva Dagnė po dienos mynimo
Algirdas (2017-07-05 23:05)
Šiandien žaidėme žaidimą pavadinimu "venk kelio" ;) Kadangi pagal šiandienos maršrutą turėjome visą dieną leistis žemyn nuo vakar sukiltos 800 m. aukščio perėjos, tai manėme, jog bus lengva diena. Turbūt, buvo naivu taip manyti, nes čia niekada nebūna viskas taip paprasta. 

Pasirodo kelias ėjo per išdžiūvusios upės vagą. Kadangi visos upės čia daugiausiai teka 2 mėnesius, tai kai jos išdžiūsta, jas žmonės paverčia keliais. Visokiems džipams, kaip matėme savo safari metu, tokie keliai nė motais. Tuo tarpu mes jais absoliučiai negalime važiuoti. Provėžas dengia gilus smėlio sluoksnis, per kurį net stumtis dviratį yra sunku.

Šis nusileidimas truko 20-25 km, tad pamačius, jog važiuoti keliu nelabai įmanoma, pradėjome ieškoti alternatyvų: kartais pavykdavo nusukti į kokias neišvažinėtas vėžias, o kartais pavykdavo tiesiog važiuoti bekele, mat, pasirodo ten kur upės vaga nepaliesta, t.y. per ją nėra važiavęs nei vienas automobilis, danga yra ypatingai kieto grunto. Jeigu pavyksta rasti atkarpą be akmenų ir kitų užvartų, gali tokia danga važiuoti ne prasčiau nei asfaltu. Tai taip diena ir ėjo – tarpais stumiantis,  tarpais visai gerai važiuojant.

Oro temperatūra ir vėl nelepino. Net ir dabar, nepaisant to, kad saulė jau nusileido prieš 3 val., vis dar yra užtektinai karšta, tad mes su Dagne gulime palapinėje be miegmaišių, be naktinių rūbų ir be viršutinio palapinės sluoksnio. Tai, turbūt, bus viena karščiausių naktų...

Iš tiesų, tai buvo nuobodžiai sunki diena, apie kurią nelabai turiu ką papasakoti. Galbūt, nebent turiu vieną apygerę žinią, kad šiandien myniau su palūžusiu savo dviračiu ir jis labiau nesulūžo. Turint omeny, kaip man viskas lūžta šioje kelionėje, tai jau laikau pasiekimu! Na, tikiuosi, jis dar šią kelionę atlaikys...
 
Nuotraukos:
IMG_8737.jpg
IMG_8748.jpg
IMG_8769.jpg
IMG_8771.jpg
IMG_8776.jpg
Nakvynė po vieninteliu medžiu apylinkėse
Algirdas (2017-07-04 23:08)
Pamenu, paskutinį rytą, būnant Vilniuje ir likus kokiam pusvalandžiui iki išėjimo pro duris, atėjo mama į kambarį ir atnešė mažą saldainuką, ant kurio buvo užrašyta "myliu". Padavė jį ir pasakė, kad įsidėčiau, o kai bus labai sunku, kad jį suvalgyčiau – taip jis suteiksiąs jėgų sunkią minutę. Aš ilgai spyriojausi ir sakiau: „ir taip vežuosi saldainių, jis vis tiek ištirps, o ir šiaip, nelabai jis skanus...“, bet mama neatlyžo, tad galiausiai buvau priverstas jį paimti. Sąžiningai vežiojausi šį saldainį visas dešimt dienų ir šiandien buvo ta diena, kai išsitraukiau ir suvalgiau.

Sunku buvo ne fiziškai... Viskas prasidėjo dar ryte, kai nusprendžiau, jog likusių 15% kompiuterio baterijoje nebeužteks ilgam ir kad pats metas išnaudoti rytinę saulę, pakraunant jį. Ėmiau ieškoti reikalingo laido, išknisau visą maišą, kuriame sukrauti visi laidai – neradau. Išknisau visą kameros tašę, galvodamas, kad galbūt, kai gulėjau Amsterdamo viešbučio kambaryje, jį palikau joje – neradau. Puoliau knisti visus daiktus, tačiau viskas buvo bergždžia. Atsisėdau ramiai pagalvoti ir lyg pro miglą atgaminau, kaip jį įsidėjau į rankinio bagažo kuprinę, kurią prieš išvažiuojant iš Opuwo viešbučio įmečiau į dviračio dėžę. Ši dėžė turėtų laukti mūsų galutiniame kelionės taške – Walvis Bay‘uje, o su ja, tikriausiai, ir mano kompiuterio pakrovimo galimybės... 

Suėmė didžiulis nusivylimas ir pyktis ant savęs. Kompiuterį į šią kelionę vežiausi dėl kelių priežasčių: viena, tai šių dienoraščių rašymas; kita, esant reikalui, galimybė perplanuoti maršrutą, mat kompiuteryje yra visi regiono žemėlapiai kartu su palydovinėmis nuotraukomis. Be šių priemonių perplanuoti maršrutą būtų ypatingai sudėtinga; trečia ir pagrindinė – tai galimybė nukrauti nufilmuotą bei nufotografuotą medžiagą. Kadangi filmavimas su turima technika labai greitai sekina visas atminties korteles, o šios yra beprotiškai brangios, tad daug pigesnis variantas buvo įsigyti kompiuterį ir į jį nukrovinėti medžiagą. 

Šis dienoraščio įrašas, kaip ir visi kiti, eisiantys po jo, bus rašomi į telefoną, nes neturiu jokios užrašų knygutės ar sąsiuvinio. Tikriausiai dėl to, dienoraščiai patrumpės...

Antrasis smūgis buvo išmynus, kai dar neatėjus 11 val., termometro stulpelis šoktelėjo iki 44 laipsnių. Negana to, mūsų visas dienos maršrutas ėjo į kalną ir kaip tyčia, visą dieną praktiškai nebuvo nė menkiausio vėjelio bei, žinoma, nebuvo jokio pavėsio. Vienintele paguoda tapo tai, kad kalnas, nors buvo 500m aukščio, buvo pakankamai nestatus, o kelio danga +/- važiuojama. Šiandien man nuoširdžiai buvo baisu dėl savo sveikatos. Aš žiauriai nepakeliu karščio, tad ši diena mane tiesiog išsunkė.

Paskutinis dienos smūgis buvo dienos pabaigoje. Kylant į paskutinę viršūnę ir minant, grynąja to žodžio prasme, paskutiniuosius metrus, staiga pasigirdo kažkoks traškesys iš dviračio. Paprastai tokie traškesiai nežada nieko gero, tad man jau išsivystęs instinktas išgirdus kažką panašaus, kirsti iš visos jėgos per stabdžius ir kaip įmanoma greičiau stabdyti dviratį. Taip ir padariau – nušokau ir apžiūrėjau problemą. Pasirodo, ištiko ta pati problema kaip ir Kirgizijoje – nebeišėjo prasukti pedalų atgal, o dviračiui riedant į priekį, pedalai patys sukosi.

Kirgizijoje ši problema atsirado po vieno iš sraunių kalnų upelių ir po šiokio tokio pramankštinimo su 24 dydžio raktu, po kurio laiko pranyko. Grįžus iš Kirgizijos, prieš Mongolijos kelionę, vardan šventos ramybės pasikeičiau stebulę. Mongolijos kelionė praėjo be problemų, tačiau štai, nenuvažiavus net 10 tūkst. kilometrų problema vėl pasikartojo.

Problema su šiuo gedimu yra ta, kad jo nelabai išeina taisyti, gali nebent keisti stebulę. Mano laimei Audrius turi pasiėmęs atsarginę stebulę. Mano nelaimei, ši stebulė mano dviračiui tiktų tik iš dalies ir jos pakeitimas reikštų, jog likusią kelionės dalį reikėtų važiuoti be galinių stabdžių... Keliauti su 70kg pakrautu dviračiu, žvyruotais kalnais, be galinių stabdžių – net man, šiek tiek pamišusiam, atrodo truputį beprotiška. Taigi, kol kas pasirinkau važiuoti su palūžusia stebule ir žiūrėti kas bus toliau. Blogiausiu atveju, turėtų susukti grandinę, kas nulaužtų simpleksą, galbūt, auselę. Abi detales turime, tad didelės bėdos nebūtų...

Tuo mano bėdos nesibaigė – prie viso to pastebėjau, jog palūžo kameros mikrofono laikiklis ir jis ėmė tabalduoti. Bent jau jį pavyko sutaisyti su izoliacija. Atrodo kraupiai, bet lyg ir laiko...

Tiems kam įdomu, saldainis iš tiesų buvo neskanus, bet ačiū tau, mama, už gerus norus. Suvalgius jį, nebeatlaikiau – paėjau atokiau nuo visų, atsisėdau ant akmens ir, gniauždamas popieriuką rankoje, apsiverkiau. Besėdėdamas, vienuj vienas, tamsoje, šioje svetimoje ir atšiaurioje šalyje, vis sau kartojau "ir vis tiek galėtų būti blogiau..." ;) Na, bet emocijas išliejau, dabar jau geriau. Rytas protingesnis už vakarą, tad tikiuosi tas naujas rytas atneš pozityvesnę dieną...
Komentarai:

Labai keista temperatūra. Žiema turėtų būt šalčiau,kaip vasara Lietuvoje. Matyt ir čia klimato atšilimas veikia. Šiaip dykumose minusinė temperatūra irgi nėra retas dalykas. Bet matyt ta Namibio dykuma yra unikali.

Tomas : 2017-08-08 23:09

Ne, tikrai nepalengvėjo :D Nes foto aparato kortelių irgi daug neturėjau, tad į pabaigą teko labai spaustis ir taupyti jas, aukojant timelapse'us ir pan.. :/ Dėl mikrofono irgi ne kažką, nes aš jį naudojau garso įrašymui - fotoaparatas tam yra beviltiškas...

Algirdas : 2017-08-08 20:56

Daug taškų už tai, kad atskleidei verkęs :) ir gražiai į pasakojimą įpynei saldainį. Tikrai bjauri bėdų virtinė, įsivaizduoju, kad tada, kai dar nežinai, kad po trijų savaičių dienų grįšit į Lietuvą sveiki ir sėkmingai užbaigę maršrutą (sekant jūsų nuotykius iš Lt, tai atrodė, kad viskas kaip per sviestą), turėtų būt labai niūru. Ar "nepalengvėjo" tam tikra prasme paskui, kai kamera sugedo? Bent jau tapo nebeaktualios bėdos su prifilmuotos medžiagos talpinimu ir mikrofonu.

st_ : 2017-08-08 10:45
Nuotraukos:
Bendra nuotrauka su švedų kolega Larsu
IMG_8725.jpg
IMG_8729.jpg
Algirdas (2017-07-03 23:28)
Laisvadienis! Prieš prasidedant jam, vadovaujantis praėjusių kelionių patirtimi, maniau, jog šią dieną nerašysiu dienoraščio įrašo, nes kelionių laisvadieniai paprastai praeina nieko ypatingo neveikiant, užsiimant įvairia buitimi, kaip pavyzdžiui: skalbiant rūbus, kraunant techinką ar įrašinėjant kokius nors promo filmukus. Tačiau šį kartą viskas kitaip ir tai buvo įvykių kupina diena.
 
Dar vakar vakare mūsų kempingo savininkas Čipsas suveikė mums safarį džipais po apylinkes. Tikslas buvo pamatyti dramblius ir kitokius gyvūnus. Kadangi, safari organizatoriai mus turėjo paimti jau 7val. ryto, tai kėlėmės dar prieš užtekant saulei - 6val. ryto. Vos atsikėlus, į stovyklą atlėkė Čipsas ir paklausė ar kartais nematėme dramblių? Sakom - ne. Tada jis paaiškino, kad jis juos jaučia esant kažkur šalia. Pradėjome dairytis - ir ką jūs manote?.. Išdžiūvusios upės vagos tolyje, pamatėme su krūmynais susiliejusį dramblį.
 
Sekdami Čipsą pradėjome artintis link jo ir ne už ilgo jau stovėjome per porą šimtų metrų nuo šio magiško gyvūno. Tai buvo puiki laisvadienio pradžia ir šiokia tokia aliuzija į tai kas laukė prieš akis.
 
Lygiai 7val. prisistatė mūsų safari gidas su vairuotoju bei atviro tipo Land Rover džipu - visiškai tokiu pat, kokius rodo filmuose :) Sulipome į džipą ir leidomės į kelią. Iš pradžių važiuoti buvo labai šalta. Tiek rytai, tiek naktys čia atvėsta iki ~10 laipsnių, o kai vairuotojas pradėjo spausti per savaną ir pradėjo pūsti šaltas, rytinis vėjas, pradėjo darytis tikrai nemaloniai vėsu. Tiesa, tas truko ne ilgai. Saulė čia sušildo viską labai greitai ir dieną temperatūra šoktelėjo iki 32 laipsnių šešėlyje. Galvojant apie tai, jog per tokį karštį reikės rytoj minti (vėlgi, be jokiu šešėlių) - pradėjo darytis baisu. Na, bet aš čia vėl į tas temperatūras nukrypau... Vis negaliu atsitokėti dėl jų :/ 
 
Pirmasis sustojimas buvo ant kalno viršūnės, nuo kurios gražiai atsivėrė upės slėnis. Pasigerėję vaizdu, leidomės tolyn, link netoliese esančio Himba kultūrinio kaimelio. Kaip paaiškėjo, mūsų gidas buvo kilęs būtent iš jo, tad jame turėjome galimybę susipažinome su jo mama ir su jo seserimi. Negana to, mus pavedžiojo po visą kaimelį, aprodant buitį bei pasakojant apie šios tautos tradicijas. Nepaisant to, kad pats kaimelis atrodė tarsi specialiai pastatytas turistų atrakcijai ir kažkiek kvepėjo komercija, buvo tikrai įdomu patirti tai, ko aš tikėjausi prieš atvykstant čia, t. y. pamatyti žmonių buitį, pasisvečiuoti ir pabendrauti su vietiniais.
 
Vizitas kaimelyje baigėsi vietine suvenyru parduotuve/turgeliu, kas vėlgi, sukėlė tą turistinį jausmą, tačiau reikia suprasti, jog tokie turistai kaip mes, esame praktiškai vienintelis šių žmonių pajamų šaltinis. Suvokiant tai, pasidaro nebe taip gaila tų išleidžiamų pinigų ir netgi pasijunti dalimi kažko didesnio ir gražesnio, o ne vien kaip melžiamas turistas... Juo labiau, kad niekur nebuvo peršama kažką pirkti, niekas nešūkavo ir nesiūlė "pirkite iš manęs" ar "pirkite iš manęs".
 
Tęsdami savo safari, vėl leidomės į kelią. Pravažiavome „Stručių slėniu“, kur „netikėtai“ pamatėme nemažai stručių, taip pat matėme žirafas, o šalia vieno kalno, viršūnėje net pasimatė keli zebrai. Tiesa, sakyti, kad juos matėme, būtų šiek tiek „pritempimas“ – jie buvo per tokį atstumą, kad jeigu ne mūsų gidas, mes jų net nebūtume pastebėję :). Taip pat matėme kelis babuinus bei dar sutikome kelis dramblius.
 
Paskutinis dienos vizitas buvo vietinėje mokykloje, kuris, manau, man labiausiai ir įsiminė. Čia mus sutiko mokyklos direktorė, kuri pravedė asmeninę ekskursiją po visą mokyklą, parodydama kaip vaikai mokosi, kuo užsiima, ką valgo. Taip pat mums buvo surengtas improvizuotas moksleivių pasirodymas.
 
Tiesa, kaip supratome vėliau, visa tai nebuvo daroma vien iš geros valios, tačiau buvo orientuota į finansinės naudos lūkestį. Šioje vietoje dalies komandos požiūris išsiskyrė, tačiau kad ir kaip bežiūrėtum, aš juos galiu suprasti. Situacija čia yra iš tiesų sunki. Kaip pasakojo direktorė, jie gauna finansavimą iš valstybės, kurio užtenka tik mokytojų atlyginimams ir minimaliam vaikų maitinimui, t.y. dribsnių košei (be aliejaus ir be cukraus). Būtent šių buvome paprašyti parūpinti, nuperkant juos iš vietinės parduotuvės. Šalia šių produktų pridėjome ir visą krūvą saldainių vaikams.
 
Atėjus laikui atsisveikinti, vaikai puolė dėkoti ir glėbesčiuoti mus. Labiausiai suvirpino širdį viena mergaitė, kuri puolė Rūtai į glėbį ir gerą pusę minutės nenorėjo jos paleisti. Šis vaizdinys išliko su kiekvienu mūsų ilgam. Sulipus atgal į džipą, kuriam laikui stojo tyla ir visi pasinėrėme į apmąstymus to ką tik ką matėme. Meluočiau, jei pasakyčiau, jog, matant šį vaizdą, akys liko sausos.
 
Ilgai galvojau apie visą šią situaciją, viduje kunkuliavo krūva emocijų, norėjosi padaryti kažkokį „grand“ žestą – supirkti viską, už visus turimus pinigus, viską atiduoti tiems vaikams, bet aš puikiai suprantu, kad ta situacija yra daug sudėtingesnė nei keli kilogramai cukraus ar saldainiai...
 
Norėčiau galėti padaryti kažką, kas iš esmės pakeistų situaciją, kas realiai padėtų tiek tiems vaikams, tiek tiems žmonėms, bet kartu suprantu, jog grįžus namo tas jausmas išblės. Labai būtų lengva sakyti, „kas aš esu, kad galėčiau kažką pakeisti? Nesu aš milijonierius, kad galėčiau aukoti pinigus, nesu aš žinomas, kad galėčiau skleisti žinią“, taip nusiplaunant atsakomybę nuo savęs. Bet visa tai tebūtų pateisinimų paieškos. Esmė tame, kad grįžus namo, sugrįš savos problemos, pasinersiu į savus rūpesčius ir, kaip ir daugeliui žmonių, tie Afrikos vaikai teliks „trečio pasaulio problema“ – tolima ir mažai aktuali. Ciniška, bet tai realybė.
 
Dienos pabaigoje, jau grįžus į stovyklavietę, apturėjome dar vieną siurprizą. Besileidžiant saulei, tolyje pamatėm atminant vienišą dviratininką. Tai nebuvo miražas. Prie mūsų atvažiavo dviratininkas iš Švedijos, vardu Lars, kuris prieš kelias savaites pradėjo minti p. Afrikos respublikoje ir atmynė iki čia. Toliau jo kelias veda link Angolos, tuo pačiu keliu, kuriuo mes mynėme, tada į Zimbabvę ir galiausiai Nairobį.
 
Pamatęs mus, jis mielai prisijungė prie mūsų stovyklos, tad vakare visi susėdome ir pradėjome dalintis įspūdžiais. Jis Namibijoje jau trečią kartą, sakė fantastinė šalis, jam joje labai patinka keliauti. Šiaip žmogus keliaujantis ne pirmi metai, jau yra apkeliavęs 100 šalių, kitaip tariant turintis ne mažai patirties. Kalbėjome daug ir apie įvairius dalykus, bet man labiausiai įsiminė jo atsakymas, kai užklausėm ar nebaisu keliauti vienam, neturint jokių galimybių išsikviesti pagalbos, jeigu kas atsitiktų. Jo atsakymas buvo paprastas ir taiklus: „žmonės keliauja šimtus, tūkstančius metų, o šios susisiekimo technologijos atsirado vos prieš 20. Taip kaip jie išsiversdavo iki tol, taip ir aš.“ Galbūt, tikrai - nereikia taip susireikšminti, galvoti apie blogiausius variantus, atsipalaiduoti ir atsiduoti nuotykio dvasiai.
 
Jis pats sakė gyvena vardan keliavimo. Švedijoje dirba įvairius vienkartinius darbus, kurie leidžia užsidirbti kitai kelionei. Paskutiniu metu, pavyzdžiui, dirbo sustiprinto rėžimo kalėjime naktinėje pamainoje. Sakė pinigai geri ir priima bet kada, bet kuriam laikui. Bus savanorių? :D
 
Pabaigai noriu sugrįžti prie mūsų apsilankymo miestelyje, po kurio mūsų gidas sakė, jog visi vietiniai tik apie mus ir tekalba. Sakė, jie niekaip negali patikėti, jog kažkas gali minti dviračiais su tiek daiktų, o kai sužino, jog tarp mūsų dar yra ir dvi merginos - jiems tai išvis nesuprantama. Dagnė netgi įgijo tam tikrą legendos statusą, ją praminė "The small girl of Puros" (angl. Mažoji Puros kaimelio mergaitė)! Man šis vardas labai patiko, tad nuo šiol ją taip ir vadinsiu. :D
 
Komentarai:

Aš net nežinau, R... Jis labai neryškiai matosi... Ką darom?.. :/

Algirdas : 2017-08-08 00:07

Svarbiausia - yra nuotrauka su vairuotoju ;))

R. : 2017-08-07 17:58
Nuotraukos:
IMG_8476.jpg
IMG_8496.jpg
IMG_8504.jpg
IMG_8546.jpg
IMG_8578.jpg
IMG_8592.jpg
IMG_8601.jpg
IMG_8609.jpg
IMG_8613.jpg
IMG_8631.jpg
Vizitas į Namibijos pradinę mokyklą
IMG_8695.jpg
Algirdas (2017-07-03 19:11)
Siandien turejome laisvadieni, kurin metu apvaziavome apylinkes su dzipu. Mateme daug struciu, zirafu, drambliu. Viskas butu labai faina, jeigu neatslukstantis karstis. Dienos metu ant saules neimanoma isbuti, o seseliu nelabai yra. Bent jau laisvadieniui apsistojome kempinge, kuriam daug medziu, tad siokia tokia atgaiva.Kur cia tie pranasauti 20 laipsniu-nezinau :D Matyt,apgavo.. Siaip ar taip,ryt judesim link Palmwag,tikimes sekmingai ji pasiekt per 5d.
Komentarai:

Sigitai: Namibija kitoje pusiaujo pusėje, ir šiokiu tokiu atstumu nuo jo, kas reiškia, kad kai pas mus vasara, ten - žiema. Statistiškai metinės temperatūros Namibijoj yra mažiausios būtent birželį - liepą. Gretimoj Pietų Afrikoj būna, kad birželį ir sninga (pvz. Pasaulio futbolo čempionate 2010 m.).

st_ : 2017-07-05 19:34

Oooook, sužinojau kažką naujo :) bet vis tiek karšta...

Sigita : 2017-07-04 14:28

Pietų pusrutuly žiema, šiaurės - vasara! :-P na, bent jau teoriškai... Škotijoj tai kažkas tarp žiemos ir vasaros :-))

Dalia : 2017-07-04 10:44

tai kad dabar Afrikoje ir yra ziema...

Algirdas : 2017-07-04 00:38

Ale sumąstyk tu man Afrikoj vasarą keliauti... :) bepročiai, užtat ir faini, kartojau ir kartosiu. Laikykitės! Tikiuos, bent naktys vėsios, leidžia pailsėti.

Sigita : 2017-07-04 00:04

Pasidalinkit su manim tais laipsniais - visiems geriau bus! Pas mane 13C rytoj... :-((

Dalia : 2017-07-03 19:46

O Lietuvoje vėsoka ir pastoviai lyja. Jokios vasaros!Kad taip nors truputį Afrikos šilumos... Laikykitės, "neiškepkit", kur mes jus "keptus" Lietuvoje dėsim... Algirdai, ar susisiekei su Egidija ar Darium? O kodėl dramblio "neįkėlėt"? Sėkmės minti toliau ir lauksim žinių. Įtariu tas 5 dienas bus tylu...

Romobitė : 2017-07-03 17:27
Aurimas (2017-07-03 03:36)
Sveiki draugai! Vakar diena pasiekem Puros miesteli. Del rysio trukumo negalime daznai teikt informacijos ar atsiust savo koordinaciu. Siuo metu jau esam numyne virs 300km ir siandien pasidarem laisvadieni vietiniam kempinge ir siandien mes vaziuojam su dzipais i safari stebet drambliu! Per savaite, spejom apskrusti. Taciau zirafos, oriksai, struciai, skorpionai ir šakalai kelionei suteikia spalvu!
Komentarai:

Labas, Algirdai, kai galėsi, susisiek su manim arba Dariumi turim ČP.:) Linkėjimai keliautojams:)

Egidija : 2017-07-03 13:48

Pirmiausia, smagu, kad vėl atsiradote „ryšio zonoje“. Smagu, kad judate, nors maršruto žymėjimas su pertrūkiais?! Ir tikiuosi, kad vakarykščių nuotraukų šypsenos ne dirbtinės, o natūralios ir į dramblius pasižiūrėti važiuojate, kaip vieninga komanda!? Didingų įspūdžių ir nesugalvokite kartais dviračių „iškeisti“ į „džipus“!

Kęstas : 2017-07-03 11:11

Vaaaauuu, kaip įdomu!!!! Ir smagu, kad jums viskas gerai! Jo, įkelkit nuotraukų :-)

Dalia : 2017-07-03 10:37

Smagu jus girdėti... Nors ir ne taip dažnai kaip norėtųsi, bet džiaugiamės, kad viskas, kaip suprantu, neblogai, nuo grafiko neatsiliekat ir dar laisvadienių turit. Smagaus pasimatymo su drambliais (gal kokį galit "įkelti" į puslapį:)... Ir sėkmės toliau minti! Lauksim žinių.

Romobite : 2017-07-03 10:03

Skamba labai įdomiai. Lauksime nuotraukų!

Rytis : 2017-07-03 09:16
Algirdas (2017-07-02 23:59)
Šiandien šiaip ne taip pavyko pasiekti Puros kaimelį, kas reiškia, jog rytoj mūsų laukia pirmasis laisvadienis! Apsistojome pirmame rastame kempinge, kuriame be šeimininkų ir dar vienų turistų esame vieni. Kas mane nustebino, kad priešingai nei kitose šalyse čia kempingas visiškai niekaip neaptvertas. Regis, važiuoji eiliniu keliu ir įvažiuoji į kempingo teritoriją. Man tai neatrodo ypatingai logiška, nes jei kur ir reikėtų aptverti kempingą, tai, manyčiau, būtent čia (dėl gyvūnų)! Na, bet tvorų nebuvimas irgi suteikia tam tikrą laisvės ir nesuvaržymo pojutį. 

Nepaisant šio niuanso, kempingas yra puikiai įrengtas ir sutvarkytas. Iki pilnų patogumų trūksta nebent elektros ir, kaikuriem kelionės dalyviams, interneto. Man interneto trūksta tik tiek, kad galėčiau nuraminti namuose likusią mamą, jog viskas mums gerai, patalpinti kokį pasakojimą apie kelionę, tačiau iš kitos pusės aš džiaugiuosi šiuo atitrūkimu nuo pasaulio. Juk mes ir keliaujame į šiuos dievo pamirštus žemės kampelius, kad galėtume pabėgti nuo mums įprastų gyvenimų. Kartais pagalvoju, jog visai būtų gerai kada iškeliauti paliekant visus telefonus namie, pasijusti kaip prieš daugelį metų jautėsi mano mama, kai iškeliavimas į kelionę reiškė atsiribojimą nuo viso pasaulio, kai jokių galimybių susiekti su namiškiais tiesiog nebuvo. Mane ta mintis kažkiek žavi, bet aišku... Laikai pasikeitė... Turbūt, palaikymo tam nesulaukčiau nei iš bendrakeleivių, nei iš namiškių ;)

Na, bent jau elektros klausimas rytoj nuo pat ryto bus išspręstas, kai patekės mūsų elektrinė – saulė :).

Atvykus į kempingą, susipažinome su jo savininku - vyruku vardu Čipsas. Labai nuotaikingas ir energingas vyrukas, kuris bandė mus išmokyti pasakyti žodį "ačiū". Jeigu gerai pamenu, lyg ir - "okuhepa", bet bijau, kad nebūčiau ko nors supainiojęs, o perklausti penktą kartą jau nebesiryžau...
 
Įsikūrus, Čipsas mus išsivedė į „miesto centrą“, kuriame laukė išsvajotosios parduotuvės. Taip, tai ne klaida, tikrai turėjo būti ne „parduotuvė“, o „parduotuvės“ – jų čia visos dvi! Sako, kad gyventojų šiame „didmiestyje“ visi 300, bet žvelgiant iš tolo į tuos 10 trobesių, kažkaip sunku tuo patikėti... 

Grįžus į stovyklavietę Čipsas perspėjo, kad saugotume maistą, mat vakare sulauksime šakalų. Negali sakyti, jog mes į šį pasakymą nesureagavome, bet paaiškink tu europiečiui, niekada nebuvusiam Afrikoje, ką reiškia saugoti maistą... Mums atrodė, kad jeigu maistas pakištas po palapine ir mes esame per 10 metrų nuo jos, tai jis jau kaip ir saugus. Skaudžios pamokos dėka supratome, jog - nė velnio. 

Beverdant vakarienę, Dagnė grįžo į palapinę ir pamatė aplink ištampytus daiktus ir maždaug 4kg mėsos deficitą. Puolėme į paniką, už prožektorių ir paskui pėdsakus. Už gerų 50 metrų radau atitemptą mano priekinę kuprinę, kuri visa buvo iškuista. Nieko gero nerado, tai paliko. Bėgome toliau. Nubėgę dar kelis šimtus metrų radome pamestą maišą su dalimi pavogtos mėsos. Mūsų laimei tos mėsos buvo pakankamai nemažai, tad galutinis nuostolis liko apie 1,5kg. Skaudu, bet ką padarysi... Matyt, atsilygino už vakar dronu keltą stresą :)

Visą likusį vakarą akylai turėjome saugoti palapines, nes net ir po sočios vakarienės, besočiai nusprendė grįžti... Aplink ėmė stūgauti ir bliauti, tad mes vis lakstėm aplink stovyklą baidydami juos. Būtų buvę juokinga, jei nebūtų taip liūdna dėl mėsos. Turbūt, Aurimas ypatingai liūdėjo. Negana to, kad vargšą kankiname su šimto gramų makaronų porcijomis, tai dar ir mėsos neliko... Nežinau ar parvešime jį gyvą namo... :D

Beje, rytoj mūsų laukia įdomus nuotykis. Kadangi visi važiuojantys į šią kelionę turėjo tikslą pamatyti egzotinių gyvūnų, kurių iki šiol nelabai pavyko pamatyti, tai rytojui užsisakėme safarį. Čipsas perskambinęs visus draugus surado vieną, kuris turėjo džipą ir sutiko už padorią kainą mus pavėžinti po apylinkes ieškant visokių dramblių, žirafų ir gal net kokių liūtų! Su nekantrumu laukiame rytojaus ir tikimės puikių kadrų!

P. s. šiandien talpinu tik vieną nuotrauką, nes pasirodo per visą dieną praktiškai tik ją vieną ir tepadariau :)
Komentarai:

Dalia, tai tas pats ir kelionėje - kai žmonės nebemato kas vyksta aplink dėl to, kad sulindę į telefonus, tai jau ne kažką :) Nesakau, kad mūsų atveju tai buvo taip blogai, bet still... Tomai, dėl garsų, naktimis tik šakalus girdėjom.. Galvojom, kad išgirsim ir kokių hienų, bet arba tuo metu jau giliai miegodavom, arba nesutikom.. :)

Algirdas : 2017-08-05 11:28

Oj tie išdykeliai šakalai :) Ne vieną yra apvogę.su jais visada atsargiai. Aš dėl atrakcijos ne vieną esu prisiviliojęs šiukšlėm Galėjai pafilmuoti juos. O naktį garsų negirdėdavot be šakalų kitokių gyvūnų?

Tomas : 2017-08-04 22:00

Žinai, man iškeliavus tai visai tas internetas dzin, svarbiau, kad kažkaip mažiau jo naudoti kasdienybėje ir dažniau pakelt akis, apsižvalgyt, pakalbėti su žmonėmis, nes jau taip visi sulindę į telefus... Girdėjau, kad kažkur pradės bausti už tai, jei eini per perėją ir mobiliakini. Labai gerai! Gražiai įsikūrėt po tais medeliais. Bet tai kokia nagli šakalai! :-))

Dalia : 2017-08-04 15:57
Nuotraukos:
Puros stovyklavietė
Aušra (2017-07-02 10:32)
Džiugu matyti, kad judate. Gaila žinoma, kad be ryšio. Taip norėtusi išgirsti įspūdžių apie Afriką. Sekmės !
Algirdas (2017-07-01 23:52)
Šiandien, simboliškai pabaigėme pirmą savaitę mynimo Namibijoje, kartu palikdami birželio mėnesį praeityje. Gaila, tik kad namiškiai nieko nežino kaip mums sekasi minti, nes bent kol kas visos mintys lieka tik mūsų užrašuose. Tiesa, ryt/poryt turėtume privažiuoti Puros miestuką, kuris šį kartą jau turėtų būti tikrai didesnis (ar bent jau didesnis už Orupembe), tad tikimės, kad bent koks nors mobilus ryšys turėtų atsirasti. Daug žodžių „turėtų“... Bet kuriuo atveju, jeigu pavyks pasiekti šį miestuką rytoj, jau esame nusprendę, jog stosime kempinge ir darysime laisvadienį.
 
Laisvadienio jau, iš tiesų, reikia. Eilinį kartą kelionėje dienos yra sulėtėjusios. Tiesa jos nėra tiek sulėtėjusios kiek ankstesnėse kelionėse. Pamenu tiek Kirgizijoje, tiek ypatingai Mongolijoje po pirmos savaitės atrodė, jog keliaujame jau kokį mėnesį. Čia atrodo, kad baiginėjame antrą ar trečią savaitę. Manau, jog tai labiausiai yra susiję su įvykių stoka. Tarkime Mongolijoje šiame kelionės taške mes jau buvome įveikę kelias rimtas perėjas, aplankę ledyną, derėjęsi su vietos reindžeriais, kad mus praleistų norimu maršrutu. Tuo tarpu šioje kelionėje vyrauja monotonija. Dienos susilieja viena su kita, nes visos jos panašios: rytas - keliamės, pavalgom pusryčius, miname, valgome pietus, vėl miname ir, galiausiai, stojame 10-15min iki saulėlydžio (kuris čia būna ~17:45). Dirbam tarsi darbo dieną ir bent jau man labai trūksta „down-time'o“, laiko, kai gali tiesiog atsipalaiduoti, pakrauti senkančias technikos baterijas, nufilmuoti kokį nors promo filmuką – žodžiu, nuveikti tuos darbus, kurie reikalauja laiko ir saulės šviesos. Kol kas to nėra, taigi, tas kybantis laisvadienis būtų labai laiku ir vietoje.
 
Tiesa, jis „kybo“ ne šiaip sau. Šiandien pradėjus minti, labai greitai numynėme pirmus 30km - kelias buvo sąlyginai geras, beveik visą laiką ėjo žemyn. Nors pavėsio nebuvo, bet nebuvo labai karšta, nes pūtė, kaip įtariu, nuo vandenyno gaivus bryzas (kuris galiausiai peraugo į pakankamai stiprų priešpriešinį vėją). Taigi, kai stojome pietų aš prognozavau, jog per dieną numinsime 60-70km ir rytoj garantuotai pasieksime Puros.
 
Viskas apsivertė aukštyn kojomis būtent po pietų. Tarsi, mums be pietaujant, koks kipšas būtų prasiėjęs per tą kelią su kuvalda. Iš pravažiuojamo žvyrkelio jis pavirto į išmaltą mėsmalę, per kurią arba negali pavažiuoti dėl gilaus smėlio, arba negali pavažiuoti dėl tarkos efekto, o dažniausiai negali pavažiuoti dėl abiejų. Judėjimas iš 13km/h pavirto į 5/6 km/h. Lėtesniesiems komandos draugams pradėjus stumtis dviračius, realusis judėjimo greitis krito dar smarkiau. Rezultate dieną baigėme su ~50 įveiktų kilometrų, tad rytojui liko ~44. Nebūtų taip jau daug, bet priekyje esantis kelias žemėlapyje pažymėtas dviem gąsdinančiais užrašais: "badly corrugated road" (angl. smarkiai išmaltas kelias) ir "you will break your shocks here" (angl. čia sulaužysite savo amortizatorius). Na, bet bus matyt, kaip ten bus. Tikiu, jog visa komanda dės visas savo jėgas ir pastangas, kad pavyktų pasiekti kempingą.
 
Gana čia apie tuos kelius. Geriau papasakosiu apie porą įdomių įvykių. Vienas, tai, kad pagaliau pamatėme šiek tiek egzotiškesnės faunos - laukuose prabėgo pora Oriksų (tam tikra antilopių rūšis) ir visa banda žirafų. Tiesa, tiek vieni, tiek kiti bėgo gero kilometro atstumu, tad plika akimi juos įžiūrėti buvo sunku... Šioje vietoje pasitarnavo vežtas dronas! Prieš atvažiuojant į Namibiją, skaičiau, jog draudžiama skraidyti šalia gyvūnų ir taip jiems kelti stresą, bet pagalvojau, juk filmuojame filmą, kuris džiugins šimtus lietuvaičių, tai tegu tie gyvūnai truputį pastresuoja... Ir taip ne panašu, jog daug to streso čia turi :D
 
Apskritai, kalbant apie droną kol kas džiaugiuosi, jog pavyksta jį naudoti gan dažnai, tad labai nekantrauju į namus grįžti vien dėl to, kad galėčiau pamatyti su juo filmuotą medžiagą. Daug metų svajojau savo filmams suteikti tą trečiąją dimensiją, tuos magiškus praskrendančius kadrus ir dabar šios mano svajonės pildosi. Tiesa, kai žiūri į tuos kadrus per mikroskopinį telefono ekraniuką, per kurį dažniausiai dienos šviesoje ir šiaip nelabai kas matosi, lengva prisifantazuoti kaip viskas fantastiškai atrodo, tad labai tikiuosi, jog šiais kadrais nenusivilsiu ir kad jų pagalba galės išsipildyti mano viltys šiam filmui tapti vienu gražiausių mano kurtų filmų iki šiol.
 
Antras įdomus įvykis buvo sutikti du australų džipai. Važiuojant tuo baisiuoju žvyrkeliu jau buvau bepradedąs manyti, jog šiandien bus ta diena, kai nesutiksime nei vieno žmogaus. Tačiau, po pietų mus pasivijo dviejų džipų ekipažas, kuriuose, kaip paaiškėjo, sėdėjo keli australai. Gaila, ilgoms kalboms daug laiko nebuvo, tačiau pravažiuodami jie stabtelėjo pasiteirauti ar netrūksta vandens ir palinkėję sėkmės atidavė pusę turėto šokolado. Šį šokoladą pataupiau iki vakarienės, po kurios išsidalinome po kelis gabaliukus ir visi skaniai sukirtome, mintyse geru žodžiu minėdami Australiją ir australus :) Negana to, Konstantinas man atidavė savo turėtą coca-cola skardinę, kuri po sunkios dienos puikiai kilstelėjo nuotaiką. Dabar pagalvojau, turint omeny kiek aš kalbu apie coca-cola, reikėtų pakalbėti su jais, kad jie pradėtų remti mūsų keliones! Kiek galima dalinti tą nemokamą reklamą! Gal kas turit pažįstamų? :D
 
Pabaigai, noriu pasidalinti mintimis apie šią kelionę. Jeigu atvirai, nežinau ar aš labai džiaugiuosi ta Namibija. Iš vienos pusės yra čia gražių vietų. Pavyzdžiui šiandien visą dieną mynėme Namibo dykuma, kuri juosė iš visų pusių ir tik tolyje kažkur stovėjo keli kalnų masyvai. Iš kitos pusės, kai ta dykuma mini visą dieną, kai visą dieną, septintą dieną iš eilės, nepailstamai kepina saulė ir neturi nuo jos kur pabėgti, kai visas kūnas yra tiek pasidengęs dulkėmis, kad nebegali suprasti ar tai įdegis, ar tai purvas - viskas ima varginti. Galbūt, čia akimirkos nuotaika ar to laukiamo laisvadienio trūkumas, bet bent šiuo metu nesijaučiu čia laimingas...
 
Šiaip ar taip, iki grįžimo dar daug laiko, tad išvadas pasilikime vėlesniam metui. Tam kartui, nugramzdinkime tas liūdnas mintis kažkur giliai savyje, jungiu kompą ir einu miegot. 
 
Nuotraukos:
IMG_8197.jpg
IMG_8204.jpg
IMG_8212.jpg
IMG_8224.jpg
Romobitė (2017-07-01 09:29)
Matyt, sunkiai minasi. Iš tokios "gausios" informacijos ne ką suprasi... Pažiūrėjau kelionės žemėlapius - jeigu senu grafiku - atsilieka apie 90 km. Bet suprantu, kad pakeitė planą. Tada lyg ir viskas tvarkoje - tiek senu, tiek nauju varijantu birželio 30 d. turi būti toje pačioje vietoje... Nelabai suprantu... Svarbu, kad nepritruktų vandens ir gerai sutartų tarpusavyje. Laikykimės, mes su jumis (prie kompiuterių...)
Algirdas (2017-06-30 23:55)
Šiandienos „vinimi“ turėjo tapti Orupembe kaimelio pasiekimas. Ar jį mums visgi pavyks pasiekti, ar ne, dar vakar ginčijomės su Audriumi, kuris buvo nusiteikęs pesimistiškai ir sakė, kad jo nepasieksime. Tuo tarpu aš buvau gan ramiai nusiteikęs ir tikėjau, kad kelias pagerės ir reikiamą atstumą įveiksime. Taip manyti aš turėjau pagrindo – nusileidus iš mūsų įveiktos perėjos, pasiekėme vietinius trobesius, kurie simbolizavo civilizacijos pradžią. Negana to, žinojau, jog už keliolikos kilometrų kelias turi susilieti su mūsų maršruto keliu, o paprastai ten, kur susilieja du keliai, jie tampa vienu didesniu – geresniu.

Taip ir buvo, šiek tiek po vidurdienio privažiavome Orupembe. Prieš pradedant pasakoti apie tai ką ten radome, reikia pažymėti, jog mūsų lūkesčiai šiam kaimui buvo neproporcingai aukšti. Visi svajojo apie tai, kaip pasieksime parduotuvę: Rūta jau n-tą dieną svaigo apie ledus, Aurimas - apie tai kaip pirks 2 papildomus kilogramus makaronų ir tada ris juos (kol sprogs), mat jam nuo pat pradžių kelionės trūksta maisto, o aš svajojau apie cola/sprite'ą/mineralinį ar bet kokį kitokį gėrimą, kuris nuimtų man nuo gomurio tą šlykštų vandens, prisotinto kažkokių mineralų, skonį. Taip, nors dar vakar aš jį vadinau tiesiog neskaniu, šiandien jau norėčiau perkvalifikuoti jo skonį į šlykštų! Nepaisant to, jog vandens turėjimas labai džiugina, bet jo skonis - visiškai ne. Ypatingai nedžiugina, kai dienos metu jis įšyla ir tada tenka gerti kuo didesniais gurkšniais kad tik kuo mažiau jaustum tą pykinantį skonį. Na, bet ne tame esmė. Esmė, kad visi buvome užsisvajoję ką pirksime...

Turbūt dėl to, kai tolyje pamatėme maždaug keturių trobų kaimuką, kuris nei iš tolo nekvepėjo parduotuve (ar bent jau tokia parduotuve, apie kokią mes svajojome). Širdis užvaldė nusivylimas. Turbūt, dar prieš išvystant tas trobas visi nujautė, jog toms svajonėms tikrai nebus lemta išsipildyti, tačiau, kaip ten sako apie tą viltį... durnių motina...

Privažiavome kaimą. Pirmiausia ką radome, tai viešai prieinamą kranelį su vandeniu. Prisipylėme visas atsargas, tad vėl esame pakrauti 120L vandens. Tiesą, pasakius tie papildomi 15kg kiekvienam iš karto labai smarkiai pasijuto. Turbūt, nieko keisto...

Tada, pasukome link vienos iš trobelių, kurią aš atpažinau iš internete matytų nuotraukų kaip parduotuvę. Privažiavus ją ir įėjus į vidų, tiesiog nusviro rankos. Pasirinkimas buvo juokingai mažas. Bet... Nepaisant to, jog nei ledų, nei makaronų nebuvo, stovėjo šaldytuvas su šalta cola, fanta ir alumi! Iš karto visi puolė pirkti šaltuosius gėrimus. Aš nusipirkau po dvi skardines Fantos ir Colos. Kaip ir visi kiti, iš karto prie parduotuvės išmaukėme po porą skardinių. Tam, kad suprasti kas ten vyko, reikėjo ten būti... Visi šokinėjo iš laimės ir džiūgaudami mėgavosi tais šaltais, cukraus pritvindytais gėrimais, kurie gaivindami visą kūną (o gal net ir sielą) leidosi gerkle žemyn. Tai buvo kažkas nuostabaus ir nepakartojamo! 

Pasidžiaugę gėrimais, turėjome judėti toliau. Prieš mus vėl stojo pasirinkimas dviejų kelių – vienas jų buvo trumpesnis, tačiau vedė per žemėlapyje „sand“ (angl. „smėlis“) žodžiu pažymėtas vietas, kitas – ilgesnis, tačiau oficialus „D lygio“ kelias. Nesiplečiant į aiškinimus kas yra „D lygis“ – „D lygis“ visada yra geriau nei jokio lygio :) Na, bent jau teoriškai. Kadangi per tris paskutines dienas jau buvome patyrę ką reiškia važiuoti smėlėtu keliu, ilgai nesvarstę pasirinkome vėl išsukti iš maršruto ir daryti lankstą, patikimesniuoju keliu.

Tiesa, vos išvažiavus iš kaimelio, supratome, jog „D lygis“ nebūtinai reiškia kažką gero. Taip, kol kelias lygus juo galima važiuoti gana greitai – netgi pavyko „užsimesti“ 3-ią žvaigždę. Bėda ta, kad lygus jis būna ne ilgai ir lygius ruožus dažnai keičia „tarkos“ – automobilių išmušinėti keliai. Per šias „tarkas“ važiavimas tampa kančia, kadangi tam, kad nelaužytum dviračio, turi sulėtinti iki ėjimo greičio ir palengva linguoti per tas duobes.

Tiesa, nežinau ar paveikti atvėsusio oro, ar nuostabaus kraštovaizdžio, ar tiesiog cukrui užtvindžius kraujotaką, važiavome apimti ekstazės. Saulė ėmė glostyti horizontą, nudažydama aplink supančias dykumas malonia gelsva spalva. Atrodė, jog galėtum važiuot ir važiuot, bet žinoma, teko stoti nakvynei. 

Įsikūrėme maždaug 10 metrų nuo kelio. Tiesą pasakius, galėjome įsikurti ir 20 metrų nuo jo, bet kokia to prasmė? Visur aplink lygu ir nuo kelio matai kelis kilometrus į priekį. Slėptis nėra kur, o, turbūt, nelabai yra ir nuo ko. Antroje dienos pusėje nematėme nei vieno automobilio, tad slėptis galėtume nebent nuo žvėrelių, bet net ir jų čia nelabai matosi – ką jie čia veiks tokioje dykynėje.. Ką čia išvis kas nors galėtų veikti, apart šešių nupušusių lietuvaičių išsiruošusių į dykumas su 80kg sveriančiais dviračiais... 
 
Nuotraukos:
IMG_7461.jpg
IMG_7466.jpg
IMG_7470-Edit.jpg
IMG_7477.jpg
IMG_7481.jpg
IMG_7482.jpg
Prieš akis - beribė Namibo dykuma.
Algirdas (2017-06-29 23:35)
Tai vis dėl to, penktosios dienos krizės pavyko išvengti - diena praėjo, niekas nesusipyko. Taigi, tikėkimės, jog mano teorija nepaves ir tai reiškia, jog puikioji šių metų komanda išliks tokia pat puiki iki paskutinės dienos.

Šiaip dienos metu sukosi daug minčių galvoje, bet, žinoma, kai dabar jau jas būtų galima užrašyti, visos jos išsidraikstė po Namibijos laukymę... Vis pagalvoju, kad visai gerai būtų mynimo metu šalia savęs laikyti užrašų knygutę, į kurią galėčiau iš karto užsirašyti į galvą atėjusias mintis, kaip tą pavyzdžiui daro Audrius.

Gal ir gerai, kad paminėjau aš čia tą Audrių. Vakar giedojau ditirambus Aurimui, šiandien pasidalinsiu savo mintimis apie Audrių. Audrius nuo pirmos kelionės dienos man vis atrodo kaip ne savas. Jis šioje kelionėje, tarsi, neegzistuoja - iš jo retai išgirsi žodį, regis, visą laiką paskendęs savuose apmąstymuose ir atsiribojęs nuo to kas vyksta aplinkui. Vakare dažniausiai irgi pasėdi tik kol valgome vakarienę ir tada palinkėjęs visiems labos nakties nueina į palapinę. Nežinau ar jį kažkas slegia, ar jis neranda savęs šioje kelionėje, tačiau žiūrint į jį darosi liūdna. Čia aš matau visai kitokį žmogų nei kad prieš porą metų mačiau Kirgizijoje... Galbūt, jam trūksta Renatos? :)

Praėjusią naktį labai prastai miegojau. Visą laiką kamavo kažkokios psichozinės paranojos ir balansavau ties sąmoningumo ir sapnų pasaulio riba, būsena, kurioje nuolatos vyko vidiniai monologai apie vandens trūkumą, apie menamus upelius, tarsi tos baimės, kurias buvau užspaudęs giliai savyje po truputį pradėjo ropoti į paviršių. Tam, tikriausiai, turėjo ne mažai įtakos ir vakar minėtas karštis bei suvartotas neplanuotai didelis vandens kiekis.

Nepaisant sunkios nakties šiandiena atnešė netikėtą vandens papildymą, kas įpūtė labai laukto optimizmo. Kai kalbėjome su vietiniais apie mūsų planuojamą maršrutą, jie man nieko neminėjo apie vieną pakelės kaimuką, tačiau aš turėjau vilties, jog visgi jame rasime vandens. Taip ir nutiko. Vos priartėjus prie jo, pradėjau dairytis kokios nors gyvasties, kai staiga, kur buvę, kur nebuvę, iš krūmų išlindo trys vietiniai.

Šiaip ne taip, gestų kalba paaiškinus ko mes iš jų norime (vietinių genčių žmonės angliškai paprastai arba nekalba, arba kalba labai primityviai), jie mus nusivedė prie savo gyvulių. Čia stovėjo daug vandens bačkų ir kaip paaiškėjo, siurblys, kuris iš po žemės pumpuoja vandenį. Užkūrę savo „pragaro mašina“ (kitaip tariant, pompą), šalia kurios net žemė drebėjo, paleido vandenį. Mano liūdesiui, nepaisant to, jog jis tekėjo iš po žemių, jis buvo labiau drungnas nei šaltas ir turėjo tam tikrą, nelabai malonų prieskonį. Bet, žinoma, kai rinktis neturi iš ko, tinka tai ką gauni. 

Tiesa, kaip paaiškėjo prisipylus, vandenį gavome ne už dyką – paprašė susimokėti. Suma buvo nedidelė, bet tai vis tiek palieka nelabai smagų jausmą ir nejučiomis imi lyginti žmones su Azijos gyventojais, kur ne tik, kad tave pasitinka išskėstomis rankomis, pasikviečia pas save, pavaišina arbata, o kartais ir pietumis, bet dar būna, kad tiesiog iš tolo pamatę atbėga ir atneša ką nors. Žmonių suvokimas apie svetingumą čia visai kitoks ir nesunku pasijusti, tarsi, į tave žiūrėtų kaip į „turtingą užsenietį, kurį galima numelžti“. Aišku, lyginti gyvenimus irgi yra sunku ir reikia suprasti, kad čia gyvenančių žmonių gyvenimai yra nesulyginamai sunkesni (pradedant tuo pačiu vandens trūkumu ir baigiant tuo, kad čia nelabai kas auga, tad maistą užsiauginti irgi yra problematiška). Bet kuriuo atveju, likome dėkingi už taip trūkstamą vandens papildymą.
 
Šiandien mane taip pat pradėjo neraminti kitas dalykas – labai nelygus mūsų komandos narių tempas. Tempo skirtumas būdavo beveik visose kelionėse ir tai yra gan natūralu, tačiau, jaučiu, jog šioje kelionėje jis yra ypatingai didelis. Stoti sulaukti lėtesnių kolegų tenka dažnai, o laukimai būna ganėtinai ilgi. Aš puikiai suprantu, jog šito dalyko nepakeisi, negali versti žmonių priimti greitesnį tempą, nes tai neduotų nieko gero, tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad tai neima varginti. Negana to, kad tai vargina, neramina ir bendras įveikiamų kilometrų kiekis, kylantis iš šito lėto tempo. Neskaičiuojant pirmų poros dienų, mums sunkiai sekasi įveikti vos 30km per dieną. 

Šį komandos pasidalinimą, manau, labiausiai lemia kolegų naudojamos plonesnės padangos, kurios ženkliai prasčiau važiuoja per šiuos smėlynus. Tiesa, storosios padangos taip pat turi savo minusų - jos kur kas mažiau atsparios dygliams, kurių čia yra tikrai daug. Mums su Konstantinu jau spėjo išsivystyti fobija nuvežti dviratį nuo kelio, nes momentaliai pagauni kokį spyglį. Spygliai čia yra dideli, kieti ir jų yra daug. Šiandien suskaičiavome, jog penktąją kelionės dieną padangas esame pradūrę 16 kartų. Kai kuriais atvejais buvo net po kelis pradūrimus vienu ypu. Tai yra totalus košmaras, su kuriuo man dar jokioje kelionėje neteko susidurti ir mes tam esame absoliučiai nepasiruošę. Sveikų kamerų jau nebeturime, tad dabar užduotis yra surasti mažiausiai subadytas kameras ir lopyti jas, viliantis, jog išvažiavus arčiau vandenyno sumažės dygliuotos augmenijos.

Dieną užbaigėme, pirmą kartą Namibijoje, susikurdami laužą. Buvo fantastinis vakaras - savanos ramybė, rusenanti ugnis, nepažintomis žvaigždėmis nusėtas pietų pusrutulio dangus ir netylantys pasakojimai prie laužo. Atsirėmęs į Konstantino „bananą“ (pripučiamą maišą, kurį dėl jo geltonos spalvos ir pailgos formos mes praminėme „bananu“) ir žiūrėdamas į dangų ištariau – „va čia yra gyvenimas“.
Komentarai:

Ai, tai tada kalbi apie mineralines priemaišas. Taip, jeigu jų bus daug vandenyje, tada nepripratęs organizmas gali įvairiai sureaguoti. Bet nuo jų nepadeda vandens filtravimas (bent jau tas paprastas turistinis)

Algirdas : 2017-08-03 22:45

Pasidomėjau ir supratau kaip veikia tavo aparatas. Kai kalbu apie cheminę taršą neturiu omeny žmogaus.Karšto klimato zonose yra daug visokių elementų ir jie lengvai ištirpsta vandenyje. Tokį vandenį išgėrus gali visaip sureaguoti organizmas. mirtinai pavojingas nėra bet per laiką geriant poveikis pasireiškia, todėl ir sakau kad vietiniai gerai žino arba ne :)

Tomas : 2017-08-03 10:04

Ne, Tomai, mes kažkaip nesusikalbam :) Jis nevalo sūrumo iš vandens. Čia jau būtų vandens desalinizatorius, kas kainuotų kosminius pinigus, svertų daug svorio ir būtų ypatingai lėtas daiktas (domėjausi ir tokiais prieš kelionę). Mano aparatukas paima druskos prisotintą tirpalą ir paleidęs elektrą sukuria chloro tirpalą (nežinau kaip tai chemiškai veikia - su chemija nedraugauju), kurį supili į vandenį ir tada jis žudo visas bakterijas ir virusus. Dabar pažiūrėjau, jog cheminių teršalų nevalo. Dėl cheminės taršos - nesutinku. Manau, jog neišsivysčiusiose šalyse, kur mažai gyventoju (tuo pačiu ir pramonė neišvystyta), kur kas didesnė rizika yra virusų ir bakterijų nei cheminių teršalų. Vietiniai nenaudoja jokios chemijos, jie jos neturi ir jos jiem nereikia, gamyklų irgi nėra, kažkokių cheminių trąšų, juolabiau niekas neturi. Taigi, nelabai realu būtų manyti, kad yra pavojus dėl cheminės taršos.

Algirdas : 2017-08-02 22:23

Kur kraštai gausiai apgyvendinti žmonių tai aišku kad bet koks vanduo iš aplinkos yra pavojingas dėl savo bakterijų. Bet keliauji po tokias šalis kur žmonių mažai, tai aktualiau yra cheminė tarša. Dažniausiai karšto klimato zonose randama visa Mendelejevo lentelė cheminių elementų, todėl reik būt atsargiam. Bet jei vietiniai geria, tai tikimybė, kad vanduo - neužterštas chemiškai. Aš supratau, kad tavo filtras valo sūrų vandenį, nes chlorą atskiria. Bet jei išskiria chlorą, tai vadinas žudo bakterijas.

Tomas : 2017-08-02 21:57

Tomai, vietiniai nėra geriausias indikatorius, kadangi jų organizmai dažnai būna prisitaikę prie geriamo vandens švaros. Tarkime Indijoje vietiniai geria tokį vandenį, kurio europiečiams visiškai nerekomenduojama gerti. Tabletėse nėra nieko magiško, jos paprastai būna chloro pagrindu. Jeigu atidžiau paskaitytumėte mano komentarą, mano turėtas vandens filtras pagamina tą patį mišinį, kurį duoda tos chloro tabletės. Ar toks mišinys valo chemines priemaišas - nežinau, nesidomėjau, mūsų atveju tai nebuvo aktualu, tačiau bakterijas ir virusus jis žudo.

Algirdas : 2017-08-02 17:35

Apie vandens valymą reiktų žinoti. Elektrolizinis filtras nesu apie tokį girdėjęs, bet pagal jo pavadinimą jis turėtų kažkiek apvalyti nuo cheminių priemaišų. Tai aktualu, tačiau jos nenužudo bakterijų, kurios yra pavojingiausios kelionėse nes sukelia diarėja :) Visos "magic" tabletes, dažniausiai turi chloro ir yra skirtos bakterijom žudyti, tai būna aktualu geriant paviršinį vandenį. Bet geriausias indikatorius yra vietiniai, jei jie geria jokio valymo nereik.

Tomas : 2017-08-02 11:36

Vežėmės elektrolizinį filtrą, kuris iš druskos ir vandens paruošia kažkokį chloro tirpalą, kurį supylus į vandenį jis dezinfekuojasi (veikia, kaip suprantu, tuo pačiu principu kaip tabletės, tik tablečių nereikia pirkti). Nepaisant to, aš jį panaudojau tik porą kartų, kai iš gertuvės pradėjo per daug dvokti. Kadangi visas vanduo, kurį naudojome būdavo iš po žemių, atitekantis per kranelius, kuriuos patys vietiniai irgi naudodavo gėrimui, tai nematėm reikalo filtruoti.

Algirdas : 2017-08-02 09:37

O kaip vandenį gėrėte, dėjote tą magic tabletę, kuri išvalo? (mačiau kariškoje "išgyvenimo" dėžutėje tokių).

Sigita : 2017-08-02 09:21
Nuotraukos:
IMG_7417.jpg
IMG_7419.jpg
IMG_7424.jpg
IMG_7431.jpg
Pirmasis laužas Namibijoje
Algirdas (2017-06-28 23:55)
Nu va, vakar džiaugiausi, kad buvo sąlyginai lengva diena, šiandien "pasidžiaugsiu", jog buvo beprotiškai sunki diena :D Atrodo, kad dienos lyg Amerikietiškuose kalneliuose – tai sunkios, tai lengvos, tai sunkios, tai lengvos... Iš tiesų, vakar nusukus į mūsų naująjį kelią ir prasidėjo visos problemos. Kelio kokybė smarkiai suprastėjo - iš sugreidinto žvyrkelio kelias pavirto tiesiog vėžėmis. Vėžios retsykiais ėjo per, vasaros metu čia tekančias upes, kurių vagos šiuo metų laiku yra gilaus, gilaus smėlio. Tokio gilaus, kad tenka sudėti visas jėgas bandant prastumti dviratį per jį. Negana to, kelias ėjo visą laiką aukštyn ir tais tarpais, kai nebūdavo smėlėtas, būdavo nubarstytas biriais akmenukais. Per tuos akmenukus pajėgdavo pravažiuoti nebent Aurimas.
 
A, beje, kad jau paminėjau Aurimą, pakalbėkime apie jį :) Šiandien vakare, kai visi sėdėjome prie vakarienės "stalo", viešai pareiškiau, jog Aurimas yra antras mano sutiktas žmogus (kelionės metu), kuris yra ryškiai fiziškai už mane stipresnis. Nuskambėjo gal kiek pagyrūniškai, bet intensija mano visai ne tokia buvo :) Nelaikau aš savęs ypatingai stipriu, bet, manau, jog esu pakankamai užsispyręs ir ištvermingas, ir kelionių metu yra tikrai buvę stiprių kompanijonų, bet jie dažniausiai išsikvėpdavo arba palūždavo psichologiškai, arba tas fizinis pajėgumas nebūdavo tiek ryškiai didesnis, kad galėtum nedvejodamas teigti, jog jis yra tikrai stipresnis. Tuo tarpu Aurimas fiziškai yra tikrai labai pajėgus. Tai, turbūt, turėtų būti gan akivaizdu vien pažiūrėjus į jo sudėjimą, tačiau man dvejonių kėlė tai, kaip jam seksis atlaikyti nuolatinį krūvį su nedideliu kiekiu maisto. Vis dėl to dideliam kūnui palaikyti reikia ir daugiau išteklių... Na, bet bent jau šią, ketvirtąją kelionės dieną, panašu, jog Namibija jo palaužti nei psichologiškai, nei fiziškai, nepajėgs. Dėl to, kai skaitysite mano keiksnojimusis, jog buvo labai sunki diena, turėkit omeny, kad Aurimui ji, turbūt, nebuvo tokia sunki :D
 
Pereikime prie šios dienos ir kuo ji MAN buvo tokia sunki. Jau nuo pat ryto buvo aišku, kad diena ir vėl bus karšta. 9val GPS'as rodė 30 laipsnių, o mes, vos pajudėję, tęsėme kilimą aukštyn tais pačiais smėlėtais keliais. Kažkuriuo metu į galvą sugrįžo vietinių žmonių mimimkos, kai pasakydavome jiems kokį maršrutą pasirinkome ir šį kartą jos turėjo kur kas daugiau prasmės...
 
Pamenu, kai atėjo pietūs (apie 13:30) mes net nebuvome "nuvažiavę" 15km. Tai reiškė, jog per 5val. arimo, mes neįveikėme atstumo, kurį Lietuvoje atsipūtęs galėtum numinti per ne pilną valandą... Ką ten numinti – galėtum nueiti pėstute ir dar laiko liktų...
 
Pietų stojome šalia kelio, po miniatiūriniu medžio metamu šešėliu. Kadangi medis (kaip ir dauguma medžių čia) buvo visumoje be lapu, tai tas šešėlis buvo daugiau menamas nei realus, bet to užteko, kad po juo galėtume bent trumpam pasislėpti nuo negailestingai, ketvirtą dieną iš eilės, plieskiančios saulės. Susėdus, atkreipiau kolegų dėmesį, jog sėdime visai kaip vietinės karvės - jos čia visos taip pat glaudžiasi po tais menkais medeliais.
 
Pavalgius, tęsėme kančias toliau. Prieš akis laukė du statūs pakilimai. Tiesa, gąsdino ne tiek patys pakilimai, kurie nebuvo labai aukšti, kiek upių pragraužtomis vagomis ėjęs kelias. Kai tai sudedi su stačiu pakilimu bei ypatingai sunkiu dviračiu, gauni mažai džiaugsmo teikiantį derinuką. Taigi, pakilimas buvo sunkus ir, sakyčiau, gan pavojingas, nes bet kurią akimirką galėjai neišlaikęs dviračio pasileisti kūliais žemyn. Tačiau šioje vietoje sublizgėjo komandos vienybė. Su nedideliu paraginimu, naujieji ir stiprieji komandos draugai puolė padėti merginoms, tad vedini optimizmo ir šypsenų veiduose įveikėme tuos nelemtus kalnus!
 
Likusi dalis dienos buvo ženkliai lengvesnė. Pradėjome leistis žemyn, kelias pasidarė šiek tiek labiau važiuojamas, tad vėl sugrįžo viltis suspėti per tris dienas pasiekti Orupembe. Tą padaryti labai reikėtų, nes mūsų „life bar‘as“ (kompiuteriniuose žaidimuose paprastai herojai turi gyvybių matuoklį, kuris ir vadinasi „life bar“), kuris mūsų atveju rodo likusio vandens kiekį, nepaliaujamai ir negailestingai traukiasi... Aš per šiandien išgėriau apie 5-6L ir čia stengdamasis taupyti vandenį. Bet ką ten pritaupysi... Taupyti čia gali nebent sveikatos sąskaita, ko daryti nereikėtų.
 
Reziumė, keliauti - sunku, Aurimas – stiprus, o komanda – vieninga J Su šia pozityvia mintimi ir baigsiu šį įrašą. Tiesa, rytoj laukia žymioji lūžio diena, tad bus matyti kaip mūsų vienybė atlaikys ją. Tiems, kurie nežino ar pamiršo, primenu, jog aš esu išvedęs teoriją, pasak kurios penktoji kelionės diena yra kertinė – jeigu per penktąją dieną niekas su niekuo nesusipyksta, tai kelionė praeis be konfliktų. Taigi, bus matyt kas bus rytoj ir ar pasiteisins manoji teorija :)
Komentarai:

Galėsiu asmeniškai pasakyti :)

Algirdas : 2017-07-31 14:55

Tai dabar jau turi pasakyti, kas buvo pirmasis stipruolis! :-))

Dalia : 2017-07-31 14:45
Nuotraukos:
IMG_7363.jpg
IMG_7368.jpg
IMG_7370.jpg
Nepavykęs bandymas padaryti bendrą nuotrauką su vietiniais...
Pradėjus leistis žemyn, kelias pasidarė lengvesnis... :D
IMG_7398.jpg
Algirdas (2017-06-27 23:55)
Sakyčiau, kad po vakar tragiškos dienos, šiandiena buvo sąlyginai lengva. Važiavome daug mažiau kilometrų, tiesa, nemažai buvo kilimo, o ir palikome pagrindinį kelią, tad kelias smarkiai subjuro. Jeigu iki tol galėjome daugiausia minti, su kartkartėmis prasistumiamomis išdžiūvusių upių vagomis, tai dabar galime kartkartėmis minti. Šiaip kelyje vyrauja smėlis ir smulkūs akmenys, kurių kai susidaro kritinė masė, užklimsti lygiai taip pat kaip smėlyje ir tuo mynimas baigiasi. Tiesa, labai džiaugiuosi, jog Namibija yra ta šalis, į kurią aš nusprendžiau aprengti savo dviratuką storesnėmis padangomis. Jos smarkiai padidino pravažiuojamumą. Aišku, kai smėlis tampa tikrai gilus, smingam visi - nebent Aurimas kartais sugeba pravaryti „ant jėgos“. 

Kas dar džiugino, tai, kad išvažiavus iš pagrindiniojo kelio šiek tiek pasikeitė ir aplinka. Net nežinau kaip čia ją apibūdinti, bet žinau, kad šiandien man buvo smagiau važiuoti ja. Negana to, dargi ir saulė kaitino ne taip stipriai. Jeigu vakar dieną temperatūra siekė 36 laipsnius, tai šiandien, jeigu neklystu maksimumas buvo ties 32. Be to ėmė vėsti daug anksčiau ir į pavakarę pasidarė vos 25 laipsniai, kas atrodė kaip visiška palaima.

Kelionės monotoniją šiek tiek praskaidrino ir privažiuotas miestelis - Etanga, kurį turėjome pravažiuoti dar vakar, bet dėl pirmą dieną patirto padangų fiasko, to negalėjome padaryti. Miestelis skurdus ir paprastas. Turėjo vieną parduotuvę, kurioje nieko doro neradome, tačiau prie jos bandėme pasikonsultuoti dėl tolimesnio kelio. Po pokalbio su vietiniais, galutinai nusprendžiau atsisakyti sunkiosios perėjos ir bandyti važiuoti trumpesniuoju keliu. Tiesa, kalbintas vietinis sakė, jog tiek vienas, tiek kitas kelias yra "broken" (angl. „sulužęs“, jei pažodžiui). Tai daug vilčių jam nekeliu...

Susėdome papietauti miestelio „centre“, kuris buvo tiesiog išdžiūvusi galingos upės vaga, apaugusi iš visų pusių krūmynais, tad jautėmės pasislėpę nuo pasaulio. Šalia stovėjo galingas medis, po kuriuo susidarė neblogas šešėlis, tad po juo ir įsikūrėme. Bevalgant atėjo visa krūva vaikų, kurie mūsų nuostabai buvo ganėtinai santūrūs ir, priešingai nei Mongolijoje, nepuolė prie mūsų prašydami saldainių, o tiesiog iš tolo mus stebėjo. Ta proga pasikvietėme juos arčiau ir padarėme bendrą nuotrauką.

Šis miestelis mums buvo svarbus tuom, kad žinojome, kad jame galėsime pasipildyti senkančius vandens resursus. Šis žinojimas buvo ypatingai malonus, nes galėjai minti ir gerti netaupydamas vandens, negalvodamas, jog gali jo pritrūkti. Prieš kelionę nujaučiau, jog tas žinojimas, kad turi labai limituotą resursą, be kurio neišgyvensi, mane labai veiks, tačiau kol kas dar sugebu susidoroti su juo ir nepasiduoti tam panikos jausmui, kylančiam viduje, kai guli naktį palapinėje, vidury niekur, svetimam krašte, apsikabinęs buteliuką vandens... (Įvykių dramatizacija! :D) Bet kuriuo atveju jis tikrai neprideda kelionei žavesio ir tas žavesys atsiras nebent prisiminimuose, kai pasakosi draugams apie tai kaip buvo sunku ir svetimų žmonių akyse sukelsi tą „wow faktorių“ (arba, gal greičiau, „kai jie debilai“...). Visgi, kai pagalvoji, per visus sudėjus, mes vežamės 120L. Tai yra toks kiekis vandens, kad galėtum užpildyti juo vidutinio dydžio vonią!

Sekantis keliones tikslas yra Orupembe „didmiestis“ (suprask, kokios pora trobų...), kurį turėtume privažiuoti, velgi, už trijų dienų. Kaip ir minėjau, kelias, vedantis į jį, visiškai nedžiugina. Kai pirmą dieną Opuwo guesthouse'e paklausiau moteriškės apie šį maršrutą, ji susiėmė už galvos ir sake „o viešpatie! aš maniau jūs čia kokį ratuką apsuksit su tais savo dviračiais...“
 
Su ryšiu čia, kaip ir ankstesnėse kelionėse - ne kažką. Net ir miestelyje geriausia ką buvo galima pagauti tai EDGE ryšį, kuris iš penkto karto taip ir nepajėgė užkrauti man mūsų puslapio. Visgi, kad ir kokia išsivysčiusi ta Namibija – čia visgi yra Afrika. Su šia mintimi, keliauju i sapnų karalystę, tad labanakt.
 
Nuotraukos:
Bandau išsiaiškinti dėl kelio kokybės
Vietinė chebrytė aptarinėja dienos įvykius šalia Etangos parduotuvės :D
Kartu su Etangos kaimelio vaikais
IMG_7362.jpg
Aurimas (2017-06-27 16:12)
Tika atvykom i Etangos miesteli. Cia mums pavyko pasipildyti vandens atsargas, nes karstis svyruoja nuo 30 iki 38. O ikalniu vis daugeja ir reikalauja jegu :-) Dienos trukme taip pat stebina, 6:30 val. Jau stebime zvaigzdes ir megaujames vakariene. Dabar judame toliau ir uz 3 dienu vel pildysim vandeni!
Komentarai:

Taip, pernai Mongolijoj buvo tokie tarpai: žinutė rugpjūčio 17, paskui tik rugpjūčio 25; po to - 30. Kirgizijoj užpernai buvo tarpas tarp rugpjūčio 4 ir 16, tada iki 20. Reikia žiūrėt į žemėlapį - kada priartės prie miestelių, ar bent tankesnių gyvenviečių, tada vilties gauti žinią daugiau. Taip jau susiklostę, kad Špikis pamėgęs keliones su mažai civilizacijos ir ryšio - todėl jos tokios ir įdomios.

st_ : 2017-07-02 20:56

Pernai Mongolijoje irgi buvo kelioms dienoms prašapę be jokio ryšio. Įveiktas maršrutas buvo update'intas vėliau. Laukiam.

Sigita : 2017-06-30 14:01

Ok.. jei neturi mobilaus ryšio.. kodėl lokaciją neatsinaujina palydovų pagalba?? :/ Nepatinka man...

Ewi : 2017-06-30 12:53

Jums gerai: jūs visi kartu, matot, žinot, jaučiat, o mums belieka tikėtis, kad viskas tvarkoj... Susitariam: mes jums vandenį, jūs mums žinutes apie save...

Kęstas : 2017-06-29 09:15

Na taip, su ryšiu prastoka. Tikėkimės, kad vanduo susijęs su internetu ir gal jau rytoj gausim kokią žinutę. Labai norėtųsi žinoti, kaip sekasi, bet... Tikėkimės, vandens turite ir dar nenusibodote vienas kitam... Sėkmės!

Romobite : 2017-06-29 08:15

Kažin, vanduo su internetu susijęs, ar ne - taip nekantru, kaip jums sekasi, antra diena tylu.... Tikiuosi, viskas OK. :)

Sigita : 2017-06-29 00:06

O dieve, kaip karšta... aš turbūt negalėčiau ištverti tokio karščio net nemindama. O gal klimatas labai sausas, tai taip nesijaučia? Smagu, kad viskas gerai!

Dalia : 2017-06-27 15:10

Labai laukiam kiekvieno pasisakymo.Mintimis su jumis keliaujame kasdien, bet va gyvas žodis iš taip toli nuspalvina mūsų vaizduotę, padeda laukti jūsų grįžtančių .Sėkmės sėkmės jums !!

Jovita : 2017-06-27 15:07
Algirdas (2017-06-26 23:55)
Jeigu atvirai, tai man baisu. Šiandien temperatura per pietus siekė 36-38 laipsnius. Nesuprantu kodėl. Skaičiau bent trijuose skirtinguose šaltiniuose, kad vidutinė dienos temperatūra yra 25 laipsniai. Tai iš kur, po velnių čia šitie karščiai?.. Galvotum, kad gal kokios anomalijos, bet iš vietinių kalbų - nepanašu į tai. Dar baisiau nei pats karštis yra faktas, jog mes visą dieną esame priversti minti "ant saulės". Nepaisant to, jog aplink kelią yra medelių, tačiau jie visiškai nedengia kelio ir tik į dienos pabaigą gali surasti kokį vieną kitą pavėsiuką. Viso to rezultatas, kad šiandien nors nuvažiavome neypatingai daug - apie 50km, keliu, kuris nebuvo nei labai status, nei labai smėlėtas, nei labai akmenuotas, vakare visi jautėsi daugiau ar mažiau nusikalę. Būti nusikalusiam nėra blogai - juk mes ne lengvų kelių atvažiavome ieškoti, tačiau kai tą nusikalimą lemia fiziologiniai dalykai, kai jauti, jog tave vargina būtent buvimas toje saulėje - tai jau yra rimčiau. 

Šiuo metu važiuojame +/- apgyvendintomis vietovemis, t.y. kas kokie 10km pravažiuodami kokį mažą kaimuką (galbūt, reikėtų sakyti, kelių trobų gyvenvietę), kurioje, manau, gautume vandens. Tas šiek tiek ramina, nes vanduo nyksta akyse - per šias dvi dienas aš asmeniškai nuo ~22L vandens rezervo sumažėjau iki ~10L rezervo. Atorodo geriu daug, bet visiškai nesijaučia, kad tą daryčiau užtektinai. Pavyzdžiui tualete šiandien buvau du kartus - tik atsikėlęs ir prieš einant miegoti. Taigi, situacija yra sunki. 

Prieš pat išvažiuojant į kelionę, buvau sugalvojęs pailginti maršrutą, pridėdamas vieną sudėtingą perėję pradžioje. Pakalbėjus Opuwo kaime su vietiniais ir išgyvenus šias pirmas dienas nusprendžiau šių planų atsisakyti. Važiavimas net ir šiais gerais keliais yra sudėtingas, tad, manau, įvertinant šį karštį, vežamą svorį ir tai, kad vietiniai sako, jog ta perėja būtų ypatingai sudėtinga, bandyti ją įveikti vien dėl įveikimo būtų per daug rizikinga ir kvaila. Žemėlapyje pažymėtas kitas kelias, kuriuo ją ir bandysime apvažiuoti. Koks ten tas kelias - nežinia, dar bandysiu paklausinėti vietinių artėjančiame kaimuke, bet viliuosi, jog jis bus padoresnis. 

Pati Namibija šiandien irgi džiugino labai nedaug. Kelias eina tiesiai per savaną, važiuojame dulkėtu žvyrkeliu, aplink krumokšnių ir vidutinio dydžio medelių pievos. Vaizdas Afrikietiškas, bet kvepiantis monotonija. Galbūt čia tas karštis kalba, bet jis tiesiog nedžiugino. Labai tikiuosi, jog tiek vaizdai, tiek temperatūra, tiek savijauta po dienos mynimo pradės gerėti. Jeigu ne - bijau, jog ši kelionė galėjo būti klaida. 

Beje, šiandien Afrika gąsdino ne vien temperatūra. Prieš kelionę buvau girdėjęs apie čia "besiganančius" skorpionus, tad ką Jūs manote?.. Bevalgant vakarienę, Rūta pakėlė nuo žemės akmenį, o po juo patogiai įsitaisęs, sėdėjo mažas skorpionas (kiek esame girdėję, maži paprastai reiškia pavojingesni). Negana to, vos sustojus Konstantinas užmatė vabalą, kuris dydžio sulyg peraugusiu tarantulu ir kuris, pasak Konstantino, turėjo gėluonį. Kitaip tariant kilnoti akmenis Namibijoje reikia atsargiai...

Jeigu šis įrašas atrodo pesimistiškas, tai, turbūt, dėl to, kad jis toks ir yra.

Beje, šiandien mano mamyte švenčia savo gimtadienį. Visą dieną vis ieškojau mobilaus ryšio, kad galėčiau ją pasveikinti, bet taip ir nepavyko jo surasti... Labai tikiuosi, jog bent jau mūsų buvimo vietos koordinatės nuėjo, kad galėtų žinoti, jog mes sveiki, gyvi ir dar judantys. Galbūt, bent tai ją kažkiek nuramins...
Komentarai:

Hahahaha, man atrodo, ten Jura buvo!

Dalia : 2017-07-30 21:23

Manau tą spiegimą atsimena visi ten buvę :D Tik nežinau ar Jura, ar Dalia labiau spiegė :D

Algirdas : 2017-07-30 14:56

Aha, aš pamenu, kai į mano ir Juros palatkę Lietuvoj pelytė įsliūkino ir pradėjo lakstyt per miegmaišius, aš vos infarkto negavau iš siaubo :-))

Dalia : 2017-07-30 12:48

Tomai, arba pavyzdžiui guldamasis į miegmaišį prispausi jį, patyliukais įsliūkinusį į prasektą palapinę ;) bet kuriuo atveju, tokie vietos gyventojai mūsų nedžiugino :)

Algirdas : 2017-07-30 00:22

Kiliojat akmenis ir tikėtės, kad nieko nebus:) tai geriausia slėptuvė dykumoj/ savanoj. Jums gamtininko į kelionę reik, išsklaidys jum visus mitus apie vabalus su gėluonimis. Anie paprastau nepuola nebent suspausi delne pagavęs , tada gal ką ir padarys.tas galioja visiems bestuburiams ir gyvatėm.

Tomas : 2017-07-29 23:03

Gal ir gerai, kad tik būtuoju laiku papostinai! :-))

Dalia : 2017-07-29 22:15

Graži foto mamai gavosi!

DonRomaso : 2017-07-29 21:36
Nuotraukos:
IMG_6566.jpg
Ilgas ir monotoniškas kelias...
IMG_6575.jpg
IMG_6579.jpg
Sveikinimas mamai su 65-uoju gimtadieniu
Algirdas (2017-06-25 23:45)
Tai ką... Startavome. Vakar vakare sutarėme su vairuotojų, jog šis 8 val. ryto atvažiuos paimti mūsų dviračių dėžių, kurias pasaugos iki kelionės pabaigos. Su Dagne susitarėme, jog užsistatome žadintuvą, 7:30 nuėjome miegoti. Prabundu, pažiūriu į laikrodį - 7:50. Staiga persmelkia mintis, jog žadintuvas neskambėjo ir vairuotojas bus vietoje po 10min. Puoliau į paniką! Šokau iš lovos, pažadinau Dagnę, puolėme traukti dviračius iš dėžių, daiktus iš tašių... Dagnė nulėkė pažadinti Audriaus, grįžta į kambarį susinervinusi - pasirodo yra ne 7:50, bet 6:50. Tiesiog Dagnės laikrodis rodė Amsterdamo laiką :).

Rezultate viskas išėjo į naudą. Atsikėlus taip anksti, neskubėdami susikuitėme ir pradėjome rinkti dviračius. 9val. nuėjome papusryčiauti, kuriuos buvo paruošusi viešbutuko šeimininkė. Pusryčiai buvo gan juokingi - pora nedidelių kiaušinių, iš kurių padaryta kiaušinienė ir dešrelė. Gerai, kad buvo galima pasiimti ir sausų dribsnių su jogurtu, tai bent jie užkišo, bet vis tiek... Ne grikiai :) Pavalgę pusryčius, jau ruošėmės išvažiuoti, kai paaiškėjo, jog šalia esantis pastatas yra nedidelė koplytėlė, kurioje kaip tik prasidėjo pamaldos. Aplink šurmuliavo daug žmonių, visi buvo labai linksmi, iš vidaus sklido linksma muzika, o prie durų šoko pora merginų. Pasiteiravę viešbutuko šeimininkės ar niekas nieko blogo nepagalvos, jei mes užeisime pasižiūrėti, įkišome nosį pro duris. Viduje vyko tikra šventė - kažkas panašaus, ką galima pamatyti amerikietiškuose filmuose, kur juodaodžių bažnyčiose vyksta pamaldos. Tai čia vienas prie vieno. Garsiai grojo linksma muzika, visi šoko ir dainavo, atrodė labai smagiai. Aš pagautas bendros nuotaikos, arba kaip man tuo metu atrodė - psichozės pradėjau irgi šiek tiek judėti. Tai privertė nusišypsoti ir kiek skersai į mus žiūrėjusius vietinius.

Vyko kažkas tokio: https://www.youtube.com/watch?v=IQqVglW06hQ

Išjudėjome iš Opuwo, matyt, vėlai - apie 12 val. Turint omeny, kad čia saulė leidžiasi 17:30, šis laikas ateityje turės smarkiai pasikeisti, bet kadangi vakar atvykome labai vėlai ir nesinorėjo jau pirmą dieną persistengti, tai tam kartui laikau, jog viskas yra ok. Tiesa startas buvo sudėtingas. Dalis komandos pirmą kartą keliavo su tokiu bagažu ir ryškiai tam buvo nepasiruošę ;) Daiktai vis krito, timpos nelaikė, tad kas keli kilometrai vis tekdavo stoti, persipakuoti, pritvirtinti timpas ir pan. Bevažiuojant, išryškėjo ir pirmoji techninė problema. Pasirodo Algirdas, matyt, iš tos rytinės panikos, pamiršo normaliai prisisukti pedalus. To pasekmėje išsimalė varžtas ir ėmė nebesilaikyti pedalas, o jo prisukti nebeišėjo. Labai susinervinau dėl to, nes tai buvo visiškai nereikalingas, absoliučiai kvailas dalykas, kuris galėjo potencialiai pavirsti į milžinišką problemą - juk be pedalo neminsi, o mes neturėjome nei atsarginio švaistiklio, nei įrankių jam keisti, nei buvo realu jį rasti kur nors aplinkui... Taigi, keli kilometrai praėjo kaip ant adatų... Bet tada, varžtas atsistojo į reikiamą padėtį, prisukom, kiek pajėgėm ir tam kartui, atrodo, jog jis laiko. Labai tikiuosi, jog iki kelionės galo taip ir laikys.

Tiesa, netrukus tos adatos materializavosi į realias adatas... Sustojome pietų ir visiškai nesusimastę, pasivedėme dviračius nuo kelio į pavėsį. Nepamenu, kuris pirmas suprato kokią klaidą padarėm, bet staigą, viena po kitos ėmė leistis padangos. Pasirodo, Afrikoje viskas išdžiūvę ir visi krumynai yra ypatingai spyglioti. To rezultatas - 8 visiškai subadytos padangos. Aš iš vienos jų ištraukiau apie 10 spyglių. Neatlaikė niekas - nei Schwalbe Marathon Plus (žmonių vadinamos neužmušamomis, kur po 20 000 km gali nuvažiuoti, ar net pasaulį apvažiuoti be pradūrimo) nei Continental'iai, nei Aurimo kinietiškos padaongos :D

Linksma nebuvo, nes aš į kelionę pasiėmiau dvi atsargines kameras ir nenuvažiavęs pirmų 30km jas visas sunaudojau. Kiti komandos nariai - panašiai. Aišku, dar bandysime lopyti senasias, bet kai kalba eina apie 10 spyglių ir mikroskopines skylutes, kurių net nelabai eina surasti, tai gali būti labai sudėtinga. Juolab, kad ir lopų turime ribotą skaičių. Bet kuriuo atveju, dar vieni tokie krūmynai ir gali labai primityviai ir paprastai užsibaigti mūsų kelionė. Čia naujų kamerų ar padangų tikrai nerasi.

Taigi, šis neplanuotas nuotykis lėmė tai, kad stojome neįveikę suplanuoto dienos maršruto ir jau pirmą dieną pasidarėme beveik 20km deficitą. Bet kuriuo atveju, važiavome kiek galėjome, tempėme iki pat saulėlydžio ir sustojome iš karto po to, kai nusileido saulė. Galima atkreipti dėmesį ir į tai, kad temsta čia labai greitai - nors sustojome vos saulei pasislėpus už horizonto, nespėjome net palapinių pasistatyti, kai teko traukti ciklopus (prožektorius ant galvos).

Kitas dalykas, kuris mane dar labai išgąsdino, tai kad vietoj pranašautų 25 laipsnių vidutinės dienos temperatūros šiandien GPS'as rodė 33-34 laipsnius. Prie tokio karščio man asmeniškai yra labai sunku. O su geriamu vandeniu, kaip žinote, čia yra sudetinga. Visi vežamės po 20L vandens, tačiau jį geriame labai greitai. Tikėjausi, kad jo turėtų užtekti 4 dienom, bet dabar darosi panašiau, kad užteks tik 3. Tiesa, bent artimiausias porą dienų jo neturėtume stigti. Vietiniai sakė, kad šiuo keliu, kuriuo važiuojame, bus nemažai pakelės kaimų, kuriuose vandens turėtume rasti. Bet kaip bus ateityje - neaišku :/

Na, bet užbaigti norečiau visgi pozityvia nuotaika. Kai saulė pakrypo laidos link ir kelias nusidažė rausva spalva, o Namibiškose prerijose stojo tyla ir ramybė buvo nesunku suprasti kodėl žmonės čia keliauja ir kodėl aš pats čia atkeliavau. Tai yra tikrai kitoks pasaulis nei kad man kada teko matyti - tiek žmonės, tiek aplinka čia yra kitokie. Tokia tikra Afrika. Tas džiugina. Tikiuosi, jog nepaliaus džiuginti ir toliau :)
Komentarai:

Naujas sezonas prasidėjo. Valio!!! :)

skystis : 2017-07-29 17:40

Nelabai išėjo svarstyti tokio pasirinkimo, nes dienos ir taip trumpos, keliai būdavo labai sunkūs. Pirmas kelias savaites turėjom varyti nuo ryto iki vakaro vien tam, kad neatsilikti nuo grafiko...

Algirdas : 2017-07-29 00:11

Daug vandens geriat, nu bet jei 30 laipsnių turbūt sudėtinga taupyt. Pasirinkimo ryte ir vakare važiuot turbūt irgi nesvarstėt?

Tomas : 2017-07-28 22:52

Smagiausia būdavo, kai bandydavai juos ištraukti iš padangos ir jie sulįsdavo į pirštus.. Ten tokie aštrūs tie spygliai, kad užtenka prie jų prisiliesti ir jie jau sminga...

Algirdas : 2017-07-28 21:38

Na, bent jau gerai, kad spygliai praėjo pro padangas, o ne batų padus!

Dalia : 2017-07-28 19:21

Aha, vietose arčiau pusiaujo, temimas tampa vis staigesnis. Tą labiausiai Irane, kol kas savo piečiausioj lankytoj vietoj pastebėjau, o kaip turėtų būti Namibijoj, kuri dar arčiau "vidurio linijos", tik įsivaizduot galiu..

st_ : 2017-07-28 10:58
Nuotraukos:
IMG_6531.jpg
IMG_6541.jpg
Kelionės pradžia
8 pradurtos kameros - vieni kvaili krūmynai...
IMG_6565.jpg
Algirdas (2017-06-24 23:41)
Nu ką... Iš karto atsiprašau už nerišlų įrašą, esu apie dvi paras nemiegojęs, po 13 val. skrydžio ir 12 val. mikriuko, tad galite įsivaizduoti kaip jaučiuosi... Šiaip ar taip. Viena epopėja po beviltiškai ilgų dviejų dienų baigta - rytoj pradėsime antrąją. Atvykome į savo pradžios tašką - Opuwo miestelį šalia Angolos sienos. Juokinga, kad lėktuvu turėjome praskristi tiesiai virš jo ir po to 12val. važiuoti mikriuku atgal į jį. Na, bet lėktuvas - ne taksi, kur nori neišlipsi.

Namibijos pirmas įspūdis sakyčiau visai geras. Labai nustebino kokia tvarkinga atrodo šalis, kokie tvarkingi miestai. Žmonės čia atrodo irgi gyvena gerai - gatvėse važinėja vien nauji automobiliai, namai išstatyti ganėtinai neblogi. Tiesa, vairuotojo užklausus apie juos supančias 3-4m. aukščio tvoras, šis pripažino, kad didmiesčių priemiesčiuose vakarais tikrai nėra saugu. Na, paguoda galėtų būti nebent ta, kad didmiesčiuose mes nesilankysime :) 

Tiesą pasakius, jaučiuosi absoliučiai be jėgų. Kelionė be galo išvargino ir šiuo metu esu pusiau sapnų karalystėj, tad prieš atsisveikindamas į ją noriu tik pasidžiaugti, jog šiam kartui sveikata atrodo pilnai atsistačiusi visomis prasmėmis, tad jeigu rytoj nepaminsiu, labiausiai tikėtina, jog taip bus dėl savo paties nesugebėjimo minti, nei dėl sveikatos priežasčių :) Komanda irgi kol kas išlieka labai optimistinė. Šiai nakčiai esame apsistoję gan jaukiame guesthouse'e (svečių namai / viešbutukas). Na, o kaip ir minėjau, rytoj pajudame į kelionės pradžią.

Viskas. Algirdas atsisveikina. Interneto korteles įsigijo vos ne visa komanda, tai jeigu pats internetas bus, gal visai jau taip nedingsime iš internetinių platybių.
Komentarai:

Prapuolėt... :/

Dalia : 2017-06-26 17:59

https://www.facebook.com/nkokhi.sa/videos/1243826169001651/?hc_ref=NEWSFEED

Mindaugas : 2017-06-26 09:15

ten vanduo i kita puse sukasi, tai gal ir smegeneles paveike truputi ;))) adaptuosites...

Algirdas : 2017-06-26 04:50
Aurimas (2017-06-24 17:00)
Sveiki draugai! Atskride i Windhuka mus pasitiko giedras dangus, saule, 17 C temperatura ir lengvas vejelis. Visi susitvarke telefonu rysius ir pasipilde saskaitas siuo metu lekiam i Opuwa, kur praleisim pirmaja nakti! Pakelese lakstantys bobuinai ir isdziuves kalvotas reljefas zada neiprasta kelione!
 
Rūta (2017-06-24 14:49)
Mes jau Afrikoj!!!! Pradedam kelione link Opuwo ;)
Komentarai:

Tikiuosi, pirmieji žingsniai nenuvylė. Lauksim žinių. Sėkmės!

Romo bitė : 2017-06-24 14:30

Mažas žingsnelis žengtas: tikiuosi skrydį atlaikėte sėkmingai. Gal ir dviračius atgavote be didesnių nuotykių? Ar labai „laukė“ jūsų ta Afrika. Sėkmės, pasiekiant startinę poziciją! Ir kuo daugiau malonių nuotykių!

Kestas : 2017-06-24 14:00
Algirdas (2017-06-23 13:00)
Kai įlipome į lėktuvą, Dagnė išgirdusi, jog skrisime iki Amsterdamo 2 val. 10 min. ištarė "Kaip ilgai!". Aš tuo tarpu pagalvojau - iki Turmanto traukiniu važiavome 2 val. 30 min. :D
Čia taip sakant šiek tiek peno mintims, o dabar nuo pradžių :D

Vakar atsiguliau į lovą apie 9:30 ir jau buvau beužmiegąs, kai staiga toptelėjo - juk dviračio dėžės tai neapklijavau lipnia juosta... Darbas, kurį atsidėliojau paskutinei sekundei, nes vis galvojau gal dar kokį daiktą prisiminsiu, kuris niekur netilps ir reikės jį projektinti į dviračio dėžę :) Teko šokti iš lovos ir bėgti vynioti dviratuką.

Kai žadintuvas nuskambėjo 4:30 ryto, atsimerkiau ir pagalvojau - chm, tikėjausi, kad bus sunkiau. Iš tiesų, miegojau stebėtinai gerai, užmigti sekėsi neblogai (galbūt, dėl to, kad prieš tai minimum dvi naktis buvau vos miegojęs?..). Apsidžiaugiau, kad ir savijauta buvo daug geresnė nei vakar. Labai tikiuosi, jog ji ir toliau gerės ir, kad bus galima leistis į Namibiškus iššūkius negalvojant apie tai ar sveikata tai leis įgyvendinti. Šiuo metu vis dar kovoju su savo pilvo būkle, bet gal kaip nors apsiramins ir jis...

Atvykome į oro uostą, prasidėjo paskutinės sekundės perpakavimo darbai. Kas keitėsi daiktais, kas bandė apsaugoti savo tašes nuo laukinių, kurie krauna juos į lėktuvus... Dar vakar vyniodamas dviračio dėžę su izoliacija galvojau, jog čia tam tikras menas gaunasi.. Turi galvoti kaip inžinierius - per kurią vietą jie sugebės suplėšyti tavo dėžę.. Kad ir kiek bekeliauju, jie vis tiek nepaliauja stebinę ;D

Antra linksmybė buvo, kad pradėjus check-in'o procesą, mergaitė už stalo pareiškė, jog ji nemato dviračių rezervacijos skrydžiui į Amsterdamą. Aš jai bandžiau rodyti lapą, atspausdintą iš jų sistemos, kurioje aiškiai parašyta "Bicycle - confirmed", bet jai tas nelabai rūpėjo. Akimirkai visi giliau įkvėpėme, kol ji su kažkuo ilgai kalbėjo telefonu ir galiausiai pareiškė, jog viskas gerai, užrezervuos mus iš naujo. Nelabai aš suprantu, kaip tokiose lygiose vietose galima rasti problemų, bet lai...

Viskas vyko labai greitai ir ne už ilgo mes jau sėdėjome laukimo salėje, kur staiga atėjo suvokimas, kad už ne pilnos paros mes būsime priešingame žemės pusrutulyje, už jūrų marių devynių, nepažintame krašte, tarp nepažintų žmonių. Tas tiek pat gąsdina, kiek ir džiugina. Tūrbūt, visgi, kol dar esi čia, tas labiau gąsdina. Paprastai nusiramini, kai patenki ten. Kai atsisėdi ir belieka minti. Tada vėl greitai išsigąsti, kai suvoki, jog tau nesulyginamai sunkiau minti tą dviratį, kuris sveria 70kg, palyginus su tuo, kurį mynei namie, bet prie to įpranti... Ir jau žiūrėk, nepraėjus nei kokiom trim dienom, pasijunti kaip namie :)

Taigi, kas toliau... Dabar atvykome į Amsterdamą, kuriame turime apie 13 val. tarpą tarp skrydžių. Kolegos išlėkė į miestą. Tą planavome daryti visi, tačiau dėl netikėtai sušlubavusios sveikatos, aš dar vakar užsirezervavau mikroskopinio dydžio kambariuką oro uoste esančiame viešbutuke, tad šiuo metu guliu lovoje ir bandau kaupti jėgas prieš sekantį skrydį. O tas skrydis, kurį pradėsime 22:45 vietos laiku, bus gigantiškas... Skrisime 12.5 val. Pakeliui nusileisime Angoloje, tačiau iš lėktuvo neturėtume būti išlaipinti. Na ir galiausiai šeštadienį, 10:10 vietos laiku (Lietuvoje bus 12:10) turėtume nusileisti Vindhuke.

Tai tiek tų žinių. Dabar bandysiu truputį pasnausti...
Komentarai:

Gaila, kad nepamatysi Amsterdamo, miesto - dviračių rojaus. Nebent grįžtant bus proga? :) o kol gali - ilsėkis ir sveik!

st_ : 2017-06-23 20:25

Nusiraminkit! Atsipalaiduokit! Dabar jau kas buvo, tas liko... Ką pamiršot, to neįsidėsi... Atbuliniu bėgiu lėktuvai neskraido... Susikaupkit, susitelkit - Jūsų laukia neeilinis žygis!!!

Kęstas : 2017-06-23 19:50

Labai miela matyti jūs tokius linksmus ir atsipalaidavusius prieš naująjį Nuotykį. Palankaus jums vėjo!

Aušra S. : 2017-06-23 17:09

Kol kas komandos atmosfera iš tikrųjų labai gera, tad yra tikimybė, jog ir pabaigoje tokių nuotraukų bus :) Dalia, jo, panašu, jog Namibai laiko nepersukinėja

Algirdas : 2017-06-23 15:28

Hm, pasižiūrėjau, kad šiaip tai juostos skirtingos, bet turbūt dėl laikrodžių persukinėjimo atsidūrėme tame pačiame laike! :-)

Dalia : 2017-06-23 15:08

Hey hey, būsime toj pačioj laiko juostoj! :)) Linkiu sklandžios pradžios Namibijoj ir sveikatos pagerėjimo! Lauksiu tolesnių įrašų,

Dalia : 2017-06-23 15:02

Būtų smagu pamatyti tokias nuotaikas ir baigus žygį. Sėkmės jums ir te nugali minantys!

Romo bitė : 2017-06-23 14:41
Nuotraukos:
Žygis prasideda!
Algirdas (2017-06-22 18:32)
Ar Jūs tam nusiteikę? Ar Jūs tam pasiruošę? Net jeigu ir nenusiteikę ir nepasiruošę, bent jau mes, kito varianto nelabai beturime :) Viskas supirkta, viskas paruošta ir štai vos už maždaug 12val. laipinsimės į lėktuvą, pakeliui link savo naujo iššūkio - Namibijos. Turiu pripažinti, kad šiais metais jauduliukas pastebimai didesnis. Jau buvau įpratęs prie Azijos. Jaučiausi pažįstąs jų žmones, jų kalnus, kažkiek pažinta atrodė ir kultūra, ir kaip kažkur, kažkada juokavau - Azija jau beveik buvo tapusi antrais namais. Galbūt tai buvo viena iš priežasčių, pastūmėjusi, šiais metais išmėginti kažką naujo.

Afrika! Kaip skambiai ir bauginančiai skamba... Ko tik negirdėti apie tą Afriką - nuo karų iki badų ir marų, nuo malerijos iki liūtų ir dykumų. Regis, Afrika tokia pati marga kaip ir joje gyvenantys žmonės ir štai, jau rytoj aš darysiu tai, ko dar prieš metus dievagojausi, jog artimiausiu metu tikrai nebandysiu :)

Kas toji Namibija? Palyginus su kitomis Afrikos valstybėmis, tai ganėtinai rami ir civilizuota valstybė. Turinti augančią ekonomiką, neblogai išvystytą turizmo sektorių, atitrūkusi nuo sukilimų ir karų. Tiesa, iki Europinės valstybės, nors ir buvusiai Vokietijos kolonijai, jai dar labai toli. Asfaltuotų kelių, greičiausiai čia nerasime, o važiuoti, geriausiu atveju, teks žvyrkeliais.

Klimatas Namibijos labai atšiaurus. Čia visur vyrauja dykumos, vasaros metu (mūsų žiemą) temperatūros siekia 50 laipsnių, na o jų žiemą (mūsų vasarą) jos supanašėja su mūsiškėmis. Mes tikimės ne karštesnių nei 26 laipsnių dienų. Didžiausias iššūkis bus surasti geriamą vandenį. Kadangi šiuo metų laikų lietus absoliučiai nelyja, visos upės ir upeliukai išdžiūsta.
Kitas, ne mažiau bauginantis, iššūkis bus susidraugavimas su vietine fauna. Ko tik čia nėra - ir liūtai, ir drambliai, ir hienos, ir žirafos, ir zebrai - žodžiu, tiesiog, keliausime safariu. :)
Tiesa, į kelionę leidžiuosi nerimastinga širdimi ne vien dėl laukiančių iššūkių. Iki pilnos laimės dar vakar vakare pasijutau blogai, naktį ėmė kilti temperatūra, o iš ryto išvis buvau tarsi sulaužytas. Labai liūdna kai nuo to prasideda kelionė, ypač, kai laukia krūvos valandų lėktuvuose, oro uostuose bei mikriukuose. Bet bandau nepasiduoti. Sukandau dantis ir iš paskutiniųjų laikausi :)

Tai štai. Pirmas įrašas. Tikiuosi, jog turėsime šiek tiek daugiau ryšio nei Mongolijoje ir bus galimybė dažniau padaryti ilgesnį įrašą. Bet, kaip žinote, su ryšiu mūsų keliaujamuose regionuose būna sudėtinga. Taigi, net jei ir dingtume kelioms dienoms iš ryšio zonos, nepergyvenkit, tikriausiai, mums viskas gerai ir po truputį stumiamės tolyn :) O šiaip labai lauksime Jūsų kometarų bei palaikymo, kuriuos dienos pabaigoje, išdribus palapinėje, būna labai gera paskaityti :)
Komentarai:

Jūs bepročiai, todėl tokie faini! Kuo didžiausios sėkmės!!!!

Sigita : 2017-06-23 11:45

Kuo didziausios sekmes jusu komandai!

Martynas : 2017-06-22 22:56

Didziausios sekmes!!!!!!Labai idomu ir mums!

Andra : 2017-06-22 22:31
Nuotraukos:
Vaizdelis prieš...
Vaizdelis po...