Norvegija - Lofotenai

Kelionės data : 2019-06-27 - 07-12
Keliauninkai:

Noriu pamatyti filmą

@

Filmas bus rodomas kino teatre. Įveskite savo el. paštą, jei norėtumėte būti informuotas kada ir kur jis bus rodomas

Maršrutai:
‐ Planuojamas (punktyras) ‐ Nuvažiuotas
Nuvažiuota: 687.9 km, Pakilta: 11433 m, Nusileista: 11653 m.
Šiuo metu mes: šiandien dar nepradėjome minti (atnaujinta: 2019-07-12 10:34:15)

Pasisakymai:

Algirdas (2019-07-15 12:58)
Pamenu laikus, galbūt, kokie 3-4 metai atgal, kai grįždavau iš kelionės ir kokį mėnesį ar net ilgiau negalėdavau atsigauti po grįžimo. Širdyje būdavo ilgu, apimdavo apatija, galvodavau ką aš čia veikiu, kokia to prasmė ir ilgesingai, sukdamas montuojamo filmo kadrus galvodavau, kaip visgi ten buvo gera. Vėliau, žinoma, rūpesčių ir darbų liūnas įtraukdavo ir ta kelionė likdavo kažkur giliai, kaip vedančioji jėga, stumianti dirbti, stengtis, kad galėtum kitais metais vėl kažkur išvažiuoti.

Paskutiniais metais, kaip jau ne kartą ir minėjau, šie jausmai blėso. Kelionės pavirto darbu, kainuojančios daugiau galvos skausmo, nei suteikiančios džiaugsmo, o po jų vis mažiau noro būdavo sėsti prie nufilmuotos medžiagos, nes žinodavau kiek tam reikės įdėti vargo ir pastangų, kad sulipdyti kažkokį patenkinamą rezultatą. Kaip žinia, visa tai ir buvo didžiausias stabdis, sulaikęs nuo naujos Špikio kelionės šiais metais. Vietoj to, ilgai dvejojęs ir abejojęs, visgi pasiryžau poros savaičių solo kelionei per Norvegijos Lofotenų salas.

Išvažiavau su daug nerimo širdyje – praeities solo kelionė nesužavėjo, joje jaučiausi vienišas, gąsdino skrydžiai, kuriuos pirmą kartą teko pakelti vienam, kartu su visų daiktų pridavimu, ardymu, sudėjimu, tempimu ir pan., gąsdino pačio keliavimo vienam ypatumai – nori nueiti į parduotuvę, turi palikti visus daiktus lauke ir tikėtis, kad grįžęs juos rasi; sulūžta bagažinė – negali tikėtis, kad Audrius ją sutaisys, turi pats sugalvoti kaip tai padaryti; apsinuodiji maistu – niekas tau neištrauks vaistinėlės, nesušers reikiamą vaistą; ir dar krūva kitų didesnių ar mažesnių smulkmenų, kurios, įtariu, jog daug žmonių atbaido nuo keliavimo vieniems.

Bet visą tai jūs žinojot, apie tai aš kalbėjau ir prieš kelionę, ir per kelionę. Ko dauguma jūsų nežinojo ir apie ką aš kiek privengiau kalbėti kelionės metu, tai kaip vis dėl to viskas susiklostė. Ar buvo tie vakarai vieniši ir liūdni?..

Ir atsakymas, šį kartą paprastas ir trumpas – ne, nebuvo. Tai buvo viena nuostabesnių mano kelionių iš kurios sugrįžęs aš vėl prisiminiau tuos pamirštus jausmus, kai jautiesi lyg per galvą gavęs, nerandantis sau vietos ir galvojantis, gal visgi reikėjo keliauti toliau, ilgiau?..

Tai jokiu būdu nereiškia, kad visos kelionės metu skraidžiojau ant devinto debesies, kad niekada nepagalvojau, jog noriu namo ar kad nepasiilgau man artimų žmonių, mylimo, kad ir kokio kvailo, šuns, laukiančio namie. Būdavo sunkių dienų, būdavo į neviltį varančių dienų, bet būdavo ir fantastinių, dienų, kai sėdėdavau, grožėdavausi vaizdais, mėgaudamasis kiekviena dienos akimirka, kai būdavau kupinas entuziazmo, užsidegimo ir priblokštas neaprėpiamo gamtos grožio.

Turbūt taip ir turi atrodyti tikrai gera kelionė – kontrastinga, įvairiapusė, priverčianti suklupti, bet laiku ištiesianti ranką ir pakylėjanti į viršų.

Taigi, jeigu trumpai – man ši kelionė be galo patiko. Man patiko keliauti joje vienam, man patiko daug kalbėtis su savimi (tiek balsiai, tiek mintimis), man patiko sugrįžti namo, susitikti su visais pasiilgtais žmonėmis ir man labai patinka, kad šiuo metu sėdžiu prie kompiuterio, ilgėdamasis kelio prieš akis.

Ką tai reiškia mano ateities iššūkiams? Nežinau. Apie juos labai daug galvojau tiek keliaudamas ten, tiek grįžęs čia ir konkretaus atsakymo neturiu. Nemanau, kad dabar jau pradėsiu keliauti tik vienas, nes žinau, kad yra vietų į kurias, turbūt, nepasiryžčiau keliauti vienas. Bet kartu ta keliavimo vienam perspektyva tiek nebegąsdina ir kartu kažkiek vilioja. Taigi, matyt, laikas parodys.
Komentarai:

Džiaugiuosi, kad patiko. Aš rašydamas galvojau, kad gan nuobodžiai rašosi... Bet džiugu, kad kažkam buvo įdomu :)

Algirdas : 2019-07-16 15:26

Ačiū. Man patiko skaityti apie tavo kelionę. Ir faina, kad nesibaidai kartais keliauti ir vienas. Nors mano kelionės ir kitokios, bet per šitą vietą kažkiek bendrumo jausti juk galiu :)

st_ : 2019-07-15 13:12
Nuotraukos:
DSC02046.jpg
DSC02047.jpg
Kelionės pabaiga
DSC02049.jpg
Algirdas (2019-07-12 21:18)
Nuotykiai prasideda. Mano skrydi jau atidejo minimum valandai. Sakau minimum, nes nera absoliuciai jokios informacijos, tik viena eilute "info at 22:10". Atejau i informacija, bet cia nei gyvos dvasios... Jauciuos kaip kaimo oro uoste, nepaisant to, kad esu, turbut vienam didziausiu europos oro uostu...
Komentarai:

Jau saugus ir gyvas Lietuvoje :)

Algirdas : 2019-07-13 02:55

Naujausiomis ziniomis isskrendu 23:45 (00:45) Lietuvos laiku...

Algirdas : 2019-07-12 23:15
Algirdas (2019-07-12 11:10)
Viskas, turgaus bobutė susipakavo savo šmutkes, pridavė bagažą ir yra beveik pakeliui į Gariūnus :D
 
Nuotraukos:
IMG_20190712_103851.jpg
Algirdas (2019-07-11 19:24)
„Paskutinė rimtesnio mynimo diena“ – kaip aš ją titulavau. Atsikėliau ženkliai geresnės nuotaikos. Nuoširdžiai nežinau kas man vakar buvo, bet jaučiausi grynai pervargęs. Tarsi kojos visiškai būtų atsisakę klausyti. Šiandiena, tuo tarpu, absoliučiai priešinga.

Atsikėliau po gerų 10 valandų miego, kas šioje kelionėje, turbūt, neregėtas laiko tarpas skirtas miegui. Vos iškišus nosį pro palapinės duris, mane pasitiko malonūs saulės spinduliai, kurie negaliu sakyti, kad net įdienojus būtų labai šildę. Nebuvo labai ir šalta, bet visgi myniau su windstopper‘iuku, nuo kurio net rankovių nenuėmiau – kaip man tai gan daug.

Kadangi žinojau, jog mano viešbučio check-in‘as prasideda tik 15 val., tai į Tromso neskubėjau atvažiuoti. Vis sustodavau dar kartą pasigerėti vaizdais, ar suvalgyt kokį šokoladuką. Vienas dalykas kuo pasidžiaugiau, tai kad vakar sustojau ten kur sustojau. Nepaisant to, kad kaip supratote, iki tobulumo tai stovyklavietei buvo tikrai toli, bet visgi tai buvo tikrai geriausia, ką buvo galima rasti šiame kelyje. Vos nusileidus nuo kalnų, prasidėjo kaimai ir juose tikrai būčiau pražuvęs bebandydamas surasti ramesnę vietelę palapinei.

Tromso pasiekiau šiek tiek po 12-tos, tad pirma užduotis buvo stabtelėti kur nors pavalgyti pietų. Iš pradžių galvojau apie dar vieną Circle K degalinę, mano pamėgtą buvimo vietą, kurios negalėtum pavadinti ypatingai pigia, bet bent žinai ką gausi, tačiau pakeliui persigalvojau ir nusprendžiau pasilepinti, užvažiuodamas į Burger King (greito maisto restoranas, panašiai kaip McDonald‘s).

Nesakyčiau, jog tai buvo labai protingas pasirinkimas. Burgeris buvo pusė velnio, tačiau bulvytės – nežinau ar man pavyktų taip neskaniai padaryti, net stengiantis... Bet kuriuo atveju, suvalgiau ką gavau, išėjau į lauką, bandau atsirakinti dviračio spyną, kurią pasiskolinau iš Dagnės (ši paprasta, trosinė, su skaičių kombinacija), bet negaliu prisiminti užrakto skaičių...

Bandau ir vieną, ir kitą, bet nei viena netinka, kol galiausiai visiškai susijaukia skaičiai galvoje ir stoviu pasimetęs. Tuo metu prie manęs priėjo amerikiečių porelė, kurie irgi atvažiavo dviračiais ir pradeda pokalbį. Aš jiems papasakoju savo problemą, jie pasijuokia iš manęs, man nėra labai juokinga, bet ką daryti... Sako, tai tiesiog tau reikia pasimiršti ir ateis į galvą. Pagalvoju, kad nebloga mintis, tad kalbamės toliau. Praleidom gerą pusvalandį besišnekučiuodami, kol aš galiausiai vėl pabandau eilinį skaičių derinį – šis vėl netinka.

Jau buvau pradedąs galvoti apie tai iš kur reikės gauti žirkles trosams kirpti, kai rankos, mechaniškai, susukiojo skaičių derinį, ir spyna paleido antrąjį troso galiuką. Laimės buvo pilnos kelnės. Juokingiausia buvo, kad net skambinau Dagnei klausti kokia kombinacija, bet ir ši pasakė neteisingus skaičius...

Tada amerikiečiai pakvietė mane pavalgyti. Aš jiems atsakiau, kad pats ką tik valgiau, bet jiems mielai palaikyčiau kompaniją. Nuėjome į vietinę piceriją, kur vyrukas, nepameluosiu, sušlamštė kokius 10 gabaliukų picos. Bet ne tos Lietuviškos, permatomos, o tos tokios macnos – čikagiškos, ar kaip ji vadinasi, kur yra ganėtinai stora. Aš likau šoke, nes pažiūrėjus į jo figūrą, kuri, kaip jis pats pasakė – „nėra tokia bloga kaip tavo“, į ką aš tuščiai nusijuokiau, mintyse jį pasiųsdamas ant trijų raidžių (ne dėl to, kad tai iš esmės būtų kažkoks neteisingas teiginys, nes jis tikrai buvo ženkliai kūdesnis, bet nu vis tiek... rimtai?..).

Kalbėjomės apie daug ir viską. Šie prieš ~mėnesį pradėjo savo kelionę Belgijoje. JAV jis dirbo tiltų statybos versle, kaip projektuotojas, o moteris – mokslininkė, universiteto dėstytoja. Dabar, vienam 58 metai, kitam 57, abu spjovė į savo darbus ir išvažiavo keliauti po pasaulį. Kai paklausiau vyruko ką darys grįžęs, jis atsakė „I‘ll continue to goof off“ (kas iš esmės, liaudiškai tariant, reiškia „ir toliau mušiu bimbalą“). Šiek tiek prajuokino mane, kai pasakė, kad dalį pensijos JAV irgi moka valstybė, bet labai nedidelę – 1500-2000 $. Sakiau, Lietuvoje už tokius pinigus galėtumėt gyventi kaip karaliai. Bet jie sake turi ir patys pasitapę ir dar turi nekilnojamo turto, kurį gali nuomuoti, tad, matyt, ir JAV jie gyvena neblogai.

Apkalbėjome Norvegiją, šie patvirtino, kad čia tikrai brangu. Patys nors ir turi pasiėmę palapines, bet pagrinde, kaip supratau, stoja kempinguose. Sakė vieną naktį nakvojo lauko tualete, nes lijo ir buvo šlapia bei šalta. Aš juos puikiai supratau, nes viename iš jų buvau apsilankęs ir patikėkit, manimi... Ne kiekvienas lietuvis turi tokį gražų butą, kaip šie „lauko tualetai“...
Išėjus iš picerijos, jie norėjo traukti ieškoti dviračių taisyklos, mat vyruko bottom bracket‘as (myniklis?) traška jau antra savaitė ir jis nenori tęsti kelionės su juo tokiu į šiaurę, kur civilizacijos mažės. Aš palinkėjau jiems sėkmės, pasakiau, kad važiuoju įsicheck-in‘inti į viešbutį. Užklausė ką veiksiu vakare, atsakiau, kad planų neturiu, maniau, kad patys kažką pasiūlys, bet jie mandagiai nutylėjo. Gal kiek ir gaila, nes vakarienę būčiau mielai pasivaišinęs jų sąskaita :D

Bet kuriuo atveju pakviečiau ir šiuos apsistoti pas mus, kai bus Vilniuje. Jie jį planuoja pasiekti už kokio mėnesio. Tikiuosi Dagnė neišvarys manęs su visais sutiktais turistais :D Šį kartą, pamokytas mamos, įspėjau, kad turime komplikuotą šunį. Taip ir nesupratau ar jiem tas tinka ar ne, bet kontaktais apsikeitėme, tad bus matyti.

Įsiregistravęs viešbutyje, pirmas dalykas ką padariau, tai palindau po dušu. Buvo tikrai gera, po savaitės nusiprausti visą purvą nuo savęs. Pamatęs savo veidą veidrodyje, net krūptelėjau. Šis raudonas, kaip burokas ir iš esmės paaiškina kodėl man taip kaista. Pasirodo, tos kelios dienos saulės, visgi gerai įskrudino jį. Galbūt tai irgi gali būti priežastis vakarykščio išsekimo.
Kiek padrybsojęs lovoje, išsiruošiau pripirkti lauktuvių ir šventiškai, kad ir vienas, pavakarieniauti. Dar pasitikslinau ar mano sutikti kelte švedas su belge neatvažiavę į Tromso, bet jie pasirodo ganėtinai toli nuo jo. Gaila, nes su jais tikrai būčiau mielai dar kartą pabendravęs.

Sumos, už kurią pripirkau lauktuvių nesakysiu, nes man pačiam baisu, turint omeny, kad pirkau visiškas smulkmenėles. Džiaugiuosi, kad pavyko gauti džiovintos menkės, kurios pageidavo Dagnės tėtis. Ši aišku suvenyrinė, ne ta tikroji iš Lofotenų džiovyklų, bet šių nemačiau jau kokią savaitę, o pirkti pirmomis dienomis, kažkaip dar nesinorėjo...

Dabar grįžau į viešbutį ir matyt, kiek apsikuitęs, gal dar pažiūrėjęs kokį youtube‘ą (mat čia ir elektra, ir internetas nemokami), šliaušiu miegoti. Rytoj laukia ilga ir sudėtinga diena su daug streso ir tampymosi - Lietuvoje nusileisti turėčiau tik 23:35 vakaro... Tikiuosi pavyks viskas sklandžiai – truputį pergyvenu dėl dviratinio maišo, kurį bandysiu naudoti dviračio transportavimui. Mat taip namie ir neišsibandžiau ar tikrai telpa dviratis į jį, tik mačiau, kad reikės daug ką nuardyti... Na, blogiausiu atveju, bandysiu prastumti jį neįpakuotą. Amerikiečiai rodė nuotrauką kažkokio kito sutikto keliautojo, kad šiam pačios avialinijos davė plasmasinį maišą, į kurį šis įsuko dviratį ir viskas. Tai gal kaip nors pavyks. Blogiausiu atveju paliksiu dviratį oro uoste :D

P.s. tik dabar supratau, kad taip ir nepadariau nei vienos nuotraukos pačiame Tromso. Vat toks iš manęs ir miestų mėgėjas – atvažiavau į viešbutį ir palikau fotiką kamabary :D
Komentarai:

Kaip jau kam pavyks, taip bus smagu :) o jei ir nepavyks, gi ne is uz juru mariu devyniu griztu...

Algirdas : 2019-07-12 13:51

Na, va, kelionė beveik baigėsi. Įtariu, pasiilgsi to gamtos grožio... Laukiam Vilniuje, gaila, kad taip vėlai grįši, ne visi norintys galės pasitikti(: Sėkmingo skrydžio!

Ju Lija : 2019-07-12 08:14
Nuotraukos:
DSC02022-Pano.jpg
DSC02035.jpg
DSC01720.jpg
Algirdas (2019-07-11 07:32)
Kartais visai apsimoka prabusti 3 valandą ryto...
Komentarai:

tik turbūt ne su tokiais vaizdais prabudai? :)

Algirdas : 2019-07-11 19:32

O aš buvau prabudęs ketvirtą. Tai, įvertinus laiko zonų skirtumą, prabudom tuo pačiu metu ;*

st_ : 2019-07-11 13:21
Nuotraukos:
DSC01714-HDR.jpg
Algirdas (2019-07-10 19:48)
Šiandien diena buvo turbūt pati sunkiausia ir bjauriausia iš visų kelionės Norvegijoje dienų. Ne dėl to, kad buvo labai sunkus kelias, ne dėl to, kad buvo labai bjaurus oras, bet tiesiog jaučiausi absoliučiai išsisėmęs, išsekęs ir beviltiškas. Tai buvo viena iš tų dienų, kai Špikio kelionės metu, aš vakare tiesiog būčiau ėjęs kur nors toliau nuo grupės pasėdėti su savimi. Šiuo atveju, tam buvimui su savimi turėjau visą dieną ir negaliu sakyti, jog tai man pakėlė nuotaiką...

Jau nuo pat ryto žinojau, kad diena bus prasta. Atsibudau jausdamas viso kūno nuovargį, nesijaučiau pailsėjęs ar išsimiegojęs. Žinojau, kad ir pati diena bus iš esmės be ryšio. Laisvai galėjau šiandien tiesiog numinti į tą Tromso miestelį... Ką ten šiandien, realiai, būčiau galėjęs tą padaryti ir vakar. Ir manau, kad tame slepiasi visos negatyvios nuotaikos priežastis.

Labai retai kada pavyksta kelionę sudėlioti taip, kad atlėktum paskutinę minutę tiesiai į lėktuvą, įšoktum ir skristum namo. Dauguma kelionių turi kažkokį rezervą, kažkokį buferį, kurio neišnaudojus, pabaigoje lieki su daug laisvo laiko. Galbūt, kai to laisvo laiko yra vidury kelionės tas taip netrukdo ir netgi priešingai, leidžia atsikvėpti. Bet pabaigoje to laisvo laiko nebereikia. Norisi greičiau pabaigti, greičiau nuvažiuoti, nuskristi ir t.t. O čia turi stumti tą laiką, lūkuriuoti.

Taip nutiko ir šioje kelionėje. Ir čia vėlgi galime padaryti dar vieną apibendrinimą, manau, jog šią kelionę sudėliojau kiek per daug konservatyviai. 600 km per 14 dienų ne Norvegijai. Per tiek dienų buvo galima drąsiai dėti 1000 km ir greičiausiai būtų buvę pats tas. Būtų buvę daugiau mynimo, mažiau stoviniavimo, bet kartu ne tiek daug mynimo, kad be jo nematytum nieko kitko.

Iš kitos pusės, mane labai išvargino tie ėjimai pėsčiomis į kalnus. Iki jų, fiziškai, aš jaučiausi labai gerai. Nuovargio praktiškai nesijautė. Tad jeigu būtų 1000km mynimo, greičiausiai reikėtų atsisakyti ėjimo pėsčiomis. Arba atvažiuoti labiau fiziškai tam pasiruošusiam :D

Galvojau ką čia dar būtų verta papaskoti iš šios dienos, ir, turbūt, galėčiau pasakoti apie tai kaip išvažiavau per anksti, ar kaip kėliausi paskutiniu keltu, ar kaip beviltiškai ieškojau normalesnės nakvynės vietos, o galiausiai apsistojau tiesiog stovėjimo aikštelėje, palei pat kelią, bet iki šiol, nuo pat ryto, taip ir neatsirado nuotaika, tad gal apsieikime be to. Aš po truputį ruošiuosi miegoti ir tikiuosi, kad rytoj nuotaika sugrįš.

Iš esmės taip turėtų nutikti, nes rytojaus diena turėtų būti kiek prasmingesnė. Nežinau ką aš veiksiu iki 15-os valandos, kada prasideda check-in’as mano viešbutuke. Iki Tromso man likę turbūt tik kokie 20-25km, bet manau, kad vis tiek nuotaika turėtų būti jau kur kas pozityvesnė.

O pačiai pabaigai galiu pasidžiaugti bent tuo, kad į kelionės galą atrodo atstačiau sistemos veikimą ir ji vėl rodo teisingai buvimo vietą ir nuvažiuotą atstumą, nes iki tol ten kažkokį pieno riebumą skaičiavo... Tai jeigu rytoj vėl kas nors nesusimals, turėtų būti viskas gerai.
Komentarai:

Jaučiasi, kad artėja finišas... Nuotaika beveik visuomet būna slogi, nes priekyje jau nieko naujo, jau norisi namo, savo kambario, lovos, naminio maisto...
Laikykis, keliautojau, liko nedaug. O kada "nutūpsi" Vilniuje? Sėkmės!

Ju Lija : 2019-07-11 08:13
Nuotraukos:
DSC01707.jpg
DSC01692.jpg
DSC01694.jpg
Algirdas (2019-07-09 22:47)
Trumpam grįžkime į vakar vakarą. Manajai idilei nebuvo lemta tęstis, nes vos pabaigus rašyti vakar dienos įrašą ir saulei artinantis link horizonto, pamačiau prie mano poilsiavietės stabtelėjusį automobilį. Viduje sėdėjo du žmonės ir žiūrėjo į mano pusę, tad aš jiems pamojavau – tą daryti čia labai įprasta. Žmonės sveikinasi su visais. Per diena turbūt po kokius penkiasdešimt kartų pasisveikinu tai su vietiniais, tai su kitais turistais.

Šie žmonės pamojavo atgal, tada nusileido langą ir užklausė ar nebūčiau prieš jeigu jie sustotų nakvynei greta. Jeigu atvirai, tai buvau prieš. Nežinau kodėl, gal kad buvau nusiteikęs stovyklauti vienas, gal, kad jau buvau pasiekęs savo dienos bendravimo „dozę“ ir norėjosi ramybės, o gal šiaip buvo vakaras ir jaučiausi nuvargęs. Kad ir kokios ten bebūtų priežastys, aš aišku to nepasakiau ir atsakiau „sure, no problem“.

Jie įsikūrė šalia ir matėsi, kad iš norinčių bendrauti, bet man kažkoks mentalinis blokas užkrito ir aš tiesiog nenorėjau eiti su jais į jokį kontaktą. Negaliu sakyti, kad elgiausi kažkaip nemandagiai, į klausimus atsakydavau, atsakydavau nuoširdžiai, bet pats nieko neklausinėjau ir kai paklausė „kada ruošiesi eiti miegoti“, atsakiau tiesiog „manau, kad dabar“.

Dar vakar juos buvau perspėjęs, kad aš keliuosi labai anksti, jie sakė, kad jiem tai nesukels problemų. Taip ir buvo. Jiems tai nesukėlė problemų, nes jie atsikėlė praktiškai kartu su manimi. Ryte bendravimas jau šiek tiek labiau mezgėsi. Jie buvo rusai, atvažiavę čia iš Maskvos su nuosavu automobiliu. Dabar porą mėnesių keliaus, kaip patys sakė, kur akys veda. Šiek tiek nustebino, kai išgirdau, kad jų nuomone čia nėra labai brangu. Pažiūrėjus į jų automobilį ir išvaizdą, kaip ir neatrodytų, jog rusų oligarchai, tad kaip čia jiems nėra brangu man liko šiek tiek mistika. Bet kuriuo atveju, palinkėję vieni kitiems geros kelionės išsiskyrėm.

Dar nebuvo 6:30, kai aš išmyniau iš stovyklavietės. Tai turbūt buvo anksčiausias mano startas šioje kelionėje. Kadangi pagal planą man priklausė apie 47km, buvau įsitikinęs, kad apie 11 val. baigsiu mynimą. Kaip paaiškėjo, buvau šiek tiek per didelis optimistas…

Diena prasidėjo nuo ~300 m pakilimo (per ~3 km). Kitaip tariant, nuo stataus ir gan ilgo pakilimo. Nepaisant to, kad buvo ankstyvus rytas ir oras buvo ganėtinai vėsus, netruko pasipilti prakaitai. Taigi, kilau gan lėtai, stengiausi daryti daug pertraukėlių, vis pasiilsėti, atsigerti. Iš esmės tai „uždavė toną“ ir likusiai dienos daliai, nes šią dieną būtų galima pavadinti pakilimų ir tunelių diena. Iš viso pakilau virš 600 m. ir važiuodamas vis bandžiau suskaičiuoti, kiek iš ~50 numintų kilometrų buvo tuneliais. Kadangi ne visus juos įsiminiau, tai galiu tik spėti, kad tikrai ne mažiau 7km buvo pravažiuota vien tuneliais.

Kelyje sutiktas vokietis, kuris važiavo automobiliu, užklausė ar nepavojinga važiuoti tuneliais dviračiu?.. Aš tiesiog truktelėjau pečiais ir atsakiau „life is dangerous“ (angl. gyventi yra pavojinga). Juokas, juokais, bet tie tuneliai tokie pokeisčiai čia. Įvažiuodamas į jį niekada negali žinoti kas tavęs laukia. Vieni jų gerai apšviesti ir turi net šaligatvius, kiti tuo tarpu skendi tamsoje, iš visų pusių teka upeliukai. Pats pirmasis toks ir buvo – apie 2.5 km ilgio tamsus tunelis, su kas antru veikiančiu inkandesiniu žibintu, kuris daugiau duoda atmosferą, nei apšvietimą. Turiu pripažinti kad juo važiuoti nebuvo jauku.

Mano laimei, kadangi išvažiavau anksti, dauguma turistų miegojo, tad nemažai tunelių spėjau pravažiuoti vienui vienas. O kai važiuoji vienas tuneliu, tai visai smagu. Pasinaudodamas gera akustika, garsiai dainuodavau kokią nors dainą ir mėgaudavausi savo balsu aidinčiu per visą tunelio ilgį.

Tiesa, bjauresnė dalis tunelio buvo ta, kad juose velnioniškai šalta. Šiaip nebūtų didelės tragedijos, bet į tunelį dažniausiai atvažiuoji tiesiai iš pakilimo, tad būni visas sušilęs ir varvantis, o tada į ledinį tunelį ir tada vėl į kaitrą. Labai pergyvenau, kad neapsirgčiau. Kol kas, tfu, tfu, tfu, lyg ir viskas tvarkoje.

Taip pat ši diena turbūt buvo viena labiausiai atsipūtėliškų dienų šioje kelionėje. Žinodamas, kad maršrutą baigsiu anksti, stoviniavau kiek tik širdis geidė. Net pasidariau trijų kilometrų lankstą nuvažiuodamas į gretimame kaimelyje buvusią parduotuvę. Tada pavažiavau į gretimą prieplauką, sėdėjau susidėjęs kojas po savimi, žiūrėjau į neįtikėtino grožio fjordą prieš save ir gurkšnojau coca-colą. Kas galėtų būti geriau, a?.. :D Net sausainuką nukoviau už 2 eurus… Čia, matyt, iš tos pigiosios Norvegiškos pusės :D Sausainis buvo nemažas, bet vis teik... 2 eurai?.. ech…

Važiuodamas ėmiau mąstyti ir apie tam tikrus apibendrinimus. Visgi kelionė jau juda link pabaigos. Nekalbėsiu dar apie tai kas patiko, kas ne ir kaip jaučiuosi iš tikrųjų, bet norėjau sugrįžti prie vairuotojų tematikos. Regis, jau buvau minėjęs pradžioje, kad čia vairuotojų pagarba dviratininkui yra milžiniška. Tiesa, ji tikrai ne lygiavertė ir dažnai priklauso nuo to kurios šalies automobilio numeriai yra. Kadangi visą kelionę vis stebėdavau juos ir bandžiau pasidaryti kokias nors išvadas apie vairuotojų kultūrą, pasidalinsiu keliais pastebėjimais.

Na, kad Norvegai buvo kultūringiausi, turbūt, nieko nenustebins. Tiesa, jų būdavo ir labai kultūringų ir labai nekultūringų, tačiau juos vertinti sunku, nes niekada negali būti tikras ar automobilis nuomotas ar nuosavas. Kas mane nustebino, tai kad vokiečiai ir švedai dažnai pravažiuodavo be didesnio susirūpinimo. O kas labiausiai nustebino, tai, kad suomių vairuotojų kultūrą būtų galima sulyginti su lietuvių – kitaip tariant, lenks kur išeina ir kur neišeina, svarbu kuo greičiau apsilenkti.

Turėjau ir du nemalonius įvykius, kai su galingais automobiliais aplenkę vairuotojai, specialiai (toks vaizdas) užspausdavo akseleratoriaus pedalą taip uždūmindami tave. Žinau, kad JAV šitai yra labai paplitę tarp taip vadinamų redneck‘ų, kurie vairuoja didelius dyzelinius džipus. Tai net turi specialų terminą, tik dabar nepamenu jo.

Tai tiek tam kartui tų apibendrinimų. Šiandien įsikūriau netikėtai fainoje vietoje. Pasimokęs iš praeities kartų, kad vienintelės geros vietos be musių yra palei vandenyno pakrantę, labai bandžiau surasti nakvynės vietą būtent palei ją. Deja, 16km atkarpoje nebuvo nei vienos tam tinkamos vietos. Tam kartui buvau palikęs pakrantę ir bekertąs salos vidinę dalį per kalnus, kai užkilęs ant vieno iš kalniukų, ties posukiu ir miniatiūriniu kelio išplatėjimu užmačiau vinguriuojantį takeliuką į krūmus.

Paprastai tokių takelių net netikrinu, nes kiek buvau jais ėjęs, jie niekur įdomiai nenuveda. Paprastai nebent į kokius pelkynus. Tačiau šį kartą kažkas viduje pastūmėjo pamėginti. Vos pradėjus eiti juo iš karto sužavėjo aplinka – iš šonų augo tokie kelių metrų medeliai, po jais buvo ryškiai žalios samanos, o pro juos prasišvietė kalno apačioje esantis mėlyno vandens ežeras. Nežinau kas yra su šia spalvų gama, bet man ji visada asocijuojasi su pasakų motyvais. Takeliukas atvedė į laužavietę, ties kuria visumoje ir pasibaigė.

Vietos buvo ne daug, tačiau supratau, jog savo palapinę įkomponuočiau, tad stvėręs dviratį, atsivariau jį čia ir įsikūriau. Esu ant kalvo viršūnės ir iš abiejų pusių matau du skirtingus slėnius, o mano kalvos apačioje tyvuliuoja nuostabus ežeriukas. Turėjau net minčių išsimaudyti jame, bet nesužavėjo priėjimas. Turbūt, jeigu nežinočiau, kad poryt turėsiu dušą, būčiau vis tiek ėjęs, bet šiuo atveju, nepatraukė.

Tam kartui tiek. Rytoj laukia paskutinė rimtesnė mynimo diena ir paskutinis „wild camp‘as“ (stovyklavietė laukymėje).
Komentarai:

Ne, kažkaip man nejauku būdavo tuose tuneliuose stoviniuoti, tai stengdavausi tą daryti kaip įmanoma mažiau, tad, deja, įrašo nėra :)

Algirdas : 2019-07-10 17:29

Ir aš norėčiau įrašo:) Bet gal neįrašinėji? O gaila...:) Sėkmės finišo tiesiojoje!

Ju Lija : 2019-07-10 16:15

"Pasinaudodamas gera akustika, garsiai dainuodavau kokią nors dainą ir mėgaudavausi savo balsu aidinčiu per visą tunelio ilgį."

Norėčiau įrašo!

st_ : 2019-07-10 15:22
Nuotraukos:
DSC01661.jpg
DSC01663.jpg
DSC01665.jpg
DSC01666.jpg
DSC01672-Pano.jpg
DSC01686.jpg
Algirdas (2019-07-08 21:23)
Šiandien prabudau, iškišau galvą pro prasektą palapinę ir akimirkai sudvejojau ar kartais ne grįžau laiku į Namibiją. Mano asmeninis Bahamų paplūdimys skendėjo tirštame rūke. Rūkas buvo tokio tirštumo, kad buvo sunku įžiūrėti toliau nei keliasdešimt metrų. Šiek tiek pasigerėjęs vaizdu, ar gal reikėtų sakyti, jo trūkumu, susipakavau daiktus ir pakilęs atgal į kelią išvažiavau.

Man visai patinka pajudėti anksti ryte. Keliai, kurie šiaip skendi turistų mariose, tuo metu būna tuštutėliai. Pakelėse kaip tos miegančios musės, laukiančios šilumos, sustatyti kemperiai ir mikroautobusiukai. Kažkas kažkur jau krebžda, kitur dar tylu ir ramu, o tu tiesiog sau riedi, pro akis bėga vaizdai ir jautiesi tarsi Langoljierų filme, kur viskas lyg ir savose vietose, bet kartu nėra nei gyvos dvasios.

Šiandienos esminis darbas buvo persikelti į naują salą. Tam man reikėjo privažiuoti Andenes kaimelį, iki kurio tebuvo likę vos keli kilometrai. Kaip vakar minėjau, keltas plaukia tik tris kartus per dieną. Aš buvau nusprendęs neskubėti į 9-tos valandos keltą, tad liko 13-os valandos variantas. Taip jau nutiko, kad priemiestį pasiekiau šiek tiek po 9-tos valandos ir būtų tekę laukti keturias valandas. Tam, kad to daryti nereikėtų, nusprendžiau pavažiuoti iki vieno iš hike‘ų vietų.

Vakar taip pat buvau prisižadėjęs, kad tikrai nebeisiu į dar vieną hike‘ą. Tie, kuriuos turėjau iki šiol, kad ir kokie smagūs bebūtų buvę, bet visgi gerokai išvargino. Netrukus privažiavau pradžios vietą, pasižiūrėjau, kad į kalną veda geras keliukas, aikštelėje kalno papėdės, nebuvo nei vieno automobilio, galvoju, kažkaip lyg ir būtų nuodėmė nenueiti...

„Ech, tiek to“, pamanau sau, pririšu dviratį prie stulpo, išsitraukiu kuprinę, susimetu visą techniką, kuri hike‘ui absoliučiai nereikalinga, bet ją labiausiai baisu būtų kad pavogtų ir iškeliauju kalno link. Nebuvau nuėjęs nei pusės kilometro, kai iš apačios pasigirdo linksmi prasibudinusių turistų šūkaliojimai. Ne už ilgo pamačiau mane sekančias keturias jaunas paneles, kurios akivaizdžiai irgi keliavo ta pačia linkme.

Taip pusiau lenktyniaudami, kopėme į kalną. Nežinau ar, kad jos buvo stipresnės kopikės, ar kad jų neslėgė kokių 10 kg sunkumo kuprinė, prikrauta nereikalingos technikos, ar, kad tiesiog jos nebuvo mynę dvi savaites dviračių, bet jos gan sparčiai mane vijosi. Pabaigoje, ant kalno viršaus, galima sakyti, atsidūrėme kartu.

Tiesa, jos bendrauti linkę nebuvo, aš taip pat, tad pasidalinę kalną į dvi dalis, įsikūrėme. Aš netrukdžiau joms, jos man. Sėdėjau, gerėjausi vaizdais ir galvojau kokią milžinišką klaidą būčiau padaręs, jei būčiau nusprendęs čia nekopti. Palyginus su vakarykščiu kopimu, šis atvėrė kelis kartus įspūdingesnius vaizdus. Įspūdžio matyt pridėjo ir tai, kad čia buvau praktiškai vienas, palyginus su vakarykščia gauja kitų turistų...

Pasėdėjęs gerą pusvalanduką, pasileidau žemyn. Dabar jau turistai kopė šlaitu šniūrais ir prasilenkiau su kokokiom 5 skirtingom grupelėm. Turint omeny, kad pats hike‘as tėra 2.5 km ilgio, tai skaitau, jog tai yra gan nemažai... Aišku, ne tiek kiek vakar ir ne tiek kiek ant Everesto :D

Pasiekiau keltą valanda anksčiau, tad sėdinėjau lūkuriuodamas jo ir čia nutiko antrasis smagus dalykas. Keltas jau buvo atplaukęs, kai prie manęs priėjo mergina, dviratininkė ir užkalbino. Mes pradėjom šnekučiuotis, tada įlipom į keltą, nuėjom prisėsti atvirame denyje. Pasirodo ji yra iš Belgijos, mina nuo Oslo. Kažkada susipažino su švedu Jonu, kuris prisijungė prie jos ir dabar jau mina kartu, o atvykę į Lofotenus, susipažino su dar dviem belgais, porele, kurie važiuodami panašiu greičiu, vis juos lydi.

Įsibičiuliavome tiek, kad beveik 2 valandų plaukimas tiesiog skriete praskriejo ir nespėjau nieko nei pafotografuoti, nei pafilmuoti. Nepaisant to, buvo tikrai labai smagu. Aš jiem pasakojau savo istorijas iš Azijos šalių, diskutavom apie Lietuvą, apie Rusiją bei jos keliamą aresiją. Jonas, kuris beje yra azietiško gymio, pasirodo planuoja minti iki Nordkapo, o tada grįžti per Baltijos šalis. Su juo apsikeitėme kontaktais ir sutarėm, kad kai pasieks Lietuvą ir jei važiuos per Vilnių, būtinai susiektų, aš jam pažadėjau nakvynę ir aprodyti Vilnių. Taigi, Dagne, ruoškis priimti svečius :D Sakiau, kad turim kvailą šunį, bet jis jo neišsigando, sakė jam patinka šunys – net ir kvaili. :)

Tikrai labai pakylėtos nuotaikos išsiskyrėme. Tikėtina, kad dar iki Tromso susitiksim, nes įsišnekėjus paaiškėjo, kad tai aš juos pralenkdavau, tai jie mane, o belgų porelė netgi atskrido tą pačią dieną kaip aš, tik vėlesniu reisu. Sakė matė mano paliktą dviračio dėžę oro uoste :D

Atsisveikinus su naujaisiais draugais, pradėjau minti. Galėjau rinktis – arba kilti vaizdingu maršrutu per kalnus, arba tiesiog pervažiuoti tuneliu. Žinoma, sugalvojau, kad noriu kilti per kalnus... Tai buvo klaida. Kilti buvo nesvietiškai karšta, jokio vėjelio, temperatūra, kokie 26 laipsniai, prakaitas upeliais teka, musės puola. Slapta vyliausi, kad šioje saloje nebebus musių, bet čia jų ne tik kad nemažiau, bet dar gi yra ir tų kandančių bimbalų, kurie labai noriai kapoja...

Paaiškinkit Jūs man... Kas su ta Norvegija negerai?! Kodėl negali būti normali temperatūra, šviesti saulė ir nebūti jokių sukistų musių/uodų ar kitų įkyrių vabzdžių?! Ech… Ir kada tam žmogui gerai...
Komentarai:

:D kitą kartą taip ir pristatysiu :D

Algirdas : 2019-07-09 22:02

Patiko komentaras apie šuniuko pristatymą :) Gražūs vaizdai, sekmės ...

Aušra : 2019-07-09 11:09

Tikrai, kada tam žmogui gerai... Bet su musėm Norvegija mane nustebino! Gal klimatas kaltas. Smagu, kad radai draugų, kad lietus, kaip, suprantu, baigėsi, kad nebešalta, kad kelionė artėja į pabaigą... Bet kodėl taip blogai pristatinėji šuniuką? Galėtum sakyti, turi ypatingą, savotiškai mąstantį šunį... :) Jis garanuotuoju, apie tave pasakytų: turiu labai gerą šeimininką, tik kartais keistai elgiasi: ne tik lipa į kalnus, bet dar ir dviratų nešasi:):):).. Sėkmės!

Ju Lija : 2019-07-09 08:40
Nuotraukos:
DSC01455.jpg
DSC01615.jpg
DSC01616.jpg
DSC01618.jpg
DSC01619.jpg
DSC01624.jpg
Ant 500+ metrų kalno vaizdas į Andenes kaimelį ir Senja salą
DSC01634.jpg
DSC01636.jpg
DSC01637.jpg
DSC01640-Pano.jpg
DSC01651.jpg
Algirdas (2019-07-07 19:40)
Šiandien visiškai netikėtai gavosi sunki diena. Kai ryte atsikėliau šiek tiek po 5 valandos, buvau įsitikinęs, kad greitai nuvažiuosiu tuos varganus 47km, įsikursiu, tada lengvai prasieisiu savo suplanuotą hike‘ą ir turėsiu gerą pusdienį laisvą.

Pirma dalis plano ėjosi maždaug taip kaip ir planavau. Apie 9 valandą ryto aš jau buvau įveikęs pusę planuoto maršruto. Pasėdėjęs ant pakelėje rastos vietelės su atsiveriančiu vaizdu į vandenyną ir papostringavęs apie tai kaip keista žiūrėti į tolį ir žinoti, kad tūkstančių tūkstančius kilometrų ten nieko nėra, pajudėjau tolyn.

Tada ir sulėtėjo tempas. Prasidėjo tokia ilga ir tiesi atkarpa, kuri iš esmės būtų graži, jeigu ją pravažiuotum per 10min automobiliu, bet kai turi minti valandą ja, kentėti šaltoką šiaurį, pučiantį, žinoma, tiesiai į veidą, tada požiūris ima keistis. Vienu momentu, kai pasižiūrėjau į gps‘ą ir pamačiau, jog nuo paskutinio stabtelėjimo nuvažiavau vos 3 km, net balsiai ėmiau piktintis ir prieštarauti jam, kad aš nesutinku, ir kad turi būti daugiau. Tiesa, kad ir kiek aš jį bandžiau įtikinti, jog tai netiesa, jis vis tiek užsispyrusiai rodė tuos pačius 3 km…

Išsukus iš nuobodžiosios tiesės kalnų link, dingo vėjas ir atsirado... kas gi daugiau... musės.... Tuo metu ėmiau savęs klausti, kas geriau – ar lyjantis lietus ar aplink galvą sukančios ratais, kartais nesuvaldydamos savo trajektorijų ir atsimušdamos į galvą/plaukus, koks geras pusšimtis, jei ne daugiau musių. Kad pateikti atsakymą, reikėtų gerai apie tai pagalvoti.

Tiesa, ilgai galvoti neturėjau kada, mat privažiavau savo hike‘o pradžios vietą, kuri turėjo sutapti su mano nakvynės vieta. Kadangi saulė plieskė nuo pat ryto, buvau sumislyjes planą, jog pasistatysiu palapinę, paliksiu krautis techniką nuo saulės panelių ir roposiu į kalnus. Mano visą planą sujaukė išvystas vaizdas. Aplink kelią buvo išsirikiavę kokie 20 automobilių – visi išėję ten kur planavau aš. Bet net, jeigu tų automobilių ten ir nebūtų, priešingai mano įsivaizdavimui, visiškai nebūtų kur statytis palapinės.

Stabtelėjęs, pasižvalgęs, nusprendžiau važiuoti toliau su viltimi, kad greitai rasiu kokį gerą užkaborį, kur galėčiau įsikurti, o tada grįšiu pėsčiomis. Bevažiuodamas apžiūrėjau porą potencialių vietų, tačiau nieko gero neradau. Už kokio kilometro, galiausiai radau mini aikštelę su krūmynais. Nakvoti ten nesiruošiau, bet nusprendžiau įgrūsti į krūmynus dviratį ir pagrįžti iki kalnų takelio, o jau grįžus, ieškotis normalios nakvynės vietos. Palipėjęs į kalnus, pastačiau paneles krauti, susirinkau visą brangiausiąją techniką ir išsiruošiau į kelią pėstute.

Pradėjus lipti į kalną supratau, jog šį kartą nebus taip paprasta kaip praeitą. Teisybės dėlei, nebuvo paprasta ir praeitą, bet praeitą bent pradžia buvo lengva. Šį kartą nuo pat pradžių jaučiau kaip dūstu, prakaitas bėgo upeliais, demoralizavo musių gauja, o šniūrais einantys turistai galvoje vis kėlė mintis – ir kam aš čia einu?.. Negi Lofotenuose trūksta hiking trail‘ų – gal galima rasti kokį mažiau vaikštomą. Bet begalvojant blogas mintis, užsiropščiau į užtektinai didelį aukštį, kad taip nieko nepamačius grįžti atgal, jau būtų be ryšio.

Taigi, kopiau toliau. Su keliom babytėm pabėdavojom, kad daug musių. Jos man pasiūlė pasipurkšti jų turimu purškalu. Aš taip ir padariau, pasipurškiau ir bum! Akimirksniu nei vienos musės nebeliko! Galvoju, ach tai va kodėl jos visos ant manęs – visi turistai išsipurškinėję, o aš vienintelis natūralaus aromato jaunikaitis, tai jos visos ir lipa... Deja, mano teorija greitai pasibaigė, kai po kokių 15min jos visos taip pat sėkmingai sugrįžo...

Hike‘as nebuvo labai ilgas ar aukštas. Man atrodo aukščiausia vieta buvo apie 400, gal 500m. Tiesa, į šį hike‘ą išskirtinai norėjau nueiti, nes dar Lietuvoj būdamas buvau prisižiūrėjęs labai gražių nuotraukų nuo viršaus.

Šiaip ne taip, užlipau. Vaizdai, tikrai gražūs, gaila tik kad saulė buvo nedėkingoj pusėj, nes norėjosi fotografuoti būtent į ją – o iš tokių nuotraukų, vidurdienio saulėje, nelabai ką išspausi. Taigi, vietoj fotografavimo tiesiog atsisėdau ir mėgavausi vaizdais. Tiesa, šitoje vietoje vėlgi kiek reikalus maišė turistų būrys, kurie visi šnekėjo, lakstė pirmyn atgal, fotografavosi ir visaip kitaip gadino mėgavimąsi fantastiniais vaizdais...

Grįžtant atgal pagalvojau, kad iš esmės turbūt nesigailiu, bet kartu ir neliko tokio stipraus pojučio kaip po pirmojo hike‘o... Visgi viskas yra kiek kitaip, kai ant kalno viršaus stovi vienas, o ne gaujoje kitų tokių pačių...

Nusileidus, pajudėjau į nakvynės vietos paieškas. Jos kaip visada nebuvo labai lengvos. Vienur neprivažiuojama, kur privažiuojama, ten užtvarai ir ženklai „privat“. Taip bevažiuodamas, vėl išlindau iš kalnų ir priartėjau prie vandenyno. Pravažiavau vieną kaimelį, kurio neplanavau privažiuoti, tad turėjau progą šiek tiek apsipirkti. Šitoje vietoje padariau vieną didžiausių šios dienos klaidų – pasiėmiau tik vieną buteliuką coca-colos :D

Beišvažinėjant iš miestelio užmačiau nerealaus grožio paplūdimį. Jis toks kaip iš atvirutės, tik ne Norvegiškos, o kokios nors Bahamų... Tyras melsvas vanduo, smėlėtas paplūdimiukas, bangų muša, viskas taip tobula ir idealu. Net nedvejojęs nusivariau dviratį nuo kelio, tiesiai į tą papludimį ir pasistačiau palapinę. Esu visiškoj pabaigoj jo, priešingoj pusėj nuo miestelio, tad pas mane praktiškai niekas neateina. Virš paplūdimio einantį kelią užgožia bangos, tad realiai tai yra turbūt viena tobuliausių nakvynės vietų šioje kelionėje ir gal net apskritai visų kelionių. Jeigu dar būtų oro temperatūra keliais laipsniais šiltesnė, kad būtų galima sėdėti trumpom rankovėm, būtų tobulumo viršūnė, na, bet nėra ko norėt – ir taip gerai!

Rytoj laukia dar vienas kėlimasis keltu. Šį kartą ilgesnis – net 1val 40. Tai bus priešpaskutinis kėlimasis, tikiuosi, kad vėl viskas bus sėkmingai. Kilometrų turėtų būti neypatingai daug, tiksliai nežiūrėjau, bet manau, jog vėl apie 45. Tiesa, keltai yra tik trys per dieną, tad būtų gerai nepavėluot į jį. Taikysiu į tą, kuris vidury dienos – 13 val. Blogiausiu atveju, bus dar vienas po jo. Kadangi esu su dviračiu, o ne su mašina, tai problemų tilpti nemanau, jog turėtų kilti.

Šiandien sutikau trečius lietuvius. Tiesa, „sutikau“ toks gan stiprokas žodis. Jie nusileido į mano paplūdimį ir apsimetę, kad manęs nemato, praėjo. Esu beveik įsitikinęs, kad matė, nes mačiau, kaip vyras stovėjo ir žiūrėjo tiesiai į mano dviratį, ant kurio kabo Lietuvos vėliava, tad nepamatyt, būtų buvę sudėtinga...

Tiesa, aš per daug nepergyvenu, kad jie nepriėjo, nes kaip ir sakiau Dagnei – neypatingai aš noriu bendrauti su lietuviais. Kažkaip arba man nesiseka susitikti draugoviškų, arba lietuviai kontraste su norvegais ir vokiečiais, kurių čia sutinku daugiausiai, labai jau atrodo šalti ir nedraugiški. Taigi, dar mielai pasimėgausiu pastarųjų draugija.
Komentarai:

Nu va, tai būsiu bėgęs perniek :D Čia labai daug tokios samanotos žemės ir pelkių, manau, ten jos ir gyvena. Kai tik pašviečia saulė, taip jos išlenda pasižmonėt :D

Algirdas : 2019-07-08 13:11

Niekaip nesuprantu iš kur Norvegijoje tiek musių! Gal joms klimatas labai patinka...Vaizdai tikrai labai gražūs, orai, tikiuosi, pasitaisė, kelionė artėja į pabaigą, tai turėtų būti pakankamai smagu. Pas mus šiek tiek atvėso, nebekamuoja karštis, bet kol grįši - žada vėl pašiltėjimą... Laukiam:)

Ju Lija : 2019-07-08 08:48
Nuotraukos:
DSC01411.jpg
DSC01412.jpg
DSC01415.jpg
Antra hike'as į kalnus
DSC01435.jpg
Algirdas (2019-07-06 19:28)
Šiandiena prasidėjo nuo kovos. Pasak prognozių diena turėjo skendėti lietuje, tad atsikėlus netipiškai anksti, apie 5 val. ryto, skubėjau išvažiuoti iš stovyklavietės, kol neprasidėjo žadėtasis lietus. Buvau bebaigęs krautis daiktus, kai iš jūros pusės pasigirdo kažkoks klegesys. Paukščių klegėjimo čia tikrai netrūksta, tad iš pradžių jo nesureikšminau. Kai šis ėmė kartotis pradėjau dairytis.

Iš pradžių nelabai supratau kas vyksta – mačiau kaip paukštis nardo link jūros, tada vėl pakyla, tada vėl neria ir tik gerai įsižiūrėjęs pamačiau ką jis iš tikrųjų daro. Jūroje plūduriavo žuvėdra, o tas skraidantis, neatpažintos rūšies plėšrusis paukštis, ją puolė. Nelabai žinodamas kuo galėčiau padėti, leidausi bėgte link paplūdimio. Pakėliau kelis akmenis nuo žemės ir pradėjau mėtyti – bet kur tau ten. Jie buvo per gerus 50, gal net kiek daugiau, metrų nuo manęs, o aš niekada nebuvau geras metikas. Net mokyklos laikais, kai reikėdavo mėtyti kamuoliuką į tolį, man taip ir liko mistika kaip galima jį taip toli numesti...

Į pagalbą žuvėdrai netruko atskubėti ir kitos žuvėdros, tačiau jos nelabai ką tegalėjo padėti. Visaip bandė nuvilioti ar nubaidyti tą piktadarį paukštį, bet veltui. Šis atkakliai vis atakavo žuvėdrą. Na, o pati žuvėdra, atrodė bejėgiškai – nežinau, ar ji buvo sužeista, ar kas jai buvo nutikę, bet ji vis bandydavo pakilti, o piktasis paukštis ją vis trenkdavo žemyn.

Bėgau kelis šimtus metrų paplūdimiu, paskui tuos paukščius, vis paleisdamas kokį akmenį ir vis tikėdamasis, kad žuvėdrai pavyks pasiekti krantą. Tada aš tam niekšui parodyčiau, kas yra mitybos grandinės viršūnėje... Deja, apginti žuvėdros man nepavyko. Paplūdimys baigėsi, prasidėjo uolos, už kurių jie ir dingo, o aš likau tik stebėti jūros ir įtempus ausis klausyti kas nutiks toliau...

Suprantu, kaip absurdiškai tai skamba ir turbūt dar absurdiškiau tai būtų atrodę iš šono, jei kas būtų stebėjęs, tačiau aš nuoširdžiai pergyvenau dėl tos žuvėdros... Toks jau aš esu.
Vakar sėdėdamas palapinėje, šiek tiek persiplanavau kelionės dienų kilometražus, mat norėjau kaip įmanoma geriau panaudoti turimą vieną laisvą dieną. Dar vieno laisvadienio daryti nenorėjau, tad skėliau paskutiniąją dieną į dvi. Pagal naująjį planą 10-tą dieną turėčiau nakvoti apie 20km nuo Tromso, tada 11-tą dieną, per kelias valandas pasiekčiau jį, apsistočiau viešbutuke, kurį jau užsirezervavau, susitvarkyčiau, jeigu būtų gražus oras, gal eičiau kiek pavaikštinėti po patį miestelį ir tada pernakvojęs, 12-tos dienos rytą išminčiau į oro uostą.

Visa tai reiškė, kad net ir turėdamas tą vieną laisvą dieną, turėjau nuvažiuoti visus, šiandien suplanuotus, beveik 70km. Atsižvelgiant į tai, kad kaip ir minėjau, visą dieną turėjo būti bjaurus oras, žinojau, kad laukia sunki diena.

Na ir iš tiesų, pirmieji 40km mynėsi gan sunkiai. Niekaip neradau tinkamos aprangos, nes tai lydavo, tai nustodavo, buvo pakankamai vėsu, bet kartu tarpais per karšta. Kadangi pusryčius sutrukdė paukščių kova ir prasidėjęs lietus, tai buvau gan silpnai pavalgęs, kas reiškė, jog greitai ėmė stigti jėgų. Važiavau apatijoje, per daug nekreipdamas dėmesio į aplinkinius vaizdus, kurie ir šiaip atrodė niūrūs ir pilki.

Atsigavau tik į antrą dienos pusę, kai lietus padarė kelių valandų pertrauką, aš pagaliau galėjau ilgesniam laikui nusirengti lietaus rūbus, pavalgiau stipresnius pietus, vėjas pasisuko į nugarą ir aš ėmiau skrieti visai padoriu vidutiniu greičiu. Atsigavus kūnui, atsigavo ir dūšia, radau kelis gražesnius kadrus, tad vis stabteldavau juos nupaveiksluoti, o tada jau ir nuotaika atsirado.

Dar prieš 15-tą valandą buvau praktiškai įveikęs visus suplanuotus kilometrus, kai privažiavau pievutę. Iš vienos pusės, pievutė nušienauta, už kokių 100 m. stove namas, tai greičiausiai ir pievutė kažkam priklauso. Iš kitos pusės, pasimokęs kaip čia būna su nakvynės vietomis, nebenorėjau važiuoti toliau. Padvejojęs kokį penketą minučių, vis dėlto spjoviau, nusimečiau daiktus nuo dviračio, išsitraukiau palapinę, pasistačiau ir sulindau į ją. Viskas įvyko pačiu laiku, nes iš karto po to, vėl prapliupo lietus ir lijo gan ilgai bei stipriai. Aš tuo tarpu gulėjau šiltame miegmaišyje, klausiausi knygos ir snūduriavau.

Gera žinia yra ta, kad jeigu vadovautumėmės prognoze, tai turėjo būti paskutinė bjauri diena Norvegijoje. Nuo šiandienos bent savaitei į priekį ji rodo vien saulytę su debesėliais. Jeigu ši prognozė išsipildys, aš būsiu pats laimingiausias žmogus visatoje :D Būtų labai smagu užbaigti šią kelionę gražiu oru, nes gražiu oru būna ir gražios mintys, o tada ir vaizdai atrodo nuostabūs. Taigi, visi sugniaužkime kumščius ir tikėkimės geriausio!
Komentarai:

Saule saule išlįsk iš debesio, leisk Algirdui džiaugtis vaizdais!!!!

Aušra : 2019-07-07 19:01

Šiandien oras tiesiog pasakiškas. Namo jau kažkiek norisi, gal jau kiek pavargau nuo krūvio - jei neminu, tai einu, jei neinu, tai minu. Norisi jau issimaudyt, net svarsčiau maudymosi vandenyne opciją, bet truputį per šaltas vėjas... Bet šiaip tikrai nekyla minčių kodėl aš čia važiavau

Algirdas : 2019-07-07 18:45

Tikiuosi, šiandien šviečia visų prognozių žadėta saulė! Tai ir minti smagiau... Nors mintys, tikriausiai, jau sukasi apie namus... Ir ar kartais nekyla mintis - "koks velnias nešė mane į šitą galerą"... Sėkmės ir ištvermės!

Ju Lija : 2019-07-07 12:30
Nuotraukos:
DSC01394.jpg
DSC01395.jpg
DSC01405.jpg
DSC01407.jpg
Algirdas (2019-07-05 20:16)
Šiandiena buvo iš tų pokvailių, kas turbūt privedė prie minties, jog visai nepykčiau, kad būtų likę 2, o ne 6 dienos iki grįžimo namo. Ryte prabudęs likau labai maloniai nustebintas, nes palapinė buvo sausut, sausutėlė. Kadangi aplink skraidžiojo tamsoki debesys, tai nusprendžiau neerzinti likimo ir kaip įmanoma greičiau susipakavau viską.

Kai pradėjau ruoštis pusryčiauti, pro debesis prasiskverbė saulutė, tačiau man pirma mintis buvo ne „o, kaip faina!”, bet „o, ne... musės...“. Aš nesuklydau. Tarsi tik to ir laukusios, visos spiečiais pradėjo zvimbti apie mane. Stengiausi tramdytis kiek įgalėdamas ir tiesiog greičiau valgyti, pakuotis ir išvažiuoti, mintyse vis kartodamas „kuo greičiau žemyn nuo šito musių kalno“.

Išvažiavau pasirinkdamas vakar vaikinuko parodytą keliuką, kas iš tikrųjų buvo teisingas pasirinkimas ir nepaisant kelių vietų „po klaustuku“, sugebėjau ganėtinai sėkmingai nusiboginti nuo to kalno žemyn. Turėjau problemą su šiukšlėmis. Kadangi, jų per laisvadienį pasidarė nemažai, bandžiau jas visas nugabenti žemyn, kad galėčiau išmesti kokioje nors šiukšliadėžėje. Bėda ta, kad kažkaip visai neturiu laisvų maišelių, kur tas šiukšles susidėti. Sudėjau į gan mažą, kurio nėjo niekur patogiai pririšti, tad įsikišau į galinių krepšių kišenę, kurios turbūt jau nebeįmanoma būtų vadinti kišene. Šiuo metu ji labiau primena kabantį medžiagos gabalą.

Taip yra dėl a) kvailo Ortliebų dizaino – kas kuria tinklelines kišenes, kurios yra labiausiai atsikišusi krepšių dalis. Kartu apimant ir b) tai reiškia, jog keliaujant Špikio kelionėse, kai dažnai tenka grūstis per visokius siaurus takelius, kur išvisų pusių būna uolos arba krūmokšniai, jos būna pačios pirmosios, kurios pasimauna ant ko nors, ir kadangi yra tinklelinės – nusiplėšia. Taipogi, c) kadangi aš nenaudoju dviračio kojelės (nors jau pradedu manyti, kad gal pribrendau jai), tai nuolatinis guldymas dviračio ant šono joms irgi nepadeda.

Reziumuojant, turiu vieną kišenę, kuri apklijuota moment izoliacija ir plius minus dar laikanti kažką ir antrą, kuri nors ir bandyti apklijuoti yra beviltiškai suplyšusi ir kabanti ant kelių siūlų. Kadangi, pirmoji buvo užimta reikalingais daiktais, liko šiukšles įsikišti į antrąją. Jos ten žinoma labai nenorėjo likti ir nuolatos sugalvodavo iššokti, tad net kelis kartus turėjau grįžti, susirinkti išbarstytų šiukšlių. Deja, kolos buteliukas taip ir liko kažkur kalno papėdėje, dėl kurio man dabar labai skauda dūšią.

Nusileidus nuo kalno, atsidūriau miestelyje. Kadangi jau vakar buvau pasižiūrėjęs, jog ir vėl darosi kritinė situacija su baterijomis, buvau apsisprendęs stoti circle k, jų krauti. Taip ir padariau. Užėjau, nusipirkau kolos buteliuką, kad nebūčiau visiškai naglas ir okupavęs vieną staliuką iš dviejų, išsidėliojau visą techniką. Aptarnavęs vaikinukas buvo kažkoks labai nefainas ir tai turbūt buvo pirmas mano sutiktas tikrai nefainas norvegas (nors, teisybės dėlei, nežinau ar jis norvegas).

Belaukdamas kol pasikraus baterijos praalkau, tad nusprendžiau tuo pačiu pasidaryti ir pietus. Ištaikęs kol vaikinukas išeis kur nors, priėjau prie jo kolegės panelės, kuri buvo visiška priešingybė jam. Kadangi klientų be manęs nebuvo, tai šiek tiek pasišnekučiavom. Pasirodo ji pati yra švedė, atvykusi čia „tarkime, atostogauti“, kaip ji pati išsireiškė.

Galiausiai, praleidęs apie 2 valandas, išsikrapščiau iš degalinės ir patraukiau maršruto keliu. Jeigu šiek tiek išvargino sėdėjimas degalinėje ir laukimas, kol viskas pasikraus, tai likusi dienos dalis tiesiog pribaigė. Nebuvo nei sunku, nei kažkas blogai, tiesiog nebuvo jokios motyvacijos mynimui. Kelias buvo visiškai neįspūdingas, aplinkiniai vaizdai pasidarė paprastesni, tad ir dairytis į ką nelabai buvo. Kelias buvo ganėtinai intensyviai važinėjamas, tad vargino nuolat prazvimbiančios mašinos. Taip pat prasidėjo kažkokia bjauri Norvegijos dalis, kaip aš ją vadinu – ištisinis kaimas. Kai nesupranti ar čia vis dar tas pats kaimas, kuris buvo, ar čia jau naujas. Bet visą laiką namai, mašinos, žmonės. Netgi vietelės kur gali stabtelti, nueiti pasižvalgyti į jūrą, kurių iki šiol buvo apstu, dabar visos išnyko.

Taigi, taip aklai ir myniau. Išsitraukiau ausinuką, pradėjau klausytis muzikos. Kokiai valandai tai pakėlė nuotaiką, bet vėliau muzika nusibodo (sakiau, kad nemėgstu minti su ausinėmis?..) ir toliau kilometras, po kilometro kankinausi tuo keliu.

Tiesa, diena nesibaigė taip pesimistiškai. Likus iki suplanuoto dienos maršruto 5 km, pamačiau nusukimą nuo kelio link jūros. Tokių nusukimų čia yra labai minimaliai, kas mane kiek erzina. Priešingai nei pvz Lietuvoje, kur jeigu važiuoji palei ežerą, dažnai rasi nusukimų link jo, kur važiuoja ar kokie žvejai, ar šiaip poilsiautojai. Čia, tuo tarpu, jei nusukimas, tai jis veda į kieno nors namus. Tokių nusukimų, kad tiesiog galėtum atvažiuoti pasižvalgyti – ne daug.

Šis nusukimas irgi toks darbinis, matosi neseniai supilti akmenys, išsišakojime sustumtos žemės. Nežinau ar čia kokį namą statys ar gal kokią kelių remonto techniką laiko, bet kuriuo atveju, aš juo nusukau, privažiavau prie jūros ir radau beveik tobulą nakvynės vietą.

Palapinę pasistačiau ant akmenų, tad vėl galiu pasidžiaugti storu pripučiamu kilimėliu, esu kokie 10 metrų nuo kelio, bet panašu, kad šia atkarpa automobilių važiuoja ne daug, na ir vaizdai galėtų būti kiek gražesni, bet tikrai gyventi galima. Čia apskritai, jau išlepinto žmogaus pezalionės... Būčiau aš tokią vietą radęs Estijoje, tai būčiau krykštavęs, kaip gražu...

Tai va tiek va. Tuo baigėme 9-tąją kelionės dieną. Esu vienas, jau beveik dvigubai ilgiau nei, kad esu buvęs iki šiol. Bet kaip ir Estijos atveju, noriu pasilikti kažkokius apibendrinimus pabaigai.
Komentarai:

Tiesą pasakius net nesumasčiau pabandyt... Ėmiau jį nuo uodų, kurių čia ne tiek, kad jo reikėtų :D

Algirdas : 2019-07-07 11:30

Tarp tavo daiktų mačiau oranžinio Ben's repelento. Ar gelbsti? :)

Konstantinas : 2019-07-07 00:20

Taip... Ne bereikalo as del ju trizniojau ;D

Algirdas : 2019-07-06 13:44

Ten TIEK mūsių?!

Konstantinas : 2019-07-06 09:43
Nuotraukos:
DSC01378.jpg
DSC01381.jpg
DSC01386.jpg
Stovyklavietė su vaizdu į jūrą
IMG_20190705_100940.jpg
Algirdas (2019-07-04 20:47)
Pirmasis ir greičiausiai paskutinysis kelionės laisvadienis eina į pabaigą. Deja, dieną praleidau visumoje sėdėdamas palapinėje ir klausydamas knygos... Didžiąją dalį dienos mano palapinę gaubė tirštas debesis, kartkartėmis, truputį atsidarydamas ir tarsi per pravertas užuolaidas, parodydamas apačioje kalno esančius vaizdus. Vaizdai buvo įspūdingi, nieko negali sakyti, tik norėjosi truputį daugiau veiklos.

Nepaisant to, ištaikęs progą, kai debesų apmažėjo, išėjau į žvalgybos misiją. Tikslai buvo du – pirmasis, išsiaiškinti kaip saugiausiai ir patogiausiai rytoj nusileisti žemyn nuo kalno, antrasis – susirasti vandens šaltinį. Pirmajam tikslui tobulo sprendimo taip ir nepavyko surasti. Iš esmės, pasirinksiu aklai takelį ir tikėsiuosi, kad juo pavyks normaliai nusileisti. Na, blogiausiu atveju, teks nusiimti daiktus ir nusinešti... Ne pirmas ir turbūt ne paskutinis kartas :D Juolab, kad ir kalnas nėra toks jau aukštas, palyginus su kitais.

Tiesa, beklajodamas po aplinkines viršūnes, netikėtai sutikau dviratininką. Jis aišku buvo be daiktų. Užkalbinau, pasirodo jis vietinis norvegas, gyvenantis apačioje esančiame miestelyje. Jis dėstytojas, dėsto kažką susijusio su elektrika aukštesniojoje mokykloje (ala kolegijoje?). Kai užklausiau jo, ką jis mano apie mano pasirinktą keliuką nusileidimui, jis labai apsidžiaugė ir sakė, aš turbūt esu geriausias žmogus, kokį tu galėjai čia sutikti – pasirodo jis yra didžiulis dviračių entuziastas, išmaišęs visus šios salos keliukus, sudaręs jų žemėlapį pagal sudėtingumą ir netgi kartu su savimi vežiojasi kelias jo kopijas, kad galėtų atiduoti tokiems kaip aš :D

Pasikalbėjom dar truputį apie kalnus, apie jų grožį. Jis papasakojo, kad už poros savaičių čia vyks dviračių varžybos, kurių finišas bus gretima kalno viršūnė ant kurios stovi, kaip pasirodo, televizijos bokštas. Tą bokštą aš jau mačiau vakar, bet niekaip nesupratau kas ten tokio yra... Padėkojus už informaciją, atsisveikinome ir išsiskirstėme savais keliais.

Antrasis mano tikslas buvo surasti vandens. Išvaikščiojus apylinkes neradau nieko geriau nei upeliukas, kurį pravažiavau vakar, tad teko grįžti iki jo. Šis man neypatingai patiko, nes jis buvo gan mažas, o čia ganosi nemažai avių, tad neaišku kiek tas jo vanduo yra geriamas. Šiaip ar taip, prisipyliau butelį ir paskyriau jį virimui.

Grįžęs į „namus“, dar truputį paklausiau knygos, kol galiausiai, išsiviręs vakarienę dar kartą nusprendžiau eiti pasivaikščioti. Šį kartą patraukiau kalno su televizijos bokštu link. Tas televizijos bokštas man panašesnis į kažkokį erdvėlaivį, paruoštą Norvegijos elito evakuacijai į Marso planetą, nei į televizijos bokštą, bet jūs to negirdėjot iš manęs... :D

Dar nepasiekus viršaus, kalną vėl ėmė supti debesys ir, kai galiausiai baigiau kopimą, jau nelabai ką galėjau nuo jo pamatyti.

Taigi, sušlapau daug rūbų, prisigulėjau, šiek tiek prifotografavau ir tai kaip ir reziumuoja manąjį laisvadienį. Na, o rytoj nauja diena, naujas nuotykis ir tikėkimės, gražesnis oras :) Tokios smagios paskutinės pora dienų buvo, norėčiau, kad sugrįžtume prie jų :)
 
Komentarai:

Tai dave, dave :) jo, su prognozem cia liudniau nei Lietuvoj.. buna taip, kad raso, jog turi saule sviest, o realybej lyja lietus, arba atvirksciai..

Algirdas : 2019-07-05 12:54

Tai ar tau tas vietininis dviratininkas davė žemėlapį ar tik pasidžiaugė, kad ne jis vienas blaškosi be kelio ir takelio:)... Sinoptikai vis žada orų pagerėjimą pas jus, bet kol kas nesimato... O ir Lietuvoje baigėsi karščiai, grįžtam prie tikros lietuviškos vasaros...
Sėkmės minti, gero oro ir daugiau gražių vaizdų bei įspūdžių... Ir nemesk kelio dėl takelio:)...

Ju Lija : 2019-07-05 08:03
Nuotraukos:
DSC01174-Pano.jpg
DSC01187.jpg
DSC01194.jpg
DSC01351.jpg
DSC01352.jpg
DSC01353.jpg
DSC01361.jpg
DSC01372.jpg
DSC01375.jpg
DSC01377.jpg
Algirdas (2019-07-03 21:07)
Pamenu, kai ruošiausi į kelionę ir kalbėjomės su mama, ji labai pergyveno, kad aš vėl būsiu prisigalvojęs kokių nors neegzistuojančių kelių. Tą kartą aš ją raminau – „mama, ten gi Norvegija, ten arba asfaltuotas kelias, arba išvis nieko nėra“. Ir iš dalies aš buvau teisus. Čia net iki durnuo nėra kur nusukti iš asfaltuoto kelio. Nepaisant to, vieną nusukimą buvau susiplanavęs iš „Špikio kelių“ srities.

Pasižiūrėjau, kad vieną iš salų galima arba apvažiuoti ratu, arba kilti per vidury esančius kalnus. Iš vienos pusės veda pažymėtas keliukas, iš kitos tik pėsčiųjų takai. Aš sumąsčiau, kad galėčiau pakilti ant to kalno, pernakvoti, pasidaryti laisvadienį ir tada nusileisti kitoje pusėje tais pėsčiųjų takais. Sumečiau, kad pakilti kaip nors pakilsiu, nes jeigu eina keliukas, tai tas bus įmanoma, o nusileisti irgi kaip nors nusileisiu, nes vestis dviratį žemyn visada lengviau.

Na, pakilti, pakilau. Tai buvo dviejų valandų darbas, nes keliukas be didelių apmąstymų taip ir buvo nuvestas tiesiai kalno šlaitu aukštyn, jokių serpantinų, nieko. Bekildamas išliejau turbūt devynis prakaitus, nes pakilau kiaurai šlapias. Diena buvo palyginus tikrai šilta, turbūt apie kokius 13 laipsnių, dažnai išlįsdavo saulytė, o vėjo beveik nebuvo.

Tiesa, ši pastaroji dalis ir džiugino, ir siutino. Iš vienos pusės, kai pučia priešpriešinis vėjas, būna gan šlykštu, iš kitos pusės, kylant į kalną jis šiek tiek gaivina. Taipogi, vėjo nebuvimas išryškina vieną Norvegijos bjauriųjų pusių – musės. Tokie spiečiaus musių aplink savo galvą aš turbūt gyvenime nebuvau matęs. Net tiršta nuo jų, kaip koks debesis... Iš pradžių maniau, kad čia dėl mano aromatų, prakaitų upelių ar šiaip simpatijų, bet sutiktos pakelėj turistės sakė, kad ne, joms irgi ne kažką... Tiesa, aplink jas spiečiaus nemačiau, tad nebūčiau linkęs lygintis su jom.

Šiaip net stulbina kiek gali erzinti kažkas tokio mažo ir realiai kaip ir nekenksmingo. Atrodytų kas čia tokio – tiesiog zyzia aplink, bet po penkių minučių to zyzimo ant tiek tas ima nerviškai veikti, kad vienu metu atrodė išprotėsiu. O visi mano bandymai jas vaikyti, mosikuojant aplink save kepure, panašu, kad tik dar labiau jas įkvėpė lįsti arčiau manęs.

Užkilus ant kalno viršaus visą pasiekimo džiaugsmą vėl užtemdė musinykas. Turėjau slaptą viltį, kad pakilus aukštyn, pakils vėjas ir jas išplaikstys, bet čia, stulbinantis štilis. Tokio štilio, turbūt, per visą savaitę Norvegijoje nebuvau matęs...

Na, o vaizdai – vaizdai iš ties įspūdingi. Kur bepasisuksi, regis, gali tiesiog žiūrėti ir grožėtis visą amžinybę. Tiesa, jei galėčiau išreikšti vieną priekaištą, tai kad kalnas yra gan platus, kas reiškia, jog nėra nei vienos vietos, kur galėtum tiesiog prieiti prie krašto ir matyti viską.

Nepaisant to, pasistačiau palapinę šalia vieno, vienintelio čia esančio didelio akmens, ant kurio gali užsilipti ir tada jau beveik viską gali matyti. Toks vaizdas, tarsi tam jis čia ir būtų... Turėjau mintį, kad vakarą leisiu ant jo, tačiau planus vėlgi sujaukė musynas. Vietoj to, vakarą leidžiiu įlindęs į palapinės vidinę dalį, neužsidėjęs lietaus apsaugos. Dėl to esu tarsi lauke, bet kartu izoliuotas nuo musių tinkleliu. Jausmas visai geras.

Rytojaus planas nevisai aiškus. Žinau tik tai, kad laukia pirmasis ir, turbūt, vienintelis laisvadienis. Jeigu bus gražus oras, turbūt, eisiu pakulniuoti po aplinkines kalveles, jeigu ne, gulėsiu palapinėje ir klausysiu knygos, kurios nekantrauju paklausyti.

Dieną buvo ir kitų idomių nutikimų, bet kažkaip užsipasakojau apie kalną ir nebeliko kaip prie jų sugrįžti, tad pamėginsiu šokinėdamas ir trumpai apie kiekvieną iš jų...

Pirmas dalykas, tai kėliausi antru keltu. Keltas vėlgi buvo didelis, atstumas buvo labai nedidelis, tad nepaisant nedidelio supimo, jokių blogų dalykų nenutiko. Juokinga buvo tai, kad galėjau juo persikelti nemokamai. Laipinantis paklausiau vyruko kur turėčiau įsigyti bilietą, jis pasakė, kad galėsiu susimokėti kai keltas išplauks, prie langelio. Na, ok. Keltas išplaukia, aš prieinu prie langelio – ten nieko nėra. Išeinu, pasivaikštau, sugrįžtu prie langelio – vis dar nieko nėra. Keltas jau beveik atplaukė į uostą, aš dar truputį pasivaikštau ir galvoju, nu tiek to, pabandysiu trečią kartą. Ir kaip tik tuo pačiu metu atėjo prie langelio darbuotojas. Taigi, teoriškai galėjau sutaupyti 6 eurus, bet man keliaujant svetimoj šaly yra kažkoks jausmas, kad aš atstovauju visą šalį. Kad tai kaip aš elgsiuosi, atsilieps visos šalies imidžui, bent tų žmonių akyse, kuriuos aš paliesiu. Dėl to, aš visada stengiuosi kelionėse būti kuo malonesnis, atviresnis ir sąžiningesnis, bendraudamas su vietiniais bei kitais.

Antras dalykas, belaukdamas kelto susitikau lietuvį fūristą. Kad jis fūristas aš galėjau pasakyti vos po pirmo jo sakinio. Ne dėl to, kad jis keikėsi ar darė kažką negero. Tiesiog, jis buvo ant tiek panašus į fūristą, kad niekaip kitaip negalėjau jo įsivaizduoti. :D Jis nebuvo labai kalbus, tad ne daug ir kalbėjome. Sakė gyvena Norvegijoje, dabar atvažiavusi šeima aplankyti. Netoliese bėgiojo jo vaikas. Kadangi jis pats „vilko konteinerį“, tai nežinau ar ta šeima padėjo jam tą konteinerį vilkti, ar važiavo atskira mašina...

Trečias dalykas, tai apsilankiau labai keistoje ir įdomioje vietelėje, į kurią mane atvedė geltonas kamuolys su šepečiu ant galvos ir nupaišyta šypsenėle. Pamačiau jį pakelėje, šalia nusukimo ir pamaniau, jog ten turi būti kažkas įdomaus. Nusukau, nuvažiavau, dar pakelėj sutikau tris slovakus dviratininkus, kurių vienas stabtelėjęs papasakojo į kur aš atvažiavau. Pasirodo tai yra oficialus „cyclists shelter“ – statinys skirtas pasislėpti nuo atšiaurių sąlygų dviratininkams turistams. Tai buvo didelis stiklinis pastatėlis, kuriame galima pernakvoti. Viduje buvo šilta ir jauku, ir esant bjauresniam orui, garantuotai būčiau pasilikęs jame.

Šalia buvo „Rolf‘o baras“. Pastatukas, įrengtas grynai kaip baras, tik jame niekas nedirbo, o viskas kas ten buvo, greičiausiai suvežė kiti turistai. Ten buvo daug tuščių butelių įvairių gėrimų, dart‘ai, gitara ir daug visoių kitokių smulkmenėlių. Atidžiai viską išžiūrėjau, šiek tiek pabrazdinau gitarą ir ruošiausi jau išvažiuoti, kai prie manęs priėjo greta apsistojusi vokietė.
Ši vokietė jau pensininkė ir, kaip pati sakė, tiesiog lėtai kartu su vyru keliauja po pasaulį. Jie keliauja su nuosavu kemperiu, kur nori ten pagyvena, pabūna. Atrodė labai faina ir smagu. Pasirodo ji buvusi ir Lietuvoje, plaukiojo baidarėmis Aukštaitijoje bei Merkiu. Dar dviračiais apvažiavo Nemuno deltą. Šiek tiek pasikalbėjome apie Norvegiją, apie kainas, kad net ir jiems, vokiečiams, čia kainos yra labai didelės. Sakė turės grįžti į Švediją apsipirkti, kur kainos ženkliai mažesnės.

Pakalbėjome ir apie Lietuvą, kad mūsų šalyje, kaip ji išsireiškė, „daug skurdžių“. Tą ji pasakė ne piktai, bet su giliu susirūpinimu. Papasakojo kaip bendravo su kažkokia vietine močiute, kurios pensija vos 200 eurų. Mūsų, matyt, tai nestulbina, bet jai tai atrodė labai liūdnai. Aš jai papasakojau, kad nevisi jau taip blogai gyvena, kad yra žmonių kurie ir dirba, ir užsidirba.

Tai va tiek tų įspūdžių iš šiandien dienos. Dabar einu toliau gurkšnoti coca-colos ir gerėtis leidžiančios, bet taip ir nenusileisiančios saulės vaizdais...

P.s. atsiprašau, jeigu nuotraukos per tamsios, per šviesios ar dar kokios ne tokios – redaguoti nuotraukas sėdint prieš saulę, atsispindinčiame laptop‘o ekrane yra mažiau nei optimalu :D
Komentarai:

Kokia knyga? :)

Dėl tų skurdžiųjų - vokietė teisi. Užsieniečiam mūsų padėtis matosi neprastai. Spėk, kodėl atkelti karo pabėgėliai čia nelieka, o skuba į Švediją ar Vokietiją:) Europos Komisija kasmet ataskaitose mus įspėja apie vieną prasčiausių ES ir dar augančią pajamų nelygybę bei skurdo riziką (paskutinė buvo prieš mėnesį). Net Tarptautinis valiutos fondas, kurio tikrai neapkaltinsi prielankumu mažiau uždirbantiem ar pašalpų gavėjam, buvo atsiuntęs žinią, kad, ei, pas jus ten rimtai kažkas baisiai netvarkoj - per daug žmonių gyvena neadekvačiai blogai pagal šalies ekonomiką, ir tai ekonomikai greit skaudžiai atsilieps

st_ : 2019-07-04 12:43

Čia ne muselės, o musės.. tos kur ant š... tupia :D

Algirdas : 2019-07-04 10:06

Gvazdikėlių aliejus turėtų padėti nuo muselių, tačiau kad įo pavyks ten kur nors gauti - nesitiki :)

Dainius : 2019-07-04 07:32
Nuotraukos:
DSC00819.jpg
DSC00821.jpg
DSC00822.jpg
DSC00823.jpg
DSC00824.jpg
DSC00825.jpg
DSC00831.jpg
DSC00833-Pano.jpg
DSC00841.jpg
DSC00843-Pano.jpg
DSC00854.jpg
Algirdas (2019-07-02 21:11)
Pagaliau! Pagaliau hike’o diena! Praleidus keturis iš suplanuotų 11-os pasivaikščiojimų pėsčiomis į kalnus, į penktąjį išsiruošiau. Tiesa, trūko irgi gan ne daug, kad neišeičiau ir į šį.

Rytas prasidėjo tradiciškai – prabudau dar prieš 6. Vakar, kaip ir minėjau, apsistojau viešbutėlyje, tad kadangi pusryčiai turėjo būti tik nuo 7:30, tai kiek pasivarčiau lovoje. Atsikėlęs ėmiau tvarkyti po visą kambarį išmėtytus daiktus, tada pažvelgiau pro langą – o ten, pro debesis vis iškišdavo savo snapą saulytės spinduliukas. Pagalvojau sau, pirmą kartą turbūt apskritai kelionėje, atsikėliau ir nuoširdžiai noriu minti! Įprastai rytais būna toks tinginukas apėmęs, ypač, kai jau ne be pirma diena, kojos pavargę, sunkios, galvoji – ai, ir kam čia man reikėjo. Po to išmini, viskas susitvarko, bet tas pirmas momentas, bent man, niekada nebūna „o, noriu minti!”.

Pusryčiams gavau daug žuvies. Kadangi žuvų nepažįstu, tai nelabai galiu pasakyti kas tai buvo per žuvys. Žinau, kad valgiau kažkokią silkę, keptą ir rūkytas lašišas ir kažkokią dar rūkytą žuvį, kurią žinau, kad esu valgęs, bet nepamenu kaip ji vadinasi. Dar buvo galima paragauti vytinto banginio, bet man aš kažkaip iš solidarumo banginiams, nusprendžiau neragauti jų...
Tiesa, visgi mano skrandžiui kažkuri iš žuvų, o gal jų visų derinukas, neypatingai patiko, dėl to vos išmynus ir užsukus į parduotuvę, supratau, kad reikia greitai bėgti ieškoti tualeto. Mano laimei, jis buvo pačioje parduotuvėje, nes toli tikrai nebūčiau nubėgęs...

Gal dėl to, o gal dėl kažko kito, minti sekėsi sunkiai. Negali sakyti, kad esu fiziškai pavargęs, bet tiesiog tas užsidegimas minti, kuris buvo ryte, tarsi išnyko ir viduje pajutau kažkokią tuštumą, kažkokią apatiją. Kai važiuoji ne dėl to, kad nori, ar kad smagu, o dėl to, kad reikia. Negali sakyt, kad vaizdai nedžiugino. Buvo tikrai gražių vietų, bet kažkas viduje buvo ne taip...
Turbūt dėl to, kai primyniau išsukimą į savo penktąjį suplanuotą hike‘ą, buvau visiškai jam apatiškas ir pravažiavau jį. Pravažiavęs, paleidau pedalus ir riedu – viduje verda kova. Viena pusė sako, nu come on, Algirdai, koks pasiteisinimas šį kartą, kad neisi į tą hike‘ą? O kita pusė tuo tarpu atkerta – o kam man tas hike‘as? Taip kovodamas pats su savimi nuriedėjau turbūt kokius 300 ar net 400 metrų (buvo nuokalnė). Kol galiausiai iniciatyvos ėmėsi rankos – susuko vairą, tuo apgręždamos dviratį, kojoms nebeliko nieko kito – nuokalnė dingo, automatiškai pradeda minti. Protas dar kažką bando aiškintis, įrodinėti, bet jau šaukštai po pietų, veiksmas vyksta, artėjam atgal link posūkio.

Išsitraukiau savo hike‘inę kuprinę, kurią pasiskolinau iš Dagnės, iš dalies dėl rankinio bagažo, iš dalies dėl šitų hike‘ų, susikroviau į ją būtiniausius daiktus – aprangą nuo lietaus, windstopper‘į, pasą, piniginę, gertuvę, žinoma, įsimečiau kompą :D, drone‘ą kažkodėl nusprendžiau palikti, truputį užkandos ir į kelią.

Hike‘as iš tikrųjų turėjo būti nelabai ilgas – vos ~4km į vieną pusę, tačiau sukilimas didelis – kalno aukštis 788 metrų. Visiškai nežinojau kas manęs laukia. Kai dariau research‘ą apie šią kelionę, šis hike‘as patraukė tik dėl to, kad pasirodė gražios nuotraukos nuo viršūnės. Tai buvo viskas ką aš žinojau apie jį. Nei koks jo sudėtingumas, nei koks kelias – ar išvis yra tas kelias.

Keliukas, t.y. takeliukas, buvo. Jis netgi buvo sužymėtas akmenimis, ant kurių kažkas uždrėbė raudonų dažų dėmę. Sužymėjimas, kaip Norvegijai, sakyčiau nebuvo ypatingai aiškus, nes keliose vietose aš tiesiog tų akmenų nepastebėjęs nueidavau savais takais. Ypatingai būdavo sunku sekti takelį einant nuobirynais, kurių jame buvo net keli.

Iš pradžių sekėsi eiti gan lengvai – mintyse vis prisimindavau Redo žodžius „strykt, pastrykt ir nueisim“. Ties pusiaukelia, keliukas pasidarė ženkliai statesnis, mano kojos ėmė rėkauti „kas per velnias?! Mes ne to čia važiavom!”. Aš jų neklausiau ir tęsiau kopimą. Kildamas aukštyn sutikau tik vieną trijulę, kurie ėjo priešinga puse. Tuo metu kaip tik mane prisivijo debesis, tad bičiuliautis nebuvo kada. Išbandžiau savo pasiimtą palapinskraistę, užsimetęs ją ant savęs ir ant kuprinės. Likau nesužavėtas. Vienas dalykas, tai ji visiškai nekvėpuoja, tad jos atsparumą lietui būtų sunku vertinti, kai momentaliai tampi kiaurai šlapias nuo prakaito. Galbūt, žmonėm, kurie prakaituoja mažiau nei aš ir būtų tinkamas sprendimas.

Paskutinis šimtas metrų (altitudės) ėjo labai lėtai. Vis turėdavau stabtelėti, pailsinti kojas arba tiesiog atsikvėpuoti. Tiesa, kai pakilau į pirmąją viršūnę (greta jos buvo dar viena), tas nuovargis tarsi išgaravo. Jau nuo žemesniosios atsivėrė kosminio grožio vaizdas. Kadangi Lofotenuose 800 metrų viršūnė jau yra gan aukšta, tai galėjai matyti viską į visas puses. Vienoje pusėje pikti debesys apsikabinę snieguotas kalnų viršūnes, kitoje saulės lepinamas Atlanto vandenynas. Iš to džiaugsmo ir grožio net nejučiomis krykštelėjau.

Man po kairiai, buvo didžiulis akmenų nuobirynas, vedantis į tikrąją viršūnę, tad net nedvejodamas leidausi juo aukštyn. Nemėgstu aš tų nuobirynų, nors jūs ką. Neatrodo jie man nei jaukūs, nei labai patikimi. Vis einu, o akyse sukasi vaizdai iš to filmo, kur vaikinukas prispaustas pjovėsi sau ranką, kad išsivaduotų... Bet kuriuo atveju, viršūnę pasiekiau sėkmingai.

Vaizdas, kaip ir nuo pirmosios, kerintis. Sukiojausi į visas puses, vis fotografavau, filmavau, taip norėjosi viską, viską pasiimti su savimi. Šis kopimas į viršūnę buvo tikrai vienas įsimintiniausių visos kelionės nuotykių. Visą kelią nejučiomis lyginau jį su mūsų ėjimu link Sarez ežero Tadžikijoje, kuris manęs absoliučiai nesužavėjo. Tuo metu aš galvojau, kad gal su manimi kažkas negerai. Po šio ėjimo, aš supratau, kad ne – jis tiesiog buvo neįdomus. Va taip turi atrodyti kopimas į kalnus – kupinas iššūkių, lydimas nuostabių vaizdų, kai su kiekvienu padėtu kojos žingsniu į priekį, norisi atsisukti atgal, nes tas lydintis vaizdas yra ant tiek gražus.

Aišku, čia man manau padėjo ir tai, kad pats ėjimas buvo ženkliai trumpesnis. Manau, kad einant šitais kalnais 20km į vieną pusę būtų pabodęs ir jis.

Tiesa, diena tuo nesibaigė. Grįžus atgal, užsėdau atgal ant savojo žirgo ir leidausi į kelią. Man buvo likę vos 10km iki suplanuotosios stovyklavietės, bet dar net jos neprivažiavęs supratau, jog radau tobulą vietą nakvynei. Ok, pati vieta nėra fantastinė – fantastinės yra greta esančios uolos, ant kurių užsilipus atsiveria visa pakrantė.

Pasistačiau palapinę uolų apačioje, tada pasiėmiau visus vakarienei reikalingus rakandus ir užsiropštęs ant uolų, įkūriau patį fainiausią restoranėlį pasaulyje, skirtą pavalgydinti mane vieną. Saulė maloniai šildė, vėjas buvo vos juntamas. Viriausi ryžius, kojas tabalduodamas ant uolos krašto, žiūrėdamas, kaip apačioje vandenynas vis bando nusinešti tą uolą ant kurios aš sėdžiu. Ir nors jam nepavyksta iš pirmo, antro ar net tūkstantojo karto, jis niekur neskuba ir atkakliai tą darys, kaip ir daręs, dar milionus metų...

Bežiūrėdamas į šį idilišką grožį negalėjau neprisiminti Namibijos. Juk mus skiria tūkstančiai kilometrų, o vanduo tas pats... Va čia tai didybė!
Komentarai:

Tiesa pasakius visai nenusibodo. Dabar net visai dziaugiuosi budamas vienas - vaziuoju kiek noriu, stoju kur ir kada noriu. Tingiu minti, sustoju ir ziuriu i kalnus, noriu minti, vaziuoju ir dainuoju :D beto vis gaunu pabendraut su kokiais turistais ar vietiniais. Pvz siandien gera pusvalandi prasnekejom su vokiete pensininke :)

Algirdas : 2019-07-03 14:59

Tikrai labai gražu. Ačiū už šitas vaizdines lauktuves :)

st_ : 2019-07-03 10:58

Oras, atrodo, taisosi, bus linksmiau minti:) Vaizdai, aišku, fantastiški, tik ar neatsibosta vienam minti... Mano psichinė būsena matomai netokia stabili, nepajėgčiau dvi savaites vienumoje gėrėtis vaizdais. Kokie jie bebūtų gražūs...

Ju Lija : 2019-07-03 09:06
Nuotraukos:
DSC00691.jpg
DSC00696.jpg
DSC00703.jpg
DSC00707.jpg
DSC00731-HDR.jpg
DSC00736-HDR.jpg
DSC00738.jpg
DSC00742-HDR.jpg
800m aukstyje
DSC00774-Pano.jpg
DSC00792.jpg
DSC00799-HDR.jpg
DSC00818.jpg
Algirdas (2019-07-01 20:45)
Na ką, gavot vakar optimizmo dozę ir užteks! Šiaip, žmonės sako, kad viena nuotrauka verta tūkstančio žodžių... Tai galite patys pabandyti suprasti kaip aš jaučiausi šiandien ir ką galvojau...

Kaip vakar visi ir šnekėjo, prabudau nuo lietaus krapsenimo į palapinės stogą... Tas manęs nei kiek nenustebino, nes turbūt dar nebuvo dienos šioje kelionėje, kai taip nenutiktų. Kas truputį kėlė nerimą, tai kad vakar tam, kad atsibraučiau į savo idiliškąją nakvynės vietą, turėjau pereiti per tokią pelkutę. Ėmiau galvoti kas nutiks, jeigu ta pelkutė palijus, pasidarys visavertė pelkė. Tikimybė buvo nedidelė, bet mintis vis tiek krebždeno...

Išlindus iš palapinės pasitiko visiškai juodas ir be prošvaisčių dangus. Pasidarė viskas aišku. Pradėjau kurti planą, kaip išsikrapštyti iš stovyklavietės beviltiškai nesušlapinant palapinės vidaus. Sukūriau gan genialų inžinerinį sprendimą, kai žingsnis po žingsnio, išsaksčiau palapinės vidų (tam ji nėra pritaikyta), jį suviniojau ir tik tada išlindau į atmosferą.

Pajudėjau link kelio – pelkė neatrodė daug gausesnė nei buvo vakar, bet tiesiog buvo sunku per ją stumtis. Šiaip ne taip pasiekiau kelią. Kadangi vis dar turiu didelį dienų rezervą, jau vakar buvau apsisprendęs po truputį jį pradėti tirpinti. Tam, man būtų užtekę šiandien numinti 30-40km. Daug neatidėliodamas ir pradėjau minimą.

Bjaurus jausmas, kai mini ir jauti kaip po truputį viskas ima šlapti. Iš pradžių rankovės, tada kojos, tada kūnas ir ties kažkuriuo momentu pasieki stadiją, kai kūno generuojamos šilumos nebeužtenka palaikyti balansui tarp drėgmės keliamo šalčio. Va tada prasideda didžioji kančia. Šį procesą labai pagreitina didelis vėjas arba didelis lietus. Mano atveju tai buvo pirmasis.
Kelios nuokalnės ir jaučiau, kaip imu drebėti. Numynus kokius 25km be sustojimo (palyginus su praeitom dienom, kai nenumindavau net kilometro bent kartą nesustojęs ką nors nufotografuoti ar pafilmuoti), pamačiau gretimam kely stotelę su stogeliu. Nepaisant to, kad ji buvo žemiau ir reikėjo ne tik išsukti iš kelio, bet dar ir nusileisti (grįžtant reikėtų kilti), tą ir padariau.

Nuotrauka, kurią matote viršuje buvo padaryta šioje stotelėje. Tuo metu jau buvo praėję arti dviejų valandų nuo mynimo pradžios ir aš nebegalėjau daugiau pakelti to stingdančio šalčio. Pasislėpęs po stotelės stogu, nusivilkau visus drėgnus rūbus, persirengiau į sausus, užsivilkau pūkinę striukę ir sėdėjau. Tiesiog sėdėjau ir tarsi laukiau kažkokio pravažiuojančio “gyvenimo autobuso”, pakviečiančio važiuoti kartu.

Taip pasėdėjus kokias 20min ir pajutus, kad dabar jau kūnas tiesiog atšalo ir net pūkavykas nebepadeda, vėl viską nusivilkau, susipakavau ir apsivilkęs šlapius rūbus išjudėjau toliau. (Šlapius rūbus apsivilkau atgal nenorėdamas šlapinti antros poros turimų rūbų – jų kiekis ribotas, o sausų rūbų dar gali prireikti).

Ties tuo momentu jau buvau sukūręs planą – pasiekti už 16km esantį miestelį, kuriame mačiau, jog yra „Circle K“ degalinė, o joje net ir Lietuvoje galima gauti visai skanių dešrainių. Daug toliau už jos nebeplanavau minti, nes dienos planas jau kaip ir būtų pasiektas. Taigi sukaupęs visas paskutines jėgas ir šilumą, sukapojau tuos 16km.

Sustiręs įėjau į degalinę ir paprašiau mergaitės valgyti. Ji pradėjo manęs klausinėti visokių sudėtingų klausimų, tokių kaip – kokios dešrelės norėsite, kokių salotų ir pan., į ką aš jai tiesiog atsakiau – „You choose. I‘m cold, I‘m miserable and I just want to eat“ (angl. „pati nuspręsk. Man šalta, aš kančioje ir tiesiog noriu valgyti“). Pasijuokus, jį man pagamino savo mėgstamą dešrainį, pasiėmiau karštos kakavos ir prisėdau.

Visą dieną galvojau, kad nakvosiu palapinėje, bet ties tuo momentu nenorėjau net pagalvoti apie tai. Stojimas palapinėje reikštų šlapius rūbus, šlapią palapinę ir šaltį. Prisiminiau prieš tai pravažiuotą ženklą „Rooms  from 350 NOK” (Kambariai nuo ~35eurų). Šį ženklą gerai įsiminiau, nes kaina pasirodė kosmiškai maža. Išsitraukiau telefoną, ėmiau google‘inti. Iš tikrųjų, šimto kilometrų spinduliu nieko pigiau nėra. Kainos prasideda nuo 120 eur ir kyla iki 400-500. Net nedvejojęs kelių mygtukų spustelėjimu užsibook‘inau kambarį. Truputį buvo liūdna, kad teko grįžti 5km atgal, bet tuo metu man jau tai buvo nė motais.

Atvažiavau dviem valandomis anksčiau nei kad prasideda check-in‘as (įsiregistravimas). Teko prisėsti ir palūkėti. Vėliau gavau kambarį. Kaip paaiškėjo čia yra labai specifinė mokykla, kur vasaros mėnesiais pavirsta į hostel‘į. Taigi, kambariukai yra tokios 3x2 kamurkės, kur stovi lova, spinta ir mano nuostabai kriauklė. Šiaip, viskas labai tvarkinga. Dušai ir tualetai bendri – bet vėlgi, švara neišpasakyta. Dargi turi net ir virtuvėlę, kur svečiai gali patys išsivirti valgyti. Virtuvėlė tai tokia didžiulė erdvė, kur stovi kelios elektrinės plytos, daug visokių indų, indaplovė, šaldytuvai, stalai. Šiaip žiauriai geras įspūdis. Taip pat yra ir valgykla, kurioje rytoj gausiu nemokamus pusryčius!

Taigi, apart to, kad pasidaviau lietui ir tarsi galiu jaustis nevykėliu (į ką, jei atvirai man giliai nusispjauti), jaučiuosi labai gerai. Kambarį apdžiausčiau rūbais ir palapine, kriauklėje išsiploviau kojines, pats išsimaudžiau duše, pasikroviau visą techniką, kuri jau buvo bepasiekianti kritinę ribą (labai jau greitai tos baterijos senka...).

Pabaigai, šiek tiek apie motyvaciją minti. Aš čia gal nupasakojau viską labai tamsiai, bet iš tikrųjų apart to, kad buvo tikrai šalta ir šlykštu mano nuotaika buvo gan nebloga. Ją stengiausi palaikyti pakylėtą per prievartą, nes tokiose situacijose keldamas sau nuotaiką, visaip linksmindamas, keli ir savo vidinę psichologinę būseną. Tai apskritai yra svarbu visose kelionėse, bet ypač tokiais momentais. Taip sakant, svarbu laikyti mintis užimtas ir įdarbintas, kad jos negalvotų „kaip man blogai“.

Aš tai dariau sukurdamas dvi daineles, kurios jums nieko nereikš – jos kvailos ir paprastos, bet man tomis akimirkomis jos buvo svarbios.

Pirmoji buvo apie vaizdo kamerą kabančią ant milžiniško tilto, vedančio tarp dviejų salų ir ji buvo hip-hop‘o ritmu: „Aš stebiu juos; Jie stebi mane!” tai reikia kartoti ritmiškai, pridedant visokius “ah!” ir “oh yeah!” :D

Antroji buvo apie motociklininką apsivilkusį geltoną apsiaustą nuo lietaus ir ji buvo vaikiškos dainelės ritmu: „jis geltonas; aš raudonas; mes abu šlapi!”

P. s. man su psichika viskas gerai. :D
Komentarai:

Tomai, ir labai pavydžiu tiems fotografavams, kurie trumpom rankovėm iššoka iš mašinos per lietų, nulekia nufotkinti ir sugrįžta į šiltą automobilį :D
Julija, dėkui, aš ir seku prognozes, tik kad jos labai jau nepatikimos čia, kaip parodė patirtis...

Algirdas : 2019-07-02 22:06

Fotografavimui sąlygos ledinės :)

Tomas : 2019-07-02 15:24

Na, lietingai tamsūs debesesys atrodo iš tiesų efektingai... Gerai, kad bent su psichine būsena viskas tvarkoje... Tarp kitko, orų prognozė dar šiandien žada lietų (kaip rašo, nestiprų), o kitomis dienomis turėtų nustoti verkti dangus. Šilumos daug nebus, apie 12-15, o naktimis 6-8, bet jeigu nelis, gal ir optimizmo daugiau atsiras. Stiprybės ir ištvermės !

Ju Lija : 2019-07-02 08:34

Na, nemanau, kad valstybė turėtų kištis iki tokių detalių :) Kiek man yra tekę su tokiom situacijom susidurti, tai visada paklausus "ką galėtumėt parekomenduoti" padavėjas turi ką pasiūlyti. Tiesa, yra buvę ir tokių kaip "nežinau, man viskas skanu" arba "o ko jūs norėtumėt", kas kiek ironiška, nes jei jau prašau tavo rekomendacijos, tai matyt nežinau ko noriu :D Bet kuriuo atveju, čia atsiskleidžia padavėjo talentai ir per tokius dialogus uždirbami arbatpinigiai :D Nes jeigu jis man maloniai patars ir padės, kartais nepatingėsiu net ir didesnės kupiūros išsikeisti, kad tik jam palikti pinigėlį :)

Algirdas : 2019-07-02 08:10

Tavo psichinė būsena daug geresnė už mano:

"Ji pradėjo manęs klausinėti visokių sudėtingų klausimų, tokių kaip – kokios dešrelės norėsite, kokių salotų ir pan., į ką aš jai tiesiog atsakiau – „You choose. I‘m cold, I‘m miserable and I just want to eat“ (angl. „pati nuspręsk. Man šalta, aš kančioje ir tiesiog noriu valgyti“)."

Net sudėtingomis savo aplinkybėmis į tai pažiūrėjai linksmai ir ramiai, o aš daug komfortabilesniam savo gyvenime jau griežiu dantimis, ir imu svarstyti, kad gal reikėtų maitinimo įstaigom įstatymu liepti visur turėti po "rekomenduojamą", t.y. defaultinę komplektaciją, ir tik jei žmogus jos atsisako, tada jo klausinėti, kokių dešrelių, padažų ar kitų ingredientų nori. Po tokio įstatymo peticija, tikiu, pasirašytų visi aityšnikai, kurie supranta, kaip vartotojui kartais svarbu, kad procese būtų kuo mažiau žingsnių, kur reikia input'o ir micromanagement'o.

st_ : 2019-07-01 23:54
Nuotraukos:
DSC00682.jpg
DSC00683.jpg
DSC00684.jpg
DSC00685-Pano.jpg
Algirdas (2019-06-30 19:35)
Šiandien visą dieną skambėjo galvoje dainos žodžiai „if this is what we have, then what we have is gold...“. Žodžiai, kuriuos aš interpretuočiau, kaip „jeigu tai yra viskas ką mes turime, kad ir kaip ne daug tai teatrodytų, tai yra daugiau nei kas gali suvokti“. Iš tiesų, diena buvo kaip iš pasakos. Aišku, visada galima kabinėtis, sakyti, ai kiek vėsoka buvo ar pan, bet čia jau būtų nuodėmė knibinėti tokią dieną.

Tiesa, rytas prasidėjo ne smagiai. Nepaisant to, kad visą naktį pylė, ryte buvo aprimę ir aš vyliausi, kad pavyks susipakuoti palapinę apysausę. Deja, kai buvau bebaigęs krautis daiktus, dangus vėl prakiuro. Lijo trumpai, bet to užteko, kad palapinė vėl liko visa šlapia. Nekeliaujantiems galbūt gali atrodyti – big deal, taigi ji neperlijama, susipakuoji ir važiuoji. Bet pakuotis šlapią palapinę visada yra nemalonu. Viena, kad jos išorė šlapina kitus daiktus, kita, kad kai ją vakare pasistatai, ji būna persismelkusi drėgme. Ir čia dar preziumuojant, kad nesušlampa jos vidinė dalis.

Tas šiek tiek sunervavo, bet nebenorėjau lūkuriuot, tad teko pakuotis kaip yra. Išjudėjus, bekylant į kalną vėl pasivijo debesis ir ėmė šlapinti mane. Šį kartą, aš užsispyriau ir matydamas priekyje šviesenį dangų kabinau kiek pajėgdamas, bandydamas aplenkti jį. Galvoje vis kartojau – tai tikrai durna mintis, tavo windstopper‘is kad ir kiek atsparus vandeniui, bet tikrai ne tokiam lietuj... Bet kartu kažkas viduje stumė toliau. Ir kaip paaiškėjo vėliau – tikrai ne bereikalo.

Negana to, kad nuo kalno atsivėrė superinis vaizdas, visi lietaus debesys liko užnugaryje, o priekyje švietė saulė. Ne už ilgo ir aš įvažiavau į ją ir taip suja ir neatsisveikinau visą dieną. Maršrutas taip pat buvo iš fantastiškųjų. Visą laiką kelias vinguriavo tai palei jūros pakrantę, tai palei kokio ežeriuko. Negalėjau nestoti ir ne forotgrafuoti, arba filmuoti. Net tris kartus kėliau į dangų drone‘ą, daiktą, apie kurį šias kelias dienas buvau tiesiog pamiršęs ir nurašęs tarp daiktų, kurių greičiausiai nebeprireiks.

Iš tikrųjų, tai turbūt, nelabai turiu ką daugiau ir papasakoti, kažkokių nutikimų diidelių nebuvo, viduje visą dieną vyravo kažkokia ramybė ir idiliška palaima. Vienoje vietoje privažiavau įlankėlę, kuri buvo panašesnė į Karibų salos paplūdimį, nei į Norvegijos ežeriuko pakrantę ir pamatęs joje prišvartuotą valtelę, nusprendžiau nuvažiuoti nupaveiksluoti. Privažiavimas vedė per žmogaus kiemą, kuris stovėjo lauke ir kažką šlifavo.

Iš pradžių truputį susimėčiau, ar tikrai verta, bet pasiryžęs, leidausi žemyn. Privažiavau prie jo, mandagiai atsiklausiau ar galėčiau nupaveiksluoti ir šis atsakė: „tai žinoma, juk gamta ne mano vieno“. Aš pajuokavęs, kad „gamta, gal ir ne jo vieno, bet valtis, tai tikriausiai jo“, tik vėliau susimąsčiau apie šią frazę ir grožį slypinti po ja.

Manau, jog dažnai mes esame nusisavinti tam tikrus dalykus, kurie nevisada turėtų priklausyti mums. Lietuvoje pvz mes apsitveriame tvoromis ežerus, dažnai net nelegaliai ir ne duok tu dieve, kas nors pabandys pervažiuoti per tavą kiemą... Iš karto kils klausimas – ar ne apvogti apvažiiavo? O ko jam čia reikia?..

Ir aišku, aš čia kiek per daug viską abstraktizuoju, bet bet kuriuo atveju, ši frazė ir šis požiūris mane sužavėjo. Manau, kad tai atsispindi ir tame Norvegiškajame įstatyme, leidžiančiame camp‘inti kur tik panorėjus, ir kuris, turėjau progą dar kartą įsitikinti, ne visai veikiantis...

Šiandien stovyklavietės ieškojau vėl kokius 15km ir numyniau kur kas toliau nei planavau tai daryti. Ir taip, teisybės dėlei, tikrai galėjau sustoti ir anksčiau – buvo tų vietų. Tiesiog visos gražiosios slėpėsi po ženklais „No camping“.

Šiaip ar taip, sustojau vis tiek ganėtinai gražioje vietoje. Ant šlaito, su vaizdu į vandenyną. Tiesa, nuo kelio matausi kaip ant lėkštutės, esu visiškoje pelkėje, tik palapinę pavyko pasistatyti ant, kaip įtariu, didelio akmens luito, dėl to po ja nėra taip šlapia, kaip kitur, tačiau yra nelygu kaip linksmųjų kalnelių atrakcione... Taigi, idilės nakvynės vietai kiek pritrūkau, bet kuriuo atveju, esu ja patenkintas.

Na, o rytoj, kiek žiūrėjau prognozes ir kiek sakė vietinis, turėtume grįžti vėl į šlykštųjį orą... Bet kuriuo atveju, labai ačiū tau, Norvegija, už šią pasakišką dieną!
Komentarai:

Tai kad ir prieš tai nebuvo pesimistiniai įrašai. Tiesiog būdavo pesimistinių momentų dienose, bet tai nereiškia, kad bendra nuotaika yra pesimistinė

Algirdas : 2019-07-01 21:50

Na, pagaliau linksmesnės gaidelės ir mažiau pesimizmo. Dar pora dienų saulės (ko labai linkiu) ir bus visiškai smagu. Sėkmės!

Ju Lija : 2019-07-01 09:53

Žodį "dronas" gali vartoti ir su lietuviška galūne! :)

http://www.vlkk.lt/konsultacijos/12517-dronas-bepilotis-orlaivis-bepilote-skraidykle

st_ : 2019-07-01 07:46
Nuotraukos:
DSC00638-Pano.jpg
DSC00639.jpg
DSC00642.jpg
DSC00645.jpg
DSC00657.jpg
DSC00660.jpg
DSC00663-Pano.jpg
DSC00671.jpg
DSC00676.jpg
DSC00678.jpg
IMG_001.jpg
Algirdas (2019-06-29 20:27)
Trečia diena Norvegijoje. Pamenu, prieš išvažiuojant į kelionę, rašiau, kad bus gerai pasitikrinti ką reiškia keliauti vienam, neturint saugumo tinklo (automobilio laukiančio Rimi aikštelėje). Šiandien buvo ta diena, kai turbūt, būčiau tiesiog apsisukęs, grįžęs į automobilį, įsėdęs ir net neatsigręždamas „mynęs“ namo. Bet, kadangi nei Rimi čia yra, nei mano automobilio, tai nieko neliko, kaip tik minti į priekį :D

Bet, jo, diena, buvo iš įdomesniųjų... Viskas prasidėjo nuo to, kad atsikėliau anksti ryte, vėl neišsimiegojęs, suvalgiau nuo vakar likusius šaltus ryžius. Galvojau pasišildysiu juos, bet paragavau, pasirodė visai valgomi, tai nesukęs galvos surijau ir išjudėjau. Pagal planą man tereikėjo nuvažiuoti į gretimą miestelį ir susirasti keltą į Ballstad. Pamenat, sakiau, jog ten kiek komplikuota?..

Taigi, aš radau tik du šaltinius apie to kelto egzistavimą, vienas jų rašė, kad keltas plaukia, kai ir jei susirenka 4 ar tai žmonės, ar tai dviratininkai, kitas tuo tarpu rašė, jog keltas kursuoja kasdien 11 valandą išplaukdamas iš Ballstad ir 12-tą atgal į jį.

Kai atvažiavau į kaimelį, buvo po 9. Pradėjau klausinėtis stoviniuojančių žmonių apie keltą, bet pasirodo jie tebuvo turistai, laukiantys žvejybinės ekskursijos. Antrasis užklaustas žmogelis, maloniai patvirtino, kad keltas tikrai plaukia ir kaip rašė antrasis mano šaltinis, išplaukia kasdien 12-tą valandą. Apsidžiaugęs naujienomis, pradėjau mąstyti ką čia nuveikus, kol jis atplauks.
Kadangi oras buvo bjaurus, visą laiką, tai įsijungia laistymo žarna, tai išsijungia, tik spėk apsivilikti rūbus nuo lietaus, ji jau išsijungia... Taigi, nusprendžiau užeiti į gretą esančią kavinukę. Valgyti net neplanavau, nes jau numaniau kokios kainos bus. Mano tikslas buvo užsisakyti ką nors pagurkšnoti ir susiradus rozetę pasikrauti daiktus. Turiu pasiėmęs saulės panelę, bet kol kas įtariu, jog tai bus vienas iš tų daiktų, kurie buvo betiksliai...

Užėjau, užsisakiau pepsi, apie kurį net nepatingėjau parašyti Facebook‘e, kaip apie tikriausiai brangiausią pepsi pasaulyje, mat šio 300 ml buteliukas man kainavo apie 5 eurus. Taip, jūs teisingai perskaitėt, tai ne klaida – buteliukas, kuris atrodo Brangus Lietuvoje už 1.5eur, čia kainavo 5… Oj, tu mano brangi, Norvegija… (visomis prasmėmis...)

Susiradęs staliuką su rozete, pasijungiau visą techniką ir pradėjau gurkšnoti auksiniąją Pepsi. Begurkšnodamas, susirašinėjau su Dagne, skaičiau naujienas ir visaip kitaip stūmiau laiką. Truputį po 11, galvoju reikia gal pamažu pradėti ruoštis – maža ką, dar sugalvos išplaukti anksčiau…. Taip neskubėdamas, viską susipakavau ir truputį prieš 11:30 išėjau laukan. Apsidairiau, joks laivas panašus į keltą nestovėjo, tad pradėjau lūkuriuoti. Kadangi ta laistymo žarna vis įsijungdavo, tai teko susirasti stogelį. Belūkuriuojant, artėjant 12-tai, atplaukia laivas. Aš apsidžiaugiu ir patraukiu link jo. Užklausiu iš jo išlipusios moters, ar čia keltas į Ballstad ir ši mane pribloškia atsakydama – ne, jis neseniai išplaukė....

Pasirodo, keltas išplaukia ne 12-tą, kaip man sakė vyriokas, o 11-tą... Ir aš sau ramiai, jį praleidau sėdėdamas kavinukėje.

Iš pradžių suėmė juodas pyktis ir liūdesys, persimaišę į vieną neaiškų mišinį. Moteriškė dar siūlė man užsirašyti kelto telefoną, kad rytoj galėčiau jam pasiskambinti, bet aš tiesiog padėkojau ir pasakiau, jog matyt nelauksiu jo.

Pradėjus važiuoti atgal, pradėjau mąstyti apie visą situaciją. Realiai man šitas keltas buvo visiškai ne esminis. Aš norėjau juo plaukti visumoj tik dėl to, kad galėčiau pravažiuoti šį kelią, kuriuo atvažiavau ir, kad nereikėtų juo grįžti atgal į pagrindinį kelią. Taip, dar netoli Ballstad‘o buvau nusižiūrėjęs hike‘ą, bet, ai... Koks skirtumas... Juk ne hike‘inti važiavau. Šiaip gan komiškai man čia su tais hike‘ais gaunasi... Iš viso šioje kelionėje buvau pasižiūrėjęs 11 hike‘ų – 4 iš jų jau praleidau :D

Tiesa, buvo viena labai miela akimirka. Važiuoju tuo keliu atgal, vis dar negalėdamas patikėti savo fail‘u, kai išgirstu iš nugaros artėjančią mašiną, po truputį lėtinančią. Iš pradžių to nesureikšminau, nes čia absoliuti dauguma vairuotojų, visada tave lenkdami sulėtina iki kokių 20-30 km/h, o jeigu nemato, jog galės saugiai aplenkti, važiuoja paskui. Net ir tuo atveju, kai aš ėjimo greičiu puškuoju į kalniuką... Tais atvejais būną nejauku, bet ne apie tai...

Kai supratau, jog mašina lėtina per daug, pasimetusiu žvilgsniu atsisukau. Ši jau buvo susilyginusi su manimi. Joje sėdėjo ta pati mano kalbinta moteriškė ir ji rūpestingai pasisiūlė pavežėti mane. Tiesa, tai nebuvo ant tiek keista, nes tuo metu pūtė milžiniškas vėjas, pylė kaip iš kibiro lietus, o kalnas buvo pakankamai status ir ilgas. Bet kuriuo atveju, tai buvo labai miela iš jos pusės ir iš visos širdies jai padėkojęs, pasakiau, jog nieko tokio, kaip nors užminsiu.

Užminti užmyniau, bet tai tiek... Pasiekęs pagrindinį kelią, pajutau, kaip visiškai apleido jėgos. Pradėjo darytis labai šalta. Nepaisant mano apsirengtų rūbų nuo lietaus, buvau visiškai šlapias (ar nuo prakaito, ar nuo lietaus – nežinau, turbūt, kažkiek nuo abiejų). Rankos ėmė drebėti iš išsekimo. Prisiminiau, jog be visa ko, pamiršau pavalgyti pietus – buvo jau arti pirmos.
Mano laimei, čia pat stovėjo autobuso stotelė. Sustojau joje, pasislėpęs nuo lietaus ir vėjo, persirengiau į sausus rūbus, drebančiom rankom užsitepiau kelis riebius sumuštinius su riešutų sviestu, kurį vakar nusipirkau parduotuvėje ir užsikąsdamas, taip pat vietinio šokolado su guminukais? (nesu tikras, bet kažkuo labai keistu, bet savotiškai skaniu) gabaliukais, pradėjau jausti, kaip po truputį sugrįžta jėgos. Su jėgų atsiradimu bei naujais sausais rūbais pradėjo darytis ir šilčiau. Dar šiek tiek pasėdiniavęs, ryžausi vėl išminti.

Iš esmės diena buvo tikrai sunki. Nepalyginamai sunkesnė nei vakar. Vėjas ir lietus užpjovė negyvai... Vienu metu mindamas pagalvojau, ai tai va kodėl man ta Islandija atrodė sunki kelionė... Ten panašių dienų būdavo. Tiesa, šiuo metu esu dar šiauriau nei Islandija ir apskritai tai yra šiauriausia kur esu buvęs iki šiol. Visa tai tikrai jaučiasi. Beveik visą dieną nuo išmynimo, laikėsi 5-6 laipsnių temperatūra, tad galit įsivaizduoti, kokia buvo jutiminė temperatūrą prie vėjo, tokio stiprumo, kuris sustabdo net riedant nuo kalno bei nuolatinio lietaus.
Vienintelis dalykas, kuris mane gelbėjo, tai reljefas. Niekada neteko minti ilgo atstumo prieš vėją. Vis besikeičiantys pakelės kalnai keisdavo vėjo kryptį, tai leisdami pailsėti, tai vėl priversdami padirbėti. Kitas dalykas, tai tas faktas, kad lietus nebūdavo ilgas ir kad čia keistai greitai viskas džiūsta (gal nuo to paties vėjo?). Tiesa, tas greitas džiūvimas mane iš tiesų kiek stebina. Aš kaip tik maniau, kad čia bus kaip Namibijoje palei vandenyną – labai drėgnas klimatas, kur absoliučiai niekas nedžiūna, o čia sakyčiau, kad kaip tik labai sausas klimatas, net ir su tiek daug lietaus...

Žodžiu, įsitauškiau aš čia apie tuos orus, kaip kokia orų mergaitė... Vienu žodžiu, buvo tikrai sunki diena. Nežinau kaip reikės atlaikyti visas dvi savaites, jei tai tęsis ir toliau. Bet iš kitos pusės, džiaugiuosi, kad bent jaučiuosi optimistiškai. Vis atrandu kokių linksmų ir smagių dalykų, ar tiesiog pasakiškai gražių vaizdų. Visa tai padaro važiavimą tikrai lengvesniu. Tad gal taip ir atlaikysiu?.. O kas belieka? :D
Komentarai:

Klaustukai nežinau iš kur atsirado :))Matomai pirštas atsidūrė ne ten kur reikėjo

Aušra : 2019-07-01 21:27

Rimai, ačiū, turėsiu omeny. Bet daugiau mažų keltų nebeturėtų būti, tai gal viskas bus tvarkoje :)

Aušra, ačiū. Tik kam tie klaustukai? :D

Algirdas : 2019-06-30 20:38

Su keltais Norvegijoje būnatokių bajerių, ypač su mažiukais, kad jis atplaukia tavęs paimti, tik tada kai įjungi mygtuką ant prieplaukos būdelės esančios sienos ir įsijungia geltonas švyturėlis... Ir niekur niekas neparašyta... Mes kelto pralaukėme nuo kokių 7 ryto iki 13 valandos kol vietiniai paaaiškino sistemą...

Rimas : 2019-06-30 10:41

Laikykis, sunkumai užgrūdina ir tai tinka tikriems vyrams ????????

Aušra M. : 2019-06-30 10:32
Nuotraukos:
DSC00554-Pano.jpg
DSC00562.jpg
DSC00581.jpg
DSC00591.jpg
DSC00594.jpg
DSC00603.jpg
DSC00605.jpg
DSC00626-HDR.jpg
Algirdas (2019-06-29 10:11)
Sėdžiu, geriu, turbūt, pasaulyje brangiausią 0.3 Pepsi buteliuką (ir čia ne ta emocine prasme brangiausią :D) ir laukiu kelto. Sakė turėtų atplaukti apie 12val :D tai tikėkimės, kad taip ir atplauks :)

P.s. pepsi buteliukas tik pretekstas pasikrauti baterijas :D
 
Nuotraukos:
65852292_557020051495492_735456537476071424_n.jpg
Algirdas (2019-06-28 21:45)
Antra diena Norvegijoje. Nemeluosiu, vakar nuėjau miegoti ganėtinai pesimistinių nuotaikų, bet buvau įsitikinęs, kad tas nuotaikas atvijo ne kas kitas kaip stresas ir nuovargis. Miegojau, mano nuostabai, ganėtinai prastai. Buvau įsitikinęs, kad atsigulsiu ir užlūšiu. Juokingiausia buvo, kad nuėjau miegoti turbūt po kokių 9 val, atsibundu – jau prašvitę, galvoju reikia pažiūrėti kiek valandų. Dar kaip durnelis buvau išsijungęs telefoną, tai sulaukiau, kol jis užsikraus. Pasižiūriu – kažkiek po 23 val. :D  Buvo labai keista, nes jaučiausi toks neblogai pamiegojęs ir tikrai buvau įsitikinęs, kad jau rytas.

Nežinau kada čia ta saulė Norvegijoje dabar leidžiasi ir ar išvis ji nusileidžia, nes kiek kartų prabusdavau naktį, lauke būdavo visada vienodai šviesu. Galiausiai, atsikėliau apie 6:30, kai supratau, jog tikrai daugiau nebemiegosiu.

Atsikelti buvo gan keista – nors keliauju vienas, visgi kempinge buvau tarp krūvos kitų palapinių. Iš vienos pusės, tau jos galėtų būti nė motais, bet iš kitos pusės, kažkaip nesinori žadinti žmonių, tad ir kuičiausi patyliukais.

Galiausiai nuėjau į virtuvėlę, kur susipažinome su moterimi amžiuje, kuri buvo iš šiaurės Airijos. Ji atskrido į Tromso (mano galutinį tašką), atmynė iki čia ir toliau ruošėsi minti namų link. Tiesa, planai nėra nusistovėję, nes sakė svarsto ir kitą variantą – praminti visas Baltijos šalis važiuojant ratu iš kitos pusės.

Abu pabėdavojom, kad nepaisant labai gražių vaizdų, orai čia nedžiugina. Tiesa, aš turėjau viltį, kad ji sakys – ne, čia tik šiandien toks oras. Deja, kaip supratau, ant jos lijo ne vieną dieną :D Ir iš tiesų, nepaisant kažkur tolyje bandžiusios lįsti saulytės, dangus optimizmu nekvepėjo. Kalnas, į kurį aš svarsčiau kopti skendėjo debesyje. Sudėjus tai, su tuo, kad vakar taip ir nesutariau dėl galimybės palikti daiktus, galutinai nusprendžiau atsisakyti šios idėjos.

Tai reiškė, kad staiga atsirado dvi laisvos dienos. Nusprendžiau šiandien minti atsipūtęs. Pirmas dalykas ką padariau, tai šoviau į priešingą pusę nei eina mano maršrutas į kaimelį pavadinimu „A“ (tariama „O“). Mano sutikta moteriškė šį kaimelį labai išgyrė. Jis taip pat buvo pakeliui į mano hike‘o maršrutą, tad buvo įdomu pasižiūrėti į jį iš arčiau. Pasižiūrėjau – vaizdas buvo toks pats (kalnas skendintis debesy). Apžiūrėjau ir „A“ kaimuką. Jis ištiesų ganėtinai mielas, o jo pabaigoje (kartu ir apgyvendintos salos dalies pabaigoje), atsivėrė nuostabus vaizdas į jūrą. Tie sklandantys baisūs debesys netgi kėlė tam tikrą žavesį.

Pasigerėjęs vaizdais, po truputį patraukiau savo maršruto link. Neplanavau jo viso nuvažiuoti šiandien, bet užbėgant už akių, nuvažiavau. Iš pradžių judėjau labai lėtai – daug stoviniavau, fotkinau, filmavau. Tiesa, smarkiai abejoju ta vlog‘ų idėja... Jaučiu, kad jeigu norėčiau juos daryti kokybiškai, tam reikėtų skirti daug daugiau savęs. O aš nenoriu, kad šita kelionė vėl pavirstų darbu. Dėl to, kol kas tą darau taip pragmatiškai – turiu nuotaikos, filmuoju, neturiu – nesuku galvos. Dėl to iš esmės nufilmuota viskas labai padrikai ir jei atvirai abejoju ar tai įmanoma sumontuoti į kažką padoraus. Na, bet bus matyti... Kaip ir sakiau, jei galutinai nusibos – pasiliksiu prie fotografavimo. Tas man kur kas labiau patinka :)

Iš esmės, mynėsi ganėtinai neblogai, nepaisant labai sunkaus dviračio (sakyčiau ne ką lengvesnio nei Tadžikijoje, bent jausmine prasme) ir keliuko, kuris ėjo aukštyn, žemyn. Tiesa, vargino labiau ne šie dalykai, o a) nuolatos zujančios mašinos b) visą dieną krapsenęs lietus. Mano laimei, įsilijo rimčiau tik dienos pabaigoje.

Durnai gavosi su nakvynės vieta. Buvau pasižymėjęs žemėlapyje vietą „gera vieta stovyklavietei“. Tiesa, ten stoti neplanavau, nes ji buvo kiek per anksti, tačiau dabar, kai dėl atsiradusių dviejų dienų, norėjau ištemti laiką, buvau apsisprendęs būtent ten ir sustoti. Mano liūdesiui, privažiavus tą vietą, kuri iš tikrųjų būtų buvusi puiki vieta stovyklavietei, pamačiau piktą ženklą „no camping“.

Šitoje vietoje galiu šiek tiek paaiškinti. Norvegijoje, pagal įstatymus, tu turi teisę dvi dienas camp‘inti kur tik nori, išskyrus žmonių privačią valdą. Taip vadinama teisė „to roam free“. Graži mintis, tik ji šiek tiek neveikia čia... Mat, nuo tos vietos, kur buvo šis ženklas „no camping“, aš numyniau turbūt apie 10-15km, vis dairydamasis kur čia galėčiau sustoti. Kur jau tik atrodo visai graži vietelė – arba „no camping“, arba žmogaus namas, arba pelkynai. Taigi, bent kol kas ta laisve pasimėgauti nepavyko.

Sustojau absoliučiai be ryšio vietoje. Pravažiavau visą dienos maršrutą, taip ir besidairydamas kur sustoti. Nieko neradau. Bėda buvo ta, kad aš negalėjau daug toliau važiuoti, nes šis kelias užsibaigia kaimeliu ir keltu. Keltu kelsiuosi rytoj, nes ten sudėtinga procedūra (bent kiek skaičiau – plačiau apie tai rytoj galėsiu papasakot), taigi, aš to kaimuko privažiuoti šiandien negalėjau.

Reziumė, kad sustojau maždaug 5 metrai nuo kelio, kur padaryta kažkokia stovėjimo aikštelė ir sukrauti kažkokie didžiuliai betoniniai luitai. Kad tie luitai sukrauti, gal visai ir neblogai, nes jie saugo nuo greta esančio stataus kalno (maža ką, ar kokia akmenų griūtis būtų ar nuošliauža), manau, jog luitai turėtų sulaikyti. Bėda ta, kad grožio vietai jie tikrai nepriduoda. Kelias, esantis  po ausimi – irgi.

Taigi, kaip sakiau į kamerą, tai tikrai nebus gražiausia ar patogiausia vieta, bet šiai nakčiai ji man tiks. :)
Komentarai:

Na, su anglų kalba panašu, jog bėdų čia nėra, tad turbūt norvegų ir neprireiks. Šiandien tik pirmą žmogų sutikau, kuris nekalbėjo angliškai... Dėl džiūvio - labai keista girdėti, nes mano patirtis rodo absoliučiai priešingus dalykus - čia palijo, čia jau viskas sausa :) O šiaip, kol kas neplanuoju prirakinti dviračio, dar bandysiu minti :D

Algirdas : 2019-07-02 22:09

Kai vasarą dirbau Norgėje, tai pas mus apsistojo du couch surferiai, kurie su dviračiais buvo nusprendę apkeliauti nemažą maršrutą. Po 4 dienos nuolatinio mirkimo lietuje jie tiesiog prirakino dviračius, daiktus sudėjo autobusų stoty į saugyklą ir ramiai bei sausai pakeliavo pėsčiom tranzuodami ir nakvodami pas žmones :D ypač nesmagu, kad Norgėje nemažai kelių, kuriais draudžiama važiuoti dviračiu. Dar nesmagu, kad ten taip drėgna, kad niekas niekada nedžiūsta. Visa kita tai daug deguonies turintis oras ir geri vaizdai. Beje, jei reiks pagalbos su norvegų kalba, tai rašyk :)

Giedrė : 2019-07-02 15:32

Dangus fotkinimui supernis, reikėjo Nd filtrų pasiimti ir ant ilgo išlaikymo pyškinti :D

Tomas : 2019-07-02 15:20
Nuotraukos:
DSC00489-HDR.jpg
DSC00528.jpg
DSC00534.jpg
DSC00535.jpg
DSC00538.jpg
DSC00540.jpg
DSC00548.jpg
DSC00553.jpg
Algirdas (2019-06-27 23:42)
Nu ir dienelė... Smagumai prasidėjo nuo to, kad nuėjau miegoti 11 val. vakaro, valanda vėliau nei planavau, bet sakyčiau dar gan protingai... Žadintuvas buvo nustatytas 4 val. ryto, tad laiko miegoti bet kuriuo atveju nebūtų buvę daug... Kadangi visą dieną kepino, mano minėti 35 laipsniai karščio, tai viršutinio aukšto butas pavirsta į tam tikrą orkaitę... Mano laimei, vėjas buvo dėkingos krypties ir atidarius langus skirtingose pusėse, susidarė gan neblogas skersvėjis, kuris neblogai gaivino. Mano nelaimei, tas skersvėjis panašu nešė visus Pilaitės uodus...

Taigi, su atidarytais langais negaliu miegoti, nes puola uodai, su uždarytais langais negaliu miegoti, nes prakaitas varva upeliu... Taip prasivarčiau iki kokių 2 val. nakties, kai už lango prasidėjo liūtis, kuri, matyt, užtektinai atvėsino orą, kad atvėstų kažkiek ir butas. O ir uodai, matyt, išsislapstė kas sau... Žodžiu, miego buvo tarp 1 ir 2 valandų... Taigi, nenuostabu, jog nuskambėjus žadintuvui, jaučiausi kaip zombis.

Negana to, dar atsigulus prisiminiau visą krūvą daiktų, kurių neįsidėjau, tad vos atsibudęs, puoliau juos dėtis. Vienas iš linksmesnių prisiminimų apie nebaigtus darbus buvo, kai prisiminiau, jog neįsikėliau Norvegijos žemėlapio į GPS‘ą. Iki lėktuvo 3 valandos, o man rašo, jog įkėlinės žemėlapį valandą... Jausmas – ne koks.

Šiaip ar taip, viską suspėjau – ir įsikėliau žemėlapį ir į oro uostą atvažiavom laiku ir bagažą pridavėm laiku. Atsisveikinus su Dagne, patraukiau į „kratymo“ zoną. Ties čia prasidėjo dar nepatirti potyriai. Keliauta lėktuvais daug, bet pirmą kartą keliavau vienas. Negaliu sakyti, kad buvo kažkas netikėtai kitokio – apart kur kas niūresnio laukimo persėdimo metu, viskas kaip ir taip pat. Mano laimei, tie persėdimai visi buvo ne ilgesni nei 1val. O jų buvo net du (t.y. trys skrydžiai). Trečio skrydžio metu pasijutau, kaip pilotas, šokinėjantis iš miesto į miestą, vis pakylantis ir nusileidžiantis.

Viso skrydžio metu jaudinausi dėl dviejų dalykų – kaip seksis susirinkti visą savo bagažą, kurio turėjau net du registruotus vienetus ir vieną dviratį. Skridau su SAS‘u, kuris leidžia tik 23kg bagažo… Kad ir kaip bekombinavau, kad ir ką bekišau į dviračio dėžę, teko susitaikyti su situacija ir pasiimti dar vieną papildomą bagažo vienetą…

Taigi, buvau kaip turgaus boba, iš Baltarusijos ankstyvą sekmadienio rytą į Gariūnus atvežusi… Ko čia tos bobos veža iš Baltarusijos?.. Cigarečių?.. Esmę supratot…

Pasirodo, Bodo orouostas yra mikroskopinio dydžio – žmonių ne daug, viskas vietoje. Tad, vos nusiėmęs daiktus nuo konvėjerio, pasitarukiau į artimiausią kampuką ir pradėjau surinkinėti dviratį.

Nežinau ar dėl miego stokos ar, kad buvau vienas ir jaudinausi dėl antrojo momento – laukiančio ilgo kėlimosi keltu per atvirą jūrą, bet viskas nesisekė. Tai kokį varžtą ne taip įsukdavau, tai kokį daiktą pamiršdavau, tai dar kas nors... Nervai ėmė ne vien dėl nežinomybės su keltu. Čia manęs laukė pirmoji dilema. Buvo du keltai – 15-os valandos, į kurį maniau, jog nespėsiu ir 19-os valandos, kurio būtų tekę labai ilgai laukti...

Pradėjęs krautis daiktus, nusprendžiau nebandyti suspėti į keltą. Išvažiavęs iš oro uosto, supratau, jog teoriškai kaip ir įmanoma suspėti. Problema buvo tame, kad buvau prisiskaitęs, kad būtina būti prie kelto likus 45min iki išplaukimo, kitaip jie nepaima. Jeigu būčiau lėkęs tiesiai į keltą, būčiau spėjęs, bėda, kad nežinojau ar atsikėlus į Moskenės salą, rasiu kokią nors parduotuvę. Nors man reikalingi visiški basic‘ai, tokie kaip makaronai, ryžiai ir kokie konservai, sutikti žmonės gan skeptiškai žiūrėjo ir lingavo galvomis – pasak jų čia nedidelis kaimelis. Taigi, kaip ir saugesnis variantas būtų buvęs užlėkti į parduotuvę Bode.

Sugalvojau pirmiausia nuvažiuoti prie kelto, išsiaiškinti situaciją, o tada spręsti. Atvažiavus prie kelto, paaiškėjo, kad jeigu ta 45min taisyklė kam ir galioja, tai nebent automobilistams. Pėstieji ramiai lūkuriavo kelto, į kurį net nebuvo galima iš anksto įsigyti bilietų. Supratau, jog turiu šansą spėti viską. Išlėkiau į parduotuvę.

Pravažiavau visą centrinę gatvę – nei vienos Maximos! Kas per velias? Tarsi būčiau ne Lietuvoje... :D Juokas, juokais, bet rimtai, neradau nei vienos parduotuvės. Pradėjau klausinėti žmonių – vieni siunčia į kairę, kiti į dešinę. Galiausiai, po kokio penkto paklausto žmogaus radau parduotuvę – įlekiu visas sušilęs į vidų, bėgte – kad aš ką nors suprasčiau... Viską randu, iš skyrus tai ko man reikia – vandens, kruopų ir konservų. Akimirkai stabtelėjęs, giliai įkvėpęs ir nusiraminęs, suradau makarus. Ryžių – nėra. Apėjau dar kartą visą parduotuvę – radau vandenį. Dar kartą apėjau, radau vienos rūšies tuno konservus, kurie neatrodė skanūs, bet nelikus pasirinkimo, griebiau juos, spjoviau į ryžius ir išlėkiau.
Važiuoju, matau, kad liko dar 20 min, jau šiek tiek apsiraminu, kai staiga, bac į galvą! O benzino primusui tai neturiu! Och tu siaube… Traukiu mobilų, žiūriu kur Lofotenuose degalinė – ji už kokių dviejų dienų kelio... Žiūriu kur degalinė Bode – 2 km nuo kelto, o aš dar net jo neprivažiavęs... Ką daryti?..

Minu „pedalą – dugną“, skrendu per visą Bodą, pasiekiu degalinę, puolu pilti benziną, viskas lyg gerai ir staiga šliūkšt! Benzino fontanas, aptaškantis man visą ranką ir megztinį... Garsiai keikiuosi, bet nėra kada sielvartauti. Susimoku, lėkt atgal – priešpriešinis vėjas, kokių 15m/s… Dedu viską ką turiu, bet vos pasivelku...
Šiaip ne taip, atlėkiau iki kelto – spėjau. Ten sumaištis, niekas negali paaiškinti kaip tą bilietą įsigyti. Galiausiai, susirandu kažkokį žmogelį, šis man parduoda bilietą ir aš paskutinis įšoku į keltą.

Keltas – didžiulis. Pradedam plaukti. Galvoju, o – visai nebuvo čia ko bijoti. Net jokio pojūčio, kad plauktume nėra... Susirandu vietą atsisėsti prie neužsidarančių durų į denį ir tada išplaukiam į atvirą jūrą...

Tai taip 3.5 val ir plaukėm kaip linksmų kalnelių atrakcione... Mano nuostabai, iš pradžių pasidarė truputį negera, bet tada praėjo. Jūra buvo tikrai banguota, tai arba padėjo mano paskutinę sekundę nusipirkti vaistai nuo jūros ligos, arba mano skrandis visgi yra stipresnis nei aš maniau... Šiaip ar taip, pakartoti nenoriu...

Atplaukus į vietą čia mane pasitiko juodi lietaus debesys ir ne už ilgo pratrūkęs lietus. Kadangi daiktus dėjausi visiškai bet kaip, neturėjau net žalio supratimo kur mano lietaus rūbais... Šoviau į greta uosto esantį kempingą, suplojau apie 19 eurų, pasistačiau palapinę ir sėdžiu joje. Tiesa, buvau nuėjęs į virtuvėlę, išsivirti valgyti...

Tai tokia ta mano kelionės pradžia. Rytoj planavau eiti į dviejų dienų žygį pėsčiomis, bet apklausinėjus vietinius, niekas nesutiko pasaugoti mano daiktų. Tas nenustojantis lyti lietus irgi
neįkvepia pasitikėjimo... Vlog‘inti praktiškai nebevlog‘inu. Neturiu tam nei jėgų, nei noro, nei realių sąlygų – bijau sušlapinti fotiką.

Žodžiu, absoliučiai padrika diena, tikiuosi, kad rytoj atsiras kažkoks ritmas ir ramybė. Šiuo metu vienintelis dalykas aiškus – nuo karščio tikrai pabėgau... Panašu, jog ateinančias kelias savaites gyvensiu nesiskirdamas su savuoju pūkavyku...

P.s. įmetu kelias nuotraukėles darytas telefonu, nes nelabai ką fotkinau su fotiku ir nelabai turiu noro dar su tuo žaisti...
Komentarai:

arba ne ;) man neužtenka paso ir piniginės - dar yra drone'as, kompas ir kt brangiai kainuojantys daiktai

Algirdas : 2019-06-28 22:45

Daiktus palieki kempinge ir tiek žinių. Pasiimi pasą pinigus ir išeini. Grįžęs viską rasi.

Rimas : 2019-06-28 21:54
Nuotraukos:
IMG_20190627_070547.jpg
SAS naujovės
Kelte
IMG_20190627_174903.jpg
IMG_20190627_174907.jpg
Moskenes kempingas
IMG_20190627_201025.jpg
IMG_20190627_201344.jpg
Algirdas (2019-06-27 20:11)
Trumpa informacija: sėkmingai nusileidau Norvegijoje, visi daiktai atkeliavo ir yra sveiki. Spėjau pagauti ankstesnį keltą ir esu jau visai netoli Lofotenų. Atvyksiu keturiom valandom anksčiau nei planavau. Kol kas tiek, o išsamiai apie viską - vakare
 
Algirdas (2019-06-27 06:02)
Bagazas priduotas, patikros praeitos, Dagne isbuciuota, nuo dabar esu vienas. Jauciuosi lyg per sapna.. Turbut del to, kad sianakt pavyko pamiegoti apie valanda... Kaip Vitalijus pasake uzbaiges 800km Hydra Trail issuki - nesuprantu, ka as cia darau ir kam to reikejo :D kam to reikejo, suprantu, tik su suvokimu ka as cia darau sudetingiau :D
Komentarai:

Linkiu smagaus ir sėkmingo žygio!

Vitalijus : 2019-06-27 07:28
Algirdas (2019-06-26 19:38)
Viskas, draugai mieli! Daiktai supakuoti, kuprinės sukrautos, baterijos įkrautos, darbų sąrašas išbraukytas iki paskutiniojo "Padaryti pirmąjį įrašą". Dagnė gamina paskutinią vakarienę, o aš pagaliau prisėdau padaryti įvadą į naują epopėją. "Epopėja?" - girdžiu klausiant skeptiškąjį skaitovą... "Juk tai tik Norvegija... Ar galima ją lyginti su Tadžikija, Kirgizija ar Namibija?". Atsakymas, kaip ir daugelis dalykų gyvenime, yra komplikuotas...

Iš vienos pusės - taip, nesitikiu, kad tai taps ekstremaliausia mano ekspedicija: keliausiu pagrinde asfaltuotais keliukais, kurie nors ir nebus Lietuviškomis lygumomis, sukilimo laukia gan nemažai, bet visgi tie sukilimai nebus į 5km aukštį. Taip pat neplanuoju pabėgti nuo žmonių... Nors pačiuose Lofotenuose, pasak Vikipedijos, gyvena vos 25 tūkst. gyventojų, visgi tai turėtų būti labai turistinis kraštas. Manau, jog teks prasilenkti su ne vienu ir ne dviem kitataučiais ir netgi atvirkščiai, morališkai bandau nusiteikti, kad tų turistų ten bus labai daug. Parduotuvės irgi matyt bus tikrai ne pirmą ir ne paskutinią kelionės dieną. Kiek nagrinėjau maršrutą, laukia keli didesni miesteliai, kuriuose, matyt, tikrai bus ir parduotuvės. Maisto iš namų pasiimu irgi visišką minimumą. Net grikių šį kartą neimu... O gal reikėjo?.. Ech, dabar jau vis tiek post faktum...

Iš kitos pusės - laukia šaltis. Sakiau pradėsiu šį įrašą nuo frazės "ir eikit Jūs visi po velnių su tais savo 35 laipsniais, išvažiuoju į normalų kraštą!", bet susitūrėjau... Juolab, kad turiu nuojautą, kad labai greitai tos šilumos gali tekti pasiilgti, tad nėra čia ko per daug prisikalbėti :D Šaltyje esu mynęs, bet nesu mynęs daug. Tiek kiek tekę minti, žinau, jog tai nėra pats maloniausias užsėmimas. Ypač, jeigu tą šaltį lydi ir stiprūs vėjai... O jų ten irgi turėtų būti gausiai... Negana to, lietus žada irgi palaikyti draugiją. 

Be šių dalykų gąsdina ir vienatvė... Tai tėra antroji mano kelionė vienam, o pastaroji (į Estiją, 2017 m) man būtent dėl to ir nepaliko tokio pozityvaus įspūdžio, kad vakarais būdavo žvėriškai liūdna... O šį kartą dargi būsiu už jūrų, marių devynių (na, ar bent jau vienos, tai tikrai), negalėsiu spjauti į viską, sėsti į mašiniuką ir parbirbinti namo, kai viskas nusibos... O ir kelionė ilgesnė... Kur kas ilgesnė - dvigubai ilgesnė. 

Kodėl visgi pasiryžau dar kartą leistis į kelionę vienas? Manau, tam didelę įtaką turėjo paskutinioji Špikio kelionė į Tadžikiją. Grįžau iš jos pavargęs nuo keliavimo komandoje. Grįžau pavargęs nuo vadovavimo, kai to vadovavimo ir tam įdedamų pastangų niekas nevertina, bet noriai jį kritikuoja. Ir nenoriu čia leistis į tai ar pelnytai, ar ne... Jei kritikuoja, matyt, ne be pagrindo... Bet jeigu imti tiesmukai - pinigų už tą vadovavimą nemoka, tad gali vadovauti nebent iš malonumo. O ką daryti kai to malonumo nebelieka?.. Tenka kažką keisti. Kaip ir sakiau grįžęs, nemanau, jog tai pabaiga. Manau, kad kitąmet vėl leisimės į tolimus kraštus, bet šiemet - metas pertraukai. Bet keliauti visgi norisi...

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad Dagnė prisijungti negalėjo, tad beliko keliavimas vienam. Be to, po Estijos kelionės, man liko neatsakytas vienas klausimas - kad ir kokia ji smagi kelionė bebuvo, ten visgi buvo keliavimas iš principo pažįstamoje geografinėje aplinkoje, tarp plius-minus panašių žmonių. Man norėjosi pasitikrinti, kas būtų jeigu a) neturėtum saugumo tinklo (automobilio priparkuoto Rimi aikštelėje) b) keliautum išskirtinėje aplinkoje, kuri kerėtų savo grožiu (nieko neatimant iš Estijos, nes ji irgi buvo graži, tiesiog nekerinti...) ir c) keliautum ilgiau laiko, kad spėtum susigyventi su ta mintim, jog tu tikrai keliauji... Taigi, ši kelionė manau, jog sudės visus taškus ant i.

Pabaigai, apie tai ko galima tikėtis Jums, skaitovams. Turbūt dauguma jau matė, kad youtube'e užsikūrė cikliukas VLOG'u, kuriuos padariau dar iki kelionės - visus juos iš eilės, galite peržiūrėti apačioje.

VLOG'us ruošiuosi filmuoti ir toliau, tik jų, prišingui Aurimui (kuris šiuo metu bando apsukti 9000km aplink Baltijos jūrą), nemontuosiu kelionės metu. Kodėl? Iš esmės dėl to, kad man sukurti filmuką, net ir tokį kaip vlog'as užtrunka pakankamai daug laiko. Aš nenoriu, jog tai būtų tiesiog iškarpyti kadrai. Aš tam įdedu daug pastangų, tiek spalvų derinime, tiek garso apdirbime, tiek pačiame montaže, tiek ir filmavime. Kaip jau ten gaunasi, taip... Bet viso to aš negalėčiau padaryti kelionės metu - nelikto laiko minti. Taigi, visus tuos VLOG'us montuosiu grįžęs. Kiek jų bus? Ar jų tikrai bus? Nežinau, parodys laikas.

Aš turiu vieną labai didelį minusą, kas liečia vlog'inimą. Angliškai tam yra labai tinkamas terminas "self-consciousness" - jautimas, kad tave visi mato ir stebi, kai negali vidury oro uosto išsitraukti kameros ir imti kalbėti į ją. Man tai yra labai nejauku ir tam, kad aš tai daryčiau bent kažkiek viešumoje - man yra milžiniškas perlipimas per save... Na, o kaip įsivaizduojate, vlog'inimas to reikalauja. Jaučiu, kad šiuo atveju, man tai bus didžiausias išėjimas iš tos "komforto zonos".

Taigi, jeigu video nebus, ko Jūs sulauksite? Greičiausiai, tradiciškai - dienoraščio įrašų, kuriuos stengiuosi rašyti kas dien ir post'inti čia. Kadangi, manau, jog internetas turėtų būti visur, tai pasistengsiu įmesti ir nuotraukyčių. 

Manau, kad pirmai pradžiai tiek. Rytoj pajudu iš namų prieš 5val ryto, tad laukia labai, labai ilga ir sudėtinga diena....