Tadžikija

Kelionės data : 2018-08-22 - 09-24
Keliauninkai:

Noriu pamatyti filmą

@

Filmas bus rodomas kino teatre. Įveskite savo el. paštą, jei norėtumėte būti informuotas kada ir kur jis bus rodomas

Maršrutai:
‐ Planuojamas (punktyras) ‐ Nuvažiuotas
Nuvažiuota: 819 km, Pakilta: 20262 m, Nusileista: 21679 m.
Šiuo metu mes: šiandien dar nepradėjome minti (atnaujinta: 2018-09-22 11:41:45)

Pasisakymai:

Algirdas (2018-10-04 22:29)
Kelionės dienoraštis persikėlė čia: http://keliones.spikis.lt/Dienorasciai/Tadzikija_2018 
 
Algirdas (2018-10-01 18:56)
Šiek tiek atsikvėpėme po ilgos ir alinančios kelionės per Tadžikiją, bent iš dalies atstatėme netektus kilogramus, o dabar laikas sugrįžti ten mintimis. Planas toks, kad kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį paviešinsiu po vieną įrašą iš visos kelionės metus rašytų dienoraščių. Kai kurie jie bus ilgesni, kiti bus trumpesni, vieni bus įdomesni, kiti ne tokie. Stengiausi dienoraštį rašyti kiekvieną dieną, nes visos dienos turėdavo kažką, kuo norėdavau pasidalinti arba kartais tiesiog išlieti visas susikaupusias mintis.

Su pradžia truputį kvailai gaunasi, kadangi jau pirmus du įrašus buvau paviešinęs kelionės pradžioje internetu, tad nebekartosiu jų. Tiems, kas jų neskaitė, galite pavažiuoti žemyn iki 23 ir 24 dienos, bet jeigu trumpai reziumuojant: mūsų kelionė prasidėjo Dušanbe oro uoste rugpjūčio 23 dienos ankstyvą rytą, kur mus pasitiko du džipai. Į juos susimetėme daiktus ir dviračius ir išvažiavome į 520 km kelionę link Rušan kaimelio. Ties čia turėjo prasidėti mūsų dviračių minimas. Pakeliui sužinojome, jog mums reikia užsiregistruoti vizas regiono centre Chorog kaime, kurį mes turėjome pasiekti tik už 2 dienų. Tai būtų buvę didelė problema, tad nusprendėme džipais privažiuoti šį kaimą ir taip sutaupyti vieną dieną minimo. Atvažiavus paaiškėjo, jog vizų registruoti visgi nereikia, bet iškilo nauja problema - Kostė neprisisuko iki galo pedalo, šis išmalė sriegį ir ėmė tabalduoti.

Na, o dabar apie rugpjūčio 25 dienos įvykius (P.s. nuotraukos iš 23, 24 ir 25 dienų):

Šiandien turėjo būti tiesos akimirka – ar padėjo vakarykštis bandymas panaudoti šalto suvirinimo klijus, kad pritvirtinti Kostės išsimalusį pedalą, ar ne?..

Nuo pat ryto turėjome planą važiuoti į Bazarą (turgų) ir bandyti ieškoti, kaip vietiniai bandė aiškinti, kažkokios mistinės dviračių, bet gal ne visai, bet turbūt visgi dviračių detalių, bet lyg ir ne jų, parduotuvės. Susitarėm tai daryti su dviratininku iš Čilės, su kuriuo susipažinome vakar vakare, kai pamačiau jį krapštantis prie dviračio. Priėjau paklausti kas nutiko. Jis paaiškino, kad jam reikia pasikeisti žvaigždžių bloką, bet neturi įrankių. Tuo metu jis tupėjo prie rato, bandė į kasetę įkišti net vizualiai absoliučiai netinkančio dydžio raktą. Kadangi šis net teoriškai neturėjo galimybių į jį įlįsti, tai vyrukas beviltiškai jį trankė pasiėmęs kažkokį metalo gabalą. Nežinau ar jis tą darė iš nevilties, ar iš nesupratimo, bet atrodė keistai...

Redas atnešė mūsų turimus įrankius ir čiliečio laimei, mūsų turėtas raktas jam tiko. Deja, tai buvo tik laikinas sprendimas, kadangi naujoji kasetė buvo 7 bėgių, o jo dviratis – 6-ių. Dėl to sutarėme, kad iš ryto važiuosime į Bazarą kartu.

Susitikome 9 valandą ryto. Kostė nerimastingai spustelėjo pedalą ir šis lyg niekur nieko atsikabino ir ėmė maltis taip pat kaip prieš tai. Pasidarė iš karto akivaizdu, jog tie klijai – arba nesąmonė, arba jiems reikėjo daugiau laiko sustingti, nei parašyta, arba tiesiog nelabai buvo prie ko prisiklijuoti jiems. Manau, tikėtiniausias variantas yra trečias. Taip pat pasidarė akivaizdu, kad niekur mes neminsime, kol neišspręsime šios problemos.

Šiaip ne taip pasiekėme Bazarą. Čia prasidėjo parduotuvės paieškos. Turgus – tikras Azijietiškas turgus: daug triukšmo, daug judesio. Aš vos į jį patekęs pasijutau pavargęs. Tiesa, žmonės čia tikrai gerybiniai. Visi maloniai bandė padėti, dalindami patarimus kaip tvarkyti dviratį ir ko ieškoti turguje. Kadangi mistinio dviračių pardavėjo taip ir neradome, čia mano su Koste bei dviratininko iš Čilės keliai išsiskyrė. Jis grįžo į Pamir lodge, kur buvom apsistoję, o mes leidomės į paieškas „meistrelio“, kuris galėtų išspręsti problemą.
Po kiek trumpesnių paieškų, nei aš tikėjausi, radome vyruką, kuris su dviem broliais buvo atidarę garažiuką. Kadangi Kostė laisvai kalba rusiškai, jam čia rasti draugų ne sunku. Iš karto užsimezgė pokalbis. Šie apžiūrėję problemą numodami ranka tarė – žinoma, kad padarysim.

Už gero pusvalandžio turėjome kapitaliai pritvirtintą pedalą prie miniklio. Audrius čia, turbūt, pasakytų, „laikys šimtą metų“.

Laimingi grįžome į Pamir lodge, susikrovėme daiktus ir pajudėjome į minimą. Dar turėjome padaryti menką apsipirkimą miestelyje, kuris užtruko kiek ilgiau nei maniau. Bet gal ir gerai, kad taip buvo, nes besiperkant Redas pastebėjo, kad jo galinės bagažinės laikiklis yra įtartinai palinkęs. Dvi, suklijuotos plieninės plokštelės neatlaikė svorio ir palinko į žvaigždžių pusę. Supratę, jog pradėti kelionę su ne 100% paruoštais dviračiais ir leistis į kelią, kur surasti kitą garažėlį gali būti labai sudėtinga, nusprendėme nerizikuoti ir grįžti pas jau pažįstamus meistrelius.

Kol meistreliai plušėjo prie Redo dviračio, mes laiką leidome trise susėdę ant suoliuko, kuris neatrodė, jog skirtas vienam. Vietiniai pamatę mus lūkuriuojant, netrukus pakvietė pas save papietauti. Čia du vyrukai sėdėjo ir taršė kažkokią džiovintą žuvį su keliais duonos gabalais ir pomidorais. Žuvis atrodė nelabai skaniai, tad mes bandėme mandagiai ignoruoti raginimus jos paragauti. Vienintelis Kostė ryžosi įsidėti ją į burną. Jos skonis pasirodė ne ką geresnis nei išvaizda.

Kai vietiniai paklausė kaip žuvis, Kostė nepagalvojęs, o gal tiesiog iš atviros dūšios, rėžė, kad žuvis neskani... Tai buvo klaida, nes pasirodo žuvis yra šio žmogaus pasididžiavimas. Visa laimė, kad žmogus nebuvo agresyvus, tad atsipirkome nepalaujamomis pašaipomis kaip mums gali būti neskani jo gaminta žuvis. Kol Kostė bandė vartytis iš situacijos, likusi komandos dalis tyliai taršė pomidorus. Šie buvo tikrai skanūs :D

Galiausiai, bagažinė buvo sutaisyta, sulinkusią dalį pakeitus plienine, tikrai tvirta plokštele. Manau, ši irgi laikys bent šimtą metų, jei ne ilgiau.

Tiesa, kelionės mechaniko (t.y. mano ir Redo) nuotykiai ties čia nesibaigė. Vos išvažiavus iš Chorogo, pamatėme, kad Rūtos vienas stipinas yra ištrukęs ir ratas – visiška aštunkė. Išsukom stipiną ir nusprendėm suremontuoti problemą stovykloje. Kadangi išjudėjome gan vėlai, tai numynėme tik iki to taško, kuriame buvo numatyta nakvynė (su mintimi, kad turėjo tą dieną būti numinta iki Chorogo ir tada 12 km nuo jo). Taigi, sumoje, kadangi iki Chorogo minti nereikėjo, numynėme 12 km.

Tai reiškia, kad mūsų turėtas vienos dienos rezervas išnyko. Dėl to ir liūdna, ir ne. Liūdna, nes reiškia, kad vėl yra tam tikra įtampėlė, ne – nes gerai, kad turėjome tą rezervą ir galėjome jį panaudoti.

Šiaip minti sekėsi labai sunkiai. Nežinau kodėl, bet aš nesitikėjau, kad bus ant tiek sunku. Galbūt dėl to, kad tai buvo pirma diena, galbūt, dar nesame pilnai aklimatizavęsi prie aukščio, bet vos, vos puškavome į kalnus asfaltuotais keliais. Jeigu situacija negerės, nesu tikras, kad mes pajėgsime įveikti tuos suplanuotus išsukimus iš pagrindinio kelio... Būtų labai liūdna, jei taip nutiktų...
Komentarai:

Ačiū už kritiką. Dienoraštis, kaip ir pati kelionė, yra ilgas, o tai tik vienas pirmų įrašų, tad bus dar visko. Bet šiaip, faktas, kad rašai apie tai kas aktualiausia tuo metu, tad jeigu diena buvo sunki, tai ir rašai apie tai kaip buvo sunku. Kai esi pavargęs ir nusikalęs, ne visada išeina filosofuoti apie gilesnius dalykus :)

Algirdas : 2018-10-04 22:08

Smagu skaityti apie Jūsų keliones, bet vienas pastebėjimas, per daug "sunkumų" i mechaninių dalykų. Taip kam to nepasitaiko, bet nejau visa kelionė tik apie tai? Trūksta kažkokio daugiau pasakojimo (nešališko ir šališko) apie pačią vietovę kurią lankot. kokie įspūdžiai apie vietovę, žmones, kultūra, ką sutikot, pamatėt, sužinojot, patyrėt, o ne "kaip sunkiai šiandien pramynėm šituos km". Šaunu kad įveikėt, sveikinimai. Bet jei filmas bus tik apie Sizifo akmenį, - jis nebus įdomus :).

Valdas K : 2018-10-04 10:46
Nuotraukos:
IMG_6629.jpg
IMG_6649.jpg
IMG_6654.jpg
IMG_6659.jpg
IMG_6665.jpg
IMG_6668.jpg
Pietūs/vakarienė Chorog kaimelio kavinėje
Žirgai pabalnoti
IMG_6704.jpg
Dagnes naujasis dviratis
Algirdas (2018-09-24 05:06)
Visos patikros vargais ne galais pereitos. Esu buves kokiuose 10 ar 15 skirtingu pasauluo saliu, skirtingu lygiu oro uostuose, bet dar tokio chaoso gyvenime nebuvau mates... Bagazo niekas nesvere, lipdukus suklijavo kaip papuole, mano tases vos neissiunte i Kinija, tad ar gausim kokius nors daiktus Lietuvoje?.. Neaisku. Kontrole absoliuti komedija... Praleido su vandens buteliu rankose, skaneriai neijungti, pamosikuoji rankomis ir visi laimingi... Nuosirdziai esu priblokstas :D

Bet siaip gal ir gerai, nes mano bagazas svere 35kg :D
Komentarai:

Nusileidome!!!

Algirdas : 2018-09-24 18:30

Jau sėdime lėktuve! Liko paskutinė atkarpa ir būsime saugūs namie. Laukiam, nesulaukiam

Algirdas : 2018-09-24 15:51

Jau Turkijoje!

Algirdas : 2018-09-24 09:22
Algirdas (2018-09-22 18:24)
Na, štai! Atvykome į Rušan kaimelį, užtrukome ilgai kol suradome savo "namus", bet galiausiai, radome. Dviračiai jau supakuoti, tašės paruoštos, rytoj nuo pat ryto leisimės į kelią.

Visi kas norėtų mus pasitikti, leisimės pirmadienį, 18:55 Vilniaus oro uoste. Iki pasimatymo ten :)
Komentarai:

Mes jau oro uoste. Dabar bus ilgas ir nuobodus skrydzio laukimas... :/

Algirdas : 2018-09-23 19:48

Aišku. Lauksim Vilniuje. Jeigu neatvažiuosiu į oro uostą, žinok, laukiu namuose:)...

Romobite : 2018-09-23 17:43

Sistema jau supakuota į bagažą :) Kątik pasiekėme Dušanbe, dabar veža vakarienės, o tada į oro uostą.

Algirdas : 2018-09-23 16:38

Gaila, sistema nerodo ar dar toli iki Dušanbe...

Romobite : 2018-09-23 14:28

Dar 380km liko, 140 jau nuvaziavom. Vakarop turetume buti Dusanbe

Algirdas : 2018-09-23 09:16

Taip, jau purtomi, kratomi, trankomi ir visaip kitaip talzomi... :(

Algirdas : 2018-09-23 08:47

Būtų įdomu sužinoti ar jau leidotės į kelią Dušanbės link. Tikiuosi, mašiną "padavė" ...

Romobite : 2018-09-23 08:19

Pas mus pastarasias kelias dienas saulė slapstosi po debesimis, bet vis dar gan vasariški orai, tad gal ir pavyks

Algirdas : 2018-09-22 18:48

Laukiam, labai laukiam. Pas mus šiandien, kartu su Popiežium, jau atėjo ruduo... Gal parvešit gabalėlį Tadžikijos saulės... Jeigu ten jos pastaruoju metu buvo... Gero kelio, laukiam!

Romobite : 2018-09-22 16:48
Algirdas (2018-09-21 21:36)
Apturejome paskutine vakariene, dar vis apylaukeje Tadzikijos stovyklavietej,aptarem kas buvo ne taip, ryt iki pietu pasieksim Rusan ir poryt i Dusanbe!
 
Algirdas (2018-09-20 20:00)
Panasu, kad kelias eina geryn, artejam prie civilizacijos. Siandien gerai numynem, prisivijom plana. Jei ryt nebus netiketumu, poryt nesunkiai pasieksim Rusan
Komentarai:

Neklausykit, ką čia šneka, laukiam jūsų kur kas labiau nei popiežiaus su visais išganymais! :)

Rasa : 2018-09-21 15:46

Viskas pasitaisė, gal be reikalo nerimavau...:) Dabar svarbu, kad nebūtų netikėtumų (o kelias jų visada pilnas:) ir sėkmingai pasiektumėte kelionės pradžios/pabaigos tašką. Lietuva laukia jūsų. Na, gal ne taip kaip popiežiaus vizito, bet vistiek...:) Sėkmės!

Romobite : 2018-09-21 08:03

Sveiki, džiaugiuosi kad viskas pas jus tvarkoj. Šiemet nepavykdavo prisijungti, tai ir komentarų mano nebuvo. Gero jums kelionės užbaigimo ir laukiam Lietuvoje !

Aušra M. : 2018-09-20 23:13
Algirdas (2018-09-19 19:35)
Siandienos progresa sustabde trys problemos: didele pereja, nugriuves kelias (nieko baisaus,persinesem), antra kart luzus priekine bagazine (sutaisiau).
Komentarai:

Linkiu kad daugiau netikėtumu nepasitaikytu ir laimingai pasiektumėt kelionės pabaigą!

DonRomaso : 2018-09-20 20:00

Sėkmės, jau netoli pabaiga, kad tik visokios netikėtos kliūtys netrukdytų...

Romobite : 2018-09-20 08:19
Algirdas (2018-09-18 19:22)
Sugrizom i Ruchc kaimeli,kur buvom palike dviracius. Aciu Dievui, sveikas protas nugalejo - sumokejom 50$, bet grizom dzipu, uzuot ropoje kalnu slaitais..
Komentarai:

Nors sistema jau rodo tik 9 km atsilikimą, vistiek sunkiai suprantu, kaip jūs spėsit:)... Bet labai linkiu spėti:), nes jau labai laukiam Lietuvoje!

Romobite : 2018-09-19 19:16

Nelabai suprantu, čia sistema kvalioja ar kas. Buvo 85% įveikta, dabar jau tik 83%... Ir atsilikimas tik didėja, o dienų mažėja. Tai kaip jūs spėsit į lėktuvą?... Visą laiką buvo neramu, o dabar - dar neramiau... Laimingai:)

Romobite : 2018-09-19 10:44

Kalnai lieka kalnais... Ir nesvarbu, ar kopsi pėsčiomis, ar važiuosi dviračiu, ar ,galų gale, skrisi... Nuo to jų grožis nesikeičia... Jie išlieka nuostabūs... O gyvenimo patirčiai pravarti ir tokia kelionė pėsčiomis ožių keliais...
Papūnis

Papūnis : 2018-09-18 20:57
Algirdas (2018-09-17 17:46)
Nezinau ka as jiem blogo padariau, kad jie mane sitais oziu takais 20km tempe,bet man nepatiko! :D o jei rimtai - sveiki ir gyvi pasiekem Sarez. Ryt-atgal
Komentarai:

Čia tau matomai už tą pirmąjį išsukimą iš kelio. Ten gal irgi ožkų "autostrada" ropštėtės ir dar dviračius tempėt...:) Bet, tikiuosi, labai gražu, tai gal ir vertėjo. Abiem atvejais... Grįžti gal bus lengviau:) Sėkmės!

Romobite : 2018-09-17 20:03
Algirdas (2018-09-16 16:47)
Sekmingai pasiekem kaima. Sveciuojames pas savo rytdienos gida. Chai liejasi laisvai! :) Ryt startuojam 8h. Kas stato, jog Koste spes susiruost? :)
Komentarai:

Spėju, kad susiruošėt laiku. Visi:)Sėkmės! Labai laukiam grįžtančių. Tikiuosi paskutiniai kilometrai bus sėkmingi, neapkartins visos kelionės nuotykių ir suspėsit laiku atsidurti reikiamoje vietoje. Laimingai!

Romobite : 2018-09-17 06:58

Man dar iš pernai kai kas šokoladuką skolingas!!! Papūnis

Papūnis : 2018-09-16 20:22
Algirdas (2018-09-16 10:12)
14:30 (Tadzikijos laiku) startuojame pesciomis link Barichidev kaimo. Pirmas mano hike'as kalnuose! Ima jauduliukas!
 
Algirdas (2018-09-15 10:27)
Siandien netiketai gavome laisva diena. Sutarem, kad paliksim pas vietinius daiktus ir pesciom ryt nuves mus, kur mums reik,o po 3 dienu grisim daiktu
Komentarai:

Puslapį užkrauna tik kelis kartus refresh spaudžiant, ir šiaip gan lėtas. Kiek suprantu dabar Alpinizmu užsiimsit?

DonRomaso : 2018-09-16 09:32
Algirdas (2018-09-14 18:34)
Kazkas sake kad zinutes neateina, tai zinokit, kad mes dar gyvi ir sveiki. Sianakt miegam pas vietinius, o ryt labai rimtai kilsim. Bus sunku.
 
Algirdas (2018-09-12 17:41)
Visa kelione pute stiprus bet palankus vejai. Panasu, kad dabar, pasisuke atgal link Rushan kaimelio,atsiimsim su kaupu.Vakare buvo 6 laipsniai,bet mes judam!
 
Algirdas (2018-09-11 17:07)
Pajudejom is laisvadienio. Dagne per ji privalge per daug saldainiu, tad jai mynesi sunkiai, del to pilnai neiveikem dienos normos, bet viskas kontroliuojama!
Komentarai:

Jau kortelės žemėlapyje dėliojasi normaliais atstumais. Smagu! Jau norėtųsi ir naujo nuvažiuoto atstumo per dieną rekorduko!!!! Tada būtų dar smagiau. O ir pasiektumėte tai, ko tikrai esate nusipelnę...
Papūnis

Papūnis : 2018-09-12 16:11

Neduok daugiau Dagnei saldainių!:)

Romobite : 2018-09-12 09:34

O ko taip ilgai miegta? Pas jus, kaip suprantu, jau 10:30...:)

Romobite : 2018-09-12 08:20

Tikiuosi, kad viskas normos ribose. Nors to kelio/tako/vieškelio per kalnus niekaip nematau...:) Aišku, žemyn leistis smagiau, tai gal įgausit "pagreitį" ir spėsit net ir pasivaikščioti pėsčiomis. Manau, būtų įspūdinga. Sėkmės!

Romobite : 2018-09-12 08:18
Algirdas (2018-09-10 04:44)
Vakar atvykome prie Karakulio.Visu nuotaikos puikios, nes zino, kad sian laisvadienis!Vieta labai grazi, tik jokios uzuovejos nera,ryte buvo -8C. Salta!
 
Algirdas (2018-09-08 16:32)
Po vakar dienos buvau ant tiek negyvas, kad net iraso neberasiau. Uztat siandien jauciuos puikiai! Iveikem 4655m pereja ir nuo siol aukstis tik zemes.
Komentarai:

jūs šaunuoliai!!!!

Rasa : 2018-09-12 08:27

Šėkmingo "Down the hill" 2018 edition ;)

DonRomaso : 2018-09-10 00:07
Algirdas (2018-09-06 17:09)
Nu va, mes jau beveik tolimiausiame savo maršruto po Tadžiją taške – atkeliavome į Murgabo miestelį. Kadangi, jau buvome visi išvargę, dvi savaites nesiprausę ir kažkiek išsiilgę civilizacijos, tai apsistojome vietiniame viešbutuke – toks net sovietiniais laikais, turbūt, nebūtų laikomas geru, bet mūsų poreikiams turės jo užtekti. Šis įrašas bus daugiau ne apie tai kaip mums sekasi šiuo metu, kadangi prasmės apie viską pasakoti nuo pradžių kaip ir nėra, viskas užfiksuota ilguose dienoraščių įrašuose, kurie bus viešinami po kelionės, tad, galbūt, pabandysiu papasakoti įspūdingiausias kelionės akimirkas, pasidalinti esama situacija ir kažkiek nupasakoti kas mūsų dar laukia.

Kiek matau paskutinis rimtas įrašas buvo apie tai, kad visiems komandos nariams paleisti viduriai ir apsistojome jaukiame „home stay“. Ojej, kaip tai seniai buvo ir kiek visko po to įvyko.
Bet pradėkime nuo pradžių. Tą dieną praleidę „home stay“ visi kuo puikiausiai atsigavome. Skaniai pavakarieniavom ir iš ryto, nors šiek tiek su nerimu širdyse (ir skrandžiuose), pagaliau vėl leidomės į kelią.

Tuo metu, galbūt, tai neatrodė taip svarbu, nes nežinojau į kokios svarbos įvykį tai galiausiai išsirutulios, bet dar prieš pajudant iš Chorogo prie mūsų prisijungė šeštas kelionės dalyvis. Kai domėjausi keliavimu šiuo greitkeliu, buvau skaitęs apie tai, kad čia keliauja daug dviratininkų, kad dažnai jie kooperuojasi tarpusavyje, tad neatmečiau tokios galimybės, jog ir mūsų kelionė gali pavirsti tarptautiniu nuotykiu, kai prisijungs kokie nors kitataučiai. Tai buvo nutikę Indijoje, buvo visai smagu.

Tačiau šioje kelionėje prie mūsų prisijungė ne dviratininkas, o šuo. Šuo, kurį pirmą kartą sutikome Choroge belandžiojantį po nuotekų griovį, matyt, ieškantį maisto atliekų ir besislepiantį nuo saulės spindulių. Žinodamas, kad tokie šunys yra linkę sekti iš paskos, nerodžiau jam jokio dėmesio, kiek galėjau ignoravau ir visiems prisakiau, kad vytų jį lauk. Taip ir darėm. Pirmas kelias dienas vis bandėm jį nuvyti, tačiau, jis atsitraukdavo per kelis metrus ir toliau sekė įkandin.

Pilnus šio šuns nuotykius, paliksiu kasdieniams įrašams, kuriuos, kaip ir minėjau, talpinsiu po kelionės, tačiau kaip užuominą galiu pasakyti, jog šiandien yra 14 kelionės diena ir šiuo metu, šuo, kurį mes pavadinome Krūtu, guli viešbučio kiemelyje, šešėlyje ir laukia kada galės vėl leistis į kelią.

Grįžtant prie tos dienos, kai išvažiavome iš „home stay“, mūsų laukė pirmasis išsukimas į kaip, kad aš žinojau nuo pradžių, sunkų, bet gražų išvažiavimą iš pagrindinio kelio, Gunt upės slėniu link Yashikul ežero. Kad šis išsukimas bus nelengvas – buvo aišku, bet kad jis bus ant tiek sunkus, turbūt, nebuvo įmanoma numatyti, bent jau žinant tiek, kiek aš žinojau apie šį kelią/taką.

Kadangi žinau, jog šiuos įrašus skaito tėveliai, tai nenoriu dalintis visomis smulkmenomis kas ir kaip, kad jie galėtų ramiau miegoti naktimis, bet pasakysiu taip: jeigu būčiau žinojęs, jog bus taip blogai, nebūčiau ten vedęs kelionės draugų, bet dabar, kai jau esame tai praėję ir įveikę, galiu drąsiai pasakyti, jog tai būtų buvus viena didžiausių šios kelionės klaidų. Kad ir kaip ten bebūtų buvę sunku, bet visgi man tai įsimins kaip viena įspūdingiausių ir gražiausių kelionės atkarpų, tam tikra vinimi visos kelionės.

Tai buvo taip faina ir tiek viską atpirko, kad aš tiesą pasakius ganėtinai lengva ranka numojau į tuos likusius du išsukimus, kurių vieną (sukilimą į 5km aukštį ir tuo pačiu karštų versmių aplankymą) prieš kelionę aš labai norėjau padaryti. Trečiasis išsukimas visada buvo daugiau rezervinės dienos, kurios būtų buvę panaudotos minimui tuo atveju, jei būtų paaiškėję, kad viskas einasi pakankamai nesunkiai. Tad tas trečiasis išsukimas man visada buvo mažiausiai įdomus.

Tai va, kol kas tiek apie tuos praeities nuotykius, suprantu, kad čia tik trupinėliai, bet nenoriu daryti tos klaidos, kurią padarydavau kiekvienos kitos kelionės metu, kai per dienoraščius išpasakoju visus nuotykius ir tada niekam nebeįdomu klausytis gyvai, kai susitinki. Taigi, tiem, kam bus tikrai įdomu – galėsite iškamantinėti gyvai, o tiem, kuriem tai padaryti ne taip paprasta, turėsite palaukti tų įrašų padieniui paviešinimo.

Dabar dėl ateities planų – rytoj išjudėsime iš Murgab miestelio ir kilsime į didžiausiąją kelionės perėją – Ak-Baytal, esačią 4655 metrų aukštyje (apie 1 km sukilimas nuo mūsų esamom aukščio). Čia bus didžiausias artimiausių dienų iššūkis, nes jokios alternatyvos jai nėra. Link Karakul ežero eina vienintelis kelias ir jis eina per šią perėją. Manau, kad bus sunku, bet viliuosi, kad per porą dienų pavyks ją įveikti.

Vienintelė paguoda yra ta, kad pirmi ~750 metrų nėra statūs (vos 2-3% įkalnė), na, o likusius – kaip nors. Dar ne tokius dalykus padarėm :) Tuomet lauks mūsų nusileidimas prie Karakul ežero. Jeigu viskas gerai, prie jo turėtume turėti pilną laisvadienį, kuris, taps vieninteliu pilnu laisvadieniu mūsų kelionėje. Nuo čia, turėtume pasukti atgal link Rušan kaimelio. Tiesa, keliausime ne tuo pačiu keliu, bet vieškeliais. Mačiau komentaruose buvo nerimo dėl jų, bet su šiais turėtų būti viskas tvarkoje. Šie keliai važinėjami automobilių, be to, visą laiką bus kiek didesnis ar mažesnis leidimasis žemyn (jeigu Karakulis yra 4 km aukštyje, tai Rušan kaimelis – tik 2-jų km).

Pliusas nubrauktų mūsų išsukimų yra ir tas, kad susitaupė viena diena, kurią esant reikalui galėsime panaudoti kažkokioms sudėtingesnėms dienoms paskaidyti arba, jei tokių nebūtų, kaip papildomą laisvadienį gražioje vietoje.

Rugsėjo 16-tą dieną turime atsidurti Barčadaev kaimelyje, kuriame mūsų lauks gidas ir dviejų dienų kelionė pėsčiomis link Sarez ežero. Taigi, 17 ir 18-tą dienas praleisime eidami pėsčiomis. Esant visiškai tragedijai, galėsime atsisakyti šio ėjimo pėsčiomis ir važiuoti tiesiai į Rušan kaimelį, bet čia jau tuo atveju, jei nutiktų kažkas visiškai netikėto – stichinės nelaimės, pašlijusios sveikatos ir pan.

Galiausiai, 22-os dienos vakarą turime pasiekti Rušan kaimelį, kuriame kitą dieną mus paims vairuotojai, nuveš į oro uostą, jame mes permiegosime ir 24 dienos anksti rytą sėsime į lėktuvą atgal namo.

Tai tokie tie mūsų planai. Greičiausiai, didesnio atnaujinimo neverta tikėtis iki pat kelionės pabaigos, kadangi daugiau gero interneto vietų nelabai nusimato, tačiau ir toliau vakarais stengsiuos atsiųsti trumpas žinutes per palydovinį ryšį ir galėsite matyti mūsų maršrutą beveik gyvu laiku žemėlapyje (labai smagu, kad regis, šita sistema šiais metais nepakibo ir veikia taip kaip turi veikti – kiek mačiau, įveiktą maršrutą nubraižė gan tiksliai).

P.s. labai dėkui visiems už šiltus palinkėjimus, pasveikinimus su gimtadieniu ir visą kitą palaikymą. Nelabai pavykdavo atrašyti, bet viską perskaitėm ir labai džiaugėmės :)
Komentarai:

Alpstu nuo tokių vaizdų. O Jumis (kad ir nepažįstu) labai didžiuojuos.

Marijona : 2018-10-31 16:55

Vaizdelis ryškėja... Smagu, kad visi gyvi, sveiki ir šypsotės. Gal Redas kiek mažiau šypsenos "išspaudė", bet jam pirmas kartas ir dar nežinojo su kuo susidėjo:) Lauksime kad ir mažiausios žinutės - viskas įdomu, viskas miela. Algirdai, tik neparvežk šuniuko į Lietuvą - jau Bubiko nėra kur dėti...:) Sėkmės! Gero kelio, gero palankaus vėjo!

Romobite : 2018-09-07 08:51
Nuotraukos:
Išvykstame iš Home Stay, kuriame atstatėme sveikatas
IMG_20180828_111044.jpg
Du vaikai, su kuriais bendravau, kol patekėjo saulė ir atsibudo likusi komandos dalis
Gunt upė, link sunkiojo slėnio
Laisvas pusdienis fantastinėje pievutėje
Pietūs ant kelio vingio
Algirdas (2018-09-05 15:52)
Pas mus niaukstosi... Siandien saules matem ne daug, persiridenom per pirma 4.1km aukscio pereja. Rytoj iki pietu turetume pasiekti Murgaba ir tada ilsesimes
 
Algirdas (2018-09-05 15:52)
Pas mus niaukstosi... Siandien saules matem ne daug, persiridenom per pirma 4.1km aukscio pereja. Rytoj iki pietu turetume pasiekti Murgaba ir tada ilsesimes
Komentarai:

Valio! Gero nusipelnyto poilsio ir linkėjimai visiems! :)

Rasa : 2018-09-06 10:16

Šiandien nemažai numynėt. Gerai, kai yra kur "nukirsti kampus". O antroje dalyje, jeigu leisitės toliau, nematau galimybių "karpyti kampus". Nematau ir kelio... Ar neužstrigsit, kalnai lieka kalnais... Būtų įdomu išgirsti tolesnius planus, bet, matyt, sužinosim kai grįšit:) Sėkmės, "sergam"už jus!

Romobite : 2018-09-05 17:03
Algirdas (2018-09-05 15:52)
Pas mus niaukstosi... Siandien saules matem ne daug, persiridenom per pirma 4.1km aukscio pereja. Rytoj iki pietu turetume pasiekti Murgaba ir tada ilsesimes
 
Algirdas (2018-09-03 19:58)
Kelias visa diena buvo puikus, vaizdai pasakiski. Tiesiog vaziavome ir megavomes. Sukilimo buvo gan daug tad neiveikem visko ka norejom, bet visumoj viskas ok
Komentarai:

Lauksim labai gražių vaizdųųųų! :)

Rasa : 2018-09-06 10:10

Šaunu išgirst geras naujienas. Gero kelio ir toliau o tai jau neramu buvo kad išvis iš ten neišsikapstysit :)

DonRomaso : 2018-09-03 22:48
Algirdas (2018-09-02 21:06)
Vargais ne galais pasiekeme Yashikul ezera. Labai tikimes, kad nuo cia atsiras kelias ir galesim vel pradeti minti.
 
Algirdas (2018-09-01 18:04)
8 val stumimo, rezultatas - 6.6km. Tai buvo visu laiku ziauriausia diena. Rytoj liko dar viena labai ziauri pereja ir tada gal jau galesim pradeti minti
Komentarai:

Man 78 metai. Jus keliaujate mano 1967 metu mrsrutu, Visu kunu jauciu ka jus jaciate. Linkiu stiprybės ir vienybes

Aldona : 2018-09-01 19:45

Algirdai tavęs komanda dar neprimušė? Matyt todėl, kad jau visai jėgų neturi...:) Vis įsivaizduojat, kad ten yra kelių/takų... Čia kaip Altajuj - viena meška praėjo - takas, dvi - kelias... Na, čia gal koks ožys prašuoliavo - tai takas, o jeigu du - autostrada...:) Laikykitės, mes su jumis ir laukiam (bent Kalėdoms:)...

Romobite : 2018-09-01 18:31
Algirdas (2018-08-31 19:37)
Po truputi stumiames tolyn. Buvo zveriskai sunki diena. Visa diena stumem dviracius. Is pradziu i kalnus, po to per akmenu luitus. Tik poryt pasieksim ezera.
Komentarai:

Aišku, kad stumdytis su dviračiais sunku. Bet vėliau, kai pasileisit, tai pasileisit - niekas nesustabdys... Bent to norisi tikėti...
Papūnis

Papūnis : 2018-08-31 20:50

Man jau neramu, kaip jūs spėsit grįžti jeigu tokiais "tempais" važiuosit... Suprantu, kad atsakymo negausiu...:(

Romobite : 2018-08-31 20:30
Algirdas (2018-08-30 14:31)
(4/4) klausom kalnu upes sniokstimo ir ziurim i snieguotas kalnu virsunes! Pasaka!
Komentarai:

Tadžikija "parodė dantis", kaip suprantu... Tikiuosi, nuotaikos, nepaisant nesėkmių, pakankamai geros ir Namibijos gerumo dvasia tvyro tarpusavyje... Maršrutą, aišku teks stipriai koreguoti, bet gal spėsit į lėktuvą:). Sėkmės, nugali stipriausi!

Romo bite : 2018-08-30 15:27
Algirdas (2018-08-30 14:31)
(3/4) Bet kuriuo atveju, nuimsim kelis nusukimus nuo pagr. kelio ir viskas bus gerai, o tuo tarpu gulime nuostabioje pieveleje, megaujames saulute,
 
Algirdas (2018-08-30 14:31)
(2/4) padaryti laisva. Tolimesnis kelias iki ezero nusimato taip pat be proto sunkus, tad nenustebciau, jei tektu ji iveikineti per tris dienas.
 
Algirdas (2018-08-30 14:30)
(1/4) Per 3.5h iveikeme 6km. Manau, jog tai yra asmeninis antirekordas. Pasiekus upe ir pietu meta nusprendziau palepinti komanda ir pasiulyti likusi pusdieni
 
Algirdas (2018-08-29 18:56)
Pirmasis issukimas parode jog Tadzikijos sunkeliai yra tikri sunkeliai. Vos iveikem 19km. Ryt bandysim rast kelia palei Gunt upe. Jei nepavyks, teks grizti...
Komentarai:

Iš google maps sprendžiant, palei Gunt upę eina normalus kelias, matosi sodybų. Bet vis tik sunku patikėti, kad jūs pasiduosit :)

Dainius : 2018-08-29 21:57
Algirdas (2018-08-28 17:25)
ispudziai labai ne kokie, o toliau sutiktas vietinis sake, kad kelias tik bloges... Na, bus matyt. Svarbu, kad laikytu sveikatos ir kojos :)
Komentarai:

Ačiū Dievui, kad bent sveiksatos susitvarkė. O toliau bus matyt... Sėkmės!

Romo bite : 2018-08-28 18:50
Algirdas (2018-08-28 17:24)
Nu va, sveikatos panasu, kad visu susitvarke. Siandien numyneme ganetinai daug, kazkiek atsilosem prarastos dienos. Issukome i pirma nusukima. Pirmi kelio
 
Algirdas (2018-08-27 19:24)
Ojej kaip vakar prisikalbėjau... Šiąnakt visą naktį praktiškai nemiegojau. Buvo visiškai sustojęs skrandis, pykino, niekaip negalėjau surasti vietos kaip įsipatoginti, kad galėčiau bent trumpam užsnausti. Galiausiai, neapsikentęs, 6 val. ryto atsikėliau, išsitempiau paklotuką į lauką, pasidariau iš jo krėslą su atlošu (labai neblogas daikčiukas, kurį užrodė pernai Audrius) ir merdėjau jame žiūrėdamas į kylančią saulę.

Išjudėjome iš stovyklavietės tik apie 12 val. Man asmeniškai buvo katastrofiškai sunku. Nemiegota naktis, niekaip nenurimstantis skrandis, minimą labai smarkiai komplikavo. Ganėtinai anksti pasidarė aišku, jog apie pilną maršruto įveikimą nėra net ką kalbėti. Nuvažiavus 2 km, teko stoti šiek tiek tvarkyti Kostės dviratį. Sustojimo metu užsivedė diskusija, kad gal visgi važiuojam iki artimiausio kaimelio, jame susirandame viešbutuką ir darome poilsiadienį. Tam niekas per daug neprieštaravo, įskaitant ir mane patį, nes tuo metu man jau buvo „da lampački“ visi maršrutai, visi planai, aš tiesiog norėjau atsigulti ir būti nejudinamas.

Taip ir padarėme. Labai pasisekė, kad kaip tik gretimame kaimelyje buvo mažas „home stay“ – alia viešbutukas, įkurtas pas vietinius namuose. Čia ir apsistojome. Pirmas dalykas ką aš padariau tai atsiguliau, užsiklojau ir gerai numigau.
Komanda visą dieną buvo labai rūpestingi, už ką, suprasdamas, jog nei vienas iš jų nesijaučia kaip saldainukai, aš esu be galo dėkingas. Kostė sakė, kad jam ima patikti jausti galios jausmą nurodinėjant visiems ką daryti – mat jis, kaip mūsų komandos medikas, šiuo metu dirba pilnu pajėgumu, kad ištraukti visus iš tualetų  

Šiuo metu jau vakaras, mane prifarširavo vaistų, tad jaučiuosi kiek geriau. Netgi suvalgiau vakarienę, kuri buvo labai skaniai pakepintos bulvės ir makaronai. Ateities mūsų planai šiek tiek kabo po klaustuku. Jau beveik esu tikras, kad nuimsime vieną arba du nusukimus iš pagrindinio M41 kelio. Nežinau ką daryti su pirmuoju, nes jis vienas įdomesnių, tačiau jeigu nebūsime pilnai pasveikę, galim nepajėgti jo įveikti ir tai būtų labai negerai.
Komentarai:

Užuojauta dėl sveikatos. Taip jau būna naujoj šaly, kol įpranti prie jų aplinkos ir bakterijų - tenka atsirgti. Man teko prie jų aplinkos pratintis ir Krigizijoj, ir Kinijoj. Stiprybės, sveikatos ir geros nuotaikos linkiu. Ir plaukite vaisius bei daržoves!

Nijolė : 2018-08-27 22:12

Ko gero pasiėmėt į kelionę nepageidaujamų „draugelių“ - virusų, kurie kaišo pagalius į ratus. Susitvarkykit su jais, o tada gal pasirodys, kad galite pasivyti, kas prarasta, nieko neaukojant, Juk ne pirmą kartą atsiliekate nuo plano, bet visada išsisukdavote. Išsisuksite ir šį kartą...
Papūnis

Papūnis : 2018-08-27 20:43
Nuotraukos:
Įsikūrėme viešbutuke
Algirdas (2018-08-26 19:10)
Nu va, pirma diena rimto minimo. Turiu pasakyti, kad diena buvo tikrai sunki. Nesitikejau, kad bus ant tiek sunku. Tiesa, didziajai daliai grupes ji buvo sunki jau vien dwl to, kad nuo pat vakaro paslijo skrandziai. Nezinau kodel, bet as likau vienintelis, kuriam tai neivyko. Labai tikiuosi, kad pavyks atsilaikyt ir likusia dali keliones.

Taigi, pirmaja dali dienos judejome labai letai. Iki pietu tenumynem 12km, kas turint omeny, jog vaziavom neblogu asfaltu, yra gan bauginantis rezultatas. Antrojoje dalyje dienos sekesi kiek geriau. Judejom greiciau, buvo kelios nedideles nuokalnes, taip pat ir komandos nariai eme jaustis kur kas geriau.

Taigi, reziume, judame pilnai pagal plana, bus matyt ka atnes rytojus.
Komentarai:

Smagu girdėti, kad pajudėjot. Lengva, supratau, nebus, bet jūs lengvų kelių ir neieškot... Na, iš Rūtos nuotraukos neatrodo, kad ji labai mėgautųsi Pamyro greitkeliu, bet šelmiška veido išraiška leidžia ir suabejoti - gal tikrai mėgaujasi... Laimingai!

Romobite : 2018-08-27 08:14
Nuotraukos:
Rūta, besimėgaujanti Pamyro greitkeliu
Algirdas (2018-08-25 19:50)
Mes sveiki ir gyvi. Isjudejom vargais negalais is Chorogo. Turejom daug nuotykiu, bet dabar viskas +/- gerai.
Komentarai:

Tai, kad kol kas viskas pagal plana. Sianakt nakvojome ten kur ir turejom. Siandien turim iveikti 38km ir jau po truputi judam, bet ziuriu, kad sistema vis raso, kad nepradejom judeti :)

Algirdas : 2018-08-26 09:52

Kažkaip sunkoka pradžia.Gal dar išsijudinsit, o tai kol kas įveiktas kilometažas nedžiugina. Tikiuosi, viskas susitvarkys ir galėsit pasivyti grafiką bei nuosekliai minti į priekį. Sėkmės!

Romo bite : 2018-08-26 09:40
Algirdas (2018-08-24 19:59)
Ši diena atnešė du nuostabą sukėlusius įvykius. Vienas iš jų buvo geras, kitas blogas. Nuo kurio norėtumėt, kad pradėčiau? :)

Pradėsiu gal nuo gero. Stoviniavome mūsų Pamir lodge kiemelyje, dėjome dviračius ir rokiravome daiktus, kai staiga Dagnė sako – „o, kokie žmonės?!”. Atsisuku pažiūrėti ką ji turi omeny, o už manęs stovi Algimantas Jucevičius! Pradėjome šnekučiuotis, pasirodo jų grupėje – 48 žmonės ir jie jau grįžinėja iš kalnų kopimo maratono. Rytoj turi pasiekti Dušanbe ir tada lauks skrydis namo. Palinkėjome vieni kitiems sėkmės, pasidarėme nuotrauką ir pakylėtos nuotaikos išjudėjome į miestelį kelių dalykų: apsipirkti trūkstamo maisto, susitvarkyti su mobiliais internetais ir pavalgyti.

Atvažiavus iki kavinukės, kuri beje, buvo nuostabiai įsikūrusi balkone ant didelės, apačioje pratekančios upės. Dar neįėjus į kavinukės vidų Konstantinas prasitarė, jog turime rimtą problemą...

Pradėjome žiūrėti kas nutiko. Priežastys nėra iki galo aiškios, bet pasekmės: klibantis pedalas. Gali būti, kad nutiko panšus dalykas kaip ir man Namibijoje, kai buvo ne iki galo prisuktas pedalas, pradėjus minti ir gavus krūvį, šis ėmė maskatuotis, taip išmaldamas sriegį. Liūdnoji dalis ta, kad jeigu mano atveju užteko pedalą atstatyti ir kaip įmanoma stipriau prisukti, Konstantino atveju tai nebepadėjo. Sriegis buvo užtektinai pramaltas ir pedalas, kad ir kiek jį bandai suktis, nesilaiko.

Tai kvepia labai liūdnais reikalais, kadangi, norint problemą sutvarkyti būtina keisti švaistiklį, kurio a) čia negausi b) net jeigu ir gausi, tikimybė, kad jis tiks Kostės dviračiui, kuris yra dviejų priekinių žvaigždžių SRAM gamintojo modelis, menkas.

Kas buvo nuspręsta, tai pabandėme kiek įmanoma daugiau privaryti šalto suvirinimo klijų ant sriegio ir jį prisukti kaip įmanoma tvirčiau. Ar tai padės?.. Jeigu atvirai, aš turiu ganėtinai mažai vilties. Ką darysime jeigu nepadės?.. Ryt bandysime dar apvažiuoti vietinį turgų ieškant kažko panašaus į švaistiklį, tinkantį jam, jei nerasim, tada turim dar vieną opciją, kuri skamba mažų mažiausiai komplikuotai – bandyti gręžti kiaurai švaistiklį ir tą pedalo dalį, kuri įsisuka į jį ir į skylę sukti kokį nors varžtą. Patogumo matyt būtų nulis, bet bent jau turėtų laikytis pedalas.
Taigi, kol stingsta klijai, gyvename nežinomybėje. Užjaučiu Kostę, žinau koks tai yra šlykštus jausmas, kai tokia menkniekinė smulkmena gali užbaigti tavąją kelionę čia ir dabar. Ir ne dėl to, kad nepajėgiai, ne dėl to, kad pavedė sveikata, bet dėl kvailos smulkmenos, apie kurią nepagalvojo jis, nepagalvojau aš, nepagalvojo Redas ir nepagalvojome nei vienas.
Na, tai palinkėkit mums sėkmės, žiūrėsim ką atneš rytojus...
Komentarai:

Konstantinui rekomenduočiau pasiimti bet kokių priekinių švaistiklių komplektą, nors ir keičiant su visa centrine ašele. Arba - tą patį švaistiklį persriegti pas kokius mechanikus-šaltkalvius, dar variantas - grubiai suvirinti. Mat laukiant kalnams, tai tikrai nesaugu ir nepatikima minti priklijuotu pedalu. Tada jau reikėtų kviestis pagalbą į kalnus.

Džimis : 2018-08-24 23:26

Konstantinui rekomenduočiau pasiimti bet kokių priekinių švaistiklių komplektą, nors ir keičiant su visa centrine ašele. Arba - tą patį švaistiklį persriegti pas kokius mechanikus-šaltkalvius, dar variantas - grubiai suvirinti. Mat laukiant kalnams, tai tikrai nesaugu ir nepatikima minti priklijuotu pedalu. Tada jau reikėtų kviestis pagalbą į kalnus.

Džimis : 2018-08-24 23:22
Nuotraukos:
Netikėtas susitikimas su alpinizmo legenda vidury Tadžikijos!
Algirdas (2018-08-24 13:57)
Ojej vajej, kokia ilga ši para gavosi. Arba jeigu tiksliau tai dvi paros susiliejusios į vieną. Iš karto atsiprašysiu už tikriausiai ganėtinai lakonišką įrašą, kadangi a) šiuo metu gyvename su visais komandos nariais po vienu stogu b) kaip ir minėjau dvi susiliejusios paros į vieną suformavo kažkokią ne visai rišlią dienų įvykių seką su tam tikrais, neypatingai valdomais, nuskendimais į miegų karalystę.

Taigi, iškeliavome iš Lietuvos 11:55 lėktuvu į Stambulą. Viskas ėjosi ganėtinai gerai ir nesunkiai. Pasiekėme Stambulą kiek po 14 val. ir iki kito skrydžio turėjome beveik 6 valandų pertrauką. Šią pertrauką leidome slampinėdami nuo vienos laukimo salės iki kitos, užsibūdami jose ne ilgai, kadangi vis prasidėdavo laipinimas į naują reisą, tad visų nereikalingų keleivių būdavo prašoma palikti laukimo salę.

Vienas nudžiuginęs įvykis buvo tai, kad Rūta buvo išsiaiškinusi, jog mums priklauso nemokamo maisto voucher‘is. Atsiėmę jį iš Turkish Airlines stalelio, patraukėme į Food Court‘ą (liet. vieta, kur yra visos maistą pardavinėjančios kavinės).  Praktiškai tai reiškia vieną didžiulę salę su kokiu šimtų mažų staliukų, už kurių sėdi keli šimtai turistų. Triukšmas – milžiniškas, higienos – ne daug (maistas, popieriniai įpakavimai, išpiltos sultys – viskas ant grindų). Negana to, pusė aptarnaujančio personalo (dirbančio viename didžiausių pasaulio oro uostų) nekalba angliškai, tad išsiaiškinti ką mums daryti su tais voucher‘iais, buvo nemenkas iššūkis. Na, bet long story, short – išsiaiškinome, gavome ir patraukėme savais keliais :D
Laukimas smarkiai neprailgo ir ne už ilgo po to prasidėjo laipinimas į mūsų skrydį. Prie vartų spėjau susipažinti ir pabendrauti su lenkų porele, kurie taip pat keliauja į Tadžikiją, taip pat mins panašiu maršrutu į mūsų. Apkalbėjome maršrutų skirtumus, pasidalinome įspūdžiais iš ankstesnių kelionių, buvo smagu. Man tuo metu dar buvo „kalbadienis“, tad kalbėjau daug pats ir truputį klausiau ką jie kalba :D

Sulipome į lėktuvą. Iš karto kilo ne mažas šurmulys, nes Rūtos ir Redo eilėje, kurioje jie sėdėjo dviese, ir dar vienoje prieš juos neveikė ekranai (skrydžio metu rodantys filmus ir pan), tad jie neapgalvoję pasiskundė stiuardesams, kurie maloningai pasiūlė juos persodinti. Šiems persėdus, staiga atsivėrė dvi visiškai tuščios eilės kėdžių. Tegu jos su neveikiančiais ekranais, bet naktiniame skrydyje, manau, svarbiau už ekranus buvo galimybė išsitiesti ir atsigulti.
Ilgai negalvojęs ir pamatęs, kad ir kiti lėktuvo keleiviai nepraleido pro akis šio fakto, šokau į gretimą eilę, taip užimdamas vieną iš jų ir ėmiau mosikuoti Dagnei, kad ši šoktų į gretimą. Tiesa, Dagnė dvejojo ilgiau ir gavosi kuriozinė situacija – ji peršoko į eilę kartu su kitu vyriškiu. Viriškis nebuvo iš džentelmenų, tad naglai visą skrydį atsėdėjo greta jos, taip neleisdamas pasimėgauti laisva eile.

Buvo ir dar vienas smagus nutikimas, kai ne už ilgo po vidurnakčio, kolegų paraginti stiuardesai atkeliavo iki manęs su trimis torto gabaliukais ir mažu šampano buteliuku. Vyriausioji lėktuvo stiuardesė skėlė kalbą ir įteikė pasveikinimo dovanas. Tik praėjus visam linksmų jausmų antplūdžiui atėjo suvokimas, jog tai yra pirmas kartas gyvenime, kai gimimo dieną sutikau 10+ km aukštyje!

Nusileidome Dušanbe oro uoste apie 4 valandą ryto. Sėkmingai praėjome visas patikras ir susitikome su vairuotojais, kurie mus turėjo nugabenti į pradžios tašką – Rushan kaimelį. Ties čia prasidėjo sunkioji visos dviejų parų epopėjos dalis. Normalus asfaltuotas greitkelis greitai pasibaigė pavirsdamas į suskeldėjusio asfalto lopinėliais žvyruotą kelią. Važiavome sunkiai ir ilgai. Labai sunkiai ir ilgai.

Visą kelią mėtė, automobilis lingavo į visas puses, kilom aukštyn, leidomės žemyn, buvo be protiškai karšta. Labai puikiai prisiminiau Indijos paskutines tris dienas. Visa laimė, kad čia jų bus tik viena su trupučiu.

Iš kur tas truputis?.. Ech... Čia jau prasideda Centrinės Azijos ypatybės. Kaip žinia, šie kraštai be galo dievina biurokratiją... Įvairūs leidimai, registracijos ir kitokios nesąmonės šios šalies valdžiai tarsi saldainukai, be kurių neįmanoma apsieiti.

Taigi, vėlgi, neišsiplečiant, paaiškėjo, kad mums yra privaloma pasidaryti registraciją Tadžikijoje per 3 paras nuo atvykimo čia. Ją galima pasidaryti arba Dušanbėje arba Choroge. Dušanbė buvo nepatogi, tad liko Chorogo variantas. Tiesa, čia išlindo problema, kad jame mes atsidurtume tik šeštadienio povakarėje, tad OVIR‘as (vieta, kurioje reikia atlikti registraciją), žinoma, kad nedirbtų.

Taigi, naujausias planas yra toks – šianakt nakvojame pas vietinius žmones Rushan kaimelyje, o rytoj iš pat ryto vairuotojai mus paveža iki Chorogo, kur tikimės spėti per rytojų susitvarkyti su registracija. Tai irgi dar nėra garantuota, kadangi esu skaitęs, jog ši gali užtrukti ir tris darbo dienas...
Na, kadangi už biurokratiją centrinės Azijos valstybių valdžia paprastai labiau mėgsta tik kyšius, tad bandysime suktis iš susidariusios padėties... Kaip ten bus – bus matyti.
Na, o tam kartui tiek. Ačiū už dėmesį, pas mus jau tamsu, tad ruošiamės eiti sunkiai užtarnauto poilsio...
P.s. Ačiū Dagnės tėveliams už lauknešėlį – labai nudžiugino J

---- Atnaujinta: 2018-08-24 ----

Na štai, atkeliavome į Chorog‘ą. Tiesiu taikymu nulėkėme į OVIR. Kadangi buvome su vairuotoju, kuris kalba tadžikiškai ir su Koste, kuris kalba rusiškai, tai reikalus išsisprendėme labai greitai. Pirmasis sutiktas vyriškis aiškino, kad teks daryti registraciją: eiti darytis paso kopijų, susimokėti banke, pasidaryti foto nuotraukas ir tada atvykti pas juos, tačiau iš gretimo kabineto moteriškė paaiškino, kad dėl to, jog turime elektronines vizas, mums papildomai registruotis nebereikia!

Tai mus labai nudžiugino. Dabar atvykome į Pamir lodge viešbutuką, baigėme rinkti dviračius, susinešiosime daiktus į kambariuką ir lėksime į miestą tvarkytis likusius reikalus: maistas, internetai ir pan. Rytoj – pirmoji minimo diena, o šios dienos įvykiai lėmė tai, kad turime papildomą vieną laisvą dieną. Woohoo!
Komentarai:

Smagu girdėti, kad jau vietoje ir kad visi formalumai kaip ir įveikti. Kaip suprantu, vieną dieną "sutaupėt", nes važiavot ne dviračiu transportu... Įdomu, kaip aklimatizacija. Sėkmės minti į tikslą! Mes irgi "minsime" kartu, bent jau mintimis... Gero vėjo!

Romo bite : 2018-08-24 13:46

Labai labai labai lauksim tolimesnių istorijų. Sklandžios minimo pradžios!

Rasa : 2018-08-24 13:25
Algirdas (2018-08-23 02:13)
Nusileidome Dusanbe, susipakavome i du mikriukus ir labai letomis apsukomis leidomes i ilga kelia. Tikiuosi, kad kelione pagreites, nes taip galim ir nepasiekti kaimo laiku
Komentarai:

Sėkmingos kelionės! :)

Gedis : 2018-08-24 00:29

Įsimintino gimtadienio! Ir tik gerų nutikimų kelionėje..

Nijolė : 2018-08-23 11:36

Su Gimtadieniu!

Danielius : 2018-08-23 10:22

Su gimtadieniu!

Danielius : 2018-08-23 10:17

Su! Labai simboliška diena naujai kelionei pradėti :)

st_ : 2018-08-23 08:51

Su gimtadieniu!

Tadas : 2018-08-23 08:40

Su gimtadieniu! Kad niekas nelūžtų ir nedužtų, kad nieko neužmirštumėte, kad nieko nepaliktumėte. Kad nereikėtų grįžti ir žvalgytis atgal! Papūnis

Papūnis : 2018-08-23 08:03

Su gimtadieniu! Kad niekas nelūžtų ir nedužtų, kad nieko neužmirštumėte, kad nieko nepaliktumėte. Kad nereikėtų grįžti ir žvalgytis atgal! Papūnis

Papūnis : 2018-08-23 07:58

Su gimtadieniu! Stiprybės, ryžto ir ištvermės. Gerų draugų, gerų kelionių ir jaukaus namų (savų) židinio! Būk laimingas!

Romobite : 2018-08-23 06:42
Algirdas (2018-08-22 17:34)
Liko dar valanda laukti ir sesime i antraji lektuva. Kita stotele - Dusanbe
 
Algirdas (2018-08-22 11:15)
Apsaugos praeitos, prasideda laipinimas į lėktuvą. Ačiū visiems išlydėjusiems ir ką?.. pasimatysime po 34 dienų... Uch! :)
Komentarai:

Su Gimtadieniu, Algirdai. Ištvermės filmuojant ir kad kelias nedulkėtu.

Aušra M : 2018-08-23 20:26

Įdomios ir saugios kelionės! Kad visų lūkesčiai būtų patenkinti ir užsibrėžti tikslai įgyvendinti :)

NijoleBa : 2018-08-22 14:21

Gero skrydžio!

Romobite : 2018-08-22 12:51
Nuotraukos:
IMG_20180822_103507.jpg
Algirdas (2018-08-21 01:09)
Labai norėjau, šiais metais visus darbus nudirbti kaip įmanoma iš anksčiau, kad paskutinės dienos būtų be streso, kad galėčiau susitelkti meditacijai prieš kelionę. Deja, kaip visada gyvenimas turi kitų planų... :) Vakar vargais ne galais susidėliojau daiktus, kuriuos reikės imti į kelionę... Paprastai, mano daiktai skyla į dvi grupes: kelioniniai daiktai ir daiktai filmui. Su kiekvienais metais antroji grupė daiktų vis auga... Pernai metais buvo baisu, kai suskaičiavau, jog imu 21.5 kg technikos. Šiais metais šis skaičius išaugo iki 26 kg... Ir ką aš ten tiek prisikroviau?.. Kol nepradedi detaliai dėlioti, atrodo nėra daug tų daiktų: kamera, fotikas, drone'as... O tada prasideda - gal reikėtų papildomai objektyvą įsimesti?.. Bet jei jau imu objektyvą, tai gal reikėtų ir filtro?.. Ir taip žiūri, dedasi, dedasi ir susideda tie kilogramai. Na, bet gana čia apie tuos kilogramus... Gi ne atostogauti važiuojam ;D 

Leiskite, geriau, šiek tiek papasakoti kas mūsų laukia kelionės metu :) Atskrisime į Tadžikiją 23 Rugpjūčio - per mano gimtadienį! Jeeej! Deja, jį teks sutikti skrendant lėktuve, tada sėdint mikriuke, tad džiaugsmo įtariu bus ne daug... Ir dėl visko kalta Rūta su savo vestuvėmis... Būtume tikrai darę kelionę anksčiau, bet tai ne... Vestuvės, vestuvės... (iš karto užkirsiu kelią paskaloms - vestuvės ne jos pačios, ji tik svečias buvo :)).

Taigi, atvykus į Dušanbe (Tadžikijos sostinę) sėsime į mūsų laukiantį mikroautobusą ir dardėsime 540 km į rytus link Rušan kaimelio. Google'as žada, kad kelionė užtruks 10val. Tai duok dieve, kad iki vidurnakčio atvažiuosime. Agentūra, kuri organizavo transportą sakė, kad parūpino nakvynę šiame kaimelyje, tad bent dėl to turėtų būti ramu.

Kitą rytą, susidėję dviračius pajudėsime į priekį. Pirmai dienai numatyta labai nedidelis atstumas - apie 30km. Taip padaryta specialiai. Iš dalies dėl to, jog pirma diena po kelionės lėktuvais ir mikriukais visada būna labai sunki, iš dalies ir dėl to, kad pradėsime minimą jau 2km aukštyje, tad labai norėjau palikti laiko aklimatizacijai. Jeigu pavyks numinti dienos maršrutą pakankamai greitai, yra užmanymas vakarop palypėti kur nors į kokį kalną - vėlgi, kad pagerinti aklimatizaciją.

Antrą dieną turėtume privažiuoti regiono centrą - Chorog miestelį. Čia padarysime pirmą ir beveik paskutinį apsipirkimą maisto ir judėsime toliau. Nors šią dieną irgi turėtų būti pakankamai trumpas ir lengvas minimas, tačiau ties juo lengvumai turėtų pasibaigti. Nuo šio taško maršrutas ima kilti aukštyn. Sukilimas turėtų būti gan tolygus ir maždaug per savaitę turėtume pakilti į 4km aukšty, kuriame +/- ir leisime visą kelionę. 

Turime numatytas 3 laisvas dienas, jos turėtų būti maždaug kas savaitę. Pirmoji diena - arba neprivažiavus Yašikul ežero arba prie jo, antroji - prie karštų versmių pervažiavus aukščiausią maršruto tašką ~4,9 km perėją. Trečioji prie Karakul ežero.

Pirmąsias kelias savaites maršrutas pagrinde mus ves Pamyro "greitkeliu" - pagrindiniu regiono keliu. Iš jo turėsime tris išsukimus, kuriuos arba darysime, arba ne. Ar darysime - priklausys nuo savijautos ir nuo to kaip seksis minti pagal maršrutą. Labiausiai abejotinas yra antrasis išsukimas į mūsų aukščiausią maršruto perėją. Tas sukilimas yra labai status ir aš bijau, jog gali būti mums neįveikiamas. Bet jeigu viskas bus gerai - pabandysime. Jeigu tektų apsisukti - ne bėda, galėsime nuimti trečiąjį išsukimą, kuris leistų "atsilošti" ~2-3 dienas. Žodžiu yra planas A, B, C ir t.t. :)

Antrąjį išsukimą norėtųsi padaryti dėl poros priežasčių, apie jas papasakosiu pabaigoje įrašo. Ką dar prieš tai noriu paminėti, tai, kad į pabaigą kelionės turėsime dvi dienas (09-17 ir 09-18) ėjimo pėsčiomis į kalnus link Sarez ežero. Tai turėtų būti arba viena įspūdingiausių maršruto atkarpų, arba eilinis pasivaikščiojimas :D Bus matyt. 

Na, o kelionė pasibaigs tame pačiame Rušan kaimelyje, nuo kur ir prasidėjo.

Dabar apie tas priežastis. Šių metų kelionė ir filmas turėtų būti ne eiliniai. Kadangi, kaip žinia, šiais metais Lietuva minėjo valstybės atkūrimo šimtmetį, aš labai norėjau irgi kažkaip prie to prisidėti ir bent savaip pasidžiaugti šia gražia švente. Ilgai galvojau kaip tai galėčiau padaryti, kad tai nebūtų lakoniška ar lėkšta. Mąsčiau įvairius variantus, kol galiausiai šis tas susilipino galvoje.

Šios kelionės man visada labai asocijavosi su laisve. Aš apie tai esu kalbėjęs ne kartą ir vienaip ar kitaip tą temą paliečiu, turbūt, kiekviename savo filme. Tačiau šiais metais norėjau susitelkti ties tuo aspektu kas kitiems žmonėms yra "laisvė". Pradėjom kalbėti su aplinkiniais, su komanda ir supratau, jog šis paprastas, trumpas žodelis savyje slepia labai daug spalvų ir prasmių. Taigi, filmo metu bandysime tai panagrinėti - pabandysime atsakyti kas laisvė yra mums - keliaujantiems, kas laisvė yra žmonėms, kurie mus išleidžia ir, galbūt, kas laisvė yra žmonėms, kurie gyvena ten. O kaip tokį filmo/kelionės akcentą išsikėlėme sau tikslą - pakelti Lietuvos trispalvę aukščiausiame savo maršruto taške (tame antrajame išsukime ir, jeigu pavyks, dar pabandysime palypėti į greta esantį kalną, kad būtų 5000 m).

Man ši mintis patiko, bet ji eina su tokiu didžiuliu "bet". Nenoriu apie tai kol kas daug kalbėti, nenoriu labai viešai apie tai skelbti ir garsiai rėkti, kad darome kažkokį "žygdarbį". Pirmiausia ką noriu padaryti, tai pamatyti kas iš viso to išeis ir pasilieku pilną teisę apskritai viską iškirpti ir nieko nepalikti. Kodėl tą darau? Dėl to, kad kaip ir minėjau, nenoriu, kad tai būtų lėkšta. Nenoriu, kad tai atrodytų kaip "chebrytė išvarė pasivažinėti dviračiais ir čia kažką peza apie laisvę". Noriu, kad tai gautųsi skoningai, gražiai, subtiliai. Tai bus vienas didžiausių mano iššūkių šios kelionės metu ir labai tikiuosi, kad man nepristigs jėgų jam įgyvendinti.

Mūsų šiandien turimos laisvės taip pat neatkeliavo padėtos ant lėkštutės, tad, galbūt, tai irgi bus tam tikra sąsaja su šiuo iššūkiu. Bet, žinoma, tai nereiškia, kad filmas bus vien apie tai. Jeigu pavyks, norėčiau pasiekti balansą tarp kelionės įvykių ir šios temos, ne depresuoti, bet švęsti, džiaugtis ir padaryti dar vieną nuotaikingą filmą.

Na ir visai pabaigai, noriu dar trumpai papasakoti apie vieną šių metų naujovę. Įsigijome tam tikrą aparatuką, kuris turėtų leisti stebėti mūsų esamą vietą 10-ies minučių tikslumu. Šis aparatukas palydovo pagalba turėtų nuolatos siųsti mūsų vietą į šį puslapį, tad žemėlapis turėtų nuolatos rodyti ganėtinai tikslią mūsų buvimo vietą. Labai daug žodžių "turėtų", nes kaip visada nebuvo laiko viską pilnai ištestuoti, tad laisvai gali būti, kad pirmą dieną viskas "užluš" ir niekas nevyks :D Bet jeigu vyks, tai bus smagu. Negana to, jis taip pat turėtų leisti atsiųsti trumpus SMS lygio pranešimus (taip pat palydovų pagalba), tad, galbūt, net pavyks palaikyti šiokį tokį ryšį su pasauliu :) Šiaip interneto galite labai nesitikėti, tad išsamūs dienoraščiai ir nuotraukos atsiras, matyt, jau tik po kelionės :(