Atgal į praeitį - Murgabas
Patalpinimo data: 2018-11-12

Nuvažiuota: 23.4 km
Pakilta: 260 m
Nusileista: 388 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Trumpam sugrįžome į civilizaciją – pasiekėme Murgabą. Murgabas – tai antras pagal dydį šio regiono, kuriame keliaujame, miestelis. Dauguma mūsų jau laukė progos išsiskalbti rūbus ir nusimaudyti po dušu. Paskutinis dušas, kurį turėjome buvo Choroge pirmomis kelionės dienomis, tad galite įsivaizduoti kaip mes atrodėme ir kaip kvepėjome :)

Kadangi vakar mynėme daug, tad šiandienai buvo likę ne be daug kilometrų, tad į miestelį atvykome gan anksti – apie 13 val. Vakar sutikti lenkai rekomendavo vieną viešbutį, kuriame galima apsistoti. Kaip paaiškėjo, tai buvo vienintelis viešbutis mieste, visa kita yra home stay‘ai ir guesthouse‘ai. Beje, tarp pastarųjų ir viešbučių aš nelabai matau didelio skirtumo.

Taigi, pramynę miesto centrine gatve, tiesiu taikymu atvažiavome prie didžiulio sovietinio pastato su dideliu užrašu: „Hotel“. Čia, kiemelyje, pamačiau stoviniuojant grupelę dviratininkų, tad nusprendžiau privažiuoti pasilabinti. Privažiavau, pasisveikinau, paklausiu iš kur jie būsią ir mano nuostabai mane pasitiko visiškai šaltas ir lakoniškas atsakymas „iš visur“. Bandžiau pasitikslinti, tada kažkuris pasakė „spėk“, bet nesulaukęs manojo spėjimo, pradėjo kažką kalbėtis su savo draugeliu.

Tai buvo pirmas kartas per visas keliones, kai buvau taip šaltai sutiktas kolegos dviratininko. Vėliau pasidarė truputį aiškiau iš kur šitas šaltumas galėjo atsirasti. Mums kažkokiu būdu pavykdavo išvengti dviratininkų masių, keliaujančių šiuo keliu. Iki šios dienos buvome sutikę sąlyginai ne daug žmonių, tačiau iš tikrųjų jų čia yra apstu. Jų čia tiek daug, kad anądien važiuojant keliu, pagalvojau, jog per dieną prasilenkėm su daugiau dviratininkų nei automobilių.

Visa tai, tą susitikimą su kolega dviratininku nupigina, padaro eiliniu susitikimu. Taip pat kaip Lietuvoje nepuoli klausinėti eilinio sutikto dviratininko kaip jam sekasi, taip ir čia. Tai mane kažkaip liūdina.

Man dėl to ir patinka keliavimas atokiausiuose pasaulio kampuose, kad tu žinai, jog tu ten esi vienintelis ir išskirtinis. Ne dėl to, kad norėtųsi kažkokio pripažinimo ar garbės, tačiau dėl to, kad tai tau leidžia pabėgti nuo mums pažįstamo pasaulio. Be to, kai esi vienintelis per kilometrų, kilometrus, tada ir vietiniai į tave žiūri kiek kitaip. Tu jiems tampi įdomesnis, jie kur kas noriau mezga kontaktą ir taip gali gauti progą kur kas prasmingiau pabendrauti.

Kad ir taip paėmus tą pačią Tadžikiją – vos išvažiavome į pagrindinį kelią, nepaisant to, kad vietiniai vis tiek maloniai sveikinasi ir mojuoja (ypatingai vaikai), bet čia jau nebesulauki pakvietimų arbatos ar duonos. Sulauki nebent iš tų, kurie turi savo home-stay ar guest-house. O ir tie, kurie turi juos, jau yra šaltesni ir mažiau linkę ateiti, prisėsti, pasidomėti tavimi, papasakoti apie save. Jiems tai tėra verslas. Ir nors mano imtis yra tikrai siaura, ir, galbūt, aš klystu taip abstraktindamas viską, bet man tai atrodo natūralu.

Apsistoję viešbutyje galiausiai išėjome pasivaikščioti po miestuką. Mūsų tikslas buvo susirasti bazar‘ą (kitaip tariant, turgų), kuriame Konstantinas galėtų iškeisti savo brokuotą ciklopą, už kurį paklojo krūvą pinigų, į kokią nors kinietišką alternatyvą. Taip pat, kadangi jis neturi šiltų rūbų (žmogus, matai, nežinojo, kad važiuoja į kalnus :D), tai norėjo nusipirkti vilnonį megztinį. Kitų tikslai buvo žemiškesni: apsiprekinti saldumynais, rasti maisto likusiai kelionės daliai bei papietauti.

Pradėjome nuo pastarojo – paslaugaus vietinio pagalba susiradome tokią kavinukę, kuri Lietuvoje būtų pavadinta skylių skyle. Čia sukirtome sriubos, plovo bei truputį daržovių. Daržoves valgėme atsargiai ir su nerimu, nes dėl higienos normų stokos, jos potencialiai gali sukelti nemalonias pasekmes. Nevalgyti negalėjome, nes tokiose kelionėse jų būni labai išsiilgęs, tad kai tik gauni progą, tai ir kerti. Čia gavome pomidorų su agurkais ir svogūnais – gal skamba neypatingai, bet mums buvo fantastiškai skanu.

Vėliau grįžome į savo sovietinį viešbutį, kurio grindys buvo nelygios, sienos buvo nelygios, ar lubos buvo lygios? Spėkit... Viskas buvo nudažyta šlykščiai žalia spalva. Kambaryje buvo kriauklė, su vandeniu pildomu bakeliu, kuris buvo tuščias, iš trijų dušų esančių per visą aukštą, veikė vienas, o tualete kartais dingdavo vanduo. Visame kambaryje buvo vienintelė rozetė, kurioje elektra įjungiama tik vakare ir tik kelioms valandoms. Žodžiu, aukščiausios klasės viešbutis.

Tai realiai tuo ir baigėsi mūsų laisvasis pusdienis. Rytoj laukia didysis kelionės iššūkis – pakilimas į aukščiausią maršruto tašką – 4655 m aukščio perėją. Bandysime šią perėją įveikti per dvi dienas. Tai reiškia kiek daugiau nei 1km sukilimo, tad turėtų būti ne lengva. Manau, jog jau turėjome ne vieną sunkią dieną šioje kelionėje, tad abejoju, jog ši perėja labai nustebins, na, bet bus matyt...

Nuotraukos:
Vyksta rytinis elektros prietaisų krovimas
IMG_06.jpg
IMG_07.jpg
Tolyje - Murgabas
IMG_09.jpg
Neišvaizdi kavinė
IMG_12.jpg
Vakarų dvelksmas :)
IMG_14.jpg
IMG_15.jpg
Prezidentinė išmintis...
Miesto centre, visu grožiu pastatytas "draugas"...
Murgabo viešbutis

Komentarai:

Krūtas visą naktį budėjo prie mūsų dviračių :)

Algirdas : 2018-11-15 23:25

Kur Krūta padėjot?

Tadas : 2018-11-14 07:05

Tomas, galbūt, skonio reikalas... :D Dėl dviratininkų, taip, negali žinoti.. Gal šiaip sunki diena papuolė žmonėm, gal su sveikata buvo negerai, gal nuotaikos neturėjo... Daug to priežasčių gali būti... Keista buvo, kad visa grupelė gan šalta pasirodė.. Nors, jeigu gerai pamenu, kažkas iš mūsiškių minėjo, kad po to jie lyg ir visai normaliai bendravo.. Tai gal tik aš jiem nepatikau :D

Algirdas : 2018-11-12 20:10

Kad spalva visai normali viešbučio sienų. O dėl sutiktų dviratininkų keista, juk dauguma turistų mėgsta tarpusavyje pasikalbėt, o tuo labiau dviratininkai. Nu matyt visoje dviratininkų aibėja visokių žmonių yra, kaip ir visuomenėj.

Tomas : 2018-11-12 19:50
Komentuoti