Atsisveikinimas su Krūtu
Patalpinimo data: 2018-12-27

Nuvažiuota: 19.4 km
Pakilta: 1015 m
Nusileista: 1666 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Vakar buvome svetingai priimti šalia Sarez ežero įkurtoje monitoringo stotyje. Kaip ir minėjau, šis ežeras susiformavo įvykus katastrofai – milžiniškai žemės nuošliaužai užtvenkusiai čia tekėjusią upę. Dėl nuogąstavimų, jog ši užtvanka nėra pakankamai stabili, čia yra įkurta visa krūva įvairiausių monitoringo ir išankstinio perspėjimo stočių. Taip pat čia dirba įvairūs mokslininkai tyrinėjantys kaip viskas įvyko ir kas nutiks, jeigu visgi užtvanka bus pralaužta.

Trys vyrai, kurie šiuo metu dirba stotyje, bandė papasakoti ką jie čia veikia. Iš to ką aš supratau, tai jie tiesiog kas kelias valandas informuoja Dušanbe apie ežere vykstančius pokyčius, kurių spėju, jog įvyksta ne daug. Jei jau taip atvirai, tai čia turbūt toks geras ir kartu skaudus pavyzdys kiek pigi darbo jėga yra Tadžikijoje, kad valstybei labiau apsimoka samdyti tris vyrukus, kurie 15 dienų gyventų šalia ežero ir siuntinėtų duomenis į Dušanbe, nei tiesiog įrengti kelias stebėjimo kameras ir papildomus sensorius.

Kaip ir užsiminiau, jie dirba pamainomis. 15 dienų dirba, 15 dienų ilsisi namie. Tas hike’as, kurį mes padarėme vakar, tai yra jų kelias į ir iš namų. Kitą kartą, kai ryte tingėsite keltis į darbą, pagalvokite apie šiuos vyrukus, kuriems kelias į darbą trunka apie 8 valandas ėjimo pėsčiomis per akmenimis užgriūtus kalnus. Galbūt, jūsiškis kelias į darbą nebeatrodys toks sunkus ir bjaurus :)

Vyrai buvo tikrai malonūs ir mumis rūpinosi. Sakyčiau, kad rūpinosi kur kas labiau nei mūsiškis gidas, kuriam mes mokame kosminius pinigus. Kalbant apie pinigus, mūsų vakarienė ir pusryčiai kainavo 10 $ asmeniui. Spėkite ką mes už juos gavome?.. Vakarienei – sriubos su neįkandama kalnų ožio mėsa (šia jie ypatingai didžiavosi), o pusryčiams – manų košės. Kaip Redas sakė, tos manų košės energetinės vertės užteks kokioms 20-iai minučių.

Nakvynė irgi buvo įspūdinga (ši irgi kainavo 10 $ asmeniui) – karinėje brezentinėje palapinėje, kurios šonus kilnojo vėjas ir ji buvo visiškai uždulkėjusi. Iki tiek uždulkėjusi, kad įėjus į vidų iš karto imdavai kosėti ir čiaudėti.

Redas ypatingai piktinosi šiuo paslaugos kokybės ir kainos santykio disonansu. Aš asmeniškai dėl to mažiausiai sukau galvą. Aš nieko ypatingo nesitikėjau, nieko ypatingo ir negavau. Mane labiausiai paveikė mūsų dienos pietūs – arbata su keliais duonos gabaliukais. Nuras (gidas) tiesiog patrūkčiojo pečiais ir pasakė, nu jo, skurdoki pietūs (5$ asmeniui).

Aš sutinku su Redo nuomone, kad tai yra absoliuti apgaulė ir turistų durninimas, nes arba tu neimk pinigų už maistą, jeigu negali jo parūpinti ir liepk visiems pasiimti savo, arba imk už jį sumą, kuri yra proporcinga jo kiekiui/kokybei. Šiuo atveju kainos europietiškos, o paslaugos nėra. Žodžiu, gerbiamam Nurui norėtųsi pasakyti, kad pirmiausia, vystant turizmą, reikėtų ne verkti dėl infrastruktūros trūkumo, bet kažkiek pažaboti godumą.

Kelias atgal buvo ilgas ir ne ką mažiau nuobodus nei į priekį. Tiesa, teisybės dėlei, nuobodus jis turbūt atrodė tik man. Nežinau kodėl, nuoširdžiai nežinau, bet mano komandos nariai kažką šiame hike‘e sugebėjo įžiūrėti įdomaus. Aš vis bandžiau jų paprašyti, kad jie man paaiškintų, kas čia buvo įdomaus, bet jie tiesiog kartojo, kad visai įdomus... Na, svarbu, kad jiems jis patiko :)

Grįžus atgal pas Nurą į namus, laukė didžiojo apsisprendimo metas. Reikėjo nuspręsti ar mes visgi bandome rytoj iš pat ryto keliauti ta pačia baisia perėja atgal, kuria ir atėjom, ar dar šį vakarą samdomės automobilį ir bandome keliauti juo.

Manau, kad dėl nuovargio, bet aš vos atėjęs į namus turėjau nuojautą, kad įvyks kažkoks konfliktas... Vienokių ar kitokių apsižodžiavimų jau buvo įvykę ir iki tol, bet kai galiausiai Konstantinas išsižiojo apie tai, kad tas takelis, kuriuo atėjome į šį kaimą ir kuriuo rytoj turėtume grįžti, nebuvo toks baisus kaip ta perėja, nuo kurios mes stūmėmės dviračius tamsoje (prieš Yashikul ežerą, kelionės pradžioje), aš nebegalėjau tylėti.

Pamenu, kai man pirmą kartą Konstantinas išsakė savo nuomonę, jog aš smukau jo akyse kaip vadas po tos naktinės perėjos. Tą kartą, nemeluosiu, aš nuoširdžiai susikrimtau. Aš prisiminiau savo pirmąsias keliones, kai tuometinis vadas varydavo mus po tamsy, kažkur, kaip aš tuo metu jausdavausi ir kaip man tai nepatiko. Tais laikais buvau pasižadėjęs sau, kad pats niekada taip nesielgsiu, tad šį pažadą sulaužyti nebuvo lengvas sprendimas.

Tai nekeičia mano įsitikinimo, kad toje konkrečioje situacijoje, tai buvo teisingas sprendimas, tačiau komandoje buvo žmogus, kuris nesijautė situacijoje saugiai, o tai nėra gerai. Ir nors nemanau, kad vadas turi laikyti už rankutės visus, kuriems pasidaro baisu, bet kai taip nutinka, tas nekelia džiaugsmo.

Šiaip ar taip, kai tas pats žmogus pradėjo sekti pasakas, apie tai, kaip yra saugu vaikščioti statmenomis uolomis, kurios svyra kampu žemyn, mano susikrimtimas šiek tiek atlėgo... Man atrodo kiek absurdiška sakyti, kad perėja, kuria ne tik kad laisvai patys ėjome, bet dargi galėjome nesunkiai stumtis šalia savęs dviračius, prilygsta savo sudėtingumu takeliui, vedančiam kalnu aukštyn, kur vietomis dėdamas pėdą dvejoji, ar ji nenuslys žemyn...

Žodžiu, įvyko kiek įkaitinta diskusija apie viską, o pabaigoje padarėme balsavimą dėl to ką darome. Ačiū dievui, sveikas protas nugalėjo. Įvykdžius balsavimą, aš, Rūta ir Dagnė nubalsavome už važiavimą automobiliu, sumokant 50$ už 30 km atstumą. Kaina, vėlgi, galbūt, atrodo kosminė – mums ji irgi atrodė kosminė, kol neįlipome į automobilį. Šiuos 30km mes važiavome 2.5 val., taigi, galite įsivaizduoti kokios kokybės tai buvo kelias...

Na ir pabaigai, noriu atsisveikinti su Krūtu. Kadangi atgal grįžome automobiliu, iš karto pasidarė aišku, jog Krūtui jame vietos nebus. Man tai buvo ganėtinai liūdna akimirka, tačiau ne tokia liūdna kaip aš tikėjausi. Prieš įlipant į automobilį, aš jį paskutinį kartą apsikabinau, pasakiau jam, kad būtų geras šuo, kad slėptųsi nuo kitų šunų, nes nebebus kas jį saugo ir kad pasistengtų susirasti kitus turistus, kurie jį taip mylėtų, kaip per šias kelias savaites pamilau jį aš.

Nurui liepiau jį prižiūrėti ir mintyse tyliai pasakiau „ar bent jau nesuvalgyk jo“. Mums nuvažiuojant, Krūtas liko stovėti šalia Nuro namų ir neatrodė labai liūdnas. Galbūt, jis nesuprato kas vyksta, galbūt, galvojo, kad mes sugrįšime, bet aš renkuosi manyti, jog jis suprato, kad tai buvo atsisveikinimas ir dabar ieškosis naujų savo namų tame kaimelyje...

Nuotraukos:
IMG-1.jpg
IMG-3.jpg
IMG-4.jpg
IMG-5.jpg
IMG-7.jpg
IMG-8.jpg
IMG-9.jpg
IMG-10.jpg
IMG-11.jpg

Komentarai:

Tomai, gal lėvi šeimininkai buvom?.. :D Gidą ėmėm, nes kitaip prie to ežero neįmanoma patekti. st_ - galbūt...

Algirdas : 2018-12-27 21:13

Kažkur gal praskaičiau, bet kam jūs tą gidą ėmėt? :) o vadas visad teisus, o bendrakeleiviai visokie būn, bet juk pats renkies ;) p.s jei Krūtas taip atsisveikino, tai gal jam ne pirmi turistai buvom. Maniškiai šunys tai vydavosi mašiną atsisveikinus :(

Tomas : 2018-12-27 20:21

Mano versija, kad komandos nariams įdomu buvo ir naujas žanras - eiti pėsčiomis:)

st_ : 2018-12-27 15:59
Komentuoti