Dar viena dilema ir finansiniai nuostoliai
Patalpinimo data: 2018-12-10

Nuvažiuota: 38 km
Pakilta: 582 m
Nusileista: 1093 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Net keista, kaip tas pats kelias gali būti tobulai gražus vieną dieną ir subjurti kitą. Regis pajudėjome tuo pačiu keliu, ta pačia kryptimi, bet vos nuvažiavus kelis metrus juo, jis pavirto „mėšlo krūva“. Prasidėjo akmenys, ten kur jų nebūdavo – būdavo „tarka“. Sugrįžo ir mūsų brangusis vėjas – vėlgi, priešpriešinis. Taigi, visumoje, judėjome sunkiai ir pati diena buvo nepalyginamai sunkesnė nei vakar.

Dienos tikslas buvo pasiekti tiltą, esantį maždaug už 38 km nuo stovyklos. Ties čia būtų tekę priimti sprendimą dėl tolimesnio kelio. Šią dilemą pristačiau dar pusryčių metu. Dilema tokia: turime per tris dienas nusigauti iki Barchidev kaimo. Tiesa, vieną iš tų dienų planavome padaryti laisva. Automobilių kelias, vedantis link šio kaimo yra labai bjaurus ir daro didžiulį lankstą (apie 25km), plius yra du rimti sukilimai – pirmasis 300 m, antrasis – 500m. Abu sukilimai yra pakankamai statūs, o antrąjį reikėtų sukilti net du kartus, kadangi jis yra išsukime į kaimą ir kelias sukyla ir nusileidžia, reiškia grįžtant atgal, tektų lygiai taip pat sukilti ir nusileisti.

Alternatyva pagrindiniam automobilių keliui yra takelis per kalnus (pagal mano įsivaizdavimą, maždaug toks pat arba blogesnis kaip tą mūsų pirmąją savaitę, kai iki negalėjimo tysėme dviračius kalnų šlaitais). Aš linkstu būtent prie šio varianto, nes juo kaimą galėtume pasiekti vos per 3 km, sukildami ~350m. Jo bėda yra ta, kad tie 350 metrų eis vos ne vertikaliai aukštyn, tad garantuotai tektų nusiimti daiktus ir juos susinešioti atskirai... Bet, man visgi atrodo verta...

Žodžiu, ryte buvo sutarta, kad privažiuosime tą takelį ir gyvai įvertinsime situaciją.

Kaip ir minėjau, judėjome labai lėtai. Negana to, susidūrėme ir su keliomis nenumatytomis situacijomis. Viename iš privažiuotų kaimelių, kurių šiandien pravažiavome net tris (pradeda kvepėti civilizacija...), prie mūsų priėjo tipelis, atkišo pažymėjimą ir pareikalavo susimokėti už leidimus, mat esame nacionaliniame parke.

Kadangi vieną kartą jau teko mokėti, aš pabandžiau pamuilinti, kad mes jau turime leidimus. Paprašo parodyti, ištraukiau parodyti ir akimirkai atrodė, kad viskas bus gerai, bet tada jis susisgribo: „palaukit, parodykit dar datas“. Kadangi leidimai buvo pasibaigę prieš porą savaičių, tai teko mokėti iš naujo. Nežinau kodėl, nes realiai ta suma nėra didelė - ~20 som. Žm/dienai (arba ~2 EUR), bet aš labai norėjau numuilinti tuos pinigus... Gal kad man atrodė absurdiška prašyti pinigų už važiavimą laukine gamta?..

Antras netikėtumas buvo mano lūžusi priekinė dviračio bagažinė. Lūžis nebuvo labai baisus, paėmiau laisvą veržliaraktį, juo sutvirtinau lūžio vietą, užtraukiau kelis dirželius, vieną chamutą ir įsivaizduodamas, jog esu Audrius, tariau „laikys dar šimtą metų“. Rūta neatrodė tuo užtikrinta... Tiesa, kai vėliau pradėjome važiuoti, pamaniau, jog pirma ką reikėjo padaryti, tai užvinioti gerą izoliacijos sluoksnį, taip imobilizuojant raktą su bagažinės strypeliu... Na, bet gi inžinieriais netampama per naktį :D

Beje, toje pačioje vietoje pastebėjau ir kitą nuostolį - pasirodo neatlaikė mano 10 metų senumo windstopper'is, kurį pirkau dar prieš vykstant į Islandiją. Praplyšo rankovė, kuri tam kartui buvo suremontuota izoliacijos lopu :D Šiaip labai gaila. Kai pirkau pamenu klojau neįsivaizduojamai didelę pinigų sumą už jį (originalus Gore Windstopper'is) ir labai abejojau ar tai man pasiteisins... Bet 10 metų šis rūbas buvo man absoliučiai nepakeičiamas daiktas, lydėjęs absoliučiai visose kelionėse, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tiek vasaros metu, tiek žiemos. Teks ieškotis naujo :(  

Galiausiai, pasidarė aišku, jog numatytos vietos laiku neprivažiuosim, o net ir jei privažiuosim, neaišku ką ten rasim ir ar galėsim ten nakvoti. Privažiavus vieną iš kaimų, pagalvojau, gal netyčia kas nors pakvies mus nakvynei... Važiavome per kaimą lėtai, visi išlindę mojavo, tačiau įprastų „stay“ šūksnių ir/ar užrašų taip ir neišvydome. Kaimo pabaigoje išvydau, kad toliau kelias eina visiškai palei upę, tad faktas, kad bent artimiausius kelis km nakvynės nerasime. Saulė nusileido, oras ėmė vėsti.

Sustojau sulaukti kolegų ir pamačiau iš tolo ateinantį vyriškį. Privažiavusiems kolegoms pasakiau „palaukim, kol jis prieis, gal ką sutarsim“. Ir ką Jūs manote, žmogus priėjo ir pirmi žodžiai iš jo lūpų: „Chai?“. Konstantinui sakiau derink navynę. Šis ne kukliai užklausė ar nebūtų galimybės kur nors pernakvoti. Vyriškis net nesudvejojęs atsakė „kaniešna“ ir nusivedė mus namų link.

Tradiciškai buvome labai gražiai priimti, privaišinti duona su arbata bei saldainiais. Už kokio pusvalandžio buvo atnešti sausainiai ir nedrąsiai atsiprašyta, kad taip ilgai užtruko, mat, parduotuvė labai toli ir teko į ją važiuoti automobiliu... Tą akimirką norėjosi šį žmogų smarkiai apsikabinti ir suspausti... Stulbinantis žmonių dosnumas ir gerumas.

Dar kiek pasėdėjus buvo patiektos virtos bulvės su makaronais – gan įprastas šių kraštų patiekalas. Man asmeniškai juose trūko druskos, bet tai buvo smulkmena. Mes vis valgėm, o jie mums vis dėjo naują porciją. Galiausiai „dašuto“, kad jeigu nori, kad nebedėtų, negalima palikti tuščios lėkštės...

Vakaro metu išsivystė diskusija apie mūsų pakeleivingą šunį. Džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko civilizuotai apie viską pakalbėti, išsiaiškinti visų pozicijas ir požiūrius. Šie labai stipriai nenustebino, nes viską kaip ir buvo galima išskaityti tarp eilučių iš skirtingų žmonių elgsenos su juo. Buvo paliestas ir mūsų incidentas... Aš labai tikėjausi, kad tas žmogus pripažins, jog pasikarščiavo, buvo apimtas emocijos ir pan., bet, deja, taip neįvyko. Pasirodo, tai buvo apskaičiuotas „auklėjamasis“ momentas ir taip šuniui buvo nubrėžtos ribos. Mano nuomonės į visą situaciją tai nepakeitė.

Šiaip ar taip, kaip ir minėjau, diskusija buvo civilizuota ir man ji patiko. Rūta paaiškino mananti, jog mūsų klaida buvo, kad mes apskritai pradėjome rūpintis šuniu ir, kad geriau reikėjo jam leisti sekti iš paskos, neduodant maisto likučių ar atsigerti. Kas, galbūt, iš dalies yra tiesa, bet mano manymu mūsų didžiausia klaida buvo tai, kad neišsiaiškinome požiūrių skirtumo pačioje pradžioje.

Ateityje, kilus panašiai situacijai, kai šuo seka kelias dienas iš eilės, net nemaitinamas ir bandomas nuvyti, manau, jog reikėtų visiems susėsti ir bendrai nuspręsti (ar net nubalsuoti) ką mes darome su juo, ko mes iš jo tikimės ir kaip mes su juo elgsimės.

Beje, vakaro metu, įsikalbėjus su šeimininku apie mūsų planus pasiekti Barichidev kaimą ir apie kalnų takelį, šis pasakė „tai ne problema – surinksim kelis kaimo vyrus ir užstumsim jus į tą perėją“. Kas vėlgi buvo žvėriškai miela... Visgi šiai provokacijai nepasidavėm ir bent kol kas yra nusiteikimas bandyti perėją įveikti savomis jėgomis.

Nuotraukos:
IMG-1.jpg
IMG-2.jpg
IMG-3.jpg
IMG-5.jpg
IMG-7.jpg
IMG-8.jpg
IMG-9.jpg
IMG-10.jpg
IMG-11.jpg

Komentarai:

Dar ne... :D

Algirdas : 2018-12-13 16:45

Nagi tikrai svetingi žmonės papuolė:) skaitydamas trumpai net maniau, kad tai jiem išsiguodėt apie šunį, jie pasakė, kad taip dažnai būna, ir jau laukiau žinios, kad labai maloniai sutiko šunį pasilikt pas save. :)

st_ : 2018-12-10 21:19
Komentuoti