Diena, kai viskas pasikeitė...
Patalpinimo data: 2018-11-29

Nuvažiuota: 28.7 km
Pakilta: 444 m
Nusileista: 640 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Šiandien diena pasidalino į dvi dalis: iki įvykio ir po įvykio.

Taigi, paskutinįjį kartą išsukome iš asfaltuoto kelio, kas reiškia, jog visas likęs kelionės atstumas bus įveiktas žvyrkeliais. Mane tas visai džiugina, nes jaučiu, jog taip galėsime pamatyti kur kas tikresnę Tadžikiją, nei nuo asfaltuoto greitkelio. Pavyzdžiui šiandien – žmonių nesutikome: nei vietinių, nei turistų, o vienintelis pravažiavęs automobilis pravažiavo jau įsikūrus stovyklavietėje ir sutemus.

Išjudėjome nuo ežero gan vėlai – apie 11 valandą. Važiuoti sekėsi sunkiai – iš pradžių kelias buvo ganėtinai smėlėtas, tada prasidėjo sukilimai. Sukilimai nebuvo dideli, bet jie vis tiek vargino. Užkilus kelias vis mainėsi tarp akmenuoto, smėlėto ir duobėto, galiausiai, pakilo stiprus priešpriešinis vėjas. Negana viso to, Dagnė vakar matyt kiek padaugino saldumynų ir vėl sustreikavo jos skrandis, tad jos diena buvo dvigubai lėtesnė ir sunkesnė nei kitų. Vienintele dienos paguoda buvo gražūs vaizdai.

Sustojome pietų ir čia įvyko mano pradžioje minėtasis įvykis. Situacija susijusi su mūsų ištikimuoju keturkoju draugu Krūtu. Žinau, kad kurį laiką apie jį nerašiau ir, regis, paskutinį kartą kai rašiau, minėjau, kad neaišku kiek jis dar laiko pajėgs bėgti kartu. Kaip parodė laikas – šuo ištvermingesnis ir labiau motyvuotas, nei kuris nors iš mūsų būtų galėjęs pamanyti. Jis įveikė visas perėjas ir net leidžiantis nuo jų sugebėdavo mus pavyti.

Problema yra ta, kad jis skaido komandą ir kelia tam tikrą įtampą. Dalis žmonių komandoje akivaizdžiai norėtų, kad jo čia nebūtų, o daliai žmonių visai smagu, jog jis čia. Šiandienos pietūs tapo kulminacija visos šitos įtampos, kuri po truputį, kaip geizeris, kunkuliavo paviršiuje.

Ilgai mąsčiau kaip šią situaciją nupasakoti ir ar išvis reikėtų ją pasakoti. Galiausiai nusprendžiau, jog papasakosiu, bet neminėsiu vardų.

Sustojome papietauti, pradėjome dėliotis maistą, šuo kaip visada trynėsi aplink, kas visus kiek erzino. Nemeluosiu, mane ši jo savybė irgi erzina. Jeigu iš pradžių buvo kiek baikštesnis, dabar jau ganėtinai naglai ir įkyriai lenda prie maisto bei taikosi nugvelbti ką nors. Tiesa, priešingai nei likusiai komandos daliai, man tai atrodo ganėtinai natūralu. Kažkodėl jiems atrodo, kad jeigu šuo gauna suvalgyti puodo likučius kartą į dvi dienas, jis turi būti sotus ir laimingas. Norėčiau pamatyti kaip trintųsi aplink maistą jie patys, jeigu būtų nevalgę porą dienų...

Taigi, kai pietų metų šuo vos ne pagriebė Redui mėsos gabalo iš rankos, kilo didelis pasipiktinimas. Puolėm jį vyti nuo „stalo“, tačiau šis neklausė. Situacija nepatiko ir man, tad aš jį ganėtinai grubiai stūmiau nuo savęs ir rankos mostais bandžiau atgrasyti, kad šis bėgtų šalin, bet jis, tarsi prasikaltęs vaikas, bandė „padlyzintis“, glaustytis ir pan.

Galiausiai, buvo paleisti akmenys – metodika, kuriai aš asmeniškai pritariu tik tuo atveju, jei jie taikomi ne tiesiogiai į šunį, bet šiuo atveju, bent pora kliudė ir jį. Nežinau, jie taip buvo taikyti ar netyčia kliudė, bet kuriuo atveju, man tai buvo skausminga matyti. Šis cyptelėjo, bet vis tiek liko trintis aplink.

Galiausiai, vienas iš komandos narių, spyrė jam į snukutį. Ties šia vieta jau aš susitvardyti nepajėgiau. Pradėjau šaukti, kad taip mes tikrai nesielgsim. Man buvo atšauta, kad šitą šunį reikia papjauti, į ką aš atsakiau, kad aš tuoj papjausiu jį patį (asmenį, kuris tai pasakė).

Visa laimė, kad pagaliau šuo susiprato, jog yra nepageidautinas ir pasitraukė iš „įvykio vietos“, nubidzendamas link dviračių ir atsiguldamas po jais.

Faktas, kad ši situacija buvo labai smarkiai įkaitinta. Teisybės dėlei, tas asmuo prieš tai buvo minėjęs, kad  šuo net bandė jam kąsti kažkurį kartą, bet kadangi pats visos situacijos nemačiau, tad negaliu komentuoti nei koks ten tas kandimas buvo (žaismingas, netyčinis, išprovokuotas ar tikras kandimas), nei ar jis buvo išvis.

Norėčiau manyti, kad niekas rimtai jo „papjauti“ neketina, bet iš kitos pusės, aš nebūčiau pamanęs, kad tas žmogus būtų galėjęs spirti šuniui į snukutį. Rezultatas visos šios situacijos yra tas, kad mano akyse šis žmogus nusirideno į visišką dugną.

Ne paslaptis, kad aš labai jautriai žiūriu į gyvūnus – nežinau, čia vaikystės traumos, mano minkšta širdis ar kitos priežastys, bet aš ne kartą esu sakęs, kad jeigu pamatyčiau skriaudžiamą gyvūną – neatsakau už savo veiksmus prieš to gyvūno skriaudėją. Ir meluočiau, jeigu sakyčiau, kad šioje situacijoje nereikėjo dėti visų įmanomų pastangų, kad susitramdyčiau nuo to...

Labai tikiuosi, jog esama situacija nebesieskaluos į kažką, ko nebebus galima atstatyti – tiek savo labui, tiek to asmens labui, tiek šuns labui. Bet bėda yra ta, kad šiuo metu mes keliausime labai nuošaliomis vietomis, kuriose aš šuns palikti tikrai nenorėsiu, o tol kol jis trinsis aplinkui, tol išliks ir įtampa.

Kaip įvykusi situacija pakeis mūsų santykius su tuo žmogumi – matyt, tik laikas parodys. Manau, kad jei niekas nebesieskaluos, pajėgsiu išlaikyti apynormalius santykius iki kelionės pabaigos. Kitos išeities nelabai turiu, vis tiek turiu vesti komandą tolyn, filmuoti, interviuoti ir pan... Bet kuriuo atveju, žala padaryta ir aš abejoju, kad galėsiu ateityje į šį žmogų žiūrėti taip pat, kaip iki šiol.

Nuotraukos:
IMG-1.jpg
IMG-2.jpg
IMG-3.jpg
IMG-4.jpg
IMG-5.jpg
IMG-6.jpg
IMG-7.jpg
IMG-8.jpg
IMG-10.jpg

Komentarai:

http://mewkid.net/when-is-xicix/ - Amoxicillin Online Amoxicillin wxp.face.keliones.spikis.lt.lgf.ts http://mewkid.net/when-is-xicix/

orabiloosu : 2020-06-27 09:39

http://mewkid.net/when-is-xicix/ - Amoxicillin Without Prescription Buy Amoxicillin Online Without Prescription ddz.nqxb.keliones.spikis.lt.jqv.mr http://mewkid.net/when-is-xicix/

adveytezo : 2020-06-27 09:18

Įsivaizduokite, kad per naktį tapsite turtingi. Būdamas daugelio milijonų dolerių loterijos nugalėtoju, tikrai bus gyvybiškai besikeičiantis renginys beveik kiekvienam loterijos laimėtojui. Aš laimėjau 1,800,000 JAV dolerių JAV dolerių sumą. Žinau, kad daugelis žmonių norėtų sužinoti, kaip laimėjau loteriją. Ar manote, jei pasakysiu, kad aš tai padariau su rašybomis? Sutikau šį garsųjį rašybos ratuką, žinomą kaip DR ILEKHOJIE, ir jis buvo tas, kuris tai padarė už mane. Kaip šokiruojantis, kaip tai buvo mano garsus komentaras spaudai: „Aš eisiu ir paslėpsiu savo lovoje.“ Niekada netikėjau, kad DR ILEKHOJIE iš tikrųjų privertė mane pernelyg turtingą naktį. Jei norite turėti galimybę laimėti ir tapti labai turtingomis, kaip ir aš, susisiekite su gydytoju ILEKHOJIE adresu gethelp05@gmail.com arba Whatsapp jį +2348147400259 ir jums bus laimingas. Ačiū už skaitymą ir tikimės, kad pamatysite jus viršuje

Alezov : 2019-04-15 13:36

Įsivaizduokite, kad per naktį tapsite turtingi. Būdamas daugelio milijonų dolerių loterijos nugalėtoju, tikrai bus gyvybiškai besikeičiantis renginys beveik kiekvienam loterijos laimėtojui. Aš laimėjau 1,800,000 JAV dolerių JAV dolerių sumą. Žinau, kad daugelis žmonių norėtų sužinoti, kaip laimėjau loteriją. Ar manote, jei pasakysiu, kad aš tai padariau su rašybomis? Sutikau šį garsųjį rašybos ratuką, žinomą kaip DR ILEKHOJIE, ir jis buvo tas, kuris tai padarė už mane. Kaip šokiruojantis, kaip tai buvo mano garsus komentaras spaudai: „Aš eisiu ir paslėpsiu savo lovoje.“ Niekada netikėjau, kad DR ILEKHOJIE iš tikrųjų privertė mane pernelyg turtingą naktį. Jei norite turėti galimybę laimėti ir tapti labai turtingomis, kaip ir aš, susisiekite su gydytoju ILEKHOJIE adresu gethelp05@gmail.com arba Whatsapp jį +2348147400259 ir jums bus laimingas. Ačiū už skaitymą ir tikimės, kad pamatysite jus viršuje

ZIRKOV : 2019-04-15 12:33

Kitas Mindaugas, na tai, pats žmogus pasirinko panaikinti konfidencialumą :) Dėl viso kito, kaip ir minėjau R., kiekvienas turime teisę į savo nuomonę ir jos viešinimą, tad gerbdamas pačio tokio teisę, nebesiplėsiu :)

Algirdas : 2018-12-04 11:18

...na va taip ir atsitiko, kad konfidencialumas buvo tik iliuzija....
-Dienoraštis yra dienoraštis...bet viešas dienoraštis yra viešas...
-Nijolė vistiek šuns skriaudika tylutėliai prilygino skriaudžiantį silpnesnį (suprask moterį, vaiką)....juokinga ir tiek...
-Man asmeniškai Kontstantino susidarytas "įvaizdis" sumenko mažiau, nei Algirdo....
Kelionėj visko gali atsitikt, bet po kelionės ramiai pamasčius... ir vistiek išleist į dienos šviesą tokius samprotavimus....tai reik tikrai teisuoliu jaustis....
Gerai, kad balandis neskrido iš paskos.....

Kitas Mindaugas : 2018-12-04 10:55

Nenorėjau aš liesti tos pasiutligės temos, nes nesijaučiu turintis užtektinai žinių, bet visgi pasidalinsiu keletu savo minčių ir apie ją. Pirmiausia, taip, niekas neneigia, kad buvo įmanoma, jog šuo serga pasiutlige. Bet lygiai taip pat galėjome užsimušti važiuodami dviračiais, arba patirti mirtiną eismo įvykį, kai mus vežė mikriukas. Beje, kelyje 2013m. žuvusių buvo ~1500, o užregistruotų atvejų, kai šuo sirgo pasiutlige ~20 (už statistikos korektiškumą negaliu garantuoti, daug laiko paieškoms neskyriau). Visgi prieš lipant į mikriuką niekas nereiškė baimių susijusių su šia kelione.

Be to ir šiaip, man tai truputį juokinga gynyba, nes a) šuo nerodė jokių simptomų pasiutligės b) kalbos apie pasiutligę pasirodė tik po poros savaičių kartu, kai jau šuo buvo daugiau/mažiau pažįstamas ir tie simptomai, jei jie ir būtų buvę, kaip ir būtų turėję išlįsti.

Algirdas : 2018-12-04 10:55

Atsiprašau, jei kažką įžeidžiau. Tokio tikslo neturėjau. Panašu, kad suisterikavau ne vietoje ir ne laiku. Algirdo įrašas nebuvo spontaniškas, o jau per laiką apgalvotas, kas ir kaip, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad čia dar likę povandeninių akmenų. Dabar santūresni už mane skaitytojai gavo progą susipažinti su istorija iš kitos pusės ir, galbūt, pasidaryti naujas išvadas. Konstantino paaiškinimas man labai logiškas. Išdėstyti argumentai manęs nebestebina, kodėl jis pasielgė kaip pasielgė. Nebesiimsiu nagrinėti klausimo, ar tai jau tikrai buvo tas išgyvenimo momentas, kada reikėjo imtis tokių gynybos priemonių - kiekvienas turi savo skirtingą situacijos matymą ir savisaugos instinktus.

P.S. jums leidus aš ir toliau manysiu, kad žmonės, kurie demonstruoja fizinę jėgą be piežasties prieš gyvūnus ir apskritai silpnesnius už save tik todėl, nes jie tai gali, yra menki ir niekingi dvasios ubagai.

NijolėBa : 2018-12-04 07:08

Konstantinai, šiaip jau tai nei vienas nebuvo linkęs prisiimti atsakomybės už šunį. Juk jis nebuvo mano ir tavo, kad mes nuspręstume jo likimą. Konkrečiai mano atveju jis netrukdė ir man patiko. Mano frazė manau tai ir pasakė, jeigu kažkam jis trukdo, tai tegu jie ir sprendžia ką daryti.

R. dėl pirmo - gi pripažinau, kad frazė negraži, tad kam vėl prie jos grįžti? Dėl antro - tai, kad tau kitų žmonių išsakoma nuomonė neįtinka ir nepatinka, nereiškia, kad jie daro kažką blogo ją reikšdami viešai. Tu nemėgsti viešinti savo minčių - valio tau, bet neteisk kitų už tai, kad jie tą daryti mėgsta. Man dienoraščius/blogus patinka rašyti ir patinka juos viešinti. Kalbant apie nepagarbą kitiems komandos nariams, nelabai suprantu iš kur čia ji atsiranda?.. Jei kas galėtų dėl to skūstis, tai nebent Konstantinas, bet a) jis kaip suprantu nesiskundžia b) net ir apie jo veiksmus, kuriems visiškai nepritariau, parašiau, manyčiau, pakankamai santūriai ir nedergdamas jo, tad nematau jokio pagrindo šiems kaltinimams.

Na, o dėl kitų asmenų komentarų, aš tikrai neprisiimsiu atsakomybės, nes jie lygiai taip pat turi teisę į savo nuomonę ir jos viešinimą. Vadovaujantis tokia logika, turėtų momentaliai užsidaryti visi blogai/youtube'ai/spauda ir kiti portalai, nes juk juose talpinamas turinys gali išprovokuoti kažkieno negeras mintis ;)

Algirdas : 2018-12-03 18:03

Nu vyrai, su šia istorija panašėjame į krepšininkus ir jų žmonas, kurie negali normaliai gražiuoju nutraukti santuokos neišskalbę viešai visų baltinių... Nežinau, kaip jūs, bet aš jau laukiu pakvietimo į Valanda su Rūta, KK2 penktadienį ir kitas laideles, kuriose galėsime viską išsiaiškinti iki galo... Tačiau iki tol, šios diskusijos pabaigai, nes ji tikrai niekur neveda, paskutinį kartą norėčiau vis dėl to replikuoti į keletą Algirdo replikų. Pirma, na gal nereiktų taip susireikšminti - niekas nesitiki, kad tu esi kažkoks tai super - žmogus. Manau, nereikia būti supersajanu, kad nesisvaidytumei frazėmis apie komandos narių papjovimą. Antra, kad ir kaip įvardinsi šio savo blogo žanrą (dienoraštis ar bet kaip kitaip) negali paneigti, kad įrašai, kurie yra susiję su kitais komandos nariais, daro jiems tiesioginę įtaką - tą puikiai iliustruoja ši situacija, kai tavo skaitytojai leidžia sau tik tavo įrašų pagrindu įžeidinėti tavo komentaruose minimus asmenis. Ir sakymas, kad čia tik tavo nuomonė, subjektyvu ar kiti panašaus pobūdžio pasiteisinimai yra tik atsakomybės už savo veiksmus vengimas. Niekas čia, kaip tu teigi, nereikalauja, kad rašytum objektyviai ar tik gerus, linksmus įvykius, o tik bent šiek tiek pagarbos komandos nariams.

R. : 2018-12-03 16:24

Kitą kartą pasistenk nenusiplauti nuo atsakomybės. O jeigu vis dėl to nusiplauni, tai bent paskui neaiškink, kad turėjai omeny "darykit tą ir tą" sakydamas "darykit ką norit". Ir turėti šalia savęs nestabilios psichikos šunį ten, kur medicinos pagalbos gali ir nesulaukti - reikia būt labai drąsiam. Arba kvailam. O kas liečia tavo nedresuotą šunį - tai kai suprantu jis irgi negali pasigirti adekvačiomis reakcijomis į aplinką. Dresūra - tai ne šeimininko užgaidų vykdymas, tai šuns suvokimas kas yra gerai ir kas yra blogai, kai jam tenka gyventi tarp žmonių pagal žmonių sociumo taisykles.

Konstantinas : 2018-12-03 13:32

Ok, sakydamas tą frazę, aš turėjau omeny, ieškokite kur jį palikti, darykit mano nupasakotą variantą, kaip kad pačiam teko Altajuje daryti: nupirkti daug maisto, palikti už būdelės ir pabėgti, bet ne smurtaukit prieš jį. Kitą kartą pasistengsiu būti konkretesnis su savo atsakymais ;)

Dėl šuns-vado, aš tos situacijos taip nemačiau ir nematau. Aš manau, kad jis buvo vedinas ne perversmo nuotaikų ir galvojo ne kaip paimti valdžią į savo rankas, bet tiesiog kaip paėsti... Kodėl aš taip manau? Pagrinde dėl to, kad jis net ir tuo metu buvo be galo įbaugintas. Tarkime, jeigu aš jį norėdavau paglostyti, jis visų pirma krisdavo ant žemės, tikėdamasis gauti per galvą ir tik po to supratęs, kad ranka ateina ne jį skriausti, o glostyti, apsidžiaugdavo. Man tai signalizuoja, kad šuo nebuvo "įsidrąsinęs", o buvo neviltyje.

Dėl dresiruotojų ir man būtų įdomu išgirsti jų nuomonę. Aš nei vieno iš savo šunų nedresiravau, bet nei vienas iš jų namuose valdžios dar nepaėmė. :) Rankos kelti, beje, irgi netenka

Algirdas : 2018-12-03 10:57

Didelis dėkui Algirdui už mano asmens konfidencialumą, tačiau jis šituo atveju nereikalingas. Pasisakant Algirdui svarbiausiu klausimu - ne, ne gėda. Aš nesijaučiau maloniai nei tada, nei jaučiuosi pats sau fainas dabar, šitą prisimindamas, bet net ir po 3 mėnesių manau, kad toje situacijoje pasielgiau teisingai.
Prieš 3 dienas nuo aprašytų įvykių aš tiesiogiai Algirdo užklausiau, ką veikti su šituo šunim, nes šuo jau akivaizdžiai testuodavo ribas, vis įžuliau lindo prie maisto ir apart "bris!" rimtesnio atsako negaudavo. Algirdo atsakymą norėčiau pacituoti: "Man jis netrukdo, o jūs ką norit, tą ir darykite". Savaime aišku, kad šuo, pateisindamas savo gaujos gyvūno prigimtį, toliau skinėsi kelią bendroje hierarchijoje. Ir galiausiai šuo nusprendė, kad gali daryti tai, ką daro gaujos vadas - valgyti pirmas. Netgi jeigu maistą reikės ištraukti kažkam iš rankų. Vat tada jis ir gavo į "snukutį", po ko nubindzeno iki artimiausio akmens. Teisybės dėlei, po 5 minučių jis parbindzino atgal ir sulaukė savo maisto atliekų. Ir daugiau nebandė iš rankų traukti maisto ir šiept dantis. Ir iki mūsų bendros kelionės pabaigos daugiau nesutarimų aš su šituo šunim neturėjau. Kas liečia mano, šuns ir Algirdo tarpūsavio pjautynės - tai, manau, gan akivaizdu, kad jos galėtų įvykti nebent mūsų dviejų (šunys dėl žemo IQ neturi abstraktaus mąstymo) vaizduotėje.
Jeigu staiga šitą postą perskaitys šunų dresuotojai ar gyvūnų psichologai - labai laukiu komentarų, kaip iš tikrųjų reikia elgtis panašioje situacijoje.

P.S. NijolėBa - jūs esate nuostabus žmogus, kuris nebijo tironą pavadinti tironu, sukčių pavadinti sukčiumi, o menkystą drąsiai įvardinti menkysta. Aš jumis žaviuosi.

P.P.S. Biški Vikipedijos: “Lietuvoje paskutinis mirties atvejis nuo pasiutligės užregistruotas 2007 m., kuomet 42 metų vyrui keliaujant po Indiją įkando nežinomas šuo.”

Konstantinas : 2018-12-03 03:16

Uch, žiūriu diskusija užvirė - puiku, padiskutuokim :)

Pradėkime nuo to su kuo sutinku. Sutinku, jog mano reakcija į šį įvykį tikrai galėjo būti geresnė. Mano atsakymas susidoroti su tuo asmeniu, buvo negražus, absoliučiai vedinas emocijų ir idealiuoju atveju, to nebūtų įvykę.

Dalykas, kuris man užkliuvo R ir Redo komentaruose, tai vado padarymas kažkokiu super-žmogumi. Kaip ir minėjau, reakcija mano nebuvo tinkama, tačiau skaitant šiuos komentarus, susidaro vaizdas, kad jeigu esi vadas, tai turi būti robotas, kuris neklysta, neturi emocijų, niekada nepavargsta ir yra visaip kitaip tobulas. Nežinau, galbūt, egzistuoja tokių žmonių-vadų, valio jiems, jei jų yra. Tokių sutikti nėra tekę, pats toks irgi tikrai nesu. Ar tai gerai? Žinoma, kad ne. Mielai būčiau neklystantis ir tobulas, bet gyvename ne idealiame pasaulyje :)

Antra, jau ne pirmą kartą esu apkaltinamas šališkumu, kas mane nuoširdžiai juokina :) Jūs suprantant, kad skaitote dienoraštį? Skaitote ne vadovėlį, ne žygio ataskaitą, ne dokumentinį atpasakojimą. Jūs skaitote žmogaus, kuris buvo kelionėje mintis. Man kažkaip atrodo natūralu, jog tos mintys bus šališkos... :)

Trečia, iš R komentaro susidaro vaizdas, kad dienoraštyje turėtų būti rašomi tik pozityvūs ir linksmi įvykiai. Bet gal reikėtų gėdinti ne mane už "viešai išsakytus žodžius susijusius su kitais asmenimis", bet asmenis, kurie pasielgė taip, kad dėl to kitiems darosi gėda? Jeigu tas žmogus X susilaukia negražių epitetų, tai galbūt dėl to, kad jo elgesys buvo negražus ir netinkamas?

Ketvirta, nesupratau "pseudobandymų išsaugoti konfidencialumą". Kuom jie pseudo? Lyg ir neparašiau nieko pagal ką būtų galima identifikuoti asmenį. Bet ir šiaip, nesu tikras, kad tas asmuo nusipelno konfidencialumo. Žmogus kelionės eigoje neparodė nė kruopelytės atgailavimo dėl savo veiksmų, iš ko aš spręsčiau, kad jis nemato šio įvykio kaip tokio kurio reikėtų gėdytis.

Pabaigai apie Redo spalvingą pasakojimą. Nematau nieko blogo pasidžiaugime, kad šuo buvo ištvermingas, mane tai nuoširdžiai sužavėjo. Nemanau, kad pvz mano šuo galėtų tokį atstumą nubėgti, tad jeigu nori prilipinti didvyriškumo etiketę - nematau, tame nieko blogo. Nemanau, kad teisinga daryti išvadas apie tai, kaip tas šuo gyveno iki sutinkant mus, nes teisybės dėlei - nei vienas to nematėme ir patikrinti negalime ir čia jau prasideda demagogijos. O dėl neįsileidimo į palapinę, kai snigo - ne tiesa, aš jį įsileidau pas save į prieangį :)

Jeigu į kažką atsakyti pamiršau ar praleidau, atleiskite, labai jau daug prirašyta buvo :)

Algirdas : 2018-12-03 00:55

Ko čia bijot to virtualumo ir viešai aiškintis santykius? Čia gi Algirdo dienoraštis ir rašo kaip jam atrodo. Tegurašo, tas kuris spyrė savo dienoraštį ir gal bus situacija kitaip suprasta. Man tai čia normali kelioninė situacija ir beje keliaujant tuose kraštuose labai dažnai šunys prisijungja prie keliautojų. Tik jau nuo pat pradžių reik apsispręsti kas bus kai jis pataps per daug artimu ir kaip jį reiks palikti kai kelionė baigsis.

Tomas : 2018-12-02 20:26

Jokiu būdu nesiekiu pateisinti jokios formos ir pobūdžio smurto prieš bet ką, tačiau, man atrodo, kad ši istorija ir jos pateikimo būdas eilinį sykį yra vertinama labai vienpusiškai. Pirma, Algirdai, viešindamas šią istoriją taip, kaip tu tai padarei, visiškai nusispjovei visiems savo komandos nariams į veidus. Tavo pseudobandymai išsaugoti asmenų konfidencialumą yra visiškai niekiniai bei meta šėšėlį visai komandai. Atsižvelgiant į tai, kad į kelionę keliavo penki asmenys, kurie yra išviešinti, nereikia būti dideliu genijumi, kad būtu aiškus potencialių šuns skriaudėjų sąrašas, tad tavo apsimestinis bandymas nuslėpti asmenybes yra visiškas nepagarbos, nekorektiškumo ir nekomandiškumo demonstravimas komandos narių, kurie nieko šuniui nedarė, atžvilgiu. Jausk atsakomybę už viešai išsakytus žodžius, kuomet jie yra susiję ne tik su tavimi, bet ir su kitais asmenimis. Antra, niekaip nesuprantu koks buvo tavo šios istorijos pasakojimo viešai tikslas? Ir ar tikrai tas tikslas buvo toks svarbus ir reikšmingas, kad vardan jo tavo komandos draugas būtų išvadintas viešai "silpnu", "menkysta", kai puikiai žinome, kad tas žmogus tikrai nenusipelnė nei vieno iš šių epitetų. Ir trečia, Algirdai, linkiu tau šiek tiek atsitraukti ir pasižiūrėti į šią situaciją iš šalies ir šiek tiek savikritiškiau. Ar tu suvoki, ką tu pasakei žmogui: "tuoj papjausiu jį patį". Jokios aplinkybės (nuovargis, sunki kelionė, kt. pseudopriežastys ir bandymai save pateisinti, elgesys su gyvūnu) negali pateisinti komandos vado grasinimų panaudoti smurtą prieš kitą asmenį - komandos draugą, bendražygį...

R. : 2018-12-02 14:08

Nesu linkęs reikšti savo nuomonės virtualioje erdvėje, bet perskaitęs NijolėBa komentarą negaliu neparašyti. Priešingai nei visi čia rašantys (išskyrus Algirdą), aš buvau toje vietoje, buvau patyręs tai, ką patyrė kiti tos kelionės dalyviai ir dalyvavau toje situacijoje. Todėl tikiu, kad mano nuomonė yra labiau pagrįsta nei NijolėBa svaičiojimas. Kalbant apie tą situaciją, tai man buvo nr.3 nemaloniausia situacijoje kelionėje. Kad ir kaip šiais laikais visi "eina" už gyvūnų teises, retas sugeba pažvelgti į situaciją objektyviomis akimis. Taigi, nederėtų pamiršti, kad toje situacijoje buvo trys dalyviai. Ir deja, mano akimis jie visi buvo "teisūs", bet tuo pačiu visi trys ir privedė prie sąlyginai didelio konflikto. Pradėsiu nuo Krūto. Taip, tai šuo. Bet kažkodėl kartais jis (kaip ir kiti gyvūnai) mūsų akyse yra šuo, o kartais žmogus. Kai kalbam apie instinktus ir alkį, jis gyvūnas, ir bet kokia jo veikla yra pateisinama "o kaip tu elgtumeisi valgydamas po trupinį kas keletą dienų" principu. Tuo tarpu kitas jo elgesys ir poelgiai su juo vertinami kaip žmogaus. Jo ištvermė ir pasiryžimas įvertinamas kaip didvyriškumas (juk šitiek kilometrų nubėgo). Paleistas akmuo yra didžiausias nusikaltimas ir nusižengimas gamtai. Jo būvimas šalia - palaima, garbė (turėtume būti pamaloninti, kas jis pasirinko mus ir liko su mumis) ir šiaip tai yra geriausias kompanionas. Bet visgi, jis šuo ar žmogus? Jei jis šuo, tai tada reikėtų tai taikyti visose situacijose. Iki mūsų jis buvo vaikomas tik visų žmonių, valkatavo, neaišku nei kiek valgė nei kada valgė, ir patyrė tikrai dar ne tokį smurtą (arba ne, nes jo niekas neprisileido per 3 metrus) . Jis taip gerai gyveno, jog sąmoningai mus sekė tris dienas nors jį vijom ir nieko nedavėm. Jei jis žmogus, tai tada sustatykit mus visus penkis prie sienos ir sušaudykit ir nusišaukit patys, nes taip, kaip elgiamės su tuo gyvūnu negalima elgtis su žmogumi. Patys valgėm, o jam davėm tik jei kas nors likdavo. Jis mus sekė, bet jo nepalaukėm. Karts nuo karto vos nepervažiuodavom su dviračiu, kai maišydavosi po visą kelią. Ignoravom jį, realiai taikėm psichologinį terorą. Neįsileidom nei vienas į savo palapines (nors vietos tikrai užtektų) net kai spaudė -11 šalčio ar snigo. Ką jau kalbėti apie praleistas naktis, kai mes miegojom pas vietinius namuose. Taigi, grįžtant prie situacijos, tai... Tas šuo darė viską sąmoningai, ir kaip gaujos gyvūnas jis tikrai jautė kas yra kas. Taip pat jis bandė mūsų ribas, vis labiau "lipo mums ant galvų" ir tą dieną (nors ženklai buvo matomi ir anksčiau) jis tikrai persistengė ar jis šuo ar žmogus. Ir štai stojo žmogus, kurio vardo neminim (pavadinsiu jį X). Taip, jis ėmėsi drastiškos priemonės - akivaizdaus smurto. Ir dar palydėjo baisiais ir visiškai netoleruojamais žodžiais. Bet tuo pačiu, tai buvo vienintelis žmogus, kuris neleido Krūtui peržengti absurdo ribos ir bent kažkiek parodė jo vietą. Šuo jau senai buvo perpratęs, kad mes jam nieko skaudžiai nepadarysim, todėl jokie vaikymai, "bris" (tadžikų žodis, kurio reikšmės nežinau, bet jis priverčia šunis atsitraukti bent per porą metrų) sakymai, o galiausiai bandymai stumti jį nuo stalo nebeveikė. Ką jau kalbėti, kad kiekvieną kartą valgant, pasisukus prieš akis įvysti juodą nosį ar sugraužtas kojines (gal ir linksmai skamba, bet kai esi tokioje kelionėje ir netenki pagrindinių hikinimo kojinių - nėra smagu). Ir jei ne X elgesys toje situacijoje, nežinau iki kur būtume nuėję kol mūsų keliai su Krūtu išsiskyrė. Aš ir nesakau, kad spyris į galvą yra puikus sprendimas, bet akmenų mūsų rankose Krūtas nebebijojo, o po ranka kastuvo neturėjom ( kiek mačiau Tadžikijoje šunys yra vaikomi tik akmenimis ir kastuvais). Ir galiausiai Algirdas. Man taip pat patinka gyvūnai ir pilnai suprantu ir pateisinu Algirdo bandymą sustabdyti X elgesį. Bet nepateisinu Algirdo tolimesnių veiksmų. Visų pirma, tai nepateisinu jo žodžių, kad ir kaip impulsyviai jie buvo pasakyti. Tokių ir taip ištartų žodžių iš viso niekas gyvenime neturėtų išgirsti, tuo labiau žmogus, kuris turės toliau kartu keliauti ir pasitikėti sprendimais. Visų antra, mano nuomone (čia galbūt mano ir Algirdo nuomonės išsiskirs) grupės vadovui už vedamos grupės narius nieko svarbiau negali būti. Tai turėtų būti jo prioritetas nr.1. Vadas neturėtų įžiebti konfliktus, jis juos turėtų glaistyti. Nepaisant to, ką vėliau tau, Algirdai, sakė X, netikiu, jo sugebėjimu kažką papjauti (šiuo atveju), taip, kaip netikiu tavo pasakymu, jog geriau papjauti žmogų nei šunį. Tam, kad apgintume savo įsitikinimus, mes galime prišnekėti visokių dalykų dalykų, o esant tokios emocinės ir fizinės būklės - visokių nesąmonių. Tikrai, toje situacijoje visi trys galėjo pasielgti protingiau.
p.s. NijolėBa, galbūt aš per daug jautriai reaguoju į jūsų nuomone, bet manau, kad tokie jūsų išsireiškimai neturėtų išlįsti į viešumą. Visi mes gudri pašnekėti nežinant situacijos. Visi mes norim būti didvyriais ir nekaltųjų gynėjais. Bet kažin ar ką pavyks apgint, užjausti ar išreikšti palaikymą menkinant kitą. Neapsimetinėkime šventaisiais, nes nei vienas iš čia esančių nesam tokie gyvūnų mylėtojai, kokiais apsimetam. Kiek žmonių paaukoja savo komfortą (ką sąlyginai mes darėme "priimdami" Krūtą į komandą) dėl gyvūnų? Kiek atsisakote patogių situacijų (skanesnio maisto, patogesnės lovos, šiltesnio vandens, patogesnės kelionės ar gražesnio rūbo) tam, kad išgelbėtumėte kokį šunį ar katę? Tebūnie tai retorinis klausimas.
p.s. atsiprašau už ilgą rašliavą :)

Redas : 2018-12-02 00:36

Nelabai supratau kodėl buvo nuspręsta, kad į šunį akmenis mėtė visi?.. kiek aš pamenu situaciją, mėtančių buvo du. Taip pat nemanau, jog čia kažkas daroma už akių. Visi apie dienoraščio puslapį žino, facebooke visa komanda yra pritaginta po šiuo post'u, tad kaip Nijolė ir sakė visi turi teisę pasireikšti.

Algirdas : 2018-11-30 19:57

Kitas Mindaugai, kaltininkas gali ir čia pasisakyti

NijolėBa : 2018-11-30 18:22

Nemanau, kad reikejo apie tai rasyt, nedalyvaujant kaltininkui.....
Tarp kitko i suni akmenis metet visi...gal todel, kad visgi negalim prilygint suns zmogui....O tas menkysta Nijole, tikiu, kad padetu jums tokioj sudetingoj kelionej net ir kita diena, po to kai nedavet jam valgyt...Neskubekit sprest, teist, smerkt...juk nei vienas nesam sventas...bjauretis elgesiu zinoma turim teise :)

Kitas Mindaugas : 2018-11-30 16:07

Sunku suprasti, kaip žmogus mylintis gamtą gali šitaip smurtauti prieš gyvūnus (gal ir ne tik juos). Dėčiau baną tokiam menkystai iki gyvenimo pabaigos, kelionės metu mano budėjimo metu jis valgyt nebegautų (jo dalį atiduočiau šuniui

NijolėBa : 2018-11-30 14:19

Sunku žmonėms pripažinti savo silpnumą. Beto ir agresija dažnai kyla iš tokių žmonių :)

Tomas : 2018-11-30 08:06

Tai visas šis dienoraštis ir buvo apie tai, kad aš nemanau, jog tai normalus elgesys... Vienintelis dalykas kas man kažkiek būtų atleidę tą nusivylimą žmogumi būtų buvę tai, kad jis būtų pripažinęs, kad tiesiog - užvirė emocijos, suveikė nuovargis ir pan. Dėl to aš pabaigoje kelionės, kai jau viskas buvo atslūgę, ir paklausiau - dėl ko tai įvyko. Jo paaiškinimas buvo, kad jis taip auklėjo šunį ir kad lygiai taip pat auklėtų ir savo šunį...

Algirdas : 2018-11-30 00:12

Spyriai - normali auklėjamoji priemonė, kai kelionėj esi 1 mėn? spardydamas sąmoningai gali paveikti šuns elgesį. nu netikiu ir manau mano iš vardintos aplinkybės paveikė tokį elgesį... gal išprovokavo. Juk spardyt galėjo nuo pat kelionės pradžios :) aišku tau geriau matyt kas buvo, bet toks elgesys mano manymu nėra normalus...

Tomas : 2018-11-29 23:45

Mindaugai, dėl to, kad sunkiose kelionėse įvyksta konfliktai, manau, yra labai natūralu... Reikia nepamiršti, kad keliauja labai skirtingi žmonės, kurie turi skirtingus lūkesčius, norus, tolerancijos, jėgų ir psichologines ribas. Nežinau kodėl susiformavo įspūdis, kad tų konfliktų yra daug, nes mano manymu jų įvyksta labai mažai. Per visas keliones aš suskaičiuoju 3 žmones, su kuriais buvo nuolatiniai konfliktai kelionės metu + šitas įvykis. Turint omeny, kad kalba eina apie ~12 metų kelionių, tai sakyčiau labai ne daug...

Tomai, paskutinį vakarą mes apie visa tai šiek tiek kalbėjom ir jei neklystu dienoraštyje irgi bus užsiminta. Iš esmės, aš sutinku, kad šunio likimą reikėjo aptarti kelionės pradžioje ir imtis atitinkamų veiksmų. Manau, ateity kilus panašiai situacijai aš imčiausi iniciatyvos išdiskutuoti viską iš karto. Kodėl turėti šunį kelionėje, čia manau yra daugiau simpatijos klausimas nei praktiškumo. Man asmeniškai šuo yra puikus kompanijonas. Dėl spyrio priežasčių - irgi aptarėme, ir šis žmogus patikino, jog tai buvo ne dėl nuovargio, o dėl jo paties įsitikinimų, kad tai yra normali auklėjimo priemonė.

Algirdas : 2018-11-29 22:20

O man kažkodėl pradeda atrodyti, kad per eilę kelionių, besikeičiant bendrakeleiviam, nesikeičia vienas dalykas: jūs galų gale vistiek sukonfliktuojat. Ypač su naujai bekeliaujančiais. Tai gal esmė yra jusyse? Ir gal jums vertėtų dviese su Dagne keliauti, jei dauguma kelionių išvirsta į konfliktą? :)

Mindaugas : 2018-11-29 21:54

Kad dėl šuns kils konfliktas man nebuvo abejonių. Tai čia jau reikėjo nuspręsti iš pradžių ar laikyt jo kompaniją, jei kažkam nepatinka. Turbūt pat supranti kad šuo gaujos gyvūnas ir jis stengsis su visais vienokius ar kitokiu santykius palaikyt. Nelabai sugalvoju kuom šuo gali būt naudingas su dviračiais, bet keliaujat pieščiomis per miškingas teritorijas šuo gali ir nuo vilku ir meškų saugot. Man rodos tas spyris yra nuovargio ir stresos išraiška ar kolektyve įtampos buvimas. Nes šiaip kokia prasmė tą šunį mušti, nieko nepakeisi fizine jėga. Aš visad sakau tik sunkiose kelionėse pažįsti žmones, kai daug stresorių tai lenda visokiai velniai iš vidaus..

Tomas : 2018-11-29 20:56
Komentuoti