Kai sunkumai atrodo per dideli...
Patalpinimo data: 2018-11-15

Nuvažiuota: 56.1 km
Pakilta: 1001 m
Nusileista: 702 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Antrą kartą šioje kelionėje, atvažiuojame į nakvynės vietą, pasistatome palapines, apsirengiu viską ką turiu: termo apatinius, vilnonį megztinį, pūkinę striukę, atsigulu į savo pūkinį miegmaišį, kurio komforto temperatūra -12 C, guliu ir negaliu sakyti, jog man yra šilta. Galėtum pagalvoti, kad lauke taip šalta, bet taip nėra, lauke – +8 laipsniai. Tai kodėl aš viską apsirengęs nesijaučiu, kaip pirtyje?

Paprasta. Ir tai yra priežastis, kodėl aš visada sakau žmonėms imti kuo šiltesnį miegmaišį į kelionę. Kai dienos metu nusikali, kūnas nebegeneruoja šilumos. O priešingai daugumos žmonių įsitikinimui, rūbai/miegmaišiai – nešildo. Šildo kūnas, o rūbai tiesiog padeda tą šilumą sulaikyti, taigi, jeigu nėra kam šildyti, nėra ir šilumos.

„Tai tokia sunki ta perėja buvo, kad taip nusikalei?“ – girdžiu klausiant. Na, pirmiausia, tai mes jos dar net nebaigėme, įveikėm tik pusę, tačiau net negaliu sakyti, jog ta pusė buvo kažkokia išskirtinai sunki.  Manau, kad problemos buvo dvi ir nei viena jų nėra kažkokia naujiena: pirmoji – blogai išmiegota naktis, antroji – bendras kūno nuovargis.

Nepaisant to, kad vakar turėjome pusę dienos laisvą, tai jau nebegelbsti. Manau, reikėtų bent kelių dienų poilsio ir gero maitinimo, kad bent kažkiek atstatyti jėgas.

Šiandien vienu metu pasižiūrėjau į GPS‘ą, kuris rodė kiek liko pakilimo ir suėmė neviltis. Norėjosi, tiesiog, sustoti, iškelti rankas į viršų ir sušukti: „viskas! Man gana! Vežkit mane namo“. Bet tada imi knaisiotis viduje, ieškodamas bent kruopelytės motyvacijos ir surandi. Nesvarbu, ar tai būtų pasirodžiusi graži kalno viršūnė su apsnigta viršūne, ar tai būtų gražiai nušviestas upės, tekančios palei kelią, slėnis.

Kartais man, kaip programuotojui, padeda ieškojimas ramybės skaičiuose. Atrodo jau nebegali, turi sustoti pailsėti, bet tada užsibrėži sau tikslą – turiu numinti šitą kilometrą. Numini, sustoji, pailsi, užlipi ir toliau: „gerai, dabar turiu pasiekti 36-tą km iki kito sustojimo. Kodėl 36-tą? Nežinau… Gal, tiesiog, kad 6 * 6, gaunasi 36?..”. Ir taip visą kelią save apgaudinėji, kol žiūri, kad jau liko 4 km iki dienos maršruto pabaigos. O juk 4 km, tai tarsi niekniekis. Šitą atstumą kiekvieną dieną mindavai iš ofiso į namus. O tada jau tik 3 km – atstumas nuo Mindaugo paminklo iki namų, tada 2.2 km – nuo Žirmūnų tilto iki namų, 1 km – nuo senųjų namų iki dabartinių.

Kažkada mačiau ar girdėjau tokį pasakojimą, kur pasakojo apie žmogų, kuris pabėgo iš sovietų lagerio ir nužygiavo 1000 km pėsčiomis. Rankoje jis turėjo degtukų dėžutę ir su kiekvienu žingsniu (ar 10 žingsnių, nepamenu) jis iš vienos rankos perdėdavo po degtuką į kitą. Nežinau ar ši istorija neprasimanyta, bet moralas jos yra neįmanomai atrodančias užduotis skaidyti į mažesnes. Tada žiūri, kad nėra viskas taip blogai.

Šiuo metu, mano kelionės maršrutas yra suskaidytas į atstumą iki Karakulio ežero ir po jo. Apie tai, kas bus po jo dabar negalvoju. Galvoju tik, kad reikia pasiekti jį.

Nuotraukos:
Tadžikiška Coca-Cola
Kas nors pažįsta Luką Krupavičių? :) Radom apsilankiusį Murgabo viešbutį prieš mus.
IMG-03.jpg
IMG-04.jpg
IMG-05.jpg
IMG-06.jpg

Komentarai:

Komentarų nėra :(

Komentuoti