Kalnų didybė
Patalpinimo data: 2018-10-15

Nuvažiuota: 19.1 km
Pakilta: 457 m
Nusileista: 278 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Sėdėjau šiandien ant iš krūmų šakų padaryto tilto per galingą kalnų upę, žiūrėdamas į tolyje besileidžiančios saulės nušviestas snieguotų kalnų viršūnes ir galvojau – kokie visgi tie kalnai yra didingi. Ir ne tik kad didingi pažiūrėti į juos, bet didingi patys iš savęs. Jie gali tave talžyti, lamdyti ir daužyti, bet kai jau jauti, jog viskas – nebegali, atidavei 100% savęs ir nebeturi viduje daugiau nieko, jie pasigaili. Tada užtenka atsisėsti ir įsigilinti į juos, pajusti tą ramybę, tą tylą ir keistą pilnumo jausmą žiūrint į juos. Aš nesu tikras, kad koks nors kitas geografinis objektas žemėje yra pajėgus padaryti tai.

Šiandien buvo viena iš tų dienų, viena iš tų kelių, kurios būna kiekvienoje kelionėje, kai atvažiuojame į nakvynės vietą, padedu Dagnei pastatyti palapinę, atlieku privalomuosius filmavimo darbus ir einu. Einu kur veda akys, kad tik toliau nuo visko. Einu, nes viduje jaučiuosi tuščias, išsekęs, pervargęs. Viduje jaučiuosi tokios būsenos, kad regis dar truputėlis ir užsimojęs vanosiu kam nors per marmuzę. Ne dėl to, kad jie man kažką padarė, bet dėl to, kad nebegaliu...

Kompaniją man palaikė tik mūsų ištikimasis šeštasis komandos narys, kuris nepailsdamas bėga mums įkandin. Net tada, kai lauke karšta, net kai nėra iš kur atsigerti, net tada, kai jo trumpos kojytės nebesugeba pavyti nuo asfaltuoto kalno žemyn lekiančių mūsų dviračių, jis nepasiduoda ir lekia paskui. Nuėjome su juo ant tiltelio, bet, galbūt, pajutęs mano vienatvės ilgesį, o, galbūt,  tiesiog supratęs, kad niekas nesiruošia jo palikti ir kad dar nejudame tolyn, šiek tiek pabaksnojęs mane savo šlapia nosyte ir tarsi taręs „nenuleisk nosies, Algirdai“, apsisuko ir nutipeno stovyklavietės link.

Diena prasidėjo tradiciškai. Vėl gan sunkiai miegojau naktį, tad atsikėliau apie 6 val. Prabudęs, išlindau pasivaikščioti. Galvojau ramiai sulauksiu užtekančios saulės, pasijungsiu saulės paneles ir sėsiu parašyti dienoraščio įrašą už vakar dieną. Priešingai nei Namibijoje, čia man vakarais nesirašo dienoraštis, tad rašau juos rytais. Gal tiesiog per daug nuvargstu dienos metu?

Kad ir kaip ten bebūtų, mano planus šiek tiek sugadino iš karto prisistatę du vaikai, kurie labai norėjo su manimi pabendrauti. Jie buvo brolis ir sesė. Brolis – vietinis, sesė gyvena Dušanbėje (suprask kaip nori). Brolis eis į 11-tą klasę (kas Tadžikijoje yra paskutinė klasė), sesė – nepaklausiau, bet atrodė ženkliai jaunesnė.

Pasišnekučiavome visai įdomiai. Berniukas papasakojo, kad žiemos čia būna labai šaltos. Jo kaime žiemos metu būna net -35, o pamojęs ranka mūsų važiavimo kryptimi tarė, kad ten dar šalčiau. Paklausiau ar jam čia patinka gyventi. Jis šiek tiek sudvejojęs tarė – ne. Bandžiau išsiaiškinti kodėl, bet dėl ribotų anglų kalbos žinių jam sunkiai sekėsi paaiškinti.

Taip pat išmokė mane kaip pasakyti „labas rytas“ tadžikiškai – „sobehai“. Įsiminiau, nes skambėjo labai panašiai kaip du angliški žodžiai: „sober“ (blaivas) ir „high“ (apsinešęs).

Dar pasakė, kad šiuose kraštuose be vilkų yra net ir tigrų, tačiau tiek vieni, tiek kiti leidžiasi žemyn tik žiemos mėnesiais. Klausiau ar puola žmones – sakė, kad taip. Tada išsitraukė telefoną ir parodė filmuką, kaip pagautas tigras įgrūdamas į narvą. Klausiau ką su jais daro po to, kartu bijodamas sužinoti atsakymą, tačiau mano nuostabai, šis atsakė, kad juos išveža ir paleidžia. Medžioti juos griežtai draudžiama. Džiaugiuosi. Tokius didingus ir gražius gyvūnus medžioti būtų nuodėmė (kaip ir apskritai, mano kukliu manymu, bet kokius kitus gyvūnus)! Tiesa, kur juos veža, neaišku, bet tikėkimės, kad ne ten, kur važiuojame mes :)

Išaušus rytui, atsisveikinome su naujausiais draugais ir iškeliavome į „trasą“. Tai kas gi buvo tokio sunkaus, kas mane taip išsekino?.. Kelias buvo sunkus ir varginantis, bet, matyt, ne vien jo kaltė buvo, kadangi likę komandos nariai atrodo labai pozityvūs ir nuotaikingi... Nežinau. Gal man susidėjo bendras kelionės nuovargis, gal be galo varginanti kamera. Kamera nauja, pirmą kartą keliaujanti ant nugaros, su daug pribumbacų, kurie nepatogiai styro į visas puses ir visą laiką, ne tik, kad smaugia jos diržas, bet dar ir jie tranko mano varganą nugarą. Šiuo metu ją be galo skauda, o improvizuotas diržas, nukabintas nuo kameros tašės, kuris turėtų sušvelninti smūgius menkai tepadeda... Nežinau, atsakymo į klausimą neturiu... Galbūt, tiesiog buvo tokia diena. Tokių dienų yra buvę visose kelionėse: Kirgizijoje – penkta diena mynimo, Mongolijoje – trečia diena mynimo, kai tarsi nieko ypatingo neįvyksta, bet viduje kažkas trūksta, sulūžta.

Beje, panašu, kad viskas – privažiavome kelio pabaigą. Vienintelis tiltelis vedantis į priekį nuo čia ir yra šis iš šakų padarytas tiltas, tad automobilio vėžės pasibaigė ties juo. Nežinau kas laukia ateityje, nežinau ar nebuvo klaida pasukti čia ir nežinau ar mes įveiksim tuos sunkumus, kurie ten bus, tačiau nelieka nieko kito, tik bandyti.

Nuotraukos:
Kylanti rytinė saulė
IMG_7780.jpg
Šuo rytais neskuba keltis :)
IMG_7801.jpg
IMG_7803.jpg
IMG_7809.jpg
IMG_7818.jpg
Redas, negalintis atsižavėti privažiuotu upės slėniu
Tiltas, ant kurio sėdėjau, mąstydamas apie kalnų didybę
Apsistojome pas vietinius, pievutėje

Komentarai:

Marijona, filmas turėtų būti rodomas kino teatruose nuo kitų metų vasario antros pusės

Algirdas : 2018-11-01 22:09

Nuostabus pasakojimas,fantastiški JŪSŲ išgyvenimai ir patirti įspūdžiai. Jei sukurtute filmą-būtinai žiurėčiau net išsižiojusi

Marijona : 2018-10-31 17:06

Jeigu ir išgirdau, tai neprisimenu :)

Algirdas : 2018-10-15 21:42

Kaip ir sakiau, persiškai kalba. :) Sob beheir - labas rytas (šab beheir - vakaras). O atsisveikindamas turbūt išgirdai "Chudo afez"

st_ : 2018-10-15 20:01
Komentuoti