Kelionės apibendrinimas
Patalpinimo data: 2019-01-17


Daugiau dienoraščio įrašų


Ilgai atidėliojau šio, paskutiniojo kelionės apibendrinimo, rašymą. Šiandien, kai pagaliau prisėdau jį parašyti, nuo kelionės jau yra praėję beveik keturi mėnesiai ir, galbūt, būčiau atidėliojęs dar ilgiau, gal net iki begalybės, jeigu nejausčiau pareigos užbaigti šį dienoraštį. Kiekvienas filmas, kiekviena istorija, nuotykis, kelionė ir, žinoma, dienoraštis turi turėti savo pabaigą. Tą paskutinį „umf!”, kuriuo sudedi visus taškus ant „i“, suriši nepabaigtas mintis, galų gale paskiri laiko tam tikrai savirefleksijai.

Neseniai perskaičiau vieno labai protingo žmogaus mintį, kurioje jis kalbėjo apie laiškus (ne elektroninius, bet tuos paprastus, kur kadaise žmonės savo rankomis rašydavo, o ne barškindavo klaviatūrų mygtukus) ir jų prasmingumą. Kad, galbūt, kartais juos rašome ne dėl kito, bet dėl savęs... Šis dienoraštis irgi buvo rašomas daugiau dėl savęs, kad turėti vietą kur sudėti mintis, kurios kartais būdavo linksmos, kartais liūdnos, kartais skendinčios neviltyje.

Dienoraščio eigoje čia buvo užvirusi ilga diskusija ką „galima“ rašyti viešai ir ko ne... Aš visada noriu paviešinti savo mintis. Galbūt, kažkam atrodo, kad aš čia taip bandau sau rasti šlovę, pagarsėti, tapti dar viena lietuviška žvaigždele... „Baikit, nemanau...“ (atleiskite, negalėjau susilaikyti :D)

Aišku, visada smagu, kai tavo mintis kažkas perskaito ar net įvertina, bet šių kelioninių dienoraščių atveju man visada norisi parodyti tų magiškųjų ir nuostabių kelionių purvinąją pusę... Kad ne visos dienos yra tokios, kai vėjelis pučia į nugarą, saulelė raičiojasi padange, o tu visą kelią riedi nuokalne, dainuodamas dainas... Taip, tokių dienų būna, bet būna ir tokių, kai sėdi ant tilto nusikalęs ir be jėgų ir ašaroji, būna dienų, kai susirieji su komanda, būna dienų kai norisi tiesiog pranykti. Ir to niekada neatskleis mūsų kuriami filmai...

Dar vakar sėdėjau dailindamas paskutiniuosius štrichus naujausiame „Dviračiais per...“ ir galvojau, kad filmas yra daugiau trailer‘is kelionės, o va dienoraštis yra kažkas daugiau... Filmas skirtas tiems žmonėms, kurie nori pasižiūrėti tą kelionės romantiškąją ar veiksmo pusę, o dienoraštis yra tiems, kurie nori suprasti, įsijausti, pajusti...

Taigi... 4 mėnesiai po kelionės, pradėti noriu nuo gerų dalykų. Kad ir kaip bežiūrėsi – patiko kelionė, nepatiko, pavargai joje ar ne, bet tai vis tiek buvo dar vienas gyvenimo nuotykis. Tai toks nuotykis, kurį prisiminsi visą gyvenimą, apie kurį pasakosi vaikams, anūkams ir visiems kitiems kurie norės ar nenorės klausyti :). Ir tikrai kelionėje be visų sunkumų buvo daug nuostabių akimirkų. Buvo momentų, kai pasijusdavai esąs būtent ten kur  turi būti, kai gyvenimas atrodydavo būtent toks, koks jis turėtų būti, buvo momentų, kai be galo nustebindavo vietiniai žmonės ar pakerėdavo supančios gamtos grožis. Tų momentų tikrai buvo ir gal net jų buvo nemažai, bet...

Man ši kelionė buvo sunki. Buvo labai sunki tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Ir aš puikiai suprantu, jog aš tą patį sakau po kiekvienos kelionės, bet viduje savęs jaučiu kaip man kas metai darosi vis sunkiau. Ir gal net sunkiau darosi ne tiek dėl visų fizinių ar psichologinių išbandymų, bet sunkiau darosi dėl to, kad ta vidinė, moralinė grąža, kurią aš gaunu iš šių kelionių, mažėja... Lūkesčiai sau auga – norisi vis geresnio filmo, įspūdingesnių iššūkių, gražesnių vaizdų, o rezultatas, visumoje, lieka tas pats...

Ilgai galvojau ką norėčiau pasakyti apie mūsų komandą. Ilgai ir diskutavome tiek su Dagne, tiek ir su keliais kitais šia tema... Visumoje, ir kažkaip jaučiu, jog kalbėsiu už daugumą, šių metų komandoje trūko kažkokios liepsnelės. Kažkokio spragtelėjimo ar to tokio jausmo „visi už vieną ir vienas už visus“. Ir tai yra labai keista, nes 80% komandos buvo patikrinti nariai, su kuriais labai smagiai keliavome anksčiau, naujokas mūsų buvo labai smagus ir fainas žmogus, tad kur prapuolė ta liepsnelė?.. Aš manau, jog nebuvo vienos priežasties lėmusios tai, bet buvo daug mažų, kurios skirtingiems žmonėms, skirtingu metu, apkartindavo kelionę.

Ši kelionė sukėlė daug minčių ir man apie save patį, kaip kelionės vadovą, kurias greičiausiai visgi pasiliksiu sau. Kažkaip jaučiu, jog ši kelionė išskirtinai iškėlė į paviršių blogąsias mano savybes, kurių aš labai nemėgstu, bet tai yra tokios savybės, kurios greičiausiai mane padaro tuom, kas aš esu ir vargu ar jas man pavyks artimiausiu metu iš savęs išgyvendinti.

Visa tai mane privedė prie ilgų apmąstymų ką daryti su tolimesne Špikio veikla. Turbūt niekam ne paslaptis, jog ši veikla egzistuoja visumoje tik dėl mano paties užsidegimo ja. O ši kelionė tą užsidegimą ganėtinai smarkiai užgesino. Taigi, atsakant į tai kokie yra artimiausi planai – noriu užbaigti kelionės filmą, jį išplatinti ir tada, greičiausiai padaryti bent metų pertrauką nuo šių kelionių ir filmų.

Šitas ciklas – kelionės planavimas, ruošimasis jai, tada jos organizavimas, filmavimas, darbas prie filmo, tapo beprotiškai didele dalimi mano gyvenimo, kuri vienu metu buvo motyvatorius, leidžiantis man eiti per gyvenimą, bet su metais po truputį virto peiliu po kaklu. Dėl to manau, kad laikas padaryti pertrauką.

Nesakau, kad daugiau nebesėdėsiu ant dviračio... Greičiausiai padarysiu ir kokį žygelį Lietuvoje, gal net išvažiuosime su Dagne dviese kur nors tolėliau į užsienį. Taip pat turiu daug užmanymų tiek savo profesinėje veikloje, tiek ir to paties Špikio, bet tiesiog, noriu padaryti pertrauką nuo didžiųjų iššūkių, filmų ir darbų, kurie teikia daugiau kančios nei džiaugsmo.

Ar „Dviračiais per...“ sugrįš ar visgi Tadžikija taps paskutiniuoju serijos filmu?.. Greičiausiai, parodys laikas. Bet bent kol kas mano širdyje nerimsta Kamčiatkos pusiasalio idėja. Tad nenustebčiau, jog dar bent vienam filmui ji sugrįš :)

Tam kartui, atsisveikinu su skaitovais, sekite naujienas dėl filmo „Dviračiais per Tadžikiją“ pasirodymo kino teatruose. Šiuo metu (beveik) pabaigėm derybas su Vilniumi, Kaunu, Klaipėda, Šiauliais ir Alytumi. Dar su keliais miesteliais kalbamės, tad iki pasimatymo kino salėse!

Taip pat, tradiciškai, dėkoju Lukla (www.lukla.lt) – kurie padėjo pasiruošti kelionei, aprūpindami šiltais batais, miegmaišiais bei kitomis smulkmenomis, Baltic Bike Travel – mūsų ištikimiausiems rėmėjams (galite apsilankyti jų internetinėje parduotuvėje – www.duratai.com). Bei, žinoma, Adventure Food – kurie pagardino grikių/ryžių/makarų dietą :)

P.s. tiems, kuriems įdomus šunelio Krūto, sekusio mus visą kelionę likimas: važiuojant džipu iš Rušan kaimelio Dušanbe link, užklausiau mūsų Sarez ežero gido, pas kurį po hike‘o liko šunelis, kaip jam sekasi. Šis papasakojo, kad norėjęs jį nuvežti ant kelio, kuriuo mes būtume mynę, kad galėtume pasiimti jį kartu, bet tada kaimynė paprašiusi, kad šis pasiliktų pas ją, nes jai buvo reikalingas šuo. Nežinau ar jis taip pasakė, kad nuramintų kvailą vakarų turistą, ar taip ir buvo iš tiesų, tačiau aš gyvenu ramia širdimi, kad šuo po 750 nubėgtų kilometrų pagaliau atrado mylinčius namus :)

Nuotraukos:
IMG-350.jpg

Komentarai:

Tomai ir Migle, dėkui už palaikymą :) Migle, sek naujienas Facebook grupėje "Špikis". Manau, kad tą Kamčiatką anksčiau ar vėliau vis tiek "padarysim"!
Tomai, manau, jog komercializavimas kelionių jas paverstų tik dar didesne rutina. Šiaip, esu daug apie tai mąstęs, bet bent kol kas, tai tikrai nėra tai kas mane trauktų...

Algirdas : 2019-01-23 16:30

Skaitydavau dienoraštį ir "keliaudavau" kartu. Tuo ir nuostabus jis, kad parodo ne tik romantiškąją kelionių pusę. Kamčiatka, WOW! Mielai sudalyvaučiau atrankiniame žygyje :)

Miglė Franc : 2019-01-21 22:45

Manau, bet kurioje veikloje ateina rutina, kai nebjauti gražos, kurią jausdavai tik pradėjęs veiklą. Paprastai, jei nori savo veiklą perkelti į aukštesnį lygį reik tuom gyventi, galbūt rengti komercines keliones, tada atsiras gal ir didesnė graža ir filmas pats bus gera reklama tokiai veiklai. O bet tačiau laikas tikriausiai atsakys į visus klausimus... Bet man kad ir nekeliaujant dviračiu, įdomūs tavo kurti filmai ir gaila būtų, kad toks projektas numirtų :)

Tomas : 2019-01-21 22:12
Komentuoti