Lėktuvai, vizos ir džipai
Patalpinimo data: 2018-08-24


Daugiau dienoraščio įrašų


Ojej vajej, kokia ilga ši para gavosi. Arba jeigu tiksliau tai dvi paros susiliejusios į vieną. Iš karto atsiprašysiu už tikriausiai ganėtinai lakonišką įrašą, kadangi a) šiuo metu gyvename su visais komandos nariais po vienu stogu b) kaip ir minėjau dvi susiliejusios paros į vieną suformavo kažkokią ne visai rišlią dienų įvykių seką su tam tikrais, neypatingai valdomais, nuskendimais į miegų karalystę.

Taigi, iškeliavome iš Lietuvos 11:55 lėktuvu į Stambulą. Viskas ėjosi ganėtinai gerai ir nesunkiai. Pasiekėme Stambulą kiek po 14 val. ir iki kito skrydžio turėjome beveik 6 valandų pertrauką. Šią pertrauką leidome slampinėdami nuo vienos laukimo salės iki kitos, užsibūdami jose ne ilgai, kadangi vis prasidėdavo laipinimas į naują reisą, tad visų nereikalingų keleivių būdavo prašoma palikti laukimo salę.

Vienas nudžiuginęs įvykis buvo tai, kad Rūta buvo išsiaiškinusi, jog mums priklauso nemokamo maisto voucher‘is. Atsiėmę jį iš Turkish Airlines stalelio, patraukėme į Food Court‘ą (liet. vieta, kur yra visos maistą pardavinėjančios kavinės).  Praktiškai tai reiškia vieną didžiulę salę su kokiu šimtų mažų staliukų, už kurių sėdi keli šimtai turistų. Triukšmas – milžiniškas, higienos – ne daug (maistas, popieriniai įpakavimai, išpiltos sultys – viskas ant grindų). Negana to, pusė aptarnaujančio personalo (dirbančio viename didžiausių pasaulio oro uostų) nekalba angliškai, tad išsiaiškinti ką mums daryti su tais voucher‘iais, buvo nemenkas iššūkis. Na, bet long story, short – išsiaiškinome, gavome ir patraukėme savais keliais :D
Laukimas smarkiai neprailgo ir ne už ilgo po to prasidėjo laipinimas į mūsų skrydį. Prie vartų spėjau susipažinti ir pabendrauti su lenkų porele, kurie taip pat keliauja į Tadžikiją, taip pat mins panašiu maršrutu į mūsų. Apkalbėjome maršrutų skirtumus, pasidalinome įspūdžiais iš ankstesnių kelionių, buvo smagu. Man tuo metu dar buvo „kalbadienis“, tad kalbėjau daug pats ir truputį klausiau ką jie kalba :D

Sulipome į lėktuvą. Iš karto kilo ne mažas šurmulys, nes Rūtos ir Redo eilėje, kurioje jie sėdėjo dviese, ir dar vienoje prieš juos neveikė ekranai (skrydžio metu rodantys filmus ir pan), tad jie neapgalvoję pasiskundė stiuardesams, kurie maloningai pasiūlė juos persodinti. Šiems persėdus, staiga atsivėrė dvi visiškai tuščios eilės kėdžių. Tegu jos su neveikiančiais ekranais, bet naktiniame skrydyje, manau, svarbiau už ekranus buvo galimybė išsitiesti ir atsigulti.
Ilgai negalvojęs ir pamatęs, kad ir kiti lėktuvo keleiviai nepraleido pro akis šio fakto, šokau į gretimą eilę, taip užimdamas vieną iš jų ir ėmiau mosikuoti Dagnei, kad ši šoktų į gretimą. Tiesa, Dagnė dvejojo ilgiau ir gavosi kuriozinė situacija – ji peršoko į eilę kartu su kitu vyriškiu. Viriškis nebuvo iš džentelmenų, tad naglai visą skrydį atsėdėjo greta jos, taip neleisdamas pasimėgauti laisva eile.

Buvo ir dar vienas smagus nutikimas, kai ne už ilgo po vidurnakčio, kolegų paraginti stiuardesai atkeliavo iki manęs su trimis torto gabaliukais ir mažu šampano buteliuku. Vyriausioji lėktuvo stiuardesė skėlė kalbą ir įteikė pasveikinimo dovanas. Tik praėjus visam linksmų jausmų antplūdžiui atėjo suvokimas, jog tai yra pirmas kartas gyvenime, kai gimimo dieną sutikau 10+ km aukštyje!

Nusileidome Dušanbe oro uoste apie 4 valandą ryto. Sėkmingai praėjome visas patikras ir susitikome su vairuotojais, kurie mus turėjo nugabenti į pradžios tašką – Rushan kaimelį. Ties čia prasidėjo sunkioji visos dviejų parų epopėjos dalis. Normalus asfaltuotas greitkelis greitai pasibaigė pavirsdamas į suskeldėjusio asfalto lopinėliais žvyruotą kelią. Važiavome sunkiai ir ilgai. Labai sunkiai ir ilgai.

Visą kelią mėtė, automobilis lingavo į visas puses, kilom aukštyn, leidomės žemyn, buvo be protiškai karšta. Labai puikiai prisiminiau Indijos paskutines tris dienas. Visa laimė, kad čia jų bus tik viena su trupučiu.

Iš kur tas truputis?.. Ech... Čia jau prasideda Centrinės Azijos ypatybės. Kaip žinia, šie kraštai be galo dievina biurokratiją... Įvairūs leidimai, registracijos ir kitokios nesąmonės šios šalies valdžiai tarsi saldainukai, be kurių neįmanoma apsieiti.

Taigi, vėlgi, neišsiplečiant, paaiškėjo, kad mums yra privaloma pasidaryti registraciją Tadžikijoje per 3 paras nuo atvykimo čia. Ją galima pasidaryti arba Dušanbėje arba Choroge. Dušanbė buvo nepatogi, tad liko Chorogo variantas. Tiesa, čia išlindo problema, kad jame mes atsidurtume tik šeštadienio povakarėje, tad OVIR‘as (vieta, kurioje reikia atlikti registraciją), žinoma, kad nedirbtų.

Taigi, naujausias planas yra toks – šianakt nakvojame pas vietinius žmones Rushan kaimelyje, o rytoj iš pat ryto vairuotojai mus paveža iki Chorogo, kur tikimės spėti per rytojų susitvarkyti su registracija. Tai irgi dar nėra garantuota, kadangi esu skaitęs, jog ši gali užtrukti ir tris darbo dienas...
Na, kadangi už biurokratiją centrinės Azijos valstybių valdžia paprastai labiau mėgsta tik kyšius, tad bandysime suktis iš susidariusios padėties... Kaip ten bus – bus matyti.
Na, o tam kartui tiek. Ačiū už dėmesį, pas mus jau tamsu, tad ruošiamės eiti sunkiai užtarnauto poilsio...
P.s. Ačiū Dagnės tėveliams už lauknešėlį – labai nudžiugino J

---- Atnaujinta: 2018-08-24 ----

Na štai, atkeliavome į Chorog‘ą. Tiesiu taikymu nulėkėme į OVIR. Kadangi buvome su vairuotoju, kuris kalba tadžikiškai ir su Koste, kuris kalba rusiškai, tai reikalus išsisprendėme labai greitai. Pirmasis sutiktas vyriškis aiškino, kad teks daryti registraciją: eiti darytis paso kopijų, susimokėti banke, pasidaryti foto nuotraukas ir tada atvykti pas juos, tačiau iš gretimo kabineto moteriškė paaiškino, kad dėl to, jog turime elektronines vizas, mums papildomai registruotis nebereikia!

Tai mus labai nudžiugino. Dabar atvykome į Pamir lodge viešbutuką, baigėme rinkti dviračius, susinešiosime daiktus į kambariuką ir lėksime į miestą tvarkytis likusius reikalus: maistas, internetai ir pan. Rytoj – pirmoji minimo diena, o šios dienos įvykiai lėmė tai, kad turime papildomą vieną laisvą dieną. Woohoo!

Komentarai:

Komentarų nėra :(

Komentuoti