Maža kruopelytė laiko jūroje...
Patalpinimo data: 2018-12-13


Daugiau dienoraščio įrašų


Nu va, vakar užkurta intriga išsisprendė ganėtinai netikėtai... Sugrįžus pas šeimininką po to, kai jau baigiau rašyti įrašą kilo nauja idėja. Kam mums temptis tuos dviračius į kalną, jeigu mes juos su visais daiktais galime palikti čia. Tada nueitume pėsčiomis į Barichidev, iš ten suvaikščiotume link Sarez ir atgal, o tada grįžtume atgal čia ir pasiėmę dviračius mintume toliau į Rushan..

Šis variantas buvo priimtas vienbalsiai, nes išsprendžia beveik visas turėtas problemas, o svarbiausia – nereikia tempti dviračių į jokį ožkų taką. Vienintelis Redas gal kažkiek liko nusiminęs. Kodėl? Turbūt dėl to, kad jis į šią kelionę išvažiavo su mintimi, jog bus silpniausia komandos grandis, o paaiškėjo, kad yra vos ne dvigubai stipresnis už visus. Matot, kokį blogą įspūdį sudaro tie mūsų filmai?.. Iš tikrųjų, mes esame ištižėliai, apsimetantys monstrais, o visa kita – tik įmantrus montažas... :D

Taigi, vakar sukurtas planas reiškė, kad mūsų laisvadienis sugrįžo. Jį šiandien ir turėjome, o rytoj po pietų keliausime į Barichidev. Suma, sumarum, gaunasi, kad turime net 1.5 dienos laisvą.

Šiaip ar taip, šiandien, kaip ir tipiška laisvadieniams, visi leido kas kaip norėjo – kas ėjo pasivaikščioti, kas drybsojo, o kas lakstė aplink, apsikarstęs saulės panelėmis, pakrovėjais, įvairiomis baterijomis ir pan. Spėkit, kuris buvau aš?.. :)

Vakare Redas išėjo pasižiūrėti į mūsų laukiančią perėją ir grįžęs sukėlė daug nerimo ir sumaišties. Pasak jo, tas takas, vedantis per kalnus, yra katastrofiškas – praktiškai jis neegzistuoja ir tiesiog reikia kilti statmenai kalnu aukštyn. Kalnas labai status, kartais tenka eiti nuobirynais, o kartais išvis pameti takeli ir nežinai kur eiti.

Nemeluosiu, kad visa tai man viduje užkūrė tikrą minčių laviną. Nuo pat pradžių kelionės, aš labai dviprasmiškai laukiau šio mūsų išėjimo pėsčiomis. Iš vienos pusės, mane viliojo mintis, apjungti kelias disciplinas į vieną kelionę, padaryti tokį saugų pabandymą, atsakant sau į klausimą „ką reiškia hike‘inti?“, kas galbūt, jeigu patiktų, leistų ateityje kažkur išeiti ilgesniam laikui su Dagne.

Dagnė yra tas žmogus, kuris jau ne pirmi metai kalba apie tai, kad nebenori keliauti dviračiu ir, kad jai labai būtų įdomu išbandyti kitus keliavimo būdus. Iki šiol aš to daryti nenorėjau, man dviračiai buvo tobulas keliavimo būdas, leidžiantis judėti pakankamai greitai, bet kartu ir lėtai, paimti užtektinai daiktų, kad galėtum atsidurti visiškose dykvietėse, kartu išbandyti save įvairiuose sunkumuose bei pasimėgauti kraštu, kuriame esi. Sakau „buvo“, nes su kiekvienais metais tas entuziazmas jiems vis blėsta. Kraštovaizdžiai taip stipriai nebestebina, iššūkiai taip stipriai nebedžiugina, o juos įveikus tas vidinis pasitenkinimas tampa vis silpnesnis... Nežinau kiek dar aš pats juo norėsiu keliauti, tad išbandyti kažką naujo, kartu patenkinant ir Dagnės troškimus, atrodė kaip gera mintis.

Iš kitos pusės, dviračių kelionės metu aš jaučiuosi turintis teisę vadintis vadu – aš turiu patirtį, aš turiu žinias, turiu jėgas, turiu planą ką ir kada darysiu, jei bus A, B ar C variantai... Kai kalba pakrypsta apie ėjimą pėsčiomis ir dar į kalnus, ir dar kopimą į stačias uolas, mano visas užtikrintumas ir pasitikėjimas savimi ištirpsta akimirksniu. Ir, manau, ne be reikalo. Turbūt, paėmus mūsų komandą, aš esu mažiausiai turintis patirties šioje srityje. O jei tiksliau, aš jos tiesiog neturiu. Taigi, visa tai reiškia daug nerimo ir dvejonių. Šią sekundę, sėdint ir ruošiantis išeiti, aš ne tiek to laukiu, kiek klausiu savęs – ar tikrai vertėjo tai daryti?.. Labai tikiuosi, kad sugrįšiu sveikas, gyvas ir nutildęs šiuos nerimavimus.

Kol Redas tikrino kelią, mes su Dagne buvome išėję ant kalno ir leidžiantis žemyn, užsimezgė pokalbis apie vietinius žmones, gyvenančius čia, apie jų laisvumą, palyginus su mumis, apie gamtą supančią juos bei žinoma kalnus. Pasiekus apačią, Dagnė, kalbėdama apie kalną, nuo kurio tik ką nusileidome tarė:
– Mes jį įveikėme!
– Kas tu toks, mažas žmogau, kad galėtum kalbėti apie kalnus? – paklausiau aš, prisiminęs kažkada girdėtą labai gražią mintį, kad į kalnus negalima rodyti pirštais, nes jie yra didesni už mus.
– O kas tie kalnai? – atšovė Dagnė.
– „Tie kalnai“ čia buvo ir dar bus milijonus metų, o tu – tik maža kruopelytė laiko jūroje. – atsakiau jai, svajingai. Tada stojo tyla ir mes paskendę savuose apmąstymuose apie rytoj laukiančius iššūkius, įlindome į palapinę ir nuėjome miegoti. 

Nuotraukos:
IMG-1.jpg
IMG-2.jpg
IMG-3.jpg
IMG-4.jpg
IMG-6.jpg
IMG-7.jpg
IMG-8.jpg
IMG-9.jpg
IMG-10.jpg

Komentarai:

Tomai, manau, jog labai priklauso nuo to kaip tuo dviračiu keliauji :)

Algirdas : 2018-12-18 23:03

jei Dagnė sako kad jau nebenori su dviračiais, vadinas, jau reiks keisti savo įsitikinimus, vieni metai su dviračiais, kiti hikingo. Kitaip nebus gerai :D šiaip su dviračiais privalumas, kad įveiki gana ilgus atstumus, bet iš kitos pusės ar ta ilga distancija duoda daugiau nei kalnu žygis ar tiesiog žygis. Vaizdų atveju manau nepraloši, tik nesu tikras ar su dviračiu nėra lengviau keliauti fiziškai nei su sunkia kuprine ant pečių. Žodžiu, kiekvienas keliavimas turi savo minusų ir pliusų ir keliavimo būdo pasirinkimą lemia gilesni dalykai :)

Tomas : 2018-12-18 14:37

Didžiausias gyvenimo iššūkis - užauginti vaikus.
Bus kažkas naujo ;)

skystis : 2018-12-16 17:21

Galbūt... :) Arba, gal jau metas būtų vestuvėms ir vaikus auginti :D

Algirdas : 2018-12-14 14:16

Algirdai, o gal tiesiog laikas leistis i 1-2m KELIONE arba aplink pasauli? :)

Kitas Mindaugas : 2018-12-14 13:42
Komentuoti