Nauji matavimo vienetai
Patalpinimo data: 2018-11-19

Nuvažiuota: 33.6 km
Pakilta: 763 m
Nusileista: 717 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Šiąnakt sapnavau, jog susipažinau su Schwarzeneggeriu, Stathamu, Stalone ir dar krūva kitų veiksmo filmų žvaigždžių. Ir žinote ką? Jie visi buvo be galo malonūs žmonės, pabendravome, pagėrėme tadžikiškos Chai (arbata).

Nežinau, kodėl jaučiau pareigą papasakoti šį sapną... Gal dėl to, kad jie iš tikrųjų buvo labai malonūs? :D O jeigu rimtai, tai vakar įveikėme savo aukščiausią kelionės perėją, esančią 4655m aukštyje. Tiesa, ganėtinai rimta preliudija įvyko dar vakar, kai sukilome 500 metrų per ~56km. Šiandien turėjome tik pabaigti kilimą, sukildami likusius 500 metrų, bet jau per – 18 km. O rimčiausioji perėjos dalis buvo 300m pakilimas, per 3km.

Turbūt, dėl to aš dar vakar jaučiau didelę įtampą. Viduje kovojo demonai, kurie vis kartojo „tu neįveiksi“, „tu per silpnas“, „tu pasižiūrėk, tau net į kalniuką palipėti sunku, kaip tu gali tikėtis užvažiuoti su dviračiu į tokį aukštį“. Bet, kaip ir pasakojau praeitame įraše, žingsnelis po žingsnelio, metras po metro ir tų demonų balsai vis tilo, tilo, kol galiausiai visiškai išnyko.
Tiesą pasakius, šiandien minti sekėsi daug lengviau. Net pačiam buvo keista kiek lengvai kilome. Nuožulniąją dalį važiavau apie 0.7 redo/val. Tiems, kurie nesiorientuoja nupušėliškuose matavimo vienetuose, paaiškinsiu: mūsų šios kelionės žvėris yra Redas. Kaip ir su šviesos greičiu, tu gali bandyti priartėti prie 1 redo per valandą, bet greičiau važiuoti yra tiesiog fiziškai neįmanoma. Taigi, 0.7 redo/val. skaitau, kad yra pakankamai solidus rezultatas :)

Pakelėje į perėją sutikome porą vokiečių, kurie mynė priešinga kryptimi. Šie buvo labai bendraujantys, tad stabtelėjom pasikalbėti. Jie papasakojo, kad dviračiais jau keliauja 2.5 metų ir nors teoriškai jiems jau yra pavykę apvažiuoti aplink pasaulį, geografiškai – dar ne. Pagrindinė priežastis to yra, surprise, surprize – biurokratija. Neatsiminsiu pilnos istorijos, bet į vienur nesugebėjo gauti vizų, kitur ambasada užsidarė, trečiur dar kažkas nutiko ir taip gavosi, kad jiems dabar teko sugrįžti į Pamirą bandyti jį įveikti iš naujo.

Besišnekučiuojant iš galo mus pasivijo Dave‘as (ką aš sakiau, čia gryna dviratininkų autostrada). Vienas pirmų dalykų, kurių jis paklausė: „ar kartais ne jūs rugpjūčio 23-ią nusileidote Dušanbe?”. Nustėrusiais žvilgsniais pasižiūrėjome į jį. Pasirodo jis skrido tuo pačiu lėktuvu kaip mes ir mus pažino. Nuostabą kėlė ne vien jo atmintis, bet ir tas faktas, kad kol mes įveikėme savo maršrutą, jis spėjo apvažiuoti tris kartus daugiau. Jis keliauja ultra-light‘u (arba taip vadinamu kreditinės kortelės keliavimo būdu), pasikrovęs absoliutų minimumą daiktų, plius yra vienas, stiprus vyrukas, tad jam numinti 100km per dieną nėra taip sunku. Jaučiu, kad jis gal net kokius 0.99 redo/val pasiekia (nu, kai gera diena būna...), kad ir kaip tuo būtų sunku patikėti…

Į stačiąją perėjos dalį sekėsi kilti sunkiau. Deguonies stygius jau gan rimtai jautėsi, tačiau man atrodo, kad Indijoje jis jautėsi labiau. Paskutiniuosius tris kilometrus, rotavau tarp stūmimo, padėjimo stumtis kitiems ir minimo. Minti buvo sunkiausia, tad paskutinį kilometrą tiesiog užsistūmiau. Visgi, lyginant su tais ožkų takais pirmosiomis savaitėmis, čia buvo tas pats kas vestis dviratį Gedimino prospektu :D

Pakilus aukštyn, nusprendžiau, kad reikia įgyvendinti tą, mano manymu, gražiąją dalį kelionės tikslo, apie kurį užsiminiau pirmajame šio dienoraščio įraše – šimtmečio nepriklausomybės proga, iškelti Lietuvos vėliavą aukščiausiame kelionės taške. Aš norėjau kažkaip pagerbti Lietuvą, žmones, kurie dirbo, kad ji taptų tokia kokia yra ir žmones, kurie vis dar dirba, kad ji tokia išliktų. Kad ir kokia ta Lietuva būtų, kad ir kokios problemos joje yra, man ji yra namai. Man ji yra priežastis, kodėl aš nenorėčiau keliauti dviračiu metų metus, palikdamas šeimą, draugus. Aš apkeliavau jau turbūt kelias dešimtis skirtingų šalių ir kad ir kokios jos nuostabios ar gražios būtų, kas kartą sugrįžus į Lietuvą, aš negaliu atsistebėti kokia tai yra fantastinė šalis.

Man šis vėliavos iškėlimas simbolizuoja sunkaus tikslo siekimą ir pasiekimą. Aš net negaliu apsimesti, kad suprantu kiek skausmo, vargo ir pastangų Lietuvos nepriklausomybės tikslas turėjo pareikalauti iš žmonių, kurie jį pasiekė. Mūsų tikslas, pakilimas į šią perėją, bendrame kontekste, atrodo menkas ir nereikšmingas, tačiau, mums jis buvo svarbus ir sunkiai siektas. Visas kelias, kuris mus vedė link jo, pareikalavo milžiniškų valios pastangų, sveikatos, kartais kantrybės. Aš didžiuojuosi kad mes šį tikslą pasiekėme ir labai džiaugiuosi, kad tai galėjome įprasminti vėliavos iškėlimu.

Sėdint šiame mūsų aukščiausiame kelionės taške, apėmė keistas jausmas. Kelionė dar toli gražu nebaigta ir, tikėtina, kad mūsų laukia dar ne viena sunki ar įsimintina akimirka, tačiau jau pasijuto kažkoks pabaigos skonis. Turbūt, kiekvienas mūsų pagalvojo apie tai, kad aukštesnių kalnų įveikti jau nebereikės. Bent jau šioje kelionėje...

Nuotraukos:
Bendraujame su sutiktais dviratininkais
Pakilimas į perėją
IMG-11.jpg
Einame kabinti vėliavos
IMG-4.jpg
IMG-5.jpg
IMG-6.jpg
IMG-7.jpg
IMG-8.jpg

Komentarai:

Miela skaityti apie meilę Lietuvai, džiaugiuosi

Aušra M. : 2018-11-19 23:43
Komentuoti