Netikėtas susitikimas
Patalpinimo data: 2019-01-07

Nuvažiuota: 52 km
Pakilta: 739 m
Nusileista: 1119 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Rytas, kaip ir kiekvienas rytas, kiekvienoje kelionėje, prasidėjo nuo Algirdo ritualinio šokio aplink saulės paneles :D Nežinau kodėl, bet elektros prietaisų krovimas kelionės metu man visada yra tam tikras balansavimo žaidimas tarp malonaus fetišo ir erzinančio bei nervuojančio iššūkio.

Šis procesas nervuoja tuom, kad niekada negali žinoti, kaip efektyviai tos saulės panelės kraus daiktus. Aš suprantu visą teoriją, kad saulė turi kristi 90 laipsnių kampu į jas ir, kad kuo daugiau saulės, tuo jos efektyviau krauna, bet dėl nepaaiškinamų priežasčių, kartais jos tiesiog nekrauna, kad ir kaip tas paneles bekraipytum.

Šis procesas man patinka tuom, kad yra kažkoks labai keistai malonus jausmas žinant, kad tavo elektros prietaisuose, kurie atrodo tokie bejėgiai, be savo šniūriukų sukištų į skylutes, atsiranda įkrovimas tarsi iš niekur... Tu esi vidury pievos, vidury kalnų, o čia, šmaukšt, ir pasikrovė tavo kompas. Argi tai ne žavinga?! Ne? Čia tik man vienam?.. Nu gerai...

Taigi, striksiu aš ten apie tas savo paneles, kai pamatau iš gretimo namuko ateinant močiutę. Iš pradžių apsimetu, jog jos nematau, nes jei atvirai, aš nelabai žinau kaip reikia elgtis tokiais atvejais. Ar turėčiau pamatęs ją, pradėti eiti link jos? O gal turėčiau sustoti ką darau ir tiesiog žiūrėti kaip ji eina? Nežinau, bet man šita situacija visada būna nejauki.

Galiausiai, kai jau močiutė priartėja prie manęs per tokį atstumą, kad tiesiog būtų nebemandagu ją ignoruoti, aš atsisuku į ją, nusišypsau ir tariu „dobry ūtra“. Į ką, ši irgi iššiepia savo bedantę šypseną, palinksi ir įteikia man bliūdą, kuris pilnai prikrautas pomidorais, ant viršaus užmestas duonos kepalas ir vėrinėlis kažkokių nematytų riešutukų. Tada pabaksnoja į save, rodydama, kad viskas yra jos pačios, tarsi, aš galėčiau pamanyti, jog ji nulėkė į supermarketą ir viską supirko.

Kadangi, tiek ji, tiek aš rusiškai mokam ne daug, tad aš labai linksiu galva, kartoju „spasyba“ ir išsišiepęs nukulniuoju parodyti Dagnei gauto lobio.

Kas mane žavi šioje kelionėje, be jau minėtų dalykų, tai yra žmonės, su kuriais mes prasilenkiame kelyje. Kiekvienas pakelėje sutiktas žmogus čia neleis tau pravažiuoti nepasakęs „hello“ ar „zdrastvajte“. Ir tai nėra tik tas žodis ar pasisveikinimo gestas. Lietuvoje, ypatingai kaimuose irgi karts nuo karto žmonės pasisveikina su visišku nepažįstamuoju, ypatingai, kai šis ant dviračio, važiuoja pro jų valdas, tačiau priešingai nei Lietuvoje, čia žmonių veidus lydi tokia plati šypsena, kad ji tiesiog, kaip virusas, užkrečia tave ir tu negali nesišypsoti.

Šiandien, prasilenkėme su keliais žmonėmis, kurie į besiartinantį mane labai rūpestingai žiūrėjo, tada aš jiem ištariau „dobry dien“, jų veidus nušvietė pati plačiausia šypsena, jie palinksėjo galvomis ir atsakė tuo pačiu. Man tai taip miela ir žavu, ir taip užkrečia patį šypsotis, kad net keista.

Kalbant apie sutiktus žmones, šiandien susitikome net dvi dviratininkų poras. Paskutinę savaitę, šie kažkur buvo dingę. Buvau be manąs, kad šis slėnis tiesiog nėra populiarus dviratininkų tarpe, bet va, šiandiena vėl juos sugražino.

Pirmieji, prie mūsų privažiavę dar stovykloje, buvo kanadiečiai. Kadangi pokalbio pradžios negirdėjau, tai žinau tik tiek, kad keliauja jie nuo Almatos ir kelyje yra jau 1.5 mėnesio. Pasišnekučiavome apie tai kur kas buvo, kaip sekasi, aš jų paklausinėjau apie Kanadą, mat kažkada mane ten irgi traukė ir maloniai atsisveikinę, išsiskyrėme.

Vėliau, dienos metu, susitikome kitą porelę dviratininkų, šie judėjo priešinga linkme. Jie buvo iš Nyderlandų. Kai paklausiau kur pradėjo savąją kelionę, šie nusišypsojo ir atsakė – Nyderlanduose. Kas buvo keisčiausia, kad šie žmonės, kelyje praleidę jau daugiau nei 5 mėnesius, kaip pastebėjo Rūta, atrodė kur kas švaresni nei mes, čia esantys vos mėnesį. Jų rūbai ir daiktai nebuvo padengti tirštu dulkių sluoksniu, veidai buvo švarūs, o plaukai atrodė kaip žmonių, tik ką išėjusių iš dušo.

Teisybės dėlei, jie minėjo, kad stoja pas kiekvienus vietinius, kurie juos pakviečia arbatos, kas šioje šalyje turėtų judėjimą į priekį padaryti labai sudėtingu, nes mes vien per šiandien turbūt sulaukėme kokių penkių pakvietimų jos. Matyt, jie ir nusiprausti gauna daugiau progų.

Paskutinis mūsų dienos susitikimas buvo gal kiek netikėtas. Sustojome ties viena iš „oazių“ – lygių vietų, tarp akmenų nuobirynų, kur teoriškai yra įmanoma pasistatyti palapinę, ir debatavome ar verta bandyti važiuoti 2 km toliau, į vietą, kuri yra mūsų suplanuota nakvynės vieta (tačiau nėra aišku ar ten išvis įmanoma statyti palapines), ar geriau likti čia.

Mums besvarstant prie mūsų privažiavo džipas ir iš šio išlipo mūsų Sarez ežero hike‘o gidas. Kadangi didžiajai daugumai komandos jis šiltų prisiminimų nekėlė, ypatingai Redui, tad bendravimas vyko vangiai. Jam paraginus važiuoti tuos du kilometrus tolyn į, jo žodžiais tariant, nuostabią vietą nakvynei, buvo nuspręsta likti čia :D

Kai atsisveikinome ir šis nuvažiavo savais keliais, aš šiek tiek susikrimtau. Kadangi viską norėjau filmuoti, iš galvos iškrito esminis klausimas - kaip laikosi mūsų Krūtas... Į ką, esu įsitikinęs, kad jis būtų sakęs „kas toks??“, bet man būtų buvę ramiau paklausti... Dabar gi teks gyventi nežinioje ir viltis, kad jam viskas gerai :( ech... pasiilgau aš jo... Nors jis ir buvo kvailas kaip manasis Bubikas, laukiantis namie, bet aš su juo sutariau – aš jam pakasydavau paausį, o jis bandydavo užšokti ant manęs, abu likdavom laimingi :)

P. s. taip, nuotraukų labai daug... kokia diena, tiek ir nuotraukų :D

Nuotraukos:
IMG-1.jpg
IMG-2.jpg

Komentarai:

Komentarų nėra :(

Komentuoti