„Numinti“ 6.2 km per dieną
Patalpinimo data: 2018-10-25

Nuvažiuota: 6.2 km
Pakilta: 496 m
Nusileista: 417 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Pamenu Kirgizijoje sakiau, kad „mūsų komandą galėtų sustabdyti nebent statmena uola ir tai, turbūt, dar pamėgintume ja užsiropšti į viršų“. Čia – ne Kirgizija ir komanda ne visai ta pati, bet šią skambią mintį teko patikrinti šiandien.

Dienos pradžia buvo sąlyginai nesudėtinga – vilkom dviračius per akmenų nuobirynus. Tai nėra labai lengva, bet kol nereikia stumtis dviračio aukštyn arba kilnoti jo per itin didelius akmenų luitus, galima judėti gan greitai – po 2-3 km/h. Berašydamas pagalvojau, net keista, kaip greitai galima nuleisti kartelę suvokimo kas yra lengva ir kas ne :D Deja, šis „lengvasis“ kelias tęsėsi ne ilgai. Priartėjus prie uolos krašto, tolyje, maždaug 100m aukščiau nei buvome mes, išvydome uolos atbraila besileidžiančius du hiker‘ius. Persmelkė slogus suvokimo jausmas, kad greičiausiai, reikės ir mums ten užsiropšti.

Aš negaliu nupasakoti kaip atrodė tas vaizdas ir puikiai suprantu, kad 100m pakilimas neatrodo nei daug, nei įspūdingai, bet pabandysiu... Įsivaizduokit statmeną uolą, kurios šlaite yra pramintas maždaug žmogaus pločio takelis. Tas takelis yra smėlėtas ir akmenuotas, tarpais užvirtęs didesniais akmenų luitais ir kyla taip stačiai, kad net einant be daiktų ar dviračių kartkartėmis turi sustoti, kad galėtum atsikvėpuoti.

Nuo uolos nusileidę hiker‘iai stabtelėjo prie mūsų pakalbėti. Paaiškėjo, kad tai buvo dvi panelės iš Izraelio, kurios daro tradicinį 100 km žiedą aplink ežerus ir ledynus. Paklausėme ar tai vienintelis kelias aukštyn ir mūsų nuogąstavimai buvo patvirtinti. Tačiau, pridūrė, jog nuo viršaus matosi takelis kitoje upės pusėje, kuris atrodo sąlyginai neblogas ir eina be didelių pakilimų.
Padėkoję už informaciją, pabandėm palypėti aukštyn – takelio nematyti, bet mąstymas buvo maždaug toks: kad ir kas ten bebūtų, tai būtų geriau nei šis sukilimas. Puolėm ieškoti vietos, kur būtų įmanoma kirsti upę. Pradėjus ieškoti perkėlos, entuziazmas kiek atvėso ir įsigalėjo loginis mąstymas, kuris man viduje kartojo: „nejaugi tu tikrai ruošiesi mesti keliuką, kuris, kad ir koks baisus bebūtų, bet tikrai egzistuoja ir tikrai naudojamas? Ir vardan ko? Vardan to, kad kažkokie hiker‘iai, kurie neturi žalio supratimo apie dviračių stūmimą ar keliavimą su jais, pasakė, kad kitame upės krante geriau?..“

Čia reikia suprasti ir tai, kad tas perėjimas į kitą upės krantą nebūtų tas pats, kas pereiti į kitą Neries pusę Vilniuje – susiradai tiltą ir perėjai. Visų pirma, tai upė buvo galinga ir srauni. Visų antra, ji, tipiškai šiems kraštams, buvo pilnai užžėlusi dideliais ir tankiais krūmais, per kuriuos prasibrauti jau būtų savaime iššūkis. Paėjome kokį kilometrą palei ją, ieškodami patogesnio priėjimo ir kokio nors išplatėjimo, kur srovė būtų ne tokia stipri. Radome potencialią vietą, bet ties ja aš jau rimtai kvestionavau šį pasirinkimą.

Tokios situacijos kaip ši yra geras pavyzdys, kodėl aš nesimėgauju būdamas kelionės vadu... Tu privalai priimti sprendimą, tačiau abu variantai yra lygiaverčiai ir nėra jokio protingo būdo įsitikinti kuris iš tų variantų yra teisingas. O komanda, bet kuriuo atveju tikisi iš tavęs teisingo sprendimo. Ir gerai, kai komanda yra supratinga ir supranta, kad tu nesi aiškiaregys ir žinoti to teisingo atsakymo tokioje situacijoje yra tiesiog neįmanoma, bet kažkur giliai jie vis tiek tave laikys kaltu, jeigu kažkas nepavyks. Ir tai dažniausiai vėliau pasireiškia įvairiomis replikomis, kurios dažnai būna skaudžios ir nors supranti, kad nevisai pelnytos, tačiau jų asmeniškai nepriimti negali...

Dėl to tokias situacijas sprendžiame nusikraudami atsakomybę nuo savęs ir padarydami apsitarimą :D Tada kai visi kaltins tave dėl blogai parinkto kelio, galėsi bent jau sakyti „pala, o kur tu buvai, kai sprendėme kur eiti“? Ar tai padeda?.. Ne, paprastai ne... ;D

 

Pasitarus, buvo nuspręsta, kad neverta rizikuoti renkantis keliuką, kurio nematome ir apie jį nieko nežinome. Retrospektyviai žiūrint, tai greičiausiai buvo klaida.

Iš pradžių pasiūliau komandai bandyti bent dalį kelio užsistumti dviračius su visais daiktais. Neypatingai užtikrintai jie su manimi sutiko ir pabandėme pirmąjį mano dviratį, trise su Redu ir Konstantinu užstumti. Buvo sunku, bet dalį kelio užstūmėm. Tuomet kelią pastojo uola ir nusprendėm, kad toliau nebeverta rizikuoti stumti ir kad bus paprasčiau nuimti daiktus nuo dviračių ir juos nešti atskirai.

Kol mes užstūmėm likusius keturis dviračius, merginos pradėjo nešioti daiktus. Visas procesas turbūt truko apie porą valandų. Įveikėme – apie 300 metrų kelio. Tai yra atsakymas į klausimą, kodėl mes per mėnesį kelionės kartais nesugebam net 1000km įveikti :D

Kažką plačiau pasakoti apie tolimesnę dienos eigą, turbūt, net neverta, nes visa diena tai buvo daug stūmimo, daug vilkimo, dažnai tai darant keliese, nes vienam būdavo per sunku. Rezultate, pajudėjome 6.2 km nuo dienos pradžios taško, kas plius/minus ir buvo mūsų tikslas. Tiesa, telefono Google Fit programėlė, kuri visą dieną matavo kiek aš vaikštau, išmatavo, kad per šiandien dieną nuėjau apie 18km… Nežinau kiek ja galima pasitikėti, bet jeigu tai tiesa, tai a) yra mano ėjimo rekordas (aš nevaikštau į pėsčiųjų žygius, tik į pėsčiųjų su dviračiu :D) ir b) tai yra daugiau nei mūsų kelionės pabaigoje laukiančio hike‘o atstumas. Visas šis procesas truko ~8val. ir galiu drąsiai skelbti, jog tie 6.2km yra naujausias antirekordas...

Tiesa, dienos pabaiga irgi nebuvo be nuotykių. Likus kokiems 400 metrų iki vietos, kurioje aš tikėjausi, kad kelias išlygės, atsiras pievelė ir galėsime likti nakvynės, takelis staiga „užsidarė“ – upė priartėjo prie kalno ir takelis vėl ėmė kilti statmenai aukštyn.

Kadangi buvau kiek pabėgęs nuo kolegų, nusprendžiau nulėkti takeliu patikrinti kelią. Einant tuo takeliu apėmė neviltis – visi 400 metrų eina kalno šlaitu, su tomis pačiomis problemomis – nuobirynais, smėliais, akmenų luitais. Visa tai nebūtų buvę taip blogai – ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai reikia stumtis, bet laikrodžio rodyklė jau siekė 10 po 6 val. vakaro, kas reiškė, kad saulė, kuri jau buvo giliai įlindusi į kalnų patalus, galutinai pasislėps už 20 min.

Atsirado tas „sinking feeling“, kad stovyklos su šviesa mes niekaip nepasieksime. Galimybės stoti prieš pakilimą irgi nebuvo. Kur nepažiūrėsi, aplink vien akmenys ir šlaitai. Vienintelis variantas – tiestis paklotukus ant takelio ir įlindus į miegmaišius miegoti po atviru dangumi, bet turint omeny, kad naktį temperatūra krenta žemiau nulio (vakar ryte radau visą vandenį vandens pūslėje užšalusį), o vėjai čia yra labai stiprūs – šis variantas neviliojo.

Taigi, sukūriau planą – nešamės daiktus iki stovyklos, merginos lieka joje ir stato palapines, o vaikinai nešioja likusius daiktus. Taip ir padarėme. Iš viso tą atkarpą įveikiau 5 kartus, kiekvieną kartą eidamas pirmyn ir grįždamas atgal. Nešti buvo sunku, galiausiai sutemo, teko eiti su prožektoriais.

Apibendrinant šį išsukimą, nors gal dar kiek per anksti tai daryti, nes rytoj laukia, kaip įtariu, ne ką lengvesnė diena, bet, manau, jog šis kelias perlipo per tą plonytę ribą tarp nuotykio ir beprotybės ir dar nuėjo keliasdešimt kilometrų tos beprotybės link. Vakare sėdėjau ir mąsčiau, kaip aš turėčiau dėl to jaustis.

 

Teisybė yra ta, kad jeigu būčiau žinojęs Lietuvoje kas mūsų čia lauks, greičiausiai, būčiau net nesvarstęs tokio varianto, tačiau, kai tai tapo neplanuotu iššūkiu, manau, jog pabaigoje kiekvienam iš mūsų tai bus kaip vienas įsimintiniausių nuotykių. Tai bus viena iš tų istorijų, kurią su malonumu pasakosim draugams ir artimiesiems, kaip mes vos nenusibaigėme, ropodami kalnų atbrailomis, bet pabaigoje nugalėjo komandos dvasia, tikėjimas ir atsidavimas vienas kitam, kai nepaisant to, jog tau yra beprotiškai sunku, tu apsisuki ir grįžti padėti draugui, nes žinai, kad jam gali būti dar sunkiau.

Ir, jeigu atsigręžčiau atgal, į savo pirmąją rimtą kelionę dviračiu Kryme, dabar, praėjus 11-ai metų po jos, aš atsimenu kaip aš keikdamasis pats ir keikdamas tuometinį vadą, stūmiausi dviratį link Partizano ežero, kurį pasiekus paaiškėjo, jog tai buvo vienas gražiausių ežerų, kokius buvau matęs, kaip iš „Auksinio paplūdimio“ grūdomės su dviračiais, be geriamo vandens, didžiuliame karštyje į milžinišką ir smėlėtą kalną arba kaip temstant ieškojome nakvynės vietos netoli Chufut-Kale ir ropštėmės ant uolos, kuri tapo tos kelionės viena gražiausių nakvynės vietų. Žinot ko aš neatsimenu?.. Kaip lengva buvo važiuoti dviračiu asfaltuotais ir lygiais keliais...

Sakykit ką norit, bet šių kelionių patirtis išmokė, kad lengviausias kelias toli gražu nėra įsimintiniausias. O dėl ko dar keliauti, jei ne dėl atsiminimų?

Nuotraukos:
Gal ten ir sunku, bet bent gražūs vaizdai...
Krūtas poilsiauja, kol mes dirbam :)
IMG_9823.jpg
IMG_9833.jpg
IMG_9841.jpg
IMG_9865.jpg
IMG_9879.jpg
IMG_9888.jpg

Komentarai:

tai va, va.. dėl to nusprendėm neminti.. bet tu neįsivaizduoji kaip siutino po to visą likusią dieną kitoje pusėje upės matyti tą takelį vinguriuojantį be jokių kalnų :D aišku, greičiausiai taip tik atrodė... čia kaip tam pasakyme: "the grass is always greener on the other side" :) bet still...

Algirdas : 2018-10-25 22:44

Kad nebridai tai protingai padarei. kalnuos paprasta taisyklė jei yra nors maža galimybė nekirsti upės, tai ja reik ir pasinaudot. Turbūt aiškinti kodėl nėra prasmės, kalnų upę ne perbridęs esi :) iš tikro kai kiti sako lengvesnis kelias, ta sąvoka kalnuos labai realiatyvi. Tas lengvunas prikauso nuo daug priežaščių ir šiaip turbūt hikeris nelabai gali žinoti ką reiškia stumti dviračius statmenai :)

Tomas : 2018-10-25 20:24
Komentuoti