Nuobirynai, džiunglės ir kalnai...
Patalpinimo data: 2018-10-22

Nuvažiuota: 8.3 km
Pakilta: 322 m
Nusileista: 372 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Vos tik vakar baigiau rašyti dienoraštį, kas, prisipažinsiu, buvo vidury dienos (nesitikėjau, jog dar kažkas įdomaus įvyks), tolyje ant kalno viršūnės išvydome dvi figūras lydimas asiliuko, artėjančias mūsų link. Iš pradžių pamanėme, kad atkeliauja vietiniai, tačiau jiems artėjant darėsi akivaizdu, jog tai kiti turistai. Šitai šiek tiek nustebino, nes ko jau ko, bet sutikti kitus turistus šioje maršruto atkarpoje tikėjausi mažiausiai. Na, bent jau ne kiti dviratininkai – bent toks išskirtinumas :D...

Turistai pasirodo buvo iš Vokietijos – porelė Inga ir Konradas. Abu dirba šeimos gydytojais. Jų tai buvo antra diena Tadžikijoje (arba antra diena žygiavimo, nelabai supratau) ir abu buvo varginami kalnų ligos simptomų. Išgirdę tai, kad jie savo maršrutą pradėjo 4300m aukštyje, mes šiek tiek pakraipėm antakius. Tai gerai paaiškina kodėl jie buvo kankinami kalnų ligos, o turint omeny, kad jie patys šeimos gydytojai ir visus šiuos pavojus turėjo numanyti prieš kelionę, tai buvo kiek keistoka...

Šiaip ar taip, truputį pasikalbėjome, jie paprašė pasaugoti jų daiktus, nes turėjo dar tą vakarą gražinti asiliuką į kaimą, kurį mes pravažiavome diena prieš tai. Taigi, sutarėme, kad jie paliks mums savo visus daiktus, nueis į kaimą ir grįš. Kadangi buvo jau gerokai po pietų aš skeptiškai pažiūrėjau į jų planą, nes buvo ganėtinai akivaizdu, jog su šviesa jiems to padaryti nepavyks. Man atrodė kur kas logiškesnis variantas būtų susirasti nakvynę kaime ir grįžti ramiai iš ryto. Na, bet kitiems turbūt daug logikos nekeltų ir mūsų sprendimas čia tempti dviračius, tad negali smerkti... :D

Atsisveikinę su kolegomis, paėjome į greta buvusius krūmynus, kur pasislėpę nuo ūkaujančių vėjų susirinkome prie maisto puodo. Kadangi aplink buvo apstu šakų ir šakelių, pabaigę vakarienę nusprendėme, kad metas susikurti pirmąjį laužą Tadžikijoje. Taip ir padarėm. Aplink mėtėsi krūvos sausų ir kvapnių šakų, kurios labai gerai degė, tad malkų eiti ieškoti nereikėjo, galėjai tiesiog apsičiupinėti aplinkui ir įmesti ką randi.

Sutemus tolyje išvydome mirguliuojančias dviejų prožektorių švieseles. Pasidarė akivaizdu, jog mūsų vokiečiai nusprendė nelaukti ryto ir kulniuoti tamsoje... Gal pabijojo lietuviams patikėti savo daiktus? :D Jiems grįžus, maloniai pasikvietėme juos pas save, pavaišinome šviežiai išvirta kakava. Ėmėm kalbėtis apie Tadžikiją, apie jos žmones, apie tai kur kas yra buvę ir pan. Nežinau ar dėl aukščio ligos, ar dėl kokių kitų priežasčių, bet Inga su Konradu atrodė ganėtinai įsitempę ir bendravo gan vangiai. Patys daugiau uždavinėjo klausimus nei dalyvaudavo diskusijoje ir labai nepatikliai žiūrėjo į mano vaizdo kamerą bei fotoaparatą, kuris ramiai ir ritmingai spragsėjo darydamas eilinį „timelapse‘ą“ (eilė kadrų, daromų per ilgą laiko intervalą, kuriuos vėliau apjungus gaunamas kelių sekundžių klipukas – kai pavyksta gerai, gaunasi labai gražu. Deja, man retai pavyksta gerai... :()

Vakarą pabaigėme gerokai vėliau nei įprastai. Buvo prieš 11 val., kai kolegos ėmė skirstytis, o visiems išsiskirsčius prie laužo likome sėdėti dviese su Dagne. Kostė lakstė kažkur aplinkui darydamas ilgo išlaikymo kadrus, kuriuos vėliau sugrįžęs parodė man. Kadrai buvo įstabiai gražūs, tad nusprendžiau pavogti jo kūrybingumą ir palikęs Dagnę palapinėje pats išėjau į kadrų medžioklę. Deja, danguje it didžiulis baltas blynas jau kybojo mėnulio pilnatis, kas visas naktines nuotraukas padarė per daug šviesiomis. Kai taip nutinka jos pradeda panašėti į dienines nuotraukas, taigi daug meno neišgimdžiau. Bet kuriuo atveju, grįžus į palapinę pamačiau, kad jau yra gerokai po 12val.

Išaušus rytui nustebino dar viena pažintis, taip pat su vokiečiu – Ernstu. Šis vyrukas, keliaujantis jau penktą dieną praktikuoja taip vadinamą „ultra-light“ keliavimo būdą (keliavimo kaip įmanoma mažiau apsikrovus būdas). Jo kuprinė svėrė vos 10kg ir, kaip jis pats teigė, joje buvo viskas ko jam reikia. Tiesa, kai jis pradėjo traukti daiktus juos rodydamas, greitai pasidarė aišku, jog komforto šiame keliavimo būde slypi ne daug: kilimėlis – plonytis, išsilankstantis paralonas, kurio užtenka geriausiu atveju nugarai, miegmaišis – turbūt su lyg vasariniu, jeigu ne vasarinis, palapinė – tiesiog skraistė, paramstoma ėjimo lazdomis, degiklis – išvis nelabai aiškus, nesuprasi kaip jis veikia. Aš pats, kad ir kaip viliotų 10kg svoris, turbūt, neypatingai norėčiau taip keliauti.

Tiesa, dienos eiga galėjo priversti sudvejoti manais daiktų pasirinkimais. Jeigu sakiau, kad vakar buvo sunki diena, tai ji niekaip neprilygo tam, kas mūsų laukė šiandien. Viskas prasidėjo nuo to, kad perėjus per tiltą iš karto pametėme takelį. Beieškodami jo, nublūdijome truputį ne ta kryptimi ir galiausiai teko puskilometrį stumtis dviračius per didžiulių akmenų laukus, kol tą takelį radome.

Tiesa, net ir radus šį taką, džiaugsmo jis teikė ne daug. Jis buvo smėlėtas, ant jo mėtėsi akmenys, tad net tos atkarpos, kurios buvo važiuojamos, buvo sunkios. Tiesa, tų važiavimo atkarpų buvo ne daug. Takelis greitai pradėjo kilti stačiai aukštyn, mums teko stumtis, o 70-80kg dviračiai, didelis aukštis ir status sukilimas yra ne tas derinys, kuris teikia džiaugsmą :D
Užkilus ant kalno laukė, turbūt, dienos maloniausia atkarpa – ganėtinai gražus nusileidimas į tarp kalnų užsidarantį upės slėnį. Tolumoje matėsi pievutė ir medžiai, o vanduo švietė ryškiai žydra spalva. Buvo labai gražu ir pirmą kartą per visą dieną (kaip paaiškėjo vėliau ir paskutinį), galėjome ganėtinai neblogai praminti pedalus. Tai truko turbūt, kokį kilometrą, bet vis tiek buvo smagu.

Nusileidus į slėnio apačią sustojome pietų palei upę. Užsimezgė diskusija apie tai ką mes čia darome ir kame čia smagumas. Redo nuomone tai ką mes darome yra beprasmiška ir kur kas protingiau tokiose vietose būtų tiesiog eiti pėsčiomis. Mano dalinai nuostabai su jo nuomone sutiko ir Rūtą, kuri yra keliavusi ne vienoje panašaus pobūdžio kelionėje, tad atrodytų, kad turėtų ganėtinai neblogai išmanyti kaip atrodo tipinis Algirdo maršrutas :D

Aš tuo tarpu prisiminiau mūsų antrą kelionės dieną sutiktos lietuvės Miglės žodžius, kad tokiose vietose dažnai keliaujama ne dėl to, kad yra gera tą daryti, bet dėl to, kad yra labai gera prisiminti tai, kad tu ten buvai, tai, kad tu turėjai užsibrėžtą tikslą, kad ir koks jis kvailas bebuvo, ir galiausiai jį pasiekei.

Ir taip, kaip ir minėjau, būdamas namie, aš nežinojau kas mūsų čia lauks. To tiesiog buvo neįmanoma žinoti. Šita atkarpa galėjo būti tokio lygio keliukas, kuriuo mes šiandien leidomės arba galėjo būti tai, kas iš esmės ir yra – akmenimis užverstas, dviračiais neįveikiamas takelis. Bet kaip ryte pasakė Ernstas, svarbu yra turėti tikslą, o pavyks ar nepavyks jį pasiekti – ne taip svarbu. Svarbiau yra žinoti, kad tu bandei.

Kad ir kokios gilios ir protingos tų kitų žmonių mintys, likusi dienos dalis, privertė klausti savęs ką mes čia darome net ir mane... Keliukas ėjo „džiunglėmis“ – medžiais ir krūmais tankiai apaugusiu slėniu, kur iš vienos pusės buvo upė, o iš kitos pusės kalnų nuobirynai. Kartais tas takelis pasukdavo tiesiog į pačius nuobirynus ir tekdavo stumtis per juos, kartais grįždavo į „džiungles“, kur kojas braižė įvairūs stagarai, o kažkada upės tekėjusi vaga buvo pragraužusi, kaip Redas pasakė, „šuns aukščio provėžas“.

Judėjome labai, labai, labai, labai lėtai. Per visą dieną įveikėme 8-9km. Blogiausia yra tai, kad bent rytoj tikrai laukia toks pat kelias, o tada bus matyti, kiek mes jo sugebėsime įveikti. Bet kuriuo atveju, įtariu, kad dar bent dvi dienas mes labai smarkiai vargsim.

Nuotraukos:
IMG_9534.jpg
Nemesk kelio dėl takelio... O ką daryt, kai nežinai kur tas kelias?!
IMG_9736.jpg
IMG_9746.jpg
Poilsio akimirka ant sukilimo vidurio
Kartais tekdavo eiti nekomfortabiliai arti skardžio
Pietūs oazėje - ant nuostabios pievos, šalia upės
Džiunglės
Antrasis kelionės laužas
IMG_9793.jpg

Komentarai:

Įsivaizduoju JŪSŲ rįžtą ir sunkumus. Bet vistik esate ŠAUNUOLIAI. Juk kaip sakoma: kur dingsi žiemą basas.Kažkaip iš esamos situacijos išeiti reikia.

Marijona. : 2018-10-31 17:43

Ta Konstantino nuotrauka tarp bruzgynu, itariu veidas viska pasako apie dienos emocijas :D
Tos sunkios kelioniu ir isgyvenimo akimirkos atnesa daug dziaugsmo dienos ar bent keliones gale, nesvarbu tikslas buvo pasiektas ar ne, bet buna toks "oho ka mes padarem ir pamatem ir pabandem ir ismokom"

Kristina : 2018-10-29 02:35
Komentuoti