Pagaliau, į kelią!
Patalpinimo data: 2018-10-01

Nuvažiuota: 14.4 km
Pakilta: 370 m
Nusileista: 240 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Šiek tiek atsikvėpėme po ilgos ir alinančios kelionės per Tadžikiją, bent iš dalies atstatėme netektus kilogramus, o dabar laikas sugrįžti ten mintimis. Planas toks, kad kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį paviešinsiu po vieną įrašą iš visos kelionės metus rašytų dienoraščių. Kai kurie jie bus ilgesni, kiti bus trumpesni, vieni bus įdomesni, kiti ne tokie. Stengiausi dienoraštį rašyti kiekvieną dieną, nes visos dienos turėdavo kažką, kuo norėdavau pasidalinti arba kartais tiesiog išlieti visas susikaupusias mintis.

Su pradžia truputį kvailai gaunasi, kadangi jau pirmus du įrašus buvau paviešinęs kelionės pradžioje internetu, tad nebekartosiu jų. Tiems, kas jų neskaitė, galite pavažiuoti žemyn iki 23 ir 24 dienos, bet jeigu trumpai reziumuojant: mūsų kelionė prasidėjo Dušanbe oro uoste rugpjūčio 23 dienos ankstyvą rytą, kur mus pasitiko du džipai. Į juos susimetėme daiktus ir dviračius ir išvažiavome į 520 km kelionę link Rušan kaimelio. Ties čia turėjo prasidėti mūsų dviračių minimas. Pakeliui sužinojome, jog mums reikia užsiregistruoti vizas regiono centre Chorog kaime, kurį mes turėjome pasiekti tik už 2 dienų. Tai būtų buvę didelė problema, tad nusprendėme džipais privažiuoti šį kaimą ir taip sutaupyti vieną dieną minimo. Atvažiavus paaiškėjo, jog vizų registruoti visgi nereikia, bet iškilo nauja problema - Kostė neprisisuko iki galo pedalo, šis išmalė sriegį ir ėmė tabalduoti.

Na, o dabar apie rugpjūčio 25 dienos įvykius (P.s. nuotraukos iš 23, 24 ir 25 dienų):

Šiandien turėjo būti tiesos akimirka – ar padėjo vakarykštis bandymas panaudoti šalto suvirinimo klijus, kad pritvirtinti Kostės išsimalusį pedalą, ar ne?..

Nuo pat ryto turėjome planą važiuoti į Bazarą (turgų) ir bandyti ieškoti, kaip vietiniai bandė aiškinti, kažkokios mistinės dviračių, bet gal ne visai, bet turbūt visgi dviračių detalių, bet lyg ir ne jų, parduotuvės. Susitarėm tai daryti su dviratininku iš Čilės, su kuriuo susipažinome vakar vakare, kai pamačiau jį krapštantis prie dviračio. Priėjau paklausti kas nutiko. Jis paaiškino, kad jam reikia pasikeisti žvaigždžių bloką, bet neturi įrankių. Tuo metu jis tupėjo prie rato, bandė į kasetę įkišti net vizualiai absoliučiai netinkančio dydžio raktą. Kadangi šis net teoriškai neturėjo galimybių į jį įlįsti, tai vyrukas beviltiškai jį trankė pasiėmęs kažkokį metalo gabalą. Nežinau ar jis tą darė iš nevilties, ar iš nesupratimo, bet atrodė keistai...

Redas atnešė mūsų turimus įrankius ir čiliečio laimei, mūsų turėtas raktas jam tiko. Deja, tai buvo tik laikinas sprendimas, kadangi naujoji kasetė buvo 7 bėgių, o jo dviratis – 6-ių. Dėl to sutarėme, kad iš ryto važiuosime į Bazarą kartu.

Susitikome 9 valandą ryto. Kostė nerimastingai spustelėjo pedalą ir šis lyg niekur nieko atsikabino ir ėmė maltis taip pat kaip prieš tai. Pasidarė iš karto akivaizdu, jog tie klijai – arba nesąmonė, arba jiems reikėjo daugiau laiko sustingti, nei parašyta, arba tiesiog nelabai buvo prie ko prisiklijuoti jiems. Manau, tikėtiniausias variantas yra trečias. Taip pat pasidarė akivaizdu, kad niekur mes neminsime, kol neišspręsime šios problemos.

Šiaip ne taip pasiekėme Bazarą. Čia prasidėjo parduotuvės paieškos. Turgus – tikras Azijietiškas turgus: daug triukšmo, daug judesio. Aš vos į jį patekęs pasijutau pavargęs. Tiesa, žmonės čia tikrai gerybiniai. Visi maloniai bandė padėti, dalindami patarimus kaip tvarkyti dviratį ir ko ieškoti turguje. Kadangi mistinio dviračių pardavėjo taip ir neradome, čia mano su Koste bei dviratininko iš Čilės keliai išsiskyrė. Jis grįžo į Pamir lodge, kur buvom apsistoję, o mes leidomės į paieškas „meistrelio“, kuris galėtų išspręsti problemą.
Po kiek trumpesnių paieškų, nei aš tikėjausi, radome vyruką, kuris su dviem broliais buvo atidarę garažiuką. Kadangi Kostė laisvai kalba rusiškai, jam čia rasti draugų ne sunku. Iš karto užsimezgė pokalbis. Šie apžiūrėję problemą numodami ranka tarė – žinoma, kad padarysim.

Už gero pusvalandžio turėjome kapitaliai pritvirtintą pedalą prie miniklio. Audrius čia, turbūt, pasakytų, „laikys šimtą metų“.

Laimingi grįžome į Pamir lodge, susikrovėme daiktus ir pajudėjome į minimą. Dar turėjome padaryti menką apsipirkimą miestelyje, kuris užtruko kiek ilgiau nei maniau. Bet gal ir gerai, kad taip buvo, nes besiperkant Redas pastebėjo, kad jo galinės bagažinės laikiklis yra įtartinai palinkęs. Dvi, suklijuotos plieninės plokštelės neatlaikė svorio ir palinko į žvaigždžių pusę. Supratę, jog pradėti kelionę su ne 100% paruoštais dviračiais ir leistis į kelią, kur surasti kitą garažėlį gali būti labai sudėtinga, nusprendėme nerizikuoti ir grįžti pas jau pažįstamus meistrelius.

Kol meistreliai plušėjo prie Redo dviračio, mes laiką leidome trise susėdę ant suoliuko, kuris neatrodė, jog skirtas vienam. Vietiniai pamatę mus lūkuriuojant, netrukus pakvietė pas save papietauti. Čia du vyrukai sėdėjo ir taršė kažkokią džiovintą žuvį su keliais duonos gabalais ir pomidorais. Žuvis atrodė nelabai skaniai, tad mes bandėme mandagiai ignoruoti raginimus jos paragauti. Vienintelis Kostė ryžosi įsidėti ją į burną. Jos skonis pasirodė ne ką geresnis nei išvaizda.

Kai vietiniai paklausė kaip žuvis, Kostė nepagalvojęs, o gal tiesiog iš atviros dūšios, rėžė, kad žuvis neskani... Tai buvo klaida, nes pasirodo žuvis yra šio žmogaus pasididžiavimas. Visa laimė, kad žmogus nebuvo agresyvus, tad atsipirkome nepalaujamomis pašaipomis kaip mums gali būti neskani jo gaminta žuvis. Kol Kostė bandė vartytis iš situacijos, likusi komandos dalis tyliai taršė pomidorus. Šie buvo tikrai skanūs :D

Galiausiai, bagažinė buvo sutaisyta, sulinkusią dalį pakeitus plienine, tikrai tvirta plokštele. Manau, ši irgi laikys bent šimtą metų, jei ne ilgiau.

Tiesa, kelionės mechaniko (t.y. mano ir Redo) nuotykiai ties čia nesibaigė. Vos išvažiavus iš Chorogo, pamatėme, kad Rūtos vienas stipinas yra ištrukęs ir ratas – visiška aštunkė. Išsukom stipiną ir nusprendėm suremontuoti problemą stovykloje. Kadangi išjudėjome gan vėlai, tai numynėme tik iki to taško, kuriame buvo numatyta nakvynė (su mintimi, kad turėjo tą dieną būti numinta iki Chorogo ir tada 12 km nuo jo). Taigi, sumoje, kadangi iki Chorogo minti nereikėjo, numynėme 12 km.

Tai reiškia, kad mūsų turėtas vienos dienos rezervas išnyko. Dėl to ir liūdna, ir ne. Liūdna, nes reiškia, kad vėl yra tam tikra įtampėlė, ne – nes gerai, kad turėjome tą rezervą ir galėjome jį panaudoti.

Šiaip minti sekėsi labai sunkiai. Nežinau kodėl, bet aš nesitikėjau, kad bus ant tiek sunku. Galbūt dėl to, kad tai buvo pirma diena, galbūt, dar nesame pilnai aklimatizavęsi prie aukščio, bet vos, vos puškavome į kalnus asfaltuotais keliais. Jeigu situacija negerės, nesu tikras, kad mes pajėgsime įveikti tuos suplanuotus išsukimus iš pagrindinio kelio... Būtų labai liūdna, jei taip nutiktų...

Nuotraukos:
IMG_6629.jpg
IMG_6649.jpg
Home stay Rušan kaimelyje
IMG_6659.jpg
Choroge vienas pirmas sutiktų žmonių - lietuvaitė
IMG_6668.jpg
Pietūs/vakarienė Chorogo kavinukėje
Žirgai pabalnoti
IMG_6704.jpg
Dagnės naujasis dviratis

Komentarai:

Komentarų nėra :(

Komentuoti