Pati pačiausia diena!
Patalpinimo data: 2018-12-06

Nuvažiuota: 41.5 km
Pakilta: 514 m
Nusileista: 1263 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Nu va, ir atnešė ta naktis... Visą naktį kažkas barbeno į palapinės stogą ir niekaip nėjo suprasti, ar čia lietus, ar čia dulkės, ar čia kas. Vėjas taip pat nenurimo iki pat paryčių. Galiausiai apie 5val ryto atsibudom, jau buvo šiek tiek nušvitę, tad kai pramerkiau akis ir dirstelėjau į palapinės stogą iš karto supratau kas nutiko – sniegas.

Ir vaikyti, kiek to sniego... Dar prieš atsegant palapinę pamačiau, jog tarpelis, kuris paprastai būna tarp palapinės medžiagos ir žemės – išnykęs, jį visą dengia sniego sluoksnis. Atsidarau palapinės duris, nuo durų nubyra dar didesnė pusnis – lauke apie 5 cm, gal daugiau, sniego.

Iš vienos pusės, pasidarė labai smagu, nes nuo pat kelionės pradžios sakiau chebrai, jog manau, kad šitoje kelionėje tikrai gausime sniego – visgi keliaujame 4+ km aukštyje, kelionė prasidėjo maždaug tuo metu, kai dauguma kitų pasibaigdavo, viskas vedė į tai. Tačiau, to sniego kaip nebuvo, taip nebuvo. Netgi priešingai, ilgą laiką lepino saulėtos ir šiltos, kartais net visai karštos, dienos. Tik jau paskutinę savaitę šilumos kiek apmažėjo, sustiprėjo vėjai ir buvo galima pajusti besiartinantį rudenį. Tačiau nepaisant to, dauguma vietinių teigė, kad be spalio/lapkričio čia sniegą pamatyti nelabai tikėtina, bet štai ir pamatėm!

Kita pusė reikalo buvo, „o kaip reikės minti?“. Keliaujame mes tokiom vietom, kur sniego paklodei nusileidus, kelias pranyksta. Tai nėra kaip Lietuvoje, kur sniegas ar ne, vis tiek gali rasti provėžas ar bent kažkokias reljefo užuominas... Čia, automobilių pravažiuoja geriausiu atveju vienas per dieną, reljefas nieko nesako, nes važiuojame atviru slėniu ir net ir be sniego, galima nesunkiai pradėti važiuoti ne keliu ir to net nesuprasti.

Na, bet nuojauta sakė, kad užteks išlįsti saulei, pašildyti žemę ir tas sniegas greitai pranyks. Nenorėdamas rizikuoti, kad visgi tas kabantis virš galvos debesis ir toliau drėbs sniegą, paraginau komandą išvykti kuo anksčiau.

Beje, dar juokingas nutikimas buvo, kai vidury nakties, matyt, neapsikentęs krintančio sniego, Krūtas sugebėjo per mikroskopinį tarpelį palįsti po palapine ir atsidurti mano palapinės pusės prieangyje. Čia jis patogiai įsitaisė, pasidėjo galvą ant mano batų ir miegojo iki ryto, kai man prireikus batų, teko jį išprašyti iš šilto guolio :)

Nušvitus saulei, atsivėrė, turbūt, fantastiškiausias vaizdas, kokį esu kadanors matęs. Kadangi nesu keliavęs aukštai kalnuose, nesu lipęs į snieguotas kalnų viršūnes, tai niekada nebuvau matęs tekančios saulės, nušviesto slėnio, kuris visas padengtas šviežiai iškritusiu sniegu, o kalnų viršūnes dengia pavieniai debesys. Vaizdas buvo kaip iš kalnų alpinizmo knygutės ir tai buvo turbūt vienas įspūdingiausių vaizdų šioje kelionėje ir gal net apskritai per visas keliones. Užbėgsiu įvykiams už akių, ne, alpinizmu susižavėti manęs tai nepaskatino ir kita kelionė nebus į Everestą :D

Išvažiavome 10:30, nes Konstantinas sugebėjo viršyti visas padorumo ribas ir kuitėsi, turbūt, kokiomis geromis 45min ilgiau nei likusi komandos dalis. Užuojauta Aistei... Nors teisybės dėlei, iki šiol jis laikėsi visai padoriai ir priešingai nei Namibijoje, sugebėdavo susiruošti +/- kartu su kitais :)

Šiandienos maršrute mūsų laukė pora sukilimų, vienas jų neypatingai aukštas, bet labai status. Toks status, kad net Tadžikai sugalvojo į jį padaryti serpantiną (kas čia retenybė). Po sukilimo turėjo sekti trumpas, bet irgi labai status nusileidimas žemyn per daugiau nei 500m altitudės.

Ne už ilgo po to, kai pajudėjome iš stovyklos, sugebėjau susirieti su visa komanda. Na, gerai, „susirieti“ kiek stiprus žodis, nes didžioji dalis rietenų liko viduje manęs, o balsiai išsakiau tik kelis keiksmažodžius. Kas gi nutiko šį kartą?.. Iš tikrųjų, tai nieko rimto.

Viskas įvyko dėl to, kad Konstantinas ir Redas važiavo pirmi. Jie privažiavo upelį ir nelaukę nieko jį pervažiavo. Tie kas yra keliavę kartu, ar bent jau tie kas yra matę bent vieną mano kurtą filmą, turėtų žinoti, jog tai yra baisus „no-no“. Upeliai, sunkūs stūmimai į kalną, neprasibraunami brūzgynai yra tai, kas filmams suteikia tą „och tu blemba, kokie jie debilai“ efektą. :D Efektą, kurį aš labai mėgstu panaudoti! Dėl to, prieš kiekvieną kelionę bei kelionės metu visą laiką visiems prigrasinu – nelėkit pirmi, nelėkit į priekį, arba jei jau nulėkėt ir pamatėt kažką įdomesnio, sustokit, sulaukit manęs ir išsiaiškinkit ar aš to nenorėsiu filmuoti.

Kiekvienais metais vis apsvarstau įvesti paprastą ir aiškią taisyklę, jog vadas visada važiuoja pirmas, bet niekaip neprisiverčiu. Iš dalies dėl to, kad man dažnai patinka važiuoti ne pirmam, iš dalies dėl to, kad dažniausiai yra stipresnių už mane ir būtų nesąžininga žmonėms aiškinti kokiu greičiu jie privalo važiuoti...

Reziume, atvažiavau, apšaukiau Konstantiną su Redu, nusiėmiau kamerą filmuoti Dagnės, kuri važiavo paskui mane, bet ši net nestabtelėjus irgi pervažiavo per upelį, aš skėstelėjau rankomis ir, kaip vyšnaitė ant torto, kol aš sketeliojau rankas, Rūta pervažiavo per jį...

Žinau, kad tai skamba juokingai, bet kai su keturiais svetimais žmonėmis leidi 24 val. per parą kartu, valgydamas kartu, miegodamas kartu ir sunkiai fiziškai dirbdamas kartu, į pabaigą kelionės pradeda vesti iš kantrybės net pačios menkiausios smulkmenos. O dalykai susiję su filmu ir jo kūryba, man apskritai yra jautri tematika, tad tuo metu man tai neatrodė juokinga :)
Bet kaip ir minėjau, didžioji dalis pykčio liko viduje. Vietoj to, kad išsakyti viską, nusprendžiau pasielgti vaikiškai ir, nelaukiant nieko, važiuoti vienas priekyje. Bet patyliukais vis tiek kartas nuo karto atsigręždavau per petį pažiūrėti ar tikrai visi važiuoja, ar niekam nieko nenutiko :D Tik jiems to nesakykit... :D

Ne už ilgo po to prasidėjo sukilimas į rimtąją perėją. Aš vis dar piktas, iš principo užpumpavau pirmas, atsisėdau, išsitraukiau kamerą ir iš tolo visus filmavau. Tiesa, perėja buvo tokia „gera“, kad tas pyktis turbūt išėjo kartu su prakaitu, nes kai visi užkilo jau buvau ramus kaip belgas :)

Be to, sukilus visiems, pradėjo vėl snigti, tad ne be tas galvoje buvo. Patekome į debesį ir šis sniegas jau nebebuvo toks smagus. Temperatūra smigo žemyn iki 1 laipsnio. Mes staiga pasidengėme tirštu sniego sluoksniu, pradėjo darytis šalta. Krūtas – iš juodo šuns, tapo baltu. Visa laimė, kad vos užkilus iš karto pradėjome leistis į statųjį nusileidimą. Nusileidimas buvo toks status, kad visą kelią teko laikyti užspaustus stabdžius. Kelias irgi buvo žvyruotas, tad ratai slydinėjo, malonumo buvo ne daug. Bet nusileidimas atvėrė naują slėnį, su plačia ir galinga upe, tad vis stodavom fotografuoti. Vis pavažiuoji kelis metrus ir vėl stoji, nes atrodo taip gražu ir tie keli metrai, atrodo vis kažką pakeičia.

Nusileidus, išnirome iš debesio, tad baigėsi ir sniegas. Šis vis mus bandė pavyti visą likusią dieną, tai sniego, tai lietaus forma, bet šį kartą mes buvome greitesni, tad gaudavom tik kokį lašą kitą. Kelias buvo geras, kilometrai tiesiog nykte nyko.

Iš tikrųjų, tai šiandien buvo tikrai gera ir gan lengva diena. Gaila, kad buvo labai debesuota ir saulės matėme ne daug, tačiau nusileidome jau į 3200 aukštį, kas reiškia, jog ir deguonies daugiau, o tai labai pasijunta sukylant į kalną, ir temperatūra šiek tiek malonesnė. Kraštovaizdis irgi ėmė keistis, po truputį atsiranda šiek tiek žalumos, tad vis randi kur akis paganyti.

Vakaras su savimi atnešė laužą ir jau pasiilgtą pasisėdėjimą kartu, nes pastarosios savaitės buvo – išsiverdam vakarienę, susikišam ją ir lendam į palapines. Taigi, visumoje, Dagnė geriausiai apibūdino šiandienos dieną: „Šiandiena buvo viena gražiausių, fainiausių, įdomiausių ir biliakiausių, -iausių, -iausių dienų kelionėje“

Nuotraukos:
IMG-1.jpg
IMG-2.jpg
IMG-3.jpg
IMG-4.jpg
IMG-6.jpg
IMG-8.jpg
IMG-10.jpg
IMG-11.jpg
IMG-18.jpg
IMG-20.jpg
IMG-21.jpg
IMG-22.jpg
IMG-24.jpg
IMG-25.jpg
IMG-26.jpg
IMG-27.jpg
IMG-29.jpg
IMG-30.jpg
IMG-32.jpg
IMG-33.jpg
IMG-35.jpg
IMG-36.jpg
IMG-37.jpg
IMG-40.jpg

Komentarai:

Tai kartais būna ir tokių momentų. Bet tam turi būti šilta, visiems gera nuotaika ir pan... Nes kai temperatūra arti 7 laipsnių, o tu paprašysi ką nors pervažiuot antrą kartą per upelį (rizikuojant pvz įmerkti batus į jį), tai pasiųs tave toli, toli :D

Algirdas : 2018-12-10 17:36

Gražios nuotraukos;) O aš maniau, kad dalis visų tų sunkių pervažiavimų yra suplanuoti, t.y. kažko paprašoma, ir tada jie specialiai važiuoja per tenai; arba iš pirmo karto neišeina, tai dublių ne vienas. Šiaip tai ko filmukuose, pagalvojau, norėtųsi kiek daugiau, tai nufilmuotų tavo paties pūškavimų ir panašių momentų. ; )

st_ : 2018-12-10 08:40
Komentuoti