Pavojingiausia kelionės diena?..
Patalpinimo data: 2018-12-17

Nuvažiuota: 10.1 km
Pakilta: 1301 m
Nusileista: 1308 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Ši diena, ar bent pirma jos dalis buvo labai be ryšio. Žinot tą jausmą, kai atsikeli ryte ir žinai, kad po pietų tau reikės eiti pas stomatologą? Ir kad ir kaip save ramini, kad ir kaip stengiesi apie tai negalvoti, galiausiai negali galvoti apie nieką kitką? Na, nežinau kaip jums, bet bent jau man taip visada būna. Toks kvailas jausmas tarp jaudinimosi ir laukimo, kad greičiau ateitų ir praeitų.

Kadangi, Redas vakar visus prigąsdino kaip ten bus baisu kopti į tą perėją, šį rytą nusprendžiau tą baimės ir jaudulio jausmą paimti į savo rankas ir vos atsibudęs patraukiau perėjos link. Link jos vedė automobilio keliukas, tad nueiti tuos 1.5km iki jos užtrukau geras 15min.

Po tų 15min, pagaliau priėjau vietą, kur keliukas nusuka nuo pagrindinio kelio upės link. Čia išvydau tiltelį, kurį Redas taip pat buvo nupaišęs tamsiomis spalvomis, o smarkiai atlošęs galvą atgal, vos vos įžiūrėjau takeliuką, vinguriuojantį kalno šlaitu.

Jeigu tai būtų buvę vakar, manau, kad būčiau pabandęs užkopti ir aš, šiuo atveju, nusprendžiau konservuoti jėgas, tad tiesiog pavaikštinėjau tilteliu pirmyn atgal, šis man nepasirodė toks jau nestabilus ir baisus, kaip Redas sakė. Aišku, jis buvo siauras, kokių 4 lentų pločio, turėklų nebuvo, o kadangi kabo ant lynų, tai pradėjus eiti ima gerokai siūbuoti. Po kojomis šniokščianti upė, taip pat neįkvėpė drąsos.

Nepaisant visko, pamaniau, kad rimčiausių bėdų juo pereiti turėtų kilti mūsų šuniui Krūtui, kuriam šitie siūbuojantys tiltai komandoje patinka mažiausiai.

Grįžau į stovyklą. Eidamas atgal galvojau, ar man pasidarė ramiau, kad nuėjau patikrinti savomis akimis ar ne. Iš vienos pusės, tiltas nepasirodė toks baisus, tai gal ir apie to tako kokybę Redas truputį perdėjo? Iš kitos pusės, aš nuo apačios, žiūrėdamas į viršų, poroje vietų, nuoširdžiai nemačiau to takelio... Vaizdas buvo, kad kažkada ėjo takelis ir tada jį nuplovė nuo viršaus ėjusio upelio srovė. Kas likę dabar, tai takelis ir upės vaga, bet juk, surely, žmonės negali lipti statmenai uola aukštyn, per upės vagą?.. (Spoiler alert – gali...)

Likusi dienos dalis praėjo kaip ant adatų. Aš visada turėjau savybę padaryti nelaukiamą dalyką kaip įmanoma greičiau, kas, man atrodo, yra priešinga kitų žmonių pomėgiui atidėlioti nelaukiamus dalykus. Šiuo atveju, nieko paskubinti nebuvo galima – buvome sutarę, kad 14:30 pajudame iš šių namų ir kulniuojame link perėjos.

Visą tą laiką, niekaip negalėjau apsispręsti ar imti kamerą į šį hike‘ą, ar apsiriboti fotoaparatu. Iš vienos pusės – kamera garantuotų aukščiausią įmanomą filmavimo kokybę, o aš visada siekiu geriausio įmanomo filmo. Iš kitos pusės, a) man buvo baisu ją sudaužyti ropojant tais baisiais takais b) man buvo baisu, kad ji gali mane nutempti žemyn: kai ji kabo ant nugaros, ji labai nestabili, o kadangi sveria ganėtinai daug, netinkamoje vietoje ir netinkamu metu pakrypusi gali gan nesunkiai priversti pamesti pusiausvyrą... Taip ne kartą yra nutikę minant dviračiu į kalną, kai pašoki ant kokio akmenuko, kamera krypteli ir tu sustoji vietoj, praradęs pusiausvyrą; c) nebuvau tikras, jog aš pajėgsiu savo pirmą gyvenime hike‘ą nueiti su tokiu papildomu svoriu, kuris dargi yra nepatogus, ant nugaros. Po ilgų svarstymų ir su dideliu širdies skausmu, nusprendžiau kamerą palikti.

Atėjo 14:30, susirinkome reikalingiausius daiktus ir leidomės į kelią. Šį kartą einant šiuos 1.5 km, man jie atrodė kaip visa amžinybė. Tolyje nesunkiai galėjai įžiūrėti takelį, vinguriuojantį kalno šlaitu, nuo kurio aš niekaip negalėjau atplėšti akių... Viduje viskas vartėsi: ar pavyks? Ar liksim gyvi? Ar tai ką mes darome nėra beprotybė?

Ties vienu momentu, prisiminiau Warcraft 2 kompiuterinio žaidimo slaptą kodą, kuris suteikia nemirtingumą: „It is a good day to die“ (angl. Tai gera diena mirti). Mintyse suformulavau mintį – na, jei jau man lemta šią dieną nusibaigti, tai – pažiūrėjau į giedrut, giedrutėlį dangų ir kelias snieguotas kalnų viršūnes aplink – it is a good day to die.

Galiausiai, atsidūrėme prie to siauro tiltelio. Šį įveikėme be problemų. Net Krūtas, nors ir iš ketvirto mėginimo, galiausiai įsidrąsino ir vos ne stumdamas Dagnę iš kelio, pravarė per jį. Lengvoji dalis įveikta.

Pradėjome kopti. Iš pradžių viskas atrodė gan pusėtinai. Takelis atrodė gan ryškus, nors ir status. Aukštis pradėjo didėti. Su kiekvienu žvilgtelėjimu žemyn, pamatydavau vis tolstančią upę. Aš tiesą pasakius, iki šios dienos nesu tikras ar aš bijau aukščio, ar ne?.. Turbūt, dauguma pasakytų, kad jeigu kyla toks klausimas, reiškia nebijai... ir aš suprantu kodėl. Iš tikrųjų, nėra taip, kad aš jo paniškai bijočiau, tačiau niekada jame nesijaučiau komfortabiliai. Priešingai nei kai kurie žmonės, negalėčiau atsisėsti ant uolos atbrailos ir tabalduoti kojomis 400 m aukštyje. Galbūt dėl to, niekada netraukė alpinizmas...

Takeliu ėjome vorele – pirmas strikinėjo Redas. Net nežinau ar yra geresnis žodis apibūdinti, kaip jis vaikšto kalnais, nes toks vaizdas, kad jis turėjo gimti kalnų ožiu, bet kažkur pakeliui įvyko klaida ir apsigimė žmogumi... Vat, kas jau kas, bet jis, tai tikrai jaučiasi komfortabiliai ant uolų. Iš paskos jam ėjau aš, kas tiksliai ėjo paskui mane, tiesą, pasakius nelabai galiu atsakyti, nes su kiekvienu žingsniu aukštyn, aš viduje vis galvojau – greičiau tai pasibaigtų.

Nemanau, kad aš esu ypatingai baikštus žmogus, visgi gyvenime tikrai yra tekę daryti ganėtinai nejaukių ir „ify“ dalykų, tačiau ėjimas kalno šlaitu, takeliu, kuris tarpais pavirsdavo akmenuotu kopimu aukštyn, arba pasvirdavo kampu žemyn, turiu prisipažinti, kad mane ne juokais privertė, liaudiškai tariant, pridėti į kelnes.

Kai aš stumiuosi dviratį kalnais, aš žinau, kad jeigu šis slys žemyn, aš jį galiu paleisti – jis tikriausiai neišgyvens kritimo, bet aš liksiu gyvas. Jeigu aš einu kokiu nors stačiu takeliu, su kiekvienu padedamu žingsniu, aš vis mąstau, kas būtų, jei dabar slystų koja žemyn – čia atsiranda variantai A, B, C. Jeigu tai yra normalus takelis, dažniausiai, vis tiek yra už ko užsikabinti, kažkaip specifiškai nugriūti ant užpakalio ar dar kažkokia galimybė, kuri leistų tau likti gyvam. Tuo tarpu šitas takas, nenoriu sakyti, kad visas nuo pradžios iki pabaigos, bet atkarpomis, buvo toks, kur tu tiesiog turėjai padaryti „leap of faith“ (angl. tikėjimo šuolį) ir tiesiog pasitikėti, kad tavo koja neslys žemyn, permetus ant jos visą savo svorį. O kas būtų jei nuslystų? Mano asmeniniu manymu – garantuota mirtis arba jei esi laimės kūdikis – sunkūs ir daugybiniai sužalojimai.

Jaučiu, kad ištempiau šį pasakojimą, gal net labiau nei reikėjo, tad turbūt, reikėtų pereiti prie reziume. Visgi, kad ir kaip baisu bebūtų buvę, visi likome gyvi ir sveiki, niekas nepaslydo ir niekas nenukrito. Dalis komandos, man atrodo, kad tai priėmė, kaip įrodymą, jog tas kelias nebuvo toks pavojingas, kas man atrodo ne visai protinga. Aš manau, ir noriu pabrėžti, jog tai yra tik mano paties nuomonė – mano, neturinčio patirties alpinizme, rock climbing‘e, ar net paprastame hikeing‘e, tad priimkit šią nuomonę kaip norit – ar kaip perdėtai atsargaus žmogaus paistaliones, ar kaip žmogaus su sveiku pavojaus supratimu nuomonę; bet mano nuomone, tai buvo beprotiškai pavojinga ir rizikinga, turbūt, kvaila, kažkiek bereikalinga ir tai, kad niekas neužsimušė ar rimtai nesusižalojo, tėra laimingas atsitiktinumas.

Bet kuriuo atveju, užbėgsiu piktiems komentarams už akių, sprendimas eiti šia perėja buvo priimtas kolektyviai ir nebuvo nei vieno prieštaravimo tai daryti. Ar aš sutikčiau tai daryti antrą kartą? Jeigu atvirai, tai pamatysime, nes mums dar reikės kažkaip grįžti šituo pačiu keliu atgal. Visa laimė, kad po šio ėjimo, panašu, jog dauguma žmonių gan rimtai svarsto grįžimą per aplink, nusisamdant transportą kaimelyje.

Diena baigėsi tuom, kad pasiekėme savo nakvynės vietą, apsistojome pas gidą namuose, gavome vakarienę, o rytoj – į hike‘ą!

Nuotraukos:
IMG-1.jpg
IMG-3.jpg
IMG-4.jpg
IMG-5.jpg
IMG-6.jpg
IMG-7.jpg
IMG-8.jpg
IMG-9.jpg

Komentarai:

Na, kad nuotraukos neperteikia to koks jausmas eiti tilteliu, kuris nuo vėjo gūsiu siūbuoja, o tarp kojų matai šniokščiančią upę ir neturi į ką įsikibti arba kalnų tikrojo statumo/aukščio - tai faktas :) Be to, tose vietose, kurios buvo sudėtingiausios aš ir nefotografavau - tuo metu jau nebe tai galvoje būdavo :) O ar ten iš tikrųjų buvo ko bijoti, tai čia, manau, subjektyvu. Man pačiam atrodo, kad buvo

Algirdas : 2018-12-17 23:38

Skaitau ir nelabai supratau kurioj vietoj čia reikėjo taip bijoti :) Kiek iš foto matau ir tiltelis pusėtino stovio, ir lipimo sąlygos neprastos. Nžn kaip su dviračiais, bet kopiant į viršų traumų ir susižalojimų būna mažiausiai, blogiausi dalykai nutinka leidžiantis kur atrodo tik be jokių didelių fizinių pastangų reik koja padėti ant stabilesnio paviršiaus:)

Tomas : 2018-12-17 20:13
Komentuoti