Pirmasis išsukimas iš Pamyro greitkelio
Patalpinimo data: 2018-10-18

Nuvažiuota: 5.8 km
Pakilta: 278 m
Nusileista: 185 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Vakar, paskutiniams saulės spinduliams glostant gretimų kalnų viršūnes, atkeliavome į kažkokių vietinių žmonių kiemą. Prieš akis laukė didelis sukilimas aukštyn, tad nenorėdami rizikuoti kelione po tamsy, nusprendėme, kad reikia ieškoti stovyklavietės „čia ir dabar“. Kadangi vienintelė lygi vieta aplinkui ir buvo šis vietinių žmonių kiemas, nuėjome iki jų namų atsiklausti ar šie nebūtų prieš, jei mes truputį atokiau pasistatytume palapines.

Kadangi esame Tadžikijoje, tai jie ne tik, kad nebuvo prieš, bet dar ir liepė palapines statyti arčiau jų namo. Vos spėjus pasistatyti palapines, iš karto gavome kvietimą arbatos, kas, pasirodo, reiškė ir vakarienę. Vakarienei buvo patiekta, vėlgi labai skanių bulvių porcija. Iš ryto sekė identiška situacija – buvome pakviesti arbatos, o atėjus į jų kuklų namuką mūsų jau laukė trys didžiuliai bliūdai makaronų. Kas įdomu, jog makaronai buvo ne virti, o tokie kepinti, kaip tailandietiškas Wok. Buvo tikrai labai skanu.

Visas šis svetingumas, mums, atvykusiems iš vakarų pasaulio, vis dar atrodo labai neįprastai. Juk mes jiems esame niekas – svetimi kitataučiai, visi purvini ir, jų akimis žiūrint, manau, kažkiek nesveiki... Čia žmonės vargsta bandydami išgyventi, o mes, savu noru atsivelkam su dviračiais, kameromis ir bandome kažką kažkam įrodyti, važiuodami keliais, kurie neskirti būti važiuojamais.

Kaip į tokius turistus, analogiškose situacijose, pažvelgtų mūsų tautiečiai? Kaip manote, kas nutiktų, jeigu kur nors Molėtų rajone, šalia Baltųjų Lakajų ežero, temstant įsibrautum į sodybos kiemą ir pasiprašytum pasistatyti penkias palapines šalia namo ant gražiai nupjautos pievutės?..

Lietuvoje aš to net nedrįsčiau daryti. Mane yra aprėkę už kur kas mažiau... Pavyzdžiui pamenu vieną ponią, kuri buvo giliai pasipiktinusi, kad aš nerasdamas kelio, perėjau per sodybos kiemą... Tikriausiai šis mano atvejis buvo daugiau išimtis. Neabejoju, kad ir Lietuvoje esama gerų žmonių, tačiau visgi trūksta mums to atvirumo, gerumo, kurį čia randi ties kiekviena trobele, kiekvieno vietinio šiltose akyse.

Įsišnekučiavus su namo šeimininku, sužinojome, kad čia jis gyvena ištisus metus, jog maitinasi tik savo užsiaugintu maistu. Mums visa tai atrodė tarsi pasaka – gyvenimas kalnų apsuptyje, nuolatos gaivus oras, greta teka tyro kalnų vandens upė, kurios vandenį, kaip teigė mūsų pašnekovas, kompanijos nefiltruotą išpilsto į butelius ir pardavinėja. Tačiau užklausus jo ar mainytų šį idilišką gyvenimą į gyvenimą mieste, šis net nesudvejojęs atsakė, kad taip. Manau, jog mus šis atsakymas kiek nustebino...

Visgi, turbūt, lengva žvelgti į šį „pasaulį“, nutapant mintyse jį šiltomis, romantiškomis spalvomis. Lengva pažvelgti į jį per rožinius turisto akinius, turisto, kuris pabuvos čia mėnesį, nuolatinėje saulėje, kol dar oro temperatūra santykinai didelė, turisto, turinčio užtektinai pinigų, galinčio sau leisti atkeliauti su dviračiu į kitą pasaulio kraštą. Visai kas kita yra, kai ši idilė tampa kasdienybe ir ta ošianti upė, kuri taip maloniai ošia tarp pasakiškų kalnų, tampa ausis kurtinančiu spengimu, lydinčiu visą gyvenimą.

Diena mūsų buvo ir ilga, ir trumpa vienu kartu: per 3.5 val. judėjimo į priekį, mes tesugebėjome „numinti“ apie 6 km. Kiek atsimenu ankstesnes keliones, lyg ir nėra buvę prastesnio rezultato, tad manau, jog tai galėtų būti mano naujasis antirekordas.

Kelias ėjo stačiai į kalnus, kelio galima sakyti, kad nebuvo – geriausia ką turėjome tai žmonių ir gyvūnų praminti takeliai. Deja, nei vieni, nei kiti juos mindami negalvoja, jog čia bus važiuojama dviračiais, tad šie buvo orientuoti ne į nuožulnų kilimą, bet į trumpiausio atstumo kilimą, kas reiškė statumą... Negana to, šie buvo dar ir akmenuoti, tad net tos vietos kur nebūdavo labai stačios, būdavo vis tiek sunkios, nes neišeidavo normaliai stumti dviračių.

Sakyčiau, kad mums šiek tiek pasisekė, nes iš pat ryto, prieš atsisveikinant su namų šeimininkais, pas kuriuos viešėjome, atsirado keli vietiniai, einantys ta pačia kryptimi. Šie pasisiūlė mums parodyti kelią vedantį per kalnus, o vėliau, pamatę, kad mes būsime beviltiškai lėti, padėjo stumti dviračius.  Stūmė jie su tokia jėga, kad mes juos turėjome pradėti lėtinti, nes patys padusdavome vien nuo bėgimo paskui juos... Turbūt, jie mus taip būtų užstūmę visą kelią, bet pasidarė nebepatogu laikyti žmones, tad padėkoję už visą pagalbą, palinkėjome gero kelio ir atsisveikinome.

Dar ilgą laiką matėme juos ropojančius kalnais, kartas nuo karto vis atsisukančius pasigerėti kraštovaizdžiu ir, kaip bent jau įsivaizduoju aš, pasijuokti iš mūsų, bandančių ir nepajėgiančių judėti į priekį. Greičiausiai atrodėme kaip absoliutūs kvaileliai, pradedantieji, nesuprantantys ką darome, neadekvačiai pasiruošę ir neįvertinę maršruto... Su kuo, turbūt, būtų sunku ginčytis, bet „in my defense“, kaip jau regis ir buvau sakęs, aš turėjau labai ribotą informaciją apie šią vietą. Viskas ką mačiau, tai neryškias palydovų nuotraukas, iš kurių atrodė, kad kažkoks takelis eina ir aukščių išklotines, kurios neatrodė labai bauginančiai... Panašioje situacijoje, Mongolijoje įveikėme 20+ km, tad tikėjausi, jog panašiai bus ir čia... Bet, buvo blogiau. Gyveni – mokaisi, durnas miršti.

Priartėjus pietums, atsistūmėme dviračius į labai gražią vietą – dviejų upių santaką, iš visų pusių supama kalnų, o slėnyje ryškiai žalios spalvos žolytė. Nusprendžiau, kad reikia palepinti komandą ir pasiūliau padaryti likusią dieną laisvą. Laiko prasme, kadangi vis tiek, manau, jog nuiminėsime likusius išsukimus iš pagrindinio kelio, turėtų būti viskas tvarkoje. Komanda pasiūlymu labai apsidžiaugė, tad likusį laiką leidome tiesiog drybsodami ir mėgaudamiesi šiuo idilišku pasauliu, kurį dar turėsime keliasdešimt dienų, o vėliau jis mums teliks dar vienu neišdildomu atsiminimu.

Nuotraukos:
Kylančią saulę pasitikau ant gretimo kalno viršaus
Mus priėmusi šeimyna
Kiekvieniems fainiems žmonėms, padarydavome "instant" nuotrauką ir ją atspausdinę pasirašydavome
Arbatinukas pastatytas vidury pievos
IMG_8804.jpg
IMG_8822.jpg
IMG_8833.jpg
Kelio ženklai
Nakvynės vieta
IMG_9234.jpg
Pirmas kelionės laužas
IMG_9518.jpg
IMG_9526.jpg

Komentarai:

Kristina, čia iš serijos "The grass is always greener on the other side" :)

Algirdas : 2018-10-29 18:52

Kur naujas komandos narys dingo?! T-T
As dirbu ofise, uzaugau mieste ir svajoju apie ukininkavima, nes gyvenimas mieste man atrodo yra labai pries zmogaus prigimti
Turiu drauga, kurio tevai jam gimus pardave buta ir issikrauste i kaima but ukininkais. Jis augo kaime ir jo svajone yra gyventi mieste ir dirbti ofise ¯\_(ツ)_/¯

Kristina : 2018-10-29 03:51

Taip, aš ir, manau, kad tai daug žaidžia.. Dėl to pas mus ir šiaip žmonės vangiau linkę paklausti "ar viskas gerai?".. Bet bent jau aš, pabuvęs tuose kraštuose, labai stengiuosi perimti tą rūpestį svetimais. Norėčiau, kad žmonės čia taptų panašesni į tuos kalnų žmones

Algirdas : 2018-10-19 12:06

Na dėl nakvynės lietuvio kieme tai tiesa. Lt nemažai bijo įsileisti nepažįstamą žmogų į savo kiemą. Manau mes kaip tauta labai jau keistai žiūrim į svetimus žmones. Kalnuos gyvenantis žmonės visai kitokie jiems daugumai įaugę į kraują padėti svetimiems užkludysiems į jų kiemą. Juk jei nepriimsi svečią, jam gali būt paskutinė naktis..

Tomas : 2018-10-18 19:29
Komentuoti