Pirmoji hike'o link Sarez ežero diena
Patalpinimo data: 2018-12-20

Nuvažiuota: 11 km
Pakilta: 3091 m
Nusileista: 2578 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Diena prasidėjo nuo kuriozo. Nors gal kuriozai prasidėjo net ne šiandien ryte, bet dar vakar vakare... Atėjus pas gidą į namus, buvome šiltai sutikti ir užklausti ko norėsime vakarienei. Buvo pavardinti keli variantai. Visi laimingi pasiėmėm sriubos ir penkias keptų bulvių su mėsa porcijas. Gavome dvi lėkštes troškintų bulvių su daržovėmis. Viskas. Sėdėjome, laukėme, kada bus pateiktas mūsų „užsakymas“, bet jis taip ir nebuvo patiektas. Galiausiai buvo nurinktas stalas ir mes nieko nesupratę nuėjome miegoti.

Ryte buvo sutarta, kad keliamės 7 val. ryto, 7:30 – pusryčiai, 8 val. pajudame į kelią. Aš nusistačiau žadintuvą 7 val. Ir nuėjome miegoti. Rytas, 6:15, įsibrauna pas mus į kambarį gidas ir sako „nu, jau reikėtų keltis“. Nenorėdami kelti scenos, palinksim galvomis ir nieko nesupratę liekame gulėti lovose. Praeina dar 5 min, vėl grįžta gidas sako, tuoj bus pusryčiai. Neapsikentęs, sakau, kiek rodo jūsų laikrodis? Sako 7:20. Sakau, o tai kodėl maniškis rodo 6:20? Ir tada paaiškėjo kuriozo priežastis. Pasirodo Tadžikijoje yra naudojami du laikai – oficialusis ir vietinis.

Kai jis man tai pasakė, aš prisiminiau kažką tokio skaitęs, bet nelabai supratęs, kas ten buvo norėta pasakyti. Dabar gidas paaiškino, kad kažkada buvo ar tai atsisakyta/įvestas žiemos laikas, ar apskritai pakeista laiko zona (ne iki galo supratau paaiškinimą), tačiau vietiniai žmonės ir toliau liko prie senojo laiko. Dėl to gaunasi kvaila situacija, kai yra naudojami du skirtingi laikai.

Išsprendę nesusipratimą, atsikėlėme. Pusryčiams gavome po kelis kiaušinius, susikrovėme daiktus ir išjudėjome.

Kaip jau turbūt minėjau kokius 5 kartus, man šis hike‘as yra pirmas rimtas hike‘as gyvenime, tad man jis buvo tikrai big deal. Aš nebuvau užtikrintas, nei savo jėgomis, nei ar man tai patiks, nei apskritai kaip viskas eisis. Vienintelis dalykas kam aš buvau nusiteikęs, tai, kad nebus baisiai įdomu. Nežinau kodėl, ar čia suveikė mano pesimizmas, ar kas, bet aš nemaniau, jog šis hike‘as bus kažkuom labai ypatingas. Priežastis dėl ko aš jį norėjau padaryti buvo ta, kad man buvo įdomi idėja šito hike‘o. Mes keliaujame slėniu, kuris yra padidintoje pavojaus zonoje.

Sarezo ežeras susiformavo po milžiniško žemės drebėjimo, kai buvo užtvenkta čia tekanti upė ir taip susiformavo milžiniškas ežeras. Dabar niekas nežino kada gali vėl įvykti didžiulis žemės drebėjimas, kuris išjudins užtvanką ir paleis visą ežero vandenį tekėti žemyn slėniais, kas būtų viena didžiausių kada nors įvykusių natūralių katastrofų pasaulyje.
Taigi, idėjiškai, man šis slėnis buvo įdomus, visa kita – meh... Tai buvo visiška priešingybė pavyzdžiui Rūtos nuomonei, kuriai šis hike‘as turėjo tapti šios kelionės kulminacija – jis turėjo vainikuoti puikią kelionę ir ją padaryti nuostabia.

Eiti sekėsi lengviau nei tikėjausi ir tik priartėjus pietums aš jau pradėjau jausti nuovargį ir šiokį tokį rūpestį viduje. Mūsų pietų vieta turėjo būti pusiaukelėje, nuo kurios kelias pradeda kilti aukštyn. Ir ne šiaip aukštyn, bet per beveik 800 m. aukštyn.

Kai galiausiai atėjome į pietų vietą, aš jau jaučiausi ganėtinai išsikvėpęs. Patys pietūs buvo ganėtinai žavingoje vietoje – jaukiai aptverta akmenuota plynė, keliasdešimt metrų, ant keliasdešimt metrų pločio. Iš vienos pusės ji buvo užstota kokių 20 metrų aukščio akmens luito, po kuriuo įrengta mini virtuvėlė. Tai, turbūt, buvo žavingiausia viso hike’o iki tol vieta, nes jei jau taip būti nuoširdžiam, hike‘as iki tos vietos man absoliučiai niekuo neįsiminė. Aš vyliausi, kad nuo kalnų perėjų atsivers didingi slėniai, tačiau vietoj jų atsiverdavo vis kiti uolėti kalnai, aš vyliausi, kad einant palei upę bus žalumos, kuri kurs kažkokį jaukumą, bet mes pagrinde ropojome uolėtais ir akmenuotais takais. Realiai, nebuvo nieko tokio, ko aš nebuvau matęs iki tol būnant Tadžikijoje ir, sakyčiau, kad tai, ką mačiau iki tol, buvo n kartų gražiau ir įsimintiniau.

Pietums suvalgėme kelis duonos gabalus su persikų uogienės stiklainiuku. Buvo skanu. Mažai, labai mažai, bet skanu. Pabaigus pietų pertraukėlę, pradėjome kilimą aukštyn. Gidas iš karto perspėjo, jog bus trijų dalių pakilimas. Tai ko jis nepasakė, tai kad paskutiniąją dalį būtų galima padalinti dar į kokias tris ar keturias dalis. Negana to, jeigu prieš tai buvęs kelias buvo tikrai ganėtinai lengvas ir nepavojingas, čia jau vėl atsirado ėjimai šlaitais per nuobirynus, akmenis slenkančius žemyn, arba tą pasvirusį žemyn takelį, kurio aš taip nemėgstu.

Galiausiai, užkilome ant užtvankos viršaus, kur aš tikėjausi, kad atsivers ežero ir jį supančių vietų vaizdai. Neatsivėrė... Kas atsivėrė, tai dar visa krūva akmenimis užverstų kalnų. Nemeluosiu, paskutinę atkarpą ėjau įjungęs „zombio rėžimą“ – tiesiog, žiūri po kojomis, galvoji kaip padėti koją, kad jos neišsisukti, judi tolyn ir viliesi, kad kažkada tas ežeras visgi pasimatys.

Iš pradžių dar bandžiau sekti progresą GPS ekranėlyje, bet pamatęs, kaip viskas beviltiškai lėtai juda į priekį, nusispjoviau, išjungiau jį ir įsikišau į kišenę...

Kas buvo įdomu, tai, kad einant vis galėjau pakalbinti gidą, kuris, sąlyginai neblogai kalbėjo angliškai. Iki šio kelionės momento, pagrindiniu kelionės bendrautoju ir vertėju buvo Konstantinas. Žinoma, gerai, kad jis yra ir, kad galėjo pavertėjauti, bet tai nėra tas pats, kas galėjimas tiesiai paklausti žmogaus to, kas tau rūpi.

Eidami apkalbėjome įvairiausias temas, nuo to kaip jiems sekasi, ką jie veikia ir net iki politikos. Išsiaiškinau, kad šis mūsų gidas yra toks ganėtinai stiprus visuomenės veikėjas, besistengiantis padėti augti šiam regionui, daug savo laiko ir lėšų skiriantis regiono vystymui, ypatingai turizmo srityje. Pats yra gan pasaulietiškas žmogus, lankęsis ne vienoje pasaulio šalyje, važinėjantis po įvairias turizmo parodas, pristatant Tadžikiją.

Jis sakė, kad tam, kad būtų galima vystyti normaliau turizmą, čia reikalinga infrastruktūra. Iš vienos pusės aš jį suprantu, jeigu čia būtų nutiesti normalūs keliai, tikėtina, kad turizmas greitai ūgtelėtų. Iš kitos pusės, ir tai ką aš jam bandžiau paaiškinti, kad aš manau, jog yra ne maža dalis turistų, kurie būtent ir ieško vis dar žmogaus nepaliestos gamtos, todėl tokios šalys kaip Tadžikija neturėtų labai veržtis sugriauti to nepaliestumo.

Jis taip pat minėjo, kad kiniečiai siūlosi pastatyti normalią hidroelektrinę ties Sarezo ežeru, kas būtų didelis ekonomikos šuolis šiam regionui, būtų nutiesti keliai, atsirastų elektra, mobilus ryšys ir t.t. Suprantu, kodėl vietiniams tai kelia džiaugsmą, bet man viduje tai nebent sukėlė tokį džiaugsmą, jog aš čia atkeliavau dar iki jiems ją pastatant, nes tikėtina, kad po 5-10 metų, čia jau bus galima nesunkiai minti dviratį ir tai mane kažkodėl nuliūdino.

Kitas dalykas, kurį truputį palietėm, tai santykiai su Rusija. Aš paklausiau, ar pas juos jaučiama nostalgija praeities laikams. Nuras (gido vardas) net nesudvejojęs atsakė, kad taip ir pridėjo, jog, jeigu būtų referendumas ar sugrįžti po Rusijos skvernu, garantuotai būtų nubalsuota taip. Va tau ir laisvė... Pasirodo kartais buvimas laisvam yra labiau varžantis, nei priklausomam nuo kažkieno kito.

Galiausiai pasiekėme savo kelionės tikslą – Sarezo ežerą ir čia įkurtą monitoringo stotį. Apie ją manau, papasakosiu kitą kartą.

Nuotraukos:
IMG-1.jpg
IMG-2.jpg
IMG-3.jpg
IMG-4.jpg
IMG-5.jpg
IMG-6.jpg
IMG-7.jpg
IMG-8.jpg
IMG-9.jpg
IMG-10.jpg
IMG-11.jpg
IMG-12.jpg

Komentarai:

Lietuva antra pagal BVP per capita iš buvusių sovietinių respublikų, daug kas tą pamiršta. Spėju, daugelyje vargingesnių šalių būtum nustebintas :)

Sirvydas : 2019-01-04 14:29
Komentuoti