Pirmoji perėja - Neizatash (4137 m.)
Patalpinimo data: 2018-11-08

Nuvažiuota: 69.6 km
Pakilta: 923 m
Nusileista: 1039 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Šiandien man buvo labai bjauri diena ir, jeigu atvirai, nelabai žinau kokios objektyvios priežastys galėtų šią nuotaiką paaiškinti. Mano diena prasidėjo atsibudus apie 4-5 val. ryto nuo baisaus kolegų knarkimo, dejavimo ar kažkokio kitokio baisaus garso, kokį žmogaus organizmas, mano supratimu, neturėtų būti pajėgus skleisti.

Miegojome visi vienoje bendroje erdvėje, sugriuvę ant grindų, kurios, žinoma, nuklotos kilimais. Greičiausiai šioje šalyje gyvenimas be kilimo būtų visiškai nesuprastas. Erdvė turi tokius medinius paaukštinimus, ant kurių dieną žmonės sėdi, o naktį miega. Kai kuriems atnešė ir truputį antklodžių bei pagalvių, bet aš kažkaip sudvejojęs šios įstaigos higienos standartų laikymusi, nusprendžiau pasikloti savo miegmaišį ir prisipūsti savąją pagalvėlę. Įtariu, kad šių higiena, po beveik dviejų savaičių naudojimo, irgi neblizga, bet bent jau žinau kas vakar ant jų miegojo :)

Iš „viešbučio“ išjudėjome rekordiškai anksti – apie 9:30 (paprastai išjudame apie 10:30). Už viską, t. y. vakarienę (4 avies patiekalai po 20 somonių ir viena žuvis – 15), pusryčius (keptos bulvytės) ir nakvynę sumokėjome 350 somonių, kas grubiai tariant išsiverčia į 32 eurus arba ~6 eur/žm. Iš vienos pusės tai ganėtinai juokinga suma, iš kitos pusės, esame miegoję smagiau, valgę skaniau ir mokėję mažiau.

Diena prasidėjo labai apniukusiai. Saulės išvis nesimatė, viską gaubė pilkų debesų masė. Tas kelias, kuris vakar taip kerėjo, šiandien atrodė absoliučiai niūrus ir nykus – aplink dykvietės, kažkur tolėliau matėsi kalnų guburiai, bet ir jie nebebuvo tokie nuostabą keliantys kaip anksčiau.

Į pietų pusę, saulė visgi šiek tiek prasiskverbė pro debesis, tačiau visą dieną danguje virė kova tarp saulės ir debesų. Vieną minutę labiau sekėsi vienam, kitą – kitam. Rezultate mums būdavo tai karšta, tai šalta. Bendra oro temperatūra buvo pakankamai žema – apie 12 laipsnių, tad kol saulė nešviesdavo – prisirengdavai, kai tik ji išlįsdavo – pradėdavo darytis karšta. Žodžiu, gan bjaurus reikalas.

Mano nuotaika kaip išsijungė dienos pradžioje, taip ir neįsijungė iki pat vakaro. Panašu, kad ne mano vieno – Dagnė buvo susiraukus, Rūta – paskendusi savo ausinuke, Konstantinas – taip pat, o Redas – na, Redui nelabai kas liko, kai niekas su juo nebebendravo... Vienu metu net pagailo jo... Jis labai mėgsta bendrauti, o čia – visi surūgę.

Minti sekėsi irgi sunkiai. Tiesa, iš to kaip kiti kalbėjo, panašu, kad tik man. Visą pirmą pusę dienos kilome į perėją, kuri šiaip nebuvo nei aukšta, nei stati, tačiau mane jis labai vargino. Paskutinį kilometrą vis galvoje sukosi klausimas ar aš išvis užvažiuosiu į ją? Atrodė, kad kojos guminės ir jose nieko nebėra.

Vienintelės to priežastys, kurias galiu sugalvoti, tai:
a) bendras nuovargis, atsiradęs po tų prieš tai buvusių itin sunkių kelių dienų; visą dieną skambėjo galvoje Gavino žodžiai (vyruko, kurį sutikome Indijoje minantį vieną – jam buvo 52-ji ir jis turėjo labai gražią iškalbą), kuris interviu metu pasakė, kad su metais atstumai kuriuos gali įveikti per dieną nesumažėja, bet padidėja laiko tarpas, kuris turi praeiti, kad galėtum atsigauti po įveiktų kilometrų. Galbūt, ir mane pradeda veikti metai?.. Lyg ir dar ankstoka būtų...
b) galbūt, tiesiog tokia diena – nuotaikos/motyvacijos stygius, nežavintis kraštovaizdis, apniukus diena, nemiegota naktis ir didžiulis galvos skausmas, kurį jaučiu pakankamai dažnai šios kelionės metu. Sakyčiau, kad nuo aukščio, bet kažkaip Indijoje, nepaisant visų kitų problemų su sveikata, galvos skausmas neįsiminė, tad nežinau ar nuo to. Taip pat jis labai keistai pasireiškia: ryte ir vakare jo nebūna, minant jo irgi nebūna, bet minimo metu, padarius pertraukėlę, jis tiesiog skverbia galvą. Gal kažkas su krūviu susijusio?..

Galiausiai atėjo vakaras, kuris atėjo kur kas vėliau nei turėjo. Pagal planą, turėjome sustoti praktiškai ant perėjos viršaus, šalia upeliuko. Tas būtų įvykę labai anksti – apie 15-16 val., tačiau kai privažiavome upeliuką, paaiškėjo, jog iš jo likusi tik upės vaga. Kadangi kelias vedė vien žemyn, tai nusprendėme važiuoti toliau iki kito upeliuko, kuris buvo už ~15km.

Privažiavus jį, paaiškėjo, jog ir jo nėra. Važiavome toliau. Sustojome trečioje vietoje, kur upeliukas jau buvo, tačiau vietiniai pamojo, kad važiuotume toliau, mat, ten kažkas geresnio. Taigi, važiavome toliau. Rezultate beveik privažiavome tą Murgabą – iki jo rytojuj liko tik ~24km. Kas, turbūt, visai gerai, nes gausime antrą pusiau laisvą dieną.

Šiandien, maniau, jog bus ta diena, kai galutinai atsisveikinsim su mūsų šuniu Krūtu. Jam ši diena buvo sunkiausia iš visų – beveik 70 km, didžioji dalis jų nuo kalno. Jeigu mums nuokalnės yra palaima, tai jam tai yra alinantis darbas.

Kadangi aplink viskas išdžiūvę, jis net neturėjo iš kur atsigerti. Pagailus šunelio, Konstantinas paaukojo savo dubenėlį, o aš atidaviau beveik visą savo vežtą vandenį. Pamaniau, šuns kolegos gal ir nepasigailės, bet su manimi gal visgi pasidalins savuoju vandeniu :D

Šiaip vienu metu, jau maniau, kad jis tikrai pasiduos. Sustojau, atsisukau ir pamačiau turbūt už kokio gero kilometro, gal daugiau, vos ne vos įmatomą, judantį taškelį. Pagalvojau, kad sulauksiu jo ir atsisveikinsiu, palinkėsiu jam geros kloties, kad jei jis vis dėl to nuspręstų, jog jam jau gana, būčiau bent paskutinį kartą paglostęs jį. Taip ir padariau. Pasikalbėjom, paglosčiau, tada nuvažiavau tolyn ir stengiausi nebežiūrėti atgal.

Tačiau tam nebuvo lemta įvykti. Kelios iš eilės sutiktos žmonių grupės, nuolatinės nakvynės paieškos, jam leido vis mus prisivyti, tad šiuo metu, net po visų 70 km, jis vis dar guli mūsų stovykloje. Šiuo metu jis užkėlęs letenėles į viršų, raitosi ant žemės ir šildosi saulėje, o Konstantinas šokinėja aplink jį, bandydamas pagauti gražų kadrą.

Leidimosi metu sutikome netipiškai daug dviratininkų. Jeigu gerai pamenu, tai sutikome net tris grupeles po du asmenis: pirmieji buvo iš Naujosios Zelandijos, du vyrukai minantys į Portugaliją. Jų tikslas ją pasiekti per pusę metų. Išgirdus šį tikslą, mums beliko tik patraukioti pečiais.

Antrieji buvo vyrukas su mergina, tačiau nelabai žinau nei iš kur jie, nei kur jie važiuoja, kadangi tuo metu, kai su jais prasilenkiau, buvau smarkiai atsilikęs nuo kitų ir nenorėjau stoviniuoti.

Trečioji porelė buvo lenkai, kurie sugebėjo sumaišyti Lietuvą su Latviją. Nepaisant to, jog su jais tikrai smagiai pabendravom, atminty išliko tik šis faktas. Kas liko dar, tai jų vaišės užpilamomis sriubomis, kurias jie gavo iš kitų lenkų, bet anos su mėsos prieskoniu, o šie lenkai užkietėję vegetarai. Mums problemų dėl to nekilo, tad vakare su malonumu jas sušlamštėm.

Na, o vakaras buvo puikus. Nepaisant to, kad temperatūra tiesiog smigo žemyn, sėdėjome gan ilgai. Iš pradžių virėme sriubytes, tada pagrindinį patiekalą, o po to dar ir arbatą. Galiausiai, Dagnė ištraukė savąjį sekretą, kuris susidėjo iš atskirų sekretų kiekvienam atskirai: Redas gavo riešutų ir datulių, Rūta – saulėje džiovintų pomidorų indelį, Konstantinas – riešutų sviesto indelį, o aš gavau – coca cola ir mažą čipsų pakelį. Nežinau kiek labai kiti kolegos liko patenkinti savaisiais sekretais, bet man tai buvo tobula dovana, tobuloje vietoje, tobulu metu.

Nuotraukos:
Restoranas - viešbutis
IMG-169.jpg
Šioje nuotraukoje kai kas išfotošopinta... Ar pastebėsit kas? :D
IMG-172.jpg
IMG-173.jpg

Komentarai:

Komentarų nėra :(

Komentuoti