Šeštasis kelionės dalyvis
Patalpinimo data: 2018-10-04

Nuvažiuota: 41.4 km
Pakilta: 1036 m
Nusileista: 612 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Naktį praleidome tokiame improvizuotame paplūdimyje, šalia upės, kuri teka palei kelią. Ne pati romantiškiausia vieta, kokios būtų galima norėti, bet greičiausiai, kol važiuosime Pamyro greitkeliu kažko patrauklesnio rasti bus sunku. Šiaip, iš esmės, buvo visai neblogai, jei neskaityti to fakto, kad pūtė stiprus vėjas, kuris nuolatos kėlė dulkių audras.

Atkentėjęs Namibijos dykumas, tikėjausi, jog čia dulkių pavyks išvengti – panašu, kad nelabai. Po Namibijos fiasko, kai dulkės uždusino mano mylimą Sonya (toks buvo senosios kameros vardas – žinau, ne ypatingai originalu, turint omeny, kad gamintojas yra Sony :D), man išsivystė fobija ir šiaip didelė ne meilė dulkėms. Stengiausi visą turimą techniką kaip nors uždangstyti, dėl to filmavimo buvo sąlyginai ne daug (kaip, beje, ir apskritai iki šiol). Bet tikiuosi, kad filmavimo padaugės – paprastai pirmosios dienos visada būna kiek vangokos, nes būni pavargęs po trankymosi mikriukuose, tad filmavimas nueina į antrą planą.

Naktis buvo gan nerami. Aš miegojau prastai, todėl galėjau gerai girdėti, kaip kartas nuo karto prasisekdavo tai viena, tai kita palapinė. Kaip paaiškėjo iš ryto, daugumos komandos narių skrandžiai nepakėlė vietinio meistrelio pomidoriukų, o šiaip gal higienos trūkumo. Panašu, jog aš vienintelis dar laikausi, kas kelios minutės nelėkdamas į krūmus. Kaip ilgam tai bus?.. Aš manau, jog ne ilgai. Mano skrandis šiaip gan jautrus, tad vien tai, kad visi viduriuoja, o aš ne, man jau kelia tam tikrą nuostabą, bet vilčių, kad situacija nepakis – nededu.

Ryte atsikėliau anksti, su pirmaisiais saulės spinduliais, nes norėjau iš karto pradėti krapštyti Rūtos pabirusį ratą. Nenorėjau, kad būtų gaištamas laikas, kai atsikels kiti. Prie rato teko gerokai padirbėti – ratas buvo tikrai gera aštunkė, pusė stipinų nepriveržti, kita pusė perveržti. Nelabai supratau, kaip galima buvo tokį ratą atiduoti žmogui keliaujančiam į kelionę?! Toks vaizdas, kad pradėjo daryti ir pamiršo, kad dar nepabaigė...

Visa laimė, kad aš buvau neblogai pasiruošęs šiam atvejui. Vežamės ir stipinų įtampos matuoklį, ir kompe turiu Audriaus darytą skaičiuoklę, kuri įvertina ar stipinas gerai įtemptas ar ne. Tiesa, įmantriosios priemonės truputį nuvylė – niekaip nepavyko sureguliuoti rato, tad spjoviau į visus įrankius ir pradėjau reguliuoti iš akies. Visa laimė, kad ne pirmas ratas gyvenime, tad rezultatas išėjo pusė velnio. Aišku, tas pusė velnio, tai čia kelionės sąlygomis, kur neturi normalaus stendo. Žodžiu, tam kartui bus gerai, arba kaip Audrius pasakytų, laikys dar šimtą metų (darosi kelionės moto...) :D

Diena buvo taip pat sunki. Ypatingai pirmoji dienos pusė, kai važiavome labai lėtai, nes vis teko kuriam nors mesti viską ir lėkti į krūmus. Kai privažiavome pietų vietą, buvome numynę dar tik 12km. Turint omeny, kad visas dienos maršrutas buvo 40 km, tai buvo ganėtinai demotyvuojantis rezultatas.

Tiesa, pietų metu Kostė sumaitino Redui vaistų dozę, kas bent jau numušė temperatūrą, tad mynimas šiek tiek palengvėjo. Prie to, matyt, prisidėjo ir atsiradusios viena kita nuokalnė. Rezultate, maršrutą pavyko numinti pilnai, t.y. nakvojame toje vietoje, kuri ir buvo suplanuota.

Šio vakaro stovyklavietė greta kaimelio, pievutėje, kurioje iš paliktų krūvelių, akivaizdu, kad dažnai renkasi karvės. Romantikos taip pat nebus daug, bet bent jau nuo kelio niekas mūsų nemato. Tiesa, tai netrukdė lankytojams atkeliauti pas mus per krūmynus. Vienas iš jų buvo ganėtinai keistas veikėjas, kuris arba gyvenime nebuvo matęs palapinės ir gal apskritai baltaodžių žmonių, arba buvo šiek tiek nesveiko protelio... Viskas ką mes darėme jam teikė neadekvačiai daug džiaugsmo. Jis vis bandė padėti Rūtai statyti palapinę, kas privedė prie to, jog palapinę ji statė turbūt kokį pusvalandį.

Vėliau, kiek sutemus, atkeliavo kitas veikėjas, kuris pasiskundė, jog neranda savo karvių, paprašė paskolinti ciklopą, kurį Dagnė mandagiai paskolino, ir nuėjo savais keliais. Nei ciklopo, nei veikėjo nematyti, tad rytoj bandysime ieškoti teisybės. Bėda ta, ir dabar tai turbūt nuskambės rasistiškai, bet nei vienas iš mūsų nežinom kaip jis atrodė, nes teisybės dėlei šių kraštų žmonės mums atrodo ganėtinai panašūs :)

Na, ir pabaigai, jaučiu, kad jau metas būtų pristatyti mūsų naują komandos narį. Su juo susipažinome dar Choroge, kai ruošėmės į kelią ir stoviniavome prie vienos iš parduotuvių. Nežinau kodėl, bet šis veikėjas nusprendė, kad būtų visai smagu pakeliauti kartu su mumis. Taigi, keliaujame jau nebe penkiese, bet šešiese. Ai, ir ko gero reikėtų paminėti, kad šis šeštasis veikėjas keliauja kartu ne dviračiu, bet pėsčiomis! Įsivaizduojate kaip lėtai mes miname, kad galima pėsčiomis bidzenti iš paskos beveik tuo pačiu greičiu?..

Tiesa, jūs turbūt galvojate, kad prie mūsų prisijungė koks Tadžikas ar kitas bastūnas, svetimšalis... Ne šį kartą :) Keliaujame mes kartu su šunėku, kurį mes sutikome slampinėjantį po Chorogo kanalizaciją. Nepaisant to, kad mes jam nerodėme visiškai jokio dėmesio, šis nusprendė mesti miestietišką gyvenimą ir leistis į kelią kartu su mumis!

Iš pradžių dar bandėme jį nuvyti, tačiau jis provokacijoms nepasidavė ir ištikimai bidzeno įkandin. Kas yra įdomu, kad jo visiškai neblaško pakelėje sutinkami žmonės, kurie jį vis bando nuvyti nuo mūsų, mėto į jį akmenis, švilpia, kviečia pas save, bet jam nė motais – jis tiesiog lekia su mumis. Kai mes sustojam, jis susiranda šešėlį ir atsigulęs ilsisi jame.

Mane visada labai drasko prieštaringi jausmai, kai kelionėje prie mūsų prisijungia koks šunėkas. Iš vienos pusės, man patinka šunys, pats gyvenęs daug metų su pora skirtingų šunų ir nelabai įsivaizduoju gyvenimo be jų, tad kelionėje, kai esi toli nuo visko kas pažįstama turėti tokį ištikimą kompanijoną visada smagu. Iš kitos pusės, mes jo negalime šerti, nes patys turime ribotą kiekį maisto ir niekas nedegtų noru vežti dar daugiau maisto tam, kad pašerti svetimą šunį. Be to, labai baisu, kad jis nepalįstų po kokiu pravažiuojančiu automobiliu.

Vienu žodžiu tam kartui keliaujame kartu, o kaip bus ateityje – pamatysime.

Nuotraukos:
IMG_6723.jpg
IMG_6736.jpg
IMG_6737.jpg
IMG_6739-Pano-Edit.jpg
IMG_6749.jpg
IMG_6759.jpg
IMG_6765.jpg
IMG_6768.jpg
IMG_6789-Edit.jpg
IMG_6803.jpg
IMG_6817.jpg
IMG_6828.jpg

Komentarai:

Audriau, tai, matyt, trūko... :D

Algirdas : 2018-10-06 21:02

Prie draugiškos kompanijos juk visi nori prisijungti. Aišku, jei šunų gauja išauga, tada jau tikrai verta sunerimti :)

Giedrė : 2018-10-06 01:48

Kažkaip manęs daug tavo dienoraščiuose ;)

Audrius : 2018-10-05 22:17

Va, va, aš to irgi su labai didžiuliu nerimu širdyje laukiau...

Algirdas : 2018-10-04 22:04

Gruzijoj šunys einant į kalnius irgi mėgėjai prisijungt. Juos irgi nemaitini kelias dienas, bet jei kantriai eina, vėliau matant, kad maisto uzteks duodi ir jiems. Sunkiausiai po savaitės žygio yra su tuo šuniu atsisveikint...

Tomas : 2018-10-04 17:11
Komentuoti