Šiauriausias Tadžikijos taškas - Karakulis
Patalpinimo data: 2018-11-22

Nuvažiuota: 36 km
Pakilta: 356 m
Nusileista: 577 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Šiandien Tadžikija švenčia savo išsivadavimą iš Sovietų sąjungos. Su tuo mes ją ir sveikiname. Tiesa, šventinių nuotaikų pamatyti neteko, nes per visą dieną, turbūt, matėme kokius tris tadžikus. Klausimas kiek ten tos nuotaikos švęsti apskritai yra. Kiek teko pabendrauti su vietiniais, pasižvalgyti po miestus ir miestelius, panašu, kad kaip ir Kirgizija bei, matyt, kitos šio krašto valstybės, Tadžikija smarkiai kenčia nuo „prie ruso buvo geriau“ požiūrio.

Ir kaip šiandien mindami kalbėjomės su Redu, galbūt, iš tikrųjų yra dalis valstybių, kurioms prie to ruso buvo geriau. Klausimas tik kodėl vienos sugebėjo išlipti iš tos opresijos ir pasistatyti gražią valstybę, stiprią ekonomiką, išsivystyti, o kitos nusmego į nebūtį. Turbūt, tam yra daug priežasčių, bet viena iš jų, spėčiau, kad yra geografija. Lietuvai, Latvijai, Estijai, esančioms vos ne Europos širdyje, matyt, daug lengviau buvo atsistoti ant kojų, nei Kirgizijai ar Tadžikijai, kurias supa lygiai tokios pat skurdžios valstybės.

Pažiūrėjus į Tadžikijos miestus ir miestelius, suima ganėtinai liūdnas vaizdas – viskas įstrigę tais 1991 metais, kai pasibaigė pinigai iš Sovietų sąjungos. Pravažiavome ne vieną kaimą, kur namai stovėjo apleisti ir apgriuvę. Kaip paaiškino vietiniai – tai irgi tos pačios sąjungos žlugimo padariniai, mat, buvo bandoma vystyti agrokultūrą, skatinant gyvenimą kaimuose, bet tada įvyko atsiskyrimas ir viskas nuėjo nebūtin.

Galbūt, tada ir neverta stebėtis kodėl Murgabo (antro pagal dydį miesto) centrinėje aikštėje vis dar iškilmingai stovi Lenino statula.

Šiaip ar taip, mūsų šiandienos tikslas buvo pasiekti Karakulio ežerą – šiauriausią mūsų maršruto tašką. Iš pradžių tikslo siekti sekėsi labai sunkiai. Nepaisant to, kad visas dienos maršrutas vedė žemyn, bet iš pradžių progresą stabdė bjaurus žvyrkelis, su išmušinėtomis duobėmis (tarka), o vėliau, vos išvažiavus ant asfalto, atsirado stiprus priešpriešinis vėjas. Vėjas buvo toks stiprus, kad net ta nedidelė nuokalnė negelbėjo, turėjai dėti pakankamai daug jėgų, kad judėtum į priekį.

Apie 13 val. įvažiavome į slėnį, kur vėjo kryptis staiga apsisuko ir minti pasidarė daug lengviau. Išvydus tolyje ežerą kilo mintis: pagal mūsų maršrutą, mums būtų tekę plentu važiuoti iki kaimelio, tada nusukti link ežero ir žvyrkeliais minti atgal palei ežerą. Kur kas tiesiau būtų tiesiog nusukti nuo kelio ir važiuoti šitomis plynėmis, tiesiai link ežero. Radus automobilio vėžes, pabandžiau nusukti į jas – lyg ir viskas gerai. Įtikinau komandą, kad verta tai daryti. Mano logika kaip ir buvo teisinga: sutaupome apie 5 km lankstą, vėžės pravažiuojamos, kodėl gi nepabandžius?..

Pradėjus važiuoti tomis provėžomis, supratau, jog visgi tai buvo klaida. Danga greitai pavirto smėlinga, kas turintiems plonesnes padangas smarkiai apsunkino minimą. Rūta su Dagne išvis nebepajėgė minti ir turėjo stumtis. Galiausiai išvis mečiau tas vėžes ir važiavau tiesiog pagal kompasą. Visa laimė, kad atstumas buvo tik ~3.5km ir kadangi čia visiška plynlaukė, ežeras buvo akimis matomas, taigi šiaip ne taip prisikasėme iki jo. Bet kuriuo atveju, jeigu ką nors ir sutaupėme atstumo prasme, laiko prasme tikrai užtrukome ilgiau.

Įveikus tą atkarpą, maniau, kad komanda mane užmuš už šitą avantiūrą, tačiau mano nuostabai visi buvo ganėtinai geros nuotaikos. Galbūt jie užuodžia laisvadienį?..

Tiesa, nerimą kelia Rūtos sveikata. Nuo kelionės pradžios ją kamuoja pobjauris kosulys ir didelis apetito stygius. Jeigu pirmomis savaitėmis tai nelabai įtakojo važiavimo tempo, panašu, kad dabar jėgų rezervai išseko. Dienos metu dažniausiai ji būna užsidariusi į save, bendrauja ne daug, juda lėtai net ir geru keliu. Kas mane labiausiai neramina, tai, kad būklė nepablogėtų įsukus į paskutiniąją atkarpą, kur, greičiausiai, rasti, kas galėtų pavežti į priekį ar atgal bus arba sudėtinga, arba išvis neįmanoma.

Na, bet rytoj laisvadienis – reikia tikėti, kad poilsis padės ne tik jai, bet ir kitiems. Esame įsikūrę sąlyginai netoli ežero – per ~1km. Arčiau privažiuoti negalėjome, nes visa pakrantė smarkiai užpelkėjusi. Tai nėra taip svarbu, nes ežero vanduo, kiek skaičiau, yra per  daug druskingas ir dėl to negeriamas. Užtat šalia mūsų teka mini upeliukas, kurio vanduo, tikėsimės, jog yra geras.

Rytojaus planas nuvažiuoti į miestelį apsipirkti ir patenkinti skrandžių geismus!

Nuotraukos:
IMG-1.jpg
IMG-2.jpg
IMG-3.jpg
IMG-4.jpg
IMG-5.jpg
IMG-6.jpg
IMG-7.jpg
IMG-8.jpg
IMG-9.jpg

Komentarai:

Komentarų nėra :(

Komentuoti