Šiokia tokia avantiūra?..
Patalpinimo data: 2018-10-11

Nuvažiuota: 50.7 km
Pakilta: 955 m
Nusileista: 527 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Ryte atsikėlėme kaip naujai gimę. Problemų su pilvais ir tualetais, tarsi, nebūta – visi linksmi, nuotaikingi. Tai labai nudžiugino, nes šiandien prieš akis laukė ilgas kelias. Nepaisant to, kad kaip ir buvo nuspręsta, jog vakar diena bus pašvęsta atsigavimui ir nurašyta kaip laisvadienis, aš vis tiek turėjau slaptą viltį, kad, galbūt, pasispaudus, pavyks atsilošti prarastąjį laiką. Tam, kad tai pavyktų, reiškė, jog šiandien priklausė numinti likusius ~35km, kurių neįveikėme vakar ir plius tai, kas priklausė šiandien – dar maždaug tiek pat.

70 km sumoje – kaip ir nėra tiek jau daug... Jeigu būtum Lietuvoje, tokį atstumą galėtum įveikti vos per kelias valandas, bet važiavimas Lietuvoje, tai ne kilimas į 3+ km aukštį. Kad ir kaip ten bebūtų, nėra čia ko dejuoti ir lįsti į tuos kilometrus..

Pusryčiams mūsų laukė šeimininkų, pas kuriuos buvome apsistoję, paruošti virti kiaušiniai. Tai buvo maloni atgaiva nuo jau įprasta tapusios kiaušinienės su dešrelėmis. Nesakau, kad man staiga ėmė nebepatikti keptas maistas, tačiau, kai po maisto visą parą tau burnoje stovi kiaušinienės skonis, mažiausiai ko norisi – vėl ją valgyti.

Virti kiaušiniai, kaip ir likusi pusryčių dalis, suėjo labai skaniai, tad pasikrovę naujų jėgų, leidomės į kelią. Tiesa, dar prieš išvažiuojant turėjome susimokėti už nakvynę – pokalbis, kuris mane kiek prajuokino, nes jeigu teisingai supratau (mano rusų kalbos žinios silpnos, tad vertimas gali būti ne visai tikslus), pokalbis ėjo maždaug taip:
Konstantinas:
– Tai kiek mes skolingi?
Šeimininkai:
– Tai ne, nieko nereikia.
Konstantinas:
– Nu kaip tai nieko nereikia, vis tiek, juk kažkiek reikia susimokėti...
Šeimininkai:
– Tada po 10 dolerių iš kiekvieno.

Tas kainos šuolis nuo „nieko nereikia“ iki 10 dolerių iš kiekvieno man pasirodė juokingas, nes taip jau paėmus, tai 10 dolerių čia yra ganėtinai ne maži pinigai. Na, bet teisybės dėlei, priimti buvome tikrai labai svetingai, primaitinti, prigirdyti arbatos, tad tų pinigėlių tikrai nebuvo gaila.

(Pataisymas po kelionės: kaip išsiaiškinau daug vėliau, pasirodo šeimininkai sakė ne „nieko nereikia“, bet „sumokėkite tiek, kiek jums atrodė vertas mūsų svetingumas“, į ką Konstantinas atsakė, jog nežino kaip tai reikia įvertinti, nes mes nežinome vyraujančių kainų, į ką vietiniai pasufleravo, jog 100 somonių (arba, grubiai tariant 10$) nuo kiekvieno, būtų sąžiningas atlygis. Taigi, mano rusų kalbos žinios pasirodo yra ne tokios geros, kaip maniau :))

Išvažiavus, pagaliau kažkiek atsivėrė Pamyro kalnų grožis. Šios kelios dienos, kurias mynėme nuo Chorogo, iš tikrųjų buvo kažkiek blankios. Negali sakyti, jog jos buvo visai negražios – ne, bet nebuvo taip gražu, kad stotum kas kelios minutės ir pultum traukti kamerą nes yra taip nesvietiškai gražu, jog to nepadaryti atrodytų kaip didžiausia nuodėmė. Šiandien truputį priartėjome prie tos stadijos.

To pasėkoje, beminant užsimezgė trumpa diskusija su Rūta – privažiavus, ji paklausė, ar tai yra gražiausia mano kelionė, kokioje aš esu buvęs iki šiol. Jeigu šio klausimo ji būtų užklaususi vakar... Na, vakar, aš ją turbūt būčiau pasiuntęs po velnių (dėl suprantamų priežasčių :D), bet net jeigu atmestume tą prastą savijautą, atsakymas būtų paprastas ir aiškus – tikrai ne. Šiandien atsakyti į klausimą jau buvo sunkiau, tačiau visgi, galiausiai, abu priėjome konsensusą, jog kol kas spręsti yra dar anksti.

Sustojome įveikę beveik 50 km ir vis dėl to ryžęsi padaryti išsukimą iš pagrindinio kelio, į tą pirmąjį nusukimą. Numintas kilometražas tikrai nudžiugino, nes gerokai pasivijome maršrutą. Išsukimas iš pagrindinio kelio, deja, bet tikrai nenudžiugino. Vos padarius posukį, kelias tarsi prapuolė. Asfalto neliko, dardėjome žvyrkeliu, su stambiais akmenimis ant kelio. Švelnius pakilimus aukštyn pakeitė užtektinai statūs pakilimai, kad daugumai tenka lipti nuo dviračių ir pradėti stumti. Greičiausiai tai buvo paskutinė diena, kai maršrutą vijomės...

Na, bet kol kas situacija nėra bloga. Tiesa, labiau už tai gąsdina klausimas ar mums išvis pavyks pasiekti Yashikul ežerą (šio išsukimo tikslą), važiuojant šiuo keliu.

Planuojant maršrutą, žinojau, jog ši atkarpa bus tam tikra avantiūra – tas pipirų žiupsnelis kelionės ir filmo pagardinimui, kai mynimą pakeičia stūmimas, kai linksmybes ima keisti nuovargio perkreipti ir nutįsę veidai, tenka bristi per šaltas ir sraunias upes ir panašiai. Tos avantiūros man patinka, aš jas mėgstu ir ne be reikalo atsirado tas Špikio šūkis „mes lengvų kelių neieškome“.

Tačiau, kaip sakoma, būkim biedni, bet teisingi – nuo tos „šiokios tokios avantiūros“ iki „visiškos beprotybės“ yra labai plonytė linija, kurios plonumą pamatuoti sėdint namie, už tūkstančių kilometrų, yra praktiškai neįmanoma. Klausimas ar taip nenutiko ir šiemet, nes kad ir kiek beieškojau informacijos apie šį slėnį visomis man suprantamomis kalbomis – jos tiesiog nėra. Taigi, pakavomės blogiausiam, na, o tikimės geriausio, bet nerimas širdyje vis tiek yra... Su juo ir bandysime rytoj pasiekti paskutinįjį kaimelį, kuriame paaiškės ar tas kelias link Yashikul egzistuoja ar ne...

Nuotraukos:
Bendra nuotrauka su šeimyna, pas kurią buvome apsistoję
Tiltas į kaimą - drąsiems
Tiltas į kaimą - visiems kitiems :)
Demokratiška valstybė, mylinti savo prezidentą?.. ;)
Vot tak, vot...
Kaimelio parduotuvėlė
IMG_07.jpg
IMG_08.jpg
IMG_09.jpg
IMG_10.jpg
Dar vienas tiltas drąsiesiems
IMG_12.jpg
IMG_13.jpg
IMG_14.jpg
IMG_15.jpg

Komentarai:

Komentarų nėra :(

Komentuoti