Tyla ir ramybė
Patalpinimo data: 2018-11-05

Nuvažiuota: 46.5 km
Pakilta: 852 m
Nusileista: 882 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Šiandien buvo apėmę du labai prieštaringi jausmai: pirmasis buvo ryte, kai supratau, jog mūsų kelionė jau įpusėjo. Sėdėjau, žiūrėjau į skaistaus tyrumo Bulunkulio ežerą, ore tvyrojo visiškas štilis – vėjas, kuris vakar vakare grasinosi nunešti mūsų palapines, kažkur prapuolė supančiuose laukuose. Buvo visiška tyla ir ramybė.

Bežiūrint į ežerą, apėmė tam tikras liūdesys, kad kelionė jau beveik įpusėjo. Tai reiškia, kad už kelių savaičių mes vėl skrisim atgal namo, kas su savimi atneš tam tikrą džiaugsmą, nes tai reikš, kad vėl galėsi susitikti su mylimais draugais, artimaisiais, pavalgyti savo mėgstamo maisto, atsigerti mėgstamo gėrimo, išsimiegoti savo patogioje lovoje, bet kartu tai reikš sugrįžimą į tą pačią rutiną, nuo kurios mes čia ir bėgom – čia, į vidury niekur, kur kalnai negailestingai skriaudžia, šilti saulės spinduliai guodžia ir glosto, o šypsenų puošiami vietinių žmonių veidai, regis, neturi jokių moderniojo pasaulio rūpesčių bei problemų.

Nors Konstantinas bandė gąsdinti, kad jis užtruksiąs ilgai, nes bandys persipakuoti visus daiktus, išvažiavome visgi ganėtinai anksti. Palikę Yashikulio ežerą už savęs, važiavome dykvietėmis, kurios, jeigu atvirai, labai smarkiai priminė tiek Mongoliją, tiek Namibiją, tiek gal net ir Indiją. Galbūt, būtent dėl to, kad tų dykviečių jau buvau taip smarkiai atsiragavęs, o gal dėl to, kad manęs jos niekada smarkiai nežavėjo, čia apėmė antrasis dienos jausmas – nuobodulys.

Kalva po kalvos, sukilimas po sukilimo, išnirdavo vis tas pats peizažas – pilkšvas, dulkėtas, be jokios gyvybės ženklų. Didelių sukilimų šiandien nebuvo, bet tie kurie buvo, buvo tradiciškai statūs, tad visa tai išsunkė ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Turbūt būčiau dieną užbaigęs ganėtinai apatiškos nuotaikos, jeigu ne dienos pabaiga, kuri su savimi „atnešė“ Alyčur kaimą.
Kažkaip visą dieną labai jo laukiau. Šis kaimas žymėjo mūsų pirmojo išsukimo iš Pamyro greitkelio pabaigą ir po to, kas atrodė tarsi amžinybė, dviračio gabenimo pėsčiųjų ir kalnų ožių takais, mes pagaliau galėjome paleisti pedalus, tabaluoti kojomis ir klausytis, kaip mūsų padangos skrodžia Pamyro greitkelio asfaltą.

Tas momentas, kai galiausiai išsukome į greitkelį, taip pat negalėjo būti tobulesnis. Saulė jau buvo visai greta horizonto, tad viskas aplinkui nusidažė maloniai gelsva, šilta spalva, greitkelis – vienintelis supančių dykumų akcentas, buvo tuštut, tuštutėlis – per pirmą pusvalandį minimo, nepralenkė nei vienas automobilis, o nuo mūsų besidriekiantys šešėliai, vis ilgėjo ir ilgėjo. Visiškoje vakaro tyloje atsipalaidavę riedėjome savo tikslo link – pakelės „Home stay“, kuriame galėtume apsistoti.

Teisybės dėlei, turbūt, nei vienas iš mūsų  ypatingai nedegė noru nakvoti home stay‘uje, tačiau aplinkinės dykvietės, kur kelių kilometrų atstumu nebuvo nieko, apart akmenuotų ir kupstuotų pievų, traukė dar mažiau.

Saulės paskutiniams spinduliams gęstant už kalnų ir temperatūrai pasiekus vienaženklį skaičių, pasiekėme savo tikslą – miniatiūrinę baltą trobelę skęstančią beribių pievų apsupty. Mums iš karto pamojo vietiniai, kad stotume pas juos. Taip ir padarėme.

Trobelė – nieko ypatingo: elektros – nėra, bėgančio vandens – nėra, lovų – nėra. Yra vienintelis kambarys, kuris naudojamas ir kaip „restoranas“ ir kaip svečių miegamasis, labai smarkiai komplikavo vakarą, kai mes jau norėjome miegoti, o pro duris vis įeidavo nauji „restorano“ lankytojai.

Gavome vakarienę – mėsgalių su svogūnais. Lietuvoje gavęs tokį patiekalą, matyt, atsistočiau ir išeičiau, čia – nebuvo kur eiti, tad teko valgyti. Man šitie patiekalai visada neša didelį skausmą, kadangi, tamprios mėsos gabaliukai labai myli mano tarpdančius. Įlindę į juos iš karto sukelia didelį skausmą ir jeigu iš karto neišsivalai jų su dantų siūlu, ima tinti dantenos ir būna dar blogiau. Šiose situacijose mano geriausiu draugu tampa dantų siūlo ritinėlis, su kuriuo čia nesiskiriu.

Krūtas irgi gavo vakarienę. Vos atvažiavus buvo paklausta ar šis šuo mūsų, mums paaiškinus situaciją iš karto patikino, kad juo bus pasirūpinta kaip savu. Tiesa, vakare suėmė liūdesys. Išėjau į tualetą, kuris, žinoma, yra lauke, Krūtas buvo ištikimai įsitaisęs šalia mūsų suremtų dviračių, tarsi juos saugodamas, o galbūt bijodamas, kad jo netyčia nepaliktume. Pamatęs mane, nedrąsiai atsikėlė ir priėjęs prie manęs, pasistiebė ant savo galinių letenėlių, apsikabino ir ėmė glaustyti savo snukuti į mano sušalusias rankas.

Bėda ta, kad, greičiausiai nuo nepailstamo tempo, o, galbūt, dėl negailestingos kelio dangos, kuri susideda iš akmenų bei dygliuotų krūmų, jam pastarosiomis dienomis ėmė labai skaudėti letenėles. Jeigu iš pradžių jis šlubčiojo tik viena letenėle, dabar jau vaizdas, kad skauda jas visas. Bandėme jas apžiūrėti, bet tai jam nepatinka ir jis nesileidžia.

To pasėkoje, kelionės pradžioje nesunkiai palaikęs minančių priekyje tempą, dabar jį dažniau gali išvysti bėgantį su lyg paskutiniaisiais. Šį vakarą, visos tos aprašytos idilės akivaizdoje, vienu momentu aš atkreipiau dėmesį, jog važiuoju paskutinis, o priekyje Krūto nesimato. Atsisukau atgal ir išvydau kaip iš paskutiniųjų, stengdamasis neatsilikti nuo mūsų, šunelis, maskatuodamas savo trumpomis kojytėmis, lėkė kalnu žemyn. Akimirkai plyšo mano širdelė.

Aš suprantu, jog anksčiau ar vėliau ši draugystė turės nutrūkti. Greičiausiai, jis nesugebės bėgti mums įkandin visą kelionę, ypač kai pradėsime leistis nuo tikrai didelių kalnų, dideliu greičiu ir mums bus neprasminga jo laukti... Net jeigu ir lauktume, net jeigu jis pajėgtų ir pasiektų Rushan kaimelį – mūsų kelionės pabaigos tikslą, kas tada?.. Juk nesivešime jo Lietuvon. Bet kuriuo atveju, ir aš tai žinojau nuo pat to momento, kai dar Choroge jis leidosi paskui mus, nujaučiu, kad ši istorija baigsis su liūdesiu ir sielvartu.

Vienintelis dalykas, kurio aš iš visos širdies tikiuosi, tai, kad kai galiausiai jį apleis jėgos ir nuo vieno iš kalnų jis pasiduos, kad jam pavyks surasti šiltus ir rūpestingus namus.

Nuotraukos:
Bulunkulio ežeras
IMG-158.jpg
Miniatiūrinis geizeriukas, apie kurį pasakojau vakar
IMG-161.jpg
IMG-162.jpg
IMG-164.jpg
Home _SLAY_ :D
IMG-167.jpg

Komentarai:

Kaip čia pasakyt... Rimtų problemų kaip ir nebuvo. Bet pvz Rūta visai neturėjo apetito - ar čia dėl aukščio, ar kažkokios kitos problemos, neaišku. Man tam tikrais momentais labai galvą skaudėjo - irgi neaišku ar tikrai dėl to. Bet aišku, pats deguonies retumas, tai ryškiai jautėsi - padarai kažką staigesnio ir iš karto padūsti.

Algirdas : 2018-11-08 16:26

Dabar užmečiau akį kad aukščiai visai neprasti. Tai su praretėjusiu oru niekam bėdų nebuvo?

Tomas : 2018-11-07 16:16

Vaizdingai kažkaip šitas išėjo:)

st_ : 2018-11-05 20:32
Komentuoti