Vakaras "pa dušam"
Patalpinimo data: 2019-01-10

Nuvažiuota: 47.4 km
Pakilta: 597 m
Nusileista: 918 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Senka paskutiniai kilometrai, įveikiami paskutiniai iššūkiai, kelias eina geryn, civilizacijos požymių pakelėse atsiranda vis daugiau – artėjame prie Rushan‘o. Vakar pakelėje išdygo elektros stulpai – daiktai nematyti nuo pat to momento, kai išsukome iš Pamyro greitkelio prieš daugiau nei savaitę, kurie neįtikėtinai gadina kraštovaizdį.

Apskritai, šiandien važiavau ir sakiau komandai, kad žiauriai norėčiau, jog ši diena būtų paskutinioji, kad būtent šiandien mes atvažiuotume į Rushan, rytoj atvažiuotų mikriukas ir poryt išskristume. Sakiau taip ne dėl to, kad jau nusibodo minti ir noriu namo (nors tiesos tame irgi ne maža), bet dėl to, kad pats kelias pasidarė panašesnis į Lietuvišką žvyrkelį nei į tą kalnų slėniais vinguriuojantį kelią, kuriuo mes keliavome paskutines savaites. Net nelabai galiu paaiškinti kodėl man taip atrodė, nes kalnai lyg ir niekur nedingo, jie vis dar čia, bet buvo kažkoks toks vidinis jausmas... Gal tie atsiradę civilizacijos požymiai, gal tai, kad kelias iš provėžų tarp akmenų, pasidarė normaliu žvyrkeliu, bet kažkas jau buvo nebe taip...

Į dienos pabaigą įvyko toks mini konfliktukas. Ar gal daugiau susierzinimas nei konfliktukas. Jau buvome beveik įveikę dienos maršrutą, kai kitoje kranto pusėje privažiavome „oazę“ – dailę pievutę, su nuo kalnų trykštančiu upeliu. Vienintelė problema buvo, kad šalia stovėjo trobelė, bet nemanau, jog vietiniai būtų pykę, kad mes tą pievutę būtume privatizavę nakčiai.

Dalis komandos norėjo stoti joje, tačiau aš norėjau kiek galima mažiau palikti kilometrų kitai dienai, nes ten laukė dar visa krūva kitų darbų ir darbelių, kuriuos reikės padaryti, tad to laiko per daug tikrai nebus, o šiandien mes dar turėjome gerą valandą minimo, per kurią galiausiai numynėme daugiau nei 5 km ir vietoj to, kad rytojuj būtume pasilikę apie 23 km, liko – 17. Mano manymu rytoj, kai dar prieš pietus pasieksime Rushan, visi bus laimingi, bet šį vakarą, pajutau nepasitenkinimo bangą...

Vakare, kai galiausiai įsikūrėme, susėdome virti vakarienės, vėliau kakavos ir galiausiai, užsikūrę laužą iš šapaliukų, kuriuos pavyko surankioti nuo greta augusių kelių medelių, pradėjome „pa dušam“ vakarą. Čia tokia jau kaip ir tradicija, kuri ne visai tradicija – paskutinį kelionės vakarą visiems susėsti ir paatvirauti kas kam patiko, kas nepatiko. Sakau tradicija, nes kiekvienoje kelionėje tą norime daryti, bet ne tradicija, nes, turbūt, pavykę yra tik kokį kartą ar du :)

Deja, šis kartas, sakyčiau buvo labiau tarp tų nepavykusių, nei pavykusių... Kad ir kiek vienas ar kitas bandė užvesti diskusiją, ji nesimezgė. Ko gero daugiausiai kalbėjomės mes su Redu ir tik kartkartėmis kažkuris kitas papildydavo tai viena, tai kita mintimi. Redo didžiausias nepasitenkinimas kelione, jo žodžiais tariant, buvo demokratijos bei komandiškumo trūkumas.
Manau, jog neblogai išdėsčiau savąją poziciją šiuo klausimu, manau, jog išgirdau kelis dalykus, su kuriais visumoje sutikau ir kuriuos galėčiau pataisyti kitos kelionės metu. Taip pat, pagaliau išgirdome kodėl Redas „liūdėjo“ dieną po grįžimo iš Sarez ežero hike‘o. Priežastį aš kaip ir teisingai nuspėjau – dėl to, kad atgal grįžome džipu, o ne ropodami per tą baisiąją kalnų perėją, tik gal kažkiek nustebino kaip jis visa tai sutraktavo.

Jam tai pasirodė kaip vieno iš pagrindinių kelionės principų, kuriuos aš išsakiau dar prieš kelionę, pažeidimas. Kalba eina apie tai, kad „yra maršrutas ir mes jį įveikiame“. Mane tai iš dalies sužavėjo, nes man tas maršruto išbaigtumas visada yra svarbus kelionės aspektas, tik aš gal ne visai su juo sutikau. Aš to nemačiau, kaip kažkokio „sukčiavimo“ trumpinant ar lengvinant kelionę, nes net pas save plane aš buvau pasižymėjęs šią vietą klaustuko ženklu, kas reiškė, jog sprendimo jai įveikti ieškosime nuvykę. Ir važiuoti džipu buvo vienas iš tų potencialių sprendimo variantų, tad galima sakyti, jog viskas buvo pagal planą. Gal ne planą A ar B, bet C, tai tikrai... :)

Ko man pritrūko šio vakaro metu, tai kad Rūta išsakytų kaip ji jautėsi ir ką ji iš tikrųjų galvoja, nes nujaučiu, kad tai ką mes išgirdome, tai tebuvo advokatiškoji Rūta, kur kiekvienas žodis pasvertas ir apgalvotas tarsi teismo procesijoje. Norėjosi išgirsti iš jos daugiau. Norėjosi, kad ji paknibinėtų savo sielos gelmes ir pasidalintų tuo kas ten slypėjo. Norėjosi atsakymų, kodėl mes jos nematėme čia tokios, kokia ji būdavo prieš tai buvusiose kelionėse... Bet viso to nebuvo.

Bet kuriuo atveju, kad nepabaigti šio įrašo liūdna gaida, visi nuėjome miegoti, sakyčiau, pakylėtų nuotaikų ir rytoj galėsime smagiai ir nesunkiai užbaigti kelionę.

Nuotraukos:
IMG-1.jpg

Komentarai:

Komentarų nėra :(

Komentuoti