„Visiškas laiko ir žmogiškųjų resursų planavimo fail‘as“
Patalpinimo data: 2018-10-29

Nuvažiuota: 5.1 km
Pakilta: 523 m
Nusileista: 551 m.

Daugiau dienoraščio įrašų


Šiandien, aklinoje tamsoje, pasišviečiant trimis veikiančiais prožektoriais, nusileidus vertikalia uola žemyn, Konstantinas pasakė: „Tai buvo visiškas laiko ir žmogiškųjų resursų planavimo fail‘as“. Nežinau ar jis turėjo omeny tik šį vakarą, ar jis turėjo omeny visą šią atkarpą, o, galbūt, visą kelionę. Bet kuriuo atveju, negaliu sutikti su šiuo jo teiginiu. Bet apie viską nuo pradžių...

Ryte mūsų dienos tikslas minimum, kurį aš buvau sau išsikėlęs, buvo pasiekti Jašikul ežerą. Žinojau, kad jį mes turime trūks plyš pasiekti, nes šiuo metu esame pavojingai priartėję prie savo laiko rezervų limitų ir nepaisant to, kad pasiekus Jašikulį, pagal viską, kelias turi palengvėti, bet rizikuoti keliauti likusias 20 dienų be rezervų, man neatrodo saugu.

Šiandienos vienas iš pirmųjų iššūkių tapo upės kirtimas, kuris „suvalgė“ daugiau laiko nei aš norėjau tam paskirti. Deja, mano slaptos viltys, jog per šią upę bus tiltelis (iki šiol visos upės būdavo su jais), nepasitvirtino ir turėjome rasti būdą ją įveikti pėsčiomis.

Upė – negali sakyti, kad buvo labai pavojinga ar baisi, tad nusprendžiau bandyti ją kirsti pirmas, nenusiėmęs daiktų. Deja, mano pirmasis bandymas baigėsi priverstiniu ir staigiu apsisukimu atgal. Pirmą dalį įveikiau sėkmingai, sustojau salelėje ir pamatęs, jog antra dalis garantuotai sieks mano priekines tašes sudvejojau. Jose yra nemaža dalis technikos, o tikrinti 5 ar 6 metų tašių atsparumą vandeniui nesinorėjo. Pagrįžęs atgal nusiėmiau priekines tašes ir pabandžiau jas pernešti.

Srovės stiprumas buvo pakankamai didelis, tad bet koks slystelėjimas ant gausiai dugną nusėjusių akmenų, reiškė pusiausvyros praradimą. Turiu pripažinti, kad pernešus tašes į kitą pusę, širdis jau mušė galingos elektroninės muzikos ritmu :) Visgi turbūt labiau pergyvenau ne tiek dėl savęs, kiek dėl to, kas būtų, jeigu tašių turinys sudrėktų... Labai nesinorėjo pakartoti Namibijos įvykių, kai vidury kelionės dalis technikos sugenda.

Šiaip ar taip nusprendžiau dviračio su likusiomis tašėmis nestumti, tad puolėme ieškoti alternatyvų. Redas krūmuose užmatė proskyną, ties kuria upės srovė atrodė truputį mažesnė. Taigi, kibę dviese gan nesunkiai perstumėme dviratį per ją.

Jaučiausi šiek tiek kaltas, kad nepadedu kitiems persistumti dviračių, bet iš kitos pusės, juk dar prieš kelionę kelis kartus akcentavau, jog kai bus kažkokia sudėtinga situacija mano pirmas tikslas bus ją nufilmuoti. Amžiais kyla ta pati problema, kai esi dalimi komandos ir nori nufilmuoti filmą apie ją. Iš tikrųjų, mano manymu, norėdamas nufilmuoti gerą filmą, turėtum nebūti dalis jos. Kai esi dalis komandos, darosi labai sunku atsiriboti ir padaryti filmą objektyviu, o komandai yra sunku priimti tai, kad vienas narys tomis akimirkomis, kai reikia pagalbos, dingsta už kameros objektyvo.

Tik kai visi perbridome į kitą pusę atkreipėme dėmesį į mūsų šeštąjį komandos narį – šunelį, kuris, pradėjęs Choroge, vis dar mus seka. Šis nerimastingai trypčiojo kitame krante, nedrąsiai vis pabandydamas žengti žingsnį į šniokščiančią upę, bet neradęs drąsos tęsti, grįždavo atgal. Pamačiau šuniuko panikos apimtas akis, kurios tarsi sakė „ei, draugai, nejaugi jūs mane čia paliksit?“, apsidairiau aplinkui ir supratau, jog niekas kitas nesiruošia jam padėti. Padėjau kamerą, grįžau per upę dar vieną kartą, pasiėmiau į glėbį pakankamai nemažą ir nemažai sveriantį šunį ir kaip Kevinas Kostneris filmo „Asmens sargybinis“ scenoje, skambant „I Will Always Love You“, kirtau upę nešinas šuniu :D. Tik filme, jis nešė ne šunį, o ir, kiek pamenu tą filmą, ne per upę, bet detalės... :)

Tiesa, kai vidury upės, šuo šiek tiek susimuistė pamaniau, kad va dabar tai bus... Jis bandys ištrūkti iš  mano glėbio ir mes abu išsimaudysime lediniame kalnų upės vandeny... Bet taip neįvyko :)

Jeigu atvirai, aš nesuprantu iki galo mūsų komandos požiūrio į šį šunį. Aišku man tik tiek, kad Rūta jo nemėgsta ir jei galėtų, juo nusikratytų pirmai pasitaikiusiai progai. Konstantinas irgi yra išsakęs daug negražių minčių, vėliau jas pateisinęs savisaugos mechanizmu, leidžiančiu jam neprisirišti prie šuns, kurį, faktas, kad anksčiau ar vėliau turėsime palikti. Redas, man atrodo, jam (šuniui, ne Kostei ;D) jaučia daugiausiai simpatijų, apart manęs paties. Jis vis pabamba ant jo, bet tada žiūri, kad jau „užtycharinęs“ meta jam kokį mėsos gabaliuką. Dagnė šiuo klausimu atrodo visai neutraliai.

Tuo tarpu aš į šį šunį žiūriu kaip į kompanioną, kaip į draugą ar bendražygį, kuris keliauja kartu. Jeigu Kostė ar Redas bijo prie jo prisirišti, tai aš prie jo prisirišau, turbūt, jau kokią antrą kelionės dieną, kai supratau, jog jis seks paskui mus ir toliau... Aš visada turėjau silpnybę gyvūnams ir ypatingai šunims. Gyvenimą be šuns aš sunkiai beįsivaizduoju, nes didžioji dauguma jo buvo nugyventa su vienu arba kitu šuniu namie. Šuo, vaikystėje buvo mano draugas, su kuriuo mes vakarai stovėdavome šalia Antakalnio gatvės ir temstant laukdavome iš darbo grįžtančios mamos, kartas nuo karto nueidami pas kioskininkę paklausti kiek yra valandų (tais laikais neturėjau laikrodžio, o mobilių nebuvo). Nebepamenu kodėl, bet namie būti vienas aš bijodavau ir man atrodė saugiau stovėti gatvėje...

Šuo man yra sulig žmogumi, tarsi mažas vaikas – su jausmais, norais ir savais kaprizais, bet kartu gal net kažkiek daugiau nei žmogus, nes priešingai nei žmonės, dauguma šunų savo šeimininkams atsiduoda visu 100%.

Kad ir kaip ten bebūtų, kol niekas jo neskriaudžia, turbūt nieko baisaus nėra, kad nuomonės dėl jo išsiskiria, o suprasdamas tą faktą, jog jis yra vis tiek svetimas šuo, kažko daugiau reikalauti negaliu. Aš pats turiu nuojautą, kad kai galiausiai reikės su juo atsisveikinti, man tai bus labai sunki diena ir vienintelis dalykas ko norėčiau, tai palikti jį kur nors, kur žinosiu, kad juo bus pasirūpinta... Na, ar bent jau ne vidury niekur, kaip esame dabar.

Šiaip ar taip, eilinį kartą išsiplėčiau... Perbridome per upę, kur mūsų laukė dar vienas dienos iššūkis – ypatingai status 240m aukščio sukilimas. Jį mes matėme dar vakar vakare, nes jo snapas didingai kyšojo iš už menkesnių aplinkinių kalvelių. Vėlgi, laukė smėlis, dulkės, akmenys. Stūmėmės po du, po tris, dalį kelio tiesiog nešėme daiktus. Pamenu momentą, kai žvilgtelėjau į įveiktą atstumą ir nors keliavome jau virš trijų valandų, buvome įveikę vos 1.2 km.

Šiaip ne taip mes jį įveikėme, bet kaip paaiškėjo po to, tai dar nebuvo pabaiga. Artėjant vakarui ir likus apie 1val pasidarė aišku, kad dar turėsime padaryti vieną gan rimtą atkarpą. Teoriškai, buvo galimybė sustoti prieš ją, bet aš jau buvau apsisprendęs, kad mums yra būtina pasiekti ežerą. Nenorėjau šiai atkarpai aukoti dar pusdienio. Taigi, stūmėm toliau.

Kai galiausiai pasiekėme kalno viršūnę, nuo kurio atsivėrė Jašikulio ežeras, buvo jau gerokai pradėję temti. Kol viršūnę pasiekėme visi – jau buvo gerokai sutemę. Mano slapta viltis, kad galbūt ant kalno viršaus bus vietos nakvynei – nepasiteisino. Viršukalnė buvo nuobirynas, palapinės pastatyti neįmanoma. Neliko nieko kito kaip leistis žemyn link ežero.

Pradėjus traukti prožektorius, paaiškėjo, kad iš turimų penkių, du yra neveikiantys – maniškis panašu, kad dienos metu įsijungė ir nusėdo, Konstantino – apskritai atsisakė įsijungti. Aš pirmojo rolę užleidau Redui, kuris turėjo veikiantį prožektorių ir galėjo kažkiek pašviesti tiek man, tiek sau.

Visa laimė, kad nusileidimas nebuvo ypatingai sudėtingas. Nors danga buvo biri, bet takelis buvo užtektinai platus, kad galėtume dviračius vestis greta. Mums taip pat, manau, jog labai pasisekė, nes nebuvo jokių užvartų, kurias būtų tekę apsinešti, tad leidomės žemyn ganėtinai sparčiai.

Po geros valandžiukės pasiekėme apačią. Tiesa, čia paaiškėjo nauja problema – keliukas tarsi prapuolė, aplink buvo vieni brūzgynai ir akmenynai. Pradėjom ieškoti nakvynės vietos, tačiau tamsoje viskas atrodė beviltiškai. Prasimalus vienoje vietoje aš nusprendžiau, jog nėra ko gaišti laiką, reikia bandyti kurtis, miegoti po atviru dangumi (palapinėms vietos tiesiog fiziškai nebuvo) ir dienos šviesoje rasime kur eiti toliau. Vos tai pasakiau, staiga Redas išniro iš krūmynų ir pasakė, kad rado normalų kelią, ant kurio galėtume pasistatyti palapines.

Laimingi, kad neteks miegoti po atviru dangumi, patraukėme kelio link ir vos už kelių minučių jau stovėjome ant tikrai geros kokybės žvyrkelio, kuris lyg niekur nieko baigiasi ties kalnu, nuo kurio ką tik nusileidome. Čia ir pasistatėme palapines ir tuo užbaigėme turbūt ilgiausiai trukusią dieną Tadžikijoje.

Gera žinia yra ta, kad pasiekėme kelią, kuris greičiausiai turėtų mus išvesti atgal į Pamyro greitkelį, tad nuo rytojaus turėtume vėl pradėti minti. Aš asmeniškai esu tikrai patenkintas, kad mums pavyko pasiekti ežerą šiandien, kad visiems užteko tiek psichologinių, tiek fizinių jėgų įveikti šią atkarpą.

Grįžtant prie Konstantino išsakytos minties, aš nemanau, kad tai buvo planavimo fail‘as. Taip, mes nespėjome visko įveikti su šviesa, bet numatytą dienos tikslą mes pasiekėme. Taip tai buvo sunku, kažkiek pavojinga ir keliauti tamsoje sprendimo aš tikrai nepriimu lengvai, bet juk „mes lengvų kelių neieškome“, ar ne?.. :)

Nuotraukos:
IMG_9906.jpg
IMG_9908.jpg
IMG_9919-Edit.jpg
IMG_9932.jpg
IMG_9946.jpg
IMG_9960.jpg
IMG_9961.jpg

Komentarai:

Kadangi dienoraštis jau parašytas ir dabar tik sukoreguojamas prieš viešinant, tai pažadėti negaliu, bet kiek pamenu, jam dėmesio tikrai netrūko :)

Algirdas : 2018-11-01 22:11

Suo jau tapo mano megstamiausiu akcentu, ar galima kiekvienos dienos dienorasti bent sakini skirti kaip jam sekes?

Kristina : 2018-11-01 07:35

Tomas, tai va, kad jis kažkaip labai bijojo visų upių. Net komiško dydžio upės, kur su batais gali perbristi, jam kėlė stresą :) Gal jis plaukti nemokėjo?.. :D

Algirdas : 2018-10-30 09:42

Per tokią srovę ir šaltą vandenį nenorėčiau būti šunio vietoje.
I Will Always Love You... :)

skystis : 2018-10-29 21:13

Pagal esamą patirtį ir vandens lygį upėje, šuo būtų plaukęs per upę :)

Tomas : 2018-10-29 20:02

Vaikystėj man irgi buvo drąsiau vienam (ypač tamsoj) ne namie, o kur kas gatvėj, ar bent laiptinėj.

st_ : 2018-10-29 19:41
Komentuoti