Kelionė aplink Lietuvą

Kelionės data : 2021-07-13 - 28
Keliauninkai:

Maršrutai:
‐ Planuojamas (punktyras)
‐ Nuvažiuotas
Nuvažiuota: 1466.3 km, Pakilta: 10149 m, Nusileista: 10409 m.

Pasisakymai:

Algirdas (2021-07-25 23:59)
Dar prieš išvažiuojant į šią kelionę, kai dėliojau jos maršrutą, turėjau slaptą viltį įgyvendinti seną savo svajonę – pasiekti 200 km / dieną rekordą. Kažkada, seniai, seniai, prieš daugiau nei 18 metų mes buvome labai arti šio skaičiaus su draugu Romu. Tą kartą numynėme, berods apie 193 km. Tai turėjo būti mūsų kelionės į Šilutę pradžia. Deja, tą kartą dėl jaunatviško naivumo nepasiekėme Šilutės. Kitą dieną prieš pradedant minti Algirdo organizmas pasakė – „na jau ne, to tai nebus“, pakilo temperatūra ir likusi savaitė laiko praėjo bandant atsigauti...

Nuo to karto, per 140 km ribą perkopęs buvau vos porą kartų ir visą laiką viduje kirbėjo mintis – kaip mums tą kartą apskritai pavyko nuvažiuoti tokį atstumą, be jokio pasiruošimo, be jokio išprusimo apie važiavimą dviračiu, mitybą ar panašius dalykus... Kas metai vis pagalvodavau, gal šiemet reikės išsikelti sau tikslą ir pabandyti dar kartą. Bet jei atvirai, aš niekada nekaifavau nuo sėdėjimo ilgą laiką ant dviračio, tad taip niekada ir neprisiruošiau.

Šie metai buvo geras motyvatorius, kadangi taip jau sutapo, jog lyg ir nieko neplanuodamas, ėmiau ganėtinai rimtai važinėti dviračiu. Gal iš to įsiūčio, kad niekur nevažiuojam ir nelabai kur galim išvažiuoti, o gyvenimas bėga pro akis?.. Gal iš to, kad praėję keli metai buvo labai pasyvūs dviračio srityje?.. Bet kuriuo atveju, prieš kelionę, jaučiau, kad esu savo fizinio pasirengimo (kaip visumoje nesportuojančio) pike.

Išvažiavus į kelionę ir patyrus tuos visus sunkumus, apie kuriuos ne kartą kalbėjau šiame dienoraštyje – ir alinantį karštį, ir žvyrkelius, ir visus kitus dalykus – pamaniau, kad be šansų man tie 200 km / d. Tačiau antra dalis kelionės nuo Klaipėdos pasidarė kiek lengvesnė. Ir kilometražas pakilo, gal ir dienos ne be tokios karštos buvo, viltis vėl atsigavo. Nepaisant to,  prieš nueinant miegoti paskutinėje stovyklavietėje, net negalvojau, jog rytojus ne tik kad atneš naują rekordą, bet dar gi ir taps paskutine kelionės diena.

Katalizatoriumi tapo visiškas atsitiktinumas. Dar prieš 5 val. ryto pro pat mano palapinę, pastatytą vidury pievų, kur maniau, jog esu tiesiog nematomas, per kokius porą metrų pravažiavo automobilis. Kaip paaiškėjo – žvejys. Išgirdęs šį ir pašokęs iš miego tariau sau – „and that‘s my cue“ (būtų sunku išversti į LT kalbą, bet visumoje – metas judėti).

Supratęs, kad dieną pradedu anksti ir kad pirmasis 20 km žvyrkelis buvo tiesiog tobulos kokybės, ėmiau patyliukais svarstyti – o gal visgi gali pavykti pabaigti kelionę šiandien. Susiformulavau planą – jeigu iki 17 val. atsiduriu numatytame taške, nestoju nakvynės ir judu tolyn, siekdamas finišuoti. Tiesa, tuo metu apie 200 km per daug vis dar negalvojau. Tiesiog norėjau atsidurti anksčiau namie. Lemiame taške atsidūriau net porą valandų anksčiau – apie 15 val., kojose jėgų atrodė, jog yra tikrai pakankamai, tad nestojau ir tęsiau kelionę toliau su tikslu finišuoti šiandien.

Priartėjus prie Kenos, kuri žymėjo šios kelionės pradžią ir pabaigą, jausmas buvo iš tikrųjų nepakartotinas. Nuoširdžiai jaučiausi kažką pasiekęs. Kelionė tikrai buvo sudėtingesnė nei tikėjausi ir pateikė daug ir įvairių išbandymų, apie kuriuos net nesusimąsčiau prieš ją. Didžiausias iš jų buvo psichologinis. Neneigsiu, kelionės metu tikrai buvo momentų, kai buvau pasiryžęs trenkti viską, skambinti Dagnei, kad paimtų. Ta raudona linija, žyminti pasidavimą tarpais buvo be galo arti ir aš tarsi balansavau viena koja ant jos. Ir gal tas pasididžiavimo jausmas didžiąja dalimi ir kilo būtent iš to, kad vis dėl to nepasidaviau. Net ir tuo metu, kai buvo labai blogai, o tą padaryti buvo labai lengva, nepasidaviau. Nepasidaviau net žinodamas, jog dienoraščius skaito tik artimiausi žmonės ir realiai kaip ir nebūtų jokios gėdos tą padaryti. Keista ir gal net kažkiek juokinga, kad įveikus tiek sunkių kelionių, turbūt, vieną didžiausių pasididžiavimo savimi jausmų pajutau būtent šioje – niekuo kaip ir neypatingoje, ne vieno žmogaus jau įveiktoje kelionėje.

Manau, kad būtent šios euforijos vedinas, spjoviau ir pasirinkau didesnį lankstą aplink Vilnių, pridėdamas dar 30 km prie planuoto maršruto tam, kad surinkti kartu ir kitą taip ilgai siektą ir svajotą dalyką – 200 km / d rekordą. Eigoje tų 60 km nuo Kenos iki namų, šio sprendimo ėmiau labai gailėtis. Minti darėsi vis sunkiau, kojos verkte verkė, raumenis ir traukė, ir spazmavo, nebepadėjo nei coca-cola, nei  įvairūs elektrolitų gėrimai, tačiau valia ir užsispyrimas buvo stipresni.

Paskyriau labai daug laiko kalbėdamas apie tuos 200 km ir gal net gali susidaryti jausmas, kad man jie buvo svarbesni nei pati kelionė. Taip nėra. Aš niekada nesureikšminau kilometrų kiekio, man visada atrodė svarbesnė kokybė, tačiau šie kilometrai, man tikrai labai nuoširdžiai reiškė daug. O visuma to ką patyriau per šias praėjusias porą savaičių kartu su tokiu ekstremaliu finišu man suteikė didžiulį euforijos jausmą.

Na, o dabar norėčiau kiek reziumuoti šią kelionę. Visos jos metu aš vedžiau įvairią statistiką. Man visada labai patiko skaičiai, tad dabar norėčiau pasidalinti jais ir su jumis.

Taigi, galiu pasakyti, jog per 13 dienų kelionės, 12 iš kurių aš myniau dviratį, numyniau net 1469 km. Tai yra 80% to, kiek numyniau per pernai visus metus! 460 km kelionės buvo žvyrkeliai, kas sudaro apie 31%. Sunkiausia diena buvo liepos 22d., kai teko net 57% dienos praleisti kepant ant žvyrkelio. Vidutiniškai per dieną praleidau ~7.5 val. balnelyje mindamas, ilgiausiai – 11 val. 20 min. Anksčiausiai dieną pradėjau 05:55, vėliausiai baigiau – 21:37. Per 12 dienų, sukilau net 5298 metrus. Tai yra ganėtinai įspūdinga...

Kalbant apie temperatūrą. Aukščiausia GPS užfiksuota temperatūra buvo trečiąją kelionės dieną – 47 laipsniai karščio. Pamenu netgi tą vietą. Žinoma, čia susidėjo tiek kaitinantis asfaltas, tiek tiesioginiai saulės spinduliai, tad tai kaip ir nėra tikra oro temperatūra. Vidutiniškai temperatūra kelionės metu buvo 27 laipsniai. Žemiausia temperatūra buvo paskutiniosios dienos rytą – vos 8 laipsniai.

Kelionės metu išgėriau beveik 81 L vandens ir kitų gėrimų, kas sudaro vidutiniškai po 6.22 L per dieną. Čia neįtrauktas vanduo naudotas maisto virimui. Daugiausia išgėriau Vichy (16.2 L), Borjomi (14.4 L) mineralinio ir Coca-Cola (13.06 L). Čia gal gali atrodyti, kad tą Coca-Cola gėriau iš durnumo, bet iš esmės, aš ją naudojau jėgų palaikymui. Kadangi, kaip žinia visi limonadai turi labai daug cukraus, o cukrus yra greitai organizmo įsisavinamos kalorijos, suteikiančios daug energijos, tai buvo labai tobulas būdas atgauti jėgas.

Šiaip visos kelionės metu propagavau kitokią mitybą nei įprastai. Tipinėse mūsų kelionėse mes turime pusryčius ir vakarienę kuriuos verdame ant degiklio (paprastai tai yra grikiai, ryžiai, makaronai su kažkuo) ir pietus, kuriuos valgome kartą dienoje – riešutai, vytinta mėsa, sūris ir pan. Šį kartą, pusryčius ir vakarienę viriau kaip įprasta, tačiau vietoj vienerių pietų, aš vartojau daug angliavandenių išdalindamas juos per visą dieną. Kitaip tariant, šokoladukai, bandelės ir jau minėta Coca-Cola. Man ši dieta iš tikrųjų labai patiko, nes stodamas dažniau pakramsnoti, kai pristingi jėgų, neapsunksti taip kaip nuo normalių pietų. Vienintelį kartą, kai suvalgiau pietums konservuoto karšio, nusipirkto iš Rusnės, po to pusę dienos kovojau su skrandžiu ir išpūstu pilvu...

Ar tai sveika mityba? – žinoma kad ne. Ar taip galima maitintis ištisai? – nesu dietologas, bet esu įsitikinęs kad ne. Tačiau tokiu atveju, kai tu nuolatos degini tas angliavandenių suteiktas kalorijas, man labai pasiteisino. Nepaisant visko, net ir su tokia mityba, grįžau numetęs ~7 kg svorio. Tiesa, neabejoju, jog bent kokie 2kg to buvo tiesiog išprakaituotas vanduo.

Apie finansus. Čia sakyčiau nesublizgėjau. Bet iš kitos pusės, kadangi važiavau ne bomžauti, o atostogauti, tai absoliučiai dėl to nesikremtu. Visos kelionės metu išleidau 340 eurų. Į šią sumą įeina dvi naktys viešbutyje ir trys naktys kempinguose – sumoje 147 eurai, bei kelios kavinės/degalinės – sumoje 54.68. Dar turėjau 24 eurus nenumatytų išlaidų – siuntinys į Vilnių iš Klaipėdos, vaistinė ir pan. 38-iose aplankytose parduotuvėse, kuriose pirkau maistą, šokoladus, vandenį ir pan., palikau – ~114 eurų arba vidutiniškai po 8.77 eur / dieną. Kaip ir sakiau, tikrai galima buvo ir kukliau, bet – atostogos.

Pabaigai dar kelios niekur netikusios statistikos detalės:
  • Pasieniečių buvau sustabdytas tik vieną kartą, neskaičiuojant to atvejo, kai pamanė, jog nukritau nuo dviračio ir paklausė ar viskas gerai. Nei karto nebuvau paprašytas leidimų, dėl kurių buvo tiek galvos skausmo, ar net asmens dokumento.
  • Absoliučiai visus kartus apsipirkau parduotuvėse ir kitur mokėdamas kortele, išskyrus vieną parduotuvę. Tik viena parduotuvė nepriėmė kortelių! Maloni pažanga Lietuvoje.
  • Kas nėra maloni pažanga, tai taromatų veikimas. Vienos parduotuvės išvis nesuperka, kitos superka tik tam tikro gamintojo, trečios tik tam tikromis dienomis. Kažkas čia neveikia ir tą reikėtų taisyti!
  • Per visas 13 dienų, pagavau 6 musytes akimi. Nei viena iš jų nebuvo pikta ir palikdavo akį gražiuoju.
  • Dviratį stūmiau tik į vieną kalną
  • „Bimbalai“ šiame dienoraštyje buvo paminėti 22 kartus, įskaitant ir šį įrašą.
Ko aš gailiuosi/džiaugiuosi ir apskritai kaip vertinu šią kelionę? Vertinu kelionę puikiai. Manau, kad gavau tikrai daugiau nei tikėjausi, nors ir ne visada tai buvo gera patirtis. Kaip jau ir minėjau, manau, kad buvo per daug blogų žvyrkelių. Konkrečiai tokio maršruto pats nebekartočiau ir kitiems nerekomenduočiau. Aš asmeniškai nemačiau prasmės arimo jais. Tas nebuvo nei malonu, nei įdomu ir net nesuteikė kažkokio moralinio pasitenkinimo, juos įveikus. Tai buvo tiesiog juodas darbas ir savęs alinimas be jokio atpildo. Tai nereiškia, kad visas maršrutas buvo blogas, nes tarpais buvo ir labai gražių vietų, kuriose norėdavosi ir ilgėliau pabūti.

Taip pat, vis dėl to sakyčiau, kad nelabai pasisekė su oru. Nepaisant to, jog lietaus praktiškai negavau (ir valio už tai!), tačiau vidutinė temperatūra buvo smarkiai per aukšta. Tą rodo ir GPS parodymai, ir išgerto vandens kiekis, ir mano tiesiog sudegęs kūnas.

Kitas dalykas, tai šimtą kartų čia paminėti „bimbalai“. Nežinau ar čia tokie metai papuolė, ar čia įprastas reiškinys šiuo metų laiku Lietuvoje, bet jie tikrai bent pusę kelionės nutapė juodomis spalvomis... Neviltį varantys padarai, kuriuos, jei dievas iš tikrųjų egzistuotų, būtų susirinkęs, susipakavęs ir dar visiems išsiuntęs elektroninį atsiprašymo laišką už padarytą klaidą paleidžiant juos į žemę...

Ačiū visiems palaikiusiems, sekusiems ir komentavusiems. Kaip visada, jūsų palaikymas buvo neįkainojamas! Kelionės metu bandžiau filmuoti ir vlog’us, kurie galbūt kažkada pasirodys. Sakau “galbūt”, nes jei atvirai, neypatingai man su jais sekėsi, tad reikės pasižiūrėti ar yra ką ten rodyti… Bet kuriuo atveju, iki naujų susitikimų!
Komentarai:

Man gal kaip tik sakyčiau lengviau buvo su motyvacija, kai niekas nespaudė. Nes taip tai turi taikyti, kad ne per anksti ir ne per vėlai būtum galutiniam taške, o dabar spaudi kiek nori, ilsies kiek nori.. Ir taip, ko tik aš nedariau ten su savim.. Ir kalbėjau, ir dainavau, ir pykausi :D

Algirdas : 2021-07-26 22:41

Džiaugiuosi už tave, daug sunkiau rast jėgų ir valios kai realiai nėra nei aiškaus tikslo, nei "deadlain'o", o sąlygos nepalankios. Manau atradai save tam tikra prasme, nes likęs vienas nejučia pradedi kalbėtis pats su savim :)

Romas : 2021-07-26 22:12
Nuotraukos:
PXL_20210725_015358931.jpg
PXL_20210725_015609395.jpg
PXL_20210725_022620813.MP.jpg
PXL_20210725_115922610.jpg
PXL_20210725_142922755.jpg
PXL_20210725_180421041.jpg
Screenshot_20210725-224148.jpg
Algirdas (2021-07-25 17:29)
Viskas! Kena pasiekta, aplink Lietuvą apvažiuota! Programa ėmė skaičiuoti antrą ratą, bet jo gal nevažiuosiu :D Ką padarysiu, tai važiuosiu namo truputį kitokiu maršrutu nei planavau pradžioje, tad nekreipkite dėmesio į mano vingius. Visus apibendrinimus ir kitką parašysiu grįžęs
Komentarai:

Dėkui! Nuostabus jausmas sugrįžti :)

Algirdas : 2021-07-25 22:57

Sveikas sugrįžęs!

Romas : 2021-07-25 21:07
Nuotraukos:
PXL_20210725_142921262.MP.jpg
Algirdas (2021-07-25 15:18)
Oficialu! Bandau finišuoti dar šiandien! :)
Komentarai:

Šaunu!

Julija : 2021-07-25 16:17
Nuotraukos:
PXL_20210725_115933177.jpg
Algirdas (2021-07-24 20:29)
Dar viena žvėriška diena... Nu gerai, teisybės dėlei, žvėriškas buvo vienas žvyrkelis, bet jo ir užteko. Iš tikrųjų, mane kiek nustebino ir nuvylė žvyrkelių kokybė. Kartais tikrai būna smagių žvyrkeliukų, tačiau šioje kelionėje absoliučiai dominuoja tie „pagerinti“. Truputėlį pereinant prie reziumavimo, nes jo, man atrodo po šios kelionės bus kaip niekada daug, sakyčiau, kad jeigu kada dar sugalvočiau važiuoti tokį maršrutą arba kitam rekomenduočiau, reikėtų daryti didesnę analizę laukiančių kelių.

Šį kartą mano planavimas buvo kaip niekada paprastas – pagrindiniai keliai, maksimaliai palei sieną. Žinojau, kad dalis jų bus asfaltuoti, dalis žvyras, bet tuo metu kiek tingėjau ir galbūt ne visai mačiau reikalo leisti laiką darant išsamią analizę kas vis dėl to laukia. Bėda ta, kad jeigu žvyrkelis yra kaip pagrindinis kelias – jis 90% atvejų būna prastos kokybės. Šį faktą aš arba pamiršau planuodamas, arba pasirinkau ignoruoti. Dabar moku to kainą.

Ką buvo galima pakeisti, tai, jeigu matai, jog laukia žvyrkelis, geriau rinktis ne pagrindinį kelią, o kokį nors miško keliuką. Aišku, tuomet rizikuoji užsirauti ant miško keliukų subtilybių... Išvis, geriausia būtų, kad kas nors pravažiuotų su mašina maršrutą prieš ir pasakytų kur važiuot, kur ne :D

Na, bet gana apie kelius. Iš kempingo pajudėjau kupinas energijos ir jėgų. Net pats nesupratau iš kur pas mane jų tiek daug buvo... Galbūt, padėjo puikiai išsimiegota naktis?.. Galbūt, tai, kad stojau kiek anksčiau ir turėjau laiko tiesiog „pačilinti“, padrybsoti po medžiu?.. Galbūt, tai, kad galėjau nusiprausti ir pasijusti kaip žmogus?.. O gal tai, kad vakar Dagnei pasakius, jog yra dešrainių diena, apsistojęs kempinge nušliaužiau iki greta buvusios Viada degalinės ir sušlamščiau jų net tris?! Kad ir kas bebuvo, tai padėjo.

Deja, mano entuziazmas ėmė blėsti gan greitai, kai pradėjau kilti į kalniukus. Po 5 nuvažiuotų kilometrų aš jau buvau pakilęs į 70 vertikalių metrų. Kas Lietuvos masteliais yra visai solidu. Tiesa, iki Mongoliškojo rekordo – 7 km, 700 m – jai dar tolokai :D

Šiandien buvo ta diena, kai pirmą kartą mane sustabdė pareigūnai! Tiesa, stabdė ne VSAT darbuotojai, tačiau kariuomenės patrulis. Aš stovėjau pavėsyje ir ilsėjausi, šie privažiavo džipu – du viduje, vienas ant stogo. Truputį pakalbėjom, tiesa, jie mane prigavo tokiu momentu, kai aš truputėlį merdėjau, tai mano atsakymai tebuvo „taip“, „ne“, „aplink Lietuvą“ ir „iki“. Pabaigę apklausą šie apsisuko, ant stogo sėdėjusiajam sušuko „laikykis“ ir nurūko tuo pačiu miško keliuku, kuriuo ir atvažiavo.

Taip pat, vos pravažiavus Turmantą sutikau kitą dviratininkų grupelę. Šie buvo atvažiavę iš Vilniaus traukiniu į dviejų dienų žygį. Kelis kilometrus pamyniau su jais, pasikalbėjom kas kur važiuoja, kas ko laukia ir pan. Tuo metu dar buvau žvalesnis, tai dialogas mezgėsi lengviau. Tiesa, turėjome išsiskirti, nes pamačiau, jog man palaikyti jų, labai lengvai pasikrovusių ir kupinų jėgų, tempą buvo kiek per sunku. Palinkėjom vieni kitiems gero kelio, tada jų vadas sušuko „nu ką, pasiilsėjot, o dabar minam!”, tuo tarsi suponuodamas, jog čia baisiai lėtai važiavo... „Išgraušk!” – pagalvojau… (juokauju, taip negalvojau, tiesiog buvo kiek juokinga, kai iš karto po to buvusioje nuokalnėje, man net neminant dviratis įgavo tokį pagreitį, kad teko užspausti stabdžius, jog jų neatsilenkinėčiau).

Kitas įdomus momentas buvo apsilankymas Ignalinos atominėje elektrinėje. Nu gerai, gal kiek per skambiai pasakiau. Tiesiog, užvažiavau, apsukau porą ratų prie paradinio įėjimo ir išvažiavau. Pasirodo savaitgaliais čia viskas uždaryta ir niekas nedirba... Gaila, galvojau įsiprašyčiau į kokią ekspoziciją ar gal net ekskursiją.

Tiesa, kas paliko įspūdį, tai kažkokia ten tvyranti atmosfera. Nežinau, gal tai mano fantazija, gal tiesiog taip išpuolė. Bet toks vaizdas, kad vos atvažiavau prie jos, viskas nuščiuvo, paukščiai nustojo giedoti, svirpliai čirškauti, atsirado toks kažkoks lyg truputį nerimo ar įtampos jausmas ore. Mane visada kažkuo žavėjo atominės elektrinės. Ta kažkokia nematoma jėga, galia... Vis tiek reikės kadanors gyvenime nuvažiuoti į Černobylį.

Dieną pabaigiau tame delno formos iškyšuly. Pavažiavau vienu miško keliuku, kuris atvedė į apšienautą pievą. Pavažiavau atokiau nuo keliuko ir įsikūriau po keturiais berželiais. Čia tvyro kažkokia rami idilė. Net vabzdžiai stengiasi per daug netrukdyti... Kartais apsuka kokį ratą, bet tuo viskas ir baigiasi.

Pabaigai, prisiminiau linksmą istoriją iš vakar, kurią pamiršau papasakoti. Vyko varlės gelbėjimo operacija. Važiuodamas pamačiau šalia kelio ežeriuką ir tvarkomą sklypą. Aš buvau jau kelias dienas nesiprausęs ir žinodamas, jog tuoj įvažiuosiu į Zarasus, norėjau bent veidą nusiplauti. Kadangi sklype nebuvo jokio žmogaus ir atrodė yra padarytas priėjimas prie vandens, nusprendžiau truputį įsibraut į jį.

Atvažiavau, apsiprausti ne labai pavyko, nes paaiškėjo, jog krantas dar nėra sutvarkytas ir jau buvau beišvažiuojęs, kai duobėje pamačiau ratu plaukiojančią mažą varlytę. Duobė buvo sustiprinta betono tais tokiais ratilais ir buvo panaši į ruošiamą ar tai šulinį, ar tai kokią kanalizacijos talpą. Iš pradžių pamaniau, kad nelabai kuo galiu jai padėti – juk į duobę nešoksiu ir jau buvau be nueinąs. Tačiau viduje kažkas nedavė ramybės – o gal pabandyk jai padėti?..

Susiradau šakalį, pabandžiau juo ją užkabinti, bet ji, kvailutė, tik plaukia ratu nuo jo ir tiek... Tada, aplaužiau tą pagalį, pabandžiau taip, pabandžiau kitaip ir staiga ji užsiropštė ant vienos iš šakelių ir įsikibo už jos. Aš ją pakėliau, o ji kaip ant turniko užsikabinus ir kabo... Atsargiai nunešiau iki ežero pakrantės ir paleidau ją ten. Ir taip ji niekada to nesupras, bet visiško atsitiktinumo dėka, jos gyvybė buvo išgelbėta :)
Komentarai:

Jo, pažiūrėjau, kad visiški šunkeliai, tai įtariu, kad būtų buvę kažkas panašaus kaip prie Čepkelių raisto. Nusprendžiau, kad nuotykių jau užteks. Dabar likęs vienas neaiškus žvykelis, o visa kita turėtų būti gan nesudėtingi, asfaltuoti keliai iki pat namų :)

Algirdas : 2021-07-25 10:08

Labai gražiai atrodo palapinė po tais beržais. O varlyte bent ačiū pasakė?:) Galėjo nors kvarktelėti:)... Matau, gabaliuką maršruto "nukirtai".

Julija : 2021-07-25 08:27

Man tai ir prie kitų stambių objektų kaip Kauno, Kruonio, Elektrėnų elektrinės ar pan kyla toks keistas jausmas, tik žinoma prie Ignalinos atominės jis daug stipresnis.

Romas : 2021-07-24 22:27

Mano senelis iš Turmanto :)

Lygiai lygiai tą patį jausmą prie atominės ir aš jutau, kai mes ten buvom nuvažiavę.. hm.. 2005?

Dalia : 2021-07-24 21:54
Nuotraukos:
PXL_20210724_145027072.MP.jpg
PXL_20210724_172639582.jpg
Algirdas (2021-07-23 20:01)
Galvojau, kad šiandienos įrašas vėl bus nuspalvintas juodomis spalvomis, bet žinote ką?.. Išsitempiau paklotuką į lauką, atsirėmiau į pušelę, žiūriu į tyliai tyvuliuojantį ežerą ir galvoju, kad nu gal nėra čia viskas taip blogai... Gal nieko baisaus, kad mėto į šonus iš nuovargio vaikštant?.. :D

Na, bet pradėkime nuo pradžių. Atsibudau apie antrą valandą nakties persmelktas šalčio. Esmė ta, kad a) mano miegmaišis yra skirtas miegoti tik iki 12 laipsnių, o šiuo metu temperatūra arba krenta žemiau naktį, arba sukasi aplink. Iš principo, gal nebūtų taip blogai, jeigu ne b) naktimis santykinė oro drėgmė siekia 90%, kas reiškia, kad absoliučiai viskas šlampa. Nesvarbu, ar tie daiktai sudėti tašėse, ar guli palapinės viduje, ar tai yra rūbai, esantys ant tavęs ir turintys palaikyti tavo kūno šilumą miegmaišyje. To pasėkoje, naktis, kuri ir šiaip būtų šalta, tampa dargi ir šlapia... Tas tęsiasi jau antrą naktį iš eilės ir mane pradeda erzinti, nes jau antra naktis iš eilės, kaip aš atsibundu antrą valandą ir laukiu kol ateis rytas...

Šiandien į vlog‘ą, pasakiau taiklią mintį – kelionėse miegmaišis yra tarsi tam tikra „saugumo antklodė“. Kad ir kokia diena baisi bebūtų, kad ir kaip jos metu sušaltum, sušlaptum ar, kad ir kas beatsitiktų, gali žinoti, jog naktį įlįsi į savo pūkinį miegmaišį ir tau bus gera. Nebent... Keliauji Lietuvoje, vasaros metu ir nepasiimi to gero pūkinio miegmaišio, o vietoj jo pasiimi kažkokią miegmaišio imitaciją :D

Dar vakar man susidarė įspūdis, jog parduotuvių darbuotojai, pradėjo į mane nepatikliai žiūrėti. Vietoj to, kad užėjus linksmai tartų „laba diena“ ar „sveiki“, jie tik suburba kažką po nosimi... To galėtų būti dvi priežastys. Viena, tai, kad pasikeitė regionas ir čia žmonės, tiesiog nėra tokie faini. Kita, tai, kad juos atgraso mano tragiškai atrodanti balta maikutė, kurios nebegalima vadinti balta ir dar baisiau atrodantys juodi šortai, kurių taipogi nebegalima vadinti juodais. Na, arba man pasirodė... Bet kuriuo atveju, dar vakar priėmiau sprendimą, šiandien stoti nakvynės kempinge ir iš bjauriojo ančiuko pavirsti gulbe :D

Susiradau google maps‘uose kempingą šalia Zarasų, paskaičiau atsiliepimus, kad vėl neužsirauti ir taip ir padariau. Taigi, šiandien startavau su geru nusiteikimu ir užsidegimu kaip galima greičiau pasiekti šį kempingą. Juo labiau, kad apie 13 val. dienos Zarasuose žadėjo stiprų lietų. Prognozė, kuri vėliau pavirto į silpną lietų, o realybėje dėjo kaip iš kibiro.

Mano pozityvus nusiteikimas buvo ganėtinai greitai užgesintas, kai įvažiavau į vieną tragiškiausių šios kelionės žvyrkelių. Pavažiuoti praktiškai nėjo. Negana to, atsirado ir mano pasiilgti kalniukai, kurių, žinote ką?.. Pasirodo ne tiek jau labai aš ir pasiilgau... Rezultate to, 10 km įveikinėjau apie dvi valandas. Dvi valandas!!! Ir tai nėra Tadžikija, tai yra Lietuva... Tiesiog, tarpais buvo labai statūs sukilimai, tarpais buvo vienas smėlis, o tarpais buvo tarka, bet visą laiką buvo labai karšta. Žodžiu pilnas komplektas.

Bet surprize, surprize, diena nebuvo vien šitas žvyrkelis, ką parodo ir 100+ įveikti kilometrai. Dienos metu buvo tikrai labai gražių atkarpų. Buvo ir labai smagių žvyrkeliukų, vingiuojančių tarp šienaujamų laukų su juodais ir bauginančiais debesimis pakibusiais virš jų. Taip jau būna... Aš nežinau kokį įspūdį sudaro šitas dienoraštis, man jį sunku vertinti objektyviai, o dar sunkiau jį rašyti objektyviai, kadangi kaip taisyklė, rašai jį vakarais, kai bet kuriuo atveju esi pavargęs.

Ir taip, ši kelionė tikrai yra sunki. Gal net sunkesnė nei tikėjausi. Bet tai nereiškia, jog ji nėra verta to. Nereiškia, kad aš čia esu nelaimingas būdamas. Aš nesijaučiu čia vienišas ir man nebūna liūdna vakarais, išskyrus kelias situacijas, kurios procentaliai paėmus, turbūt, nesudarytų net 1% kelionės. Ir taip, tą laimę rasti sunku, kai esi apspiestas šimtų aplink galvą skraidančių bimbalų, tačiau ją randi, kai netikėtai kaimelyje pamatai be galo gražiai sutvarkytą sodelį, kai vidury laukų į kelia iššoka stirnaitė ir nemato tavęs nors tu jau visai greta arba kai atsikeli anksti ryte ir išvažiuoji į kelią ir jautiesi tarsi pasaulio valdovas – nes visi dar miega ir yra tuščia ir tylu.

O tas buvimas vienam... Aš net negaliu apsakyti kokią aš santarvę su savimi atradau šioje kelionėje. Ir kaip keista, kad pirma mano solo kelionė buvo tokia liūdna, antra jau buvo geresnė, o ši nuostabi. Buvo momentas, kai Romas norėjo antrą sykį prisijungti ir minti kartu, bet šį kartą paprašiau jo to nedaryti. Ne dėl to, kad man jis kažkuo trukdytų ar, kad man nepatinka su juo būti kartu. Dėl to, kad šioje kelionėje aš jaučiuosi tarsi darąs kažką grynai dėl savęs. Ne dėl kažko kito, bet sau. Toks šimtaprocentinis būvimas su savimi. Ir aš suprantu kodėl žmones tai galėtų gąsdinti, bet žinote ką?.. Pasirodo aš su savimi tikrai puikiai sutariu.. Pasirodo tas kitas aš yra visai fainas bičas, su kuriuo faina pasikalbėti... Jis dažniausiai man pritaria, bet kartais mokam ir pasiginčyti! Jis kartais mane nuveda kokiu lėvu žvyrkeliu, tada aš ant jo pykstu ir rėkiu... Anas tyli, zaraza...

Prieš baigdamas įrašą, noriu papasakoti dar vieną nerealiai fainą nutikimą. Šiandien beminant, gaunu žinutę: „Laba diena. Neseniai pravažiavote pro mūsų namus, tik pasisveikinom. Būčiau pasiūliusi papietauti, nebesuspėjau sureaguoti“. Prisipažinsiu, ši žinutė labai pakėlė nuotaiką. Gal, kad tai nutinka ne taip ir dažnai, bet mane vis dar labai džiugina, kai žmonės mane atpažįsta... Todėl, žmonės, jeigu atpažinsite, nebijokit šūktelti „labas Algirdai“ ar „labas, Špiki“ :) Šioje kelionėje taip nutiko jau trečią kartą. Pirmąjį aprašiau, o apie antrąjį pamiršau parašyti. Jis buvo pakeliui iš Klaipėdos į Palangą dviračių take. Buvo labai juokinga... Važiavo vaikas su mama dviračiais iš priešpriešos. Vaikas pamatė mane, akys stačios stulpu ir tik tesuspėjau išgirsti: „mama, čia tas...“.

Nežinau ar čia ta mano „liūtiška“ priedermė ar kas, bet tokie nutikimai visada labai nudžiugina. Galbūt, gauni tokį tarsi patvirtinimą, jog tai ką darai, žmonės pastebi ir tai jų nepalieka abejingais. O pabaigoje, juk nieko daugiau ir negali norėti iš gyvenimo, tik palikti kažkokį tai pėdsaką po savęs.. Net jei tas pėdsakas tebus atspaudas smėlyje, kuris bus nuplautas ne už ilgo po to, kai buvo paliktas.
Komentarai:

Gero kelio į namus!

Julija : 2021-07-24 09:15

jo, jau švarus ir kvepiantis :) rūbus irgi pabandžiau bent praskalauti, bet jie nepanašu, jog išdžius, tai spėju rytoj bus dar blogiau :D

Algirdas : 2021-07-23 21:07

Na, bent gražioje vietoje įsikūrei. Galėsi ir išsimaudyti, ir pailsėti. Smagu girdėti kad nepabodo vienam minti. Sėkmės, jau pradesim laukti Vilniuje:)

Julija : 2021-07-23 20:26
Nuotraukos:
PXL_20210723_041701551.jpg
PXL_20210723_045648425.jpg
PXL_20210723_100956752.jpg
PXL_20210723_125809931.MP.jpg
PXL_20210723_131726762.MP.jpg
PXL_20210723_141742991.jpg
PXL_20210723_161023879.jpg
Algirdas (2021-07-22 21:25)
Šiandien mane dulkino visi kas netingėjo – traktoristai, fūristai, turistai… Hm… Jaučiu, kad kas nors gali ką nors ne taip pagalvoti… :D Dulkino, tai ta prasme, kad pralekia žvyrkeliu, neprilėtinę ir palieka tave dūmų debesyje… Vieną kombaino vairuotoją tokiais epitetais palydėjau, kad tie, kas mane pažįsta, turbūt, būtų labai smarkiai nustebę, jog aš tokių moku. Gal keičiuosi?.. Gal tas mano sutiktas draugelis vakar man padarė blogą įtaką?.. :D Nu, bet kaip taip žmonės negalvoja… Toks jausmas, kad pamato dviratį, tai dar specialiai numygia tą pedalą, kad daugiau dulkių sukelti… O tie kombainai, bletsvos gerai traukia..

Kai šiandien atvažiavau į stovyklavietę, pasistačiau palapinę, atsiguliau joje ir galvojau viskas – taip ir užmigsiu, be jokio paklotuko, be jokio miegmaišio, be jokių rūbų, be vakarienės. Kas šiaip visai keista. Nepaisant to, kad numyniau tikrai daug, buvo labai daug žvyrkelių – įtariu, kad daugiausiai šioje kelionėje iki šios dienos, buvo pakankamai karšta ir į antrą dienos pusę pasirodė mano draugai „bimbalai“... Nu ok, kai viską surašiau, supratau, jog nėra taip ir keista :D Bet visumoje, visos dienos metu jaučiausi sąlyginai neblogai. Taip, buvo sunkesnių momentų, bet buvo ir lengvesnių.

Ir parašęs šią pastraipą, supratau, kad iš esmės, turbūt, nelabai turiu ir ką pridurti apie šią dieną. Nežinau, ar čia nuovargis kalba, ar tiesiog tokia diena... Bet myniau daug, lyg ir buvo ir tų gražių vaizdų, ir smagių nutikimų, bet visumoje nelabai turiu ką papasakoti.

Vienas iš smagesnių nutikimų buvo viename iš kaimelių, kurio pavadinimo, jau tikrai nebeatsiminsiu. Prie parduotuvės užkalbino vyresnio amžiaus moteriškė. Pradėjo klausinėti, kur važiuoju, kaip važiuoju, kodėl važiuoju. Buvo smagu pasišnekučiuoti su ja. Ji man prisakė įvairiausių lankytinų vietų, aš tik linksėjau galva ir sakiau, jei tik pravažiuosiu, tai būtinai užsuksiu.
Porą tokių įdomesnių vietų ir pravažiavau. Viena buvo kažkoks dvaras, apie kurį galiu maždaug tiek ir pasakyt :D Stovėjo dvaras palei kelia, pamačiau jį, užsukau, apsukau ratą kieme ir išvažiavau. Šalia buvo pora tvenkinių, alia labai jau purvini...

Antra įdomesnė vieta buvo visiškai vidury niekur. Važiuoju mišku ir staiga žiūriu tarp krūmynų apaugusi autobuso stotelė. Galvoju – čia kas dabar. Kam ta stotelė?.. Nebaigus galvoje dėlioti įvairiausių variantų, kodėl ji ten galėtų būti, pamačiau kapines. Tai paaiškino stotelės priežastį, tačiau kas mane nustebino, tai įėjimas į jas. Priešais jas stovėjo toks statinys, kuris lyg labiau derėtų įėjimui į pilį nei į kapines. Būtų įdomu sužinoti daugiau detalių, tačiau šalia nebuvo jokio stendo...

Trečias dalykas – labiau toks pastebėjimas. Šiandien tik atkreipiau dėmesį, jog jau labai seniai nemačiau normalios upės. Mane smarkiai nustebino, kad maždaug kai įvažiavau į šitą Lietuvos lygumų kraštą, prasidėjusį kažkada už Smalininkų ir besitęsianti lyg šiol, visos (nu, ar gal labiau reikėtų sakyti absoliuti dauguma) upių yra daugmaž užpelkyję grioviai. Bemindamas pagalvojau, kad turbūt, natūralu, jog lygumose nėra daug upių, bet vis tiek kažkaip keista...

Tai va, iš tiesų, labai padrikas įrašas su daug padrikų minčių. Prieš išvažiuojant norėjau pasiimti užrašų knygelę su tušinuku, į kurią, dienos eigoje būčiau rašęsis visokias mintis, kurios ateina į galvą ir kuriomis būtų įdomu pasidalinti. Alia nepasiėmiau... O turbūt, net jei ir būčiau pasiėmęs, ji būtų atsidūrusį tų išsiųstų daiktų Dagnei krūvoje :D
 
Nuotraukos:
PXL_20210722_093904333.jpg
PXL_20210722_094043958.jpg
PXL_20210722_115809401.jpg
PXL_20210722_140918923.jpg
PXL_20210722_153444898.jpg
PXL_20210722_172532524.jpg
Algirdas (2021-07-21 21:18)
Šiandien diena prasidėjo kiek kurioziškai. Vos išvažiavus iš stovyklos, manęs laukė viena neaiški vieta. Pagal palydovines nuotraukas pasižiūrėjau, kad per upę yra padaryta užtvanka ir lyg tai per ją galima eiti. Susiplanavęs maršrutą irgi buvau būtent per tą užtvanką su variantu b - ~20 km apvažiavimu. Kadangi apvažiavimas visai ne menkas, galit įsivaizduoti kaip labai aš norėjau per tą užtvanką pereiti.

Atvažiuoju iki jos – takelis užtvertas šlagbaumu su užrašu „privati valda“. Nu blemba, galvoju... Stovyniuoju, galvoju ką čia dabar daryti... Žiūriu keliuku ateina du žmonės iš kitą pus šlagbaumo. Pastoviu porą minučiu, kol šie preina arčiau – žvejai. Sakau: „o čia galima pravažiut ar negalima“. „Gal, gal, žinoma, kad gal“ – vietine tarme atsako vienas iš vyriškių.
Apsidžiaugęs gautu atsakymu patraukiu aplink šlagbaumą užtvankos link. Privažiuoju – užtvanka aptverta tvora. Šalia dirba kažkoks vyriškis. Sakau: „o kaip man čia praeit?“. Sako – „negali, čia privati valda.“. Aš nepasimetu, sakau: „bet kad žmonės sakė, jog galima“.  „Kokie žmonės?“ – susidomi vyriškis. Sakau „nu tie du žvejai, kur ką tik praėjo“. „Tie, bl**, ku*** idiotai, nelaimingi” – pasipyla žodžių junginiai iš šio burnos.

Aš paploninu liežuvį: „nu, bet tai gal kažkaip praleisit, dabar tokį gabalą kelio atgal važiuot“... Nu ir pradedam bendrauti. Jis daug keikiasi, aš jaučiu, kaip mano kalbėsena netikėtai perima jo tarmę ir jau ir aš „gal, gal“. Aš daug juokiuosi, pasakoju jam iš kur važiuoju ir panašiai. Galiausiai vos ne tampame draugais. Sako: „o tai kur nakvojai?“. Sakau: „Nu tai tę, an kalniūką, netuol“. Tas: „A, tai kuo pas man neatvarei?“...

Galiausiai šis pasiima raktus, atrakina tvoros duris ir jau kur kas laimingesnis praleidžia mane važiuoti. Dar pasikalbam, jis man pasiskundžia, kad neseniai užsitvėrė, o vat visokie dalbajobai žvejai, čia trainiojasi... Sako ir policiją jam čia kvietė – tik nesupratau už ką ir kas ją kvietė.

Dar siūlė „mergą“. Ar tai siūlė, ar tai klausė kodėl neturiu. Sakau, tai kad žmona laukia namie. Sako: „tai juo labiau reikia mergos!”. :D

Norėčiau sakyti, kad ši patirtis pakėlė nuotaiką visai dienai. Deja, nuotaika išseko ganėtinai greitai po to. Prasidėjo prasti žvyrkeliai, o tas vėjas, kuris mane vakar tiesiog nešte nešė, dabar jau pūtė tiesiai į nosį ir tiesiog išsunkė paskutines jėgas.

Dar viena smagesnių dienos akimirkų buvo, kai visiškai netikėtai privažiavau nuostabiai atrodantį pležiuką palei kelią. Jis buvo tuščias, tad nusprendžiau sustoti ir nusiprausti. Praustis gal visai ir norėjau, tačiau lipti į ežerą didelio noro nebuvo. Šiandien naktį ganėtinai sušalau, o rytas irgi nebuvo iš karštųjų. Vis dėl to, kaip paaiškėjo įlipus į vandenį, ežeras buvo šiltesnis už orą, tad pasiturškiau visai smagiai. Tiesa, išlipus, tas pats vėjas, kuris demotyvavo judėti į priekį, dargi ir gerokai sustingdė.

Diena palengvėjo tik numynus 100 km. Nors jau buvo atsiradęs nuovargis, tačiau kažkaip ir keliukai pasidarė lengvesni, o kas gal net svarbiau, įdomesni ir vėjo kryptis, man regis, truputį pakrypo.

Dieną pabaigiau bandydamas surasti nakvynės vietą. Su šia galvojau, kad bus labai ne kažką. Realiai, taip ir buvo. Šiuo metu važiuoju dirbamais laukais. Sakydamas dirbamais laukais, tai turiu omeny, kad turbūt paskutinius kokius 50 km, nemačiau nieko kita tik javų laukus ir vieną kitą šabakštyną. Visa laimė, kad diena buvo ne iš karštųjų, nes būčiau grynąja to žodžio prasme iškepęs.

Taigi, su paieškomis buvo suėmus kiek neviltis, tačiau iš n-ojo nusukimo į kažkokį pakelės šunkelį, galiausiai atsidūriau ant pačio Lietuvos – Latvijos sienos krašto. Esu apsuptas javų laukų, tačiau susiradau lopinėlį žemės, ant kurio pavyko pasistatyti palapinę. Esu visiškai ant keliuko, tačiau smarkiai abejoju, kad juo kas nors jau važiuotų šį vakarą. Panašu, kad jis naudojamas tik ūkininko, o rytoj pasistengsiu eilinį kartą atsikelti anksčiau ir išjudėti su pirmaisiais saulės spinduliais.

P. s. Pasirodo per visą dieną padariau tik vieną nuotrauką su telefonu... :/
Komentarai:

Man irgi! :D Gal, gal...

Dalia : 2021-07-23 20:06

Labai patiko tavo pokalbis su vietiniu "kaubojum"...

Julija : 2021-07-21 22:03
Nuotraukos:
PXL_20210721_084805171.jpg
Algirdas (2021-07-20 23:36)
Pagaliau! Pagaliau diena apie kurią svajojau šioje kelionėje! Nežinau ar įmonama būtų kažką pakeisti, kad ji būtų buvus geresnė. Aišku... Visada gali būti kokiu žvyrkeliu mažiau ar pan, bet paėmus visumą, tai buvo totaliai nuostabi diena. Iš Klaipėdos išjudėjau apie 9 val. Viešbučiui padėkojau už gerai praleistą laiką, tačiau tuo pačiu išsakiau ir kritikos. Šitos vietos aš truputį nesuprantu... Man atrodo jau esu buvęs ne viename viešbutyje, bet dar nemačiau tokio, kuriame viskas būtų nepriekaištinga.

Kad ir paėmus šį, jau atrodytų ir kambarys gražiai įrengtas, ir tvarkinga viskas, ir aptarnaujantis personalas malonus, bet pvz vonioje, kai pasileidi kraną, bėga vanduo ir per dušo galvutę. Arba, kai užkiši vonią, vanduo vis tiek sunkiasi pro skylę. Klozeto dangtis – nedera prie klozeto, dėl to atsisėdus, maskatuojasi į visas puses. Kai pagalvoji, absoliučios smulkmenos, kurias galima išspręsti, turbūt, už kokius 50 eurų. Bet vat kažkaip nėra kam sužiūrėti tokius dalykus... Ir aš čia net nekalbu apie estetinius dalykus, kad ten kokios plytelės nusitrynę ar sienoje paliktos išgręžtos skylės neužtaisytos...

Bet kuriuo atveju, viešbučiu likau tikrai patenkintas, tačiau jau labai norėjosi į kelią. Net patį mane nustebino tai, kaip norėjau pajudėti. Toks jausmas, kad net naktį sunkiai miegojau dėl to, kad negalėjau sulaukti ryto. Kaip mažas vaikas, bandantis budėti prie Kalėdinės eglutės, kad pamatytų Kalėdų Senelį.

Pajudėjus, rytas buvo nuostabus. Rytinė gaiva, takeliai puikūs ir visiškai tušti. Užvažiavau dar prie jūros. Šiaip gal būčiau ir nevažiavęs, bet kadangi vakar absoliučiai nieko nefilmavau, tai būtų buvę kažkaip keista filmuke – pabuvojo prie jūros ir nei vieno kadro iš pajūrio. Tai trumpam stabtelėjau, paplūdimyje jau buvo keli žmonės, tačiau visumoje buvo ganėtinai tuščias. Vakar šėlusi jūra, šiandien jau buvo melancholiškesnė. Pabraidžiiojau, paspoksojau į tą neaprėpiamą vandens plotą ir pajudėjau tolyn.

Toliau manęs laukė Palanga su Šventąja. Du miesteliai, kurių turbūt laukiau mažiausiai šioje kelionėje. Šiaip nesu aš didelis mėgėjas miestų šurmulio, o čia dar visiškai kurortiniai miestai, prifarširuoti žmogienos. Kai juos pasiekiau, jau buvo vėlyvas rytas, tad visa žmogiena buvo išlindusi į gatves ir trukdė pravažiuoti. Dar, pasivažinėjęs po šiuos du miestelius, ypatingai Palangą, noriu sušvelninti savo toną Klaipėdai dėl jos dviračių takų problemų... Palangoje panašu, kad ne tai, jog kelios skirtingos valdžios braižė takus, tačiau išvis braižyti davė penkių metų vaikui, kuris atbula ranka papaišė šį tą. Važiuoji dviračių taku, kuris, aišku yra iš plytelių... (Dėl dievo meilės, statytojai, nedarykite dviračių takų iš plytelių. Tai tikrai ne ta danga, kuria mėgaujasi dviratininkai...) Važiuoji, važiuoji ir staiga – bac! Plytelės baigiasi ir stovi ženklas dviračiu važiuoti draudžiama. Kažkoks kosmosas... Tarp kitko vos nepavariau ta alėja kažkokia, kur daug skandalo buvo, kad sustatė ženklus dviračių eismą draudžiančius, o jie vis tiek važiuoja... Nu tai, aišku, kad važiuoja, nes važiuoji dviračių taku ir jis baigiasi į tą alėją...

Viskas. Baigiu bambėti. Diena buvo nuostabi. Diena buvo nuostabi. :D

Atvažiavęs Šventąją prisiminiau, kad joje gyvena mano vaikystės draugas Tadas, kurio jau šimtą metų buvau nematęs. Galvoju, ot velniop, vis tiek noriu valgyti, pasiūlysiu susitikt papietaut. Taip ir padariau, parašiau jam žinutę, jis atrašė. Deja, jo vaikas šiandien apsirgo, žmonos nėra ir negali išeiti. Bet sako, jeigu nori, užvažiuok į namus. Aš, žinoma, sutikau.

Taigi, užsukau į svečius, pasisvečiavau kokią valandžiukę. Buvo smagu pabendrauti, pasipasakoti kaip sekasi, paklausyti kaip sekasi jam. Jie su šeima tokie kaip ir verslininkai. Turi pasistatę viešbučių Šventojoje, dabar stato dar kažkokį. Žodžiu, žmonės nesėdi rankų susidėję.

Išvažiavus iš Šventosios, kelias pasisuko rytų kryptimi ir tada prasidėjo tikrasis mynimo kaifas. Ėjo puikios kokybės asfaltas, vėjas pūtė tiesiai į nugarą ir putė gan stipriai. Tarpais be didesnių pastangų laikiau 30 km/h tempą. Visumoje paėmus, spėju, kad šios dienos vidutinis greitis turbūt bus vienas didžiausių. Jį kiek vėliau galėjo numušti poprasčiai žvyrkeliai, bet spėju, kad buvo visai neblogas.

Taip bemindamas net nepastebėjau, kaip baigiau dienos maršrutą ir ėmiau minti kitos dienos. Dienos pabaigoje tai išsivertė į tai, kad numyniau dar 50 km antros dienos maršruto, kas yra apie 50% jo. Sumoje išėjo kiek virš 140 km, kas kelioniškai pakrautu dviračiu, su keliais žvyrkeliais, yra visai solidus atstumas. Dabar netgi galvoju, kad gal teoriškai visai įmanoma būtų atsilošti tą vieną praleistą dieną Klaipėdoje ir arba pasidaryti dar vieną laisvadienį, arba tiesiog grįžti anksčiau namo.

Taip pat labai džiugino vaizdai. Vaizdai nebuvo kažkuo labai ypatingi, bet jie buvo gražūs iš savęs. Tolyje vis išlįsdavo vėjo malūnai, nušienautas pievas keisdavo javais užsėti laukai, o šiuos miškeliai. Ypatingai gražu pasidarė, kai saulė palinko horizonto link, viską nudabindama švelniai gelsva spalva. Tai nebuvo tas grožis, kurį gali nufotografuoti, bet tai buvo tas grožis, kuriuo važiuoji ir džiaugiesi...

Dieną pabaigiau privažiavęs Ventos upę. Čia, pavažiavau nuo kelio kažkokiu keliuku, panašu vedančiu į tiesiog nušienautą pievą ir pasistačiau palapinę jos pakraštyje. Vieta nėra kažkuo labai ypatinga, tačiau atrodo gan rami ir atoki. Nemanau, kad kas nors čia naktį atvažiuotų, o anksti ryte manęs čia jau nebebus. Gaila tik, kad upė, kuri teka vos per kelis metrus nuo manęs yra ant tiek užžėlus, kad nei prie jos prieisi apsiprausti, nei vandens pasisemti. Na, bet ką padarysi... Negali norėti visko kartu :)
Komentarai:

Gaila, Violeta taip kvietė...

Julija : 2021-07-21 22:01

Aš galvojau apie tai, bet man tada reikėtų arba labai kirsti maršrutą ko aš daryti nenoriu, arba labai didelį išsukimą padaryti, ko aš daryti irgi per daug nenoriu... tai gal pasiliksiu kitam kartui Biržų lankymą..

Algirdas : 2021-07-21 21:29

Smagu,kad atsigavai ir pailsėjai. Ir Klaipėdą aplankei. Orai truputį atvėso, tai gal bimbalai nekamuos. O tave Violeta labai kviečia užsukti į Biržus. Lauks su pietumis, galėsi išsimaudyti vonioje, išsimiegoti kaip baltas žmogus. Gimines aplankysi. Pagalvok, atsiusiu telefoną:)

Julija : 2021-07-21 20:47
Nuotraukos:
PXL_20210720_055644541.jpg
PXL_20210720_094946633.jpg
PXL_20210720_104637470.jpg
PXL_20210720_145026527.MP.jpg
PXL_20210720_163320002.jpg
Algirdas (2021-07-20 21:50)
Kažkodėl kompiuteris nepasijungia prie interneto, tai negaliu patalpinti normalaus įrašo... pabandysiu dar rytoj. Bet kuriuo atveju, buvo smagi diena, daug nuvažiavau ir pamačiau daug gražių vaizdų :)
 
Algirdas (2021-07-19 20:59)
Galvojau, kad šiandien ilsėsiuosi ir nuo filmavimo, ir nuo rašymo, bet visgi galvoju, kad gal trumpai parašysiu kelias mintis apie šią dieną ir pasidalinsiu nuotraukomis.
Nors šiandienos planas buvo tiesiog daug gulinėti, tačiau pasak laikrodžio kažkokiu būdu sugebėjau nueiti virš 20 tūkst. žingsnių, kas yra apie 16 km. Keista, nes tikrai neatrodė, kad tiek daug vaikščiojau.

Priėmiau vieną sprendimą – nusprendžiau išmesti daugumą daiktų, kurių iki šios dienos neteko panaudoti. Todėl pirmas dienos darbas buvo perrinkti visus vežamus daiktus, sukrauti juos į vieną tašę ir išsiųsti autobusu į Vilnių, kur Dagnė juos turėtų paimti. Sukroviau daiktų už 5.8 kg. Taip pat, jeigu iki šiol veždavausi su savimi apie 3L vandens rezerve, kuriuos būčiau naudojęs esant kritiniam reikalui, pvz jeigu staigiai reikėtų stoti nakvynės, o gertuvėse vandens nebūtų, tai šiuo metu galvoju, kad arba visai atsisakysiu šios idėjos, arba pamažinsiu iki kokio litro. Vis dėl to ne Namibijoje keliauju, jeigu ką, turiu ir vandens filtrą – kaip nors išgyvensiu.

Antras dienos darbas buvo prasiskalbti rūbų. Tam tikslui vakar buvau nusipirkęs ūkinio muilo. Panaudodamas kambario vonią, tą ir padariau. Deja, panašu, jog net ūkinis muilas nebelabai atplauna maikutę. O šortai išterlioti kažkokiom lipšniom dėmėmis. Niekaip nesuprantu nei kas tai galėtų būti, nei kada jos galėjo atsirasti, nes kol myniau aš jų nepastebėjau... Būtų liūdna, nes nauji šortai pirkti šiai kelionei ir atrodo visai pasiteisinę...

Vėliau ėjau paslampinėti po Klaipėdos centrą. Nusliūkinau iki kruizinių laivų terminalo, kur kaip tik stovėjo prisišvartavęs didžiulis laivas. Galvoju, kad turbūt tokio dydžio laivo iš taip arti dar nebuvo tekę matyti. Įspūdingas vaizdas. Net sunku suvokti kaip toks gargaras gali plūduriuoti...

Vėliau nuėjau iki senosios perkėlos, kur papietavau Meat Lovers kavinėje, žiūrėdamas į marias. Grįžus į kambarį, truputėlį snūstelėjau, o tada laukė paskutinysis dienos tikslas – aplankyti jūrą. Tam teko išspręsti rebusą – kaip pasinaudoti viešuoju transportu Klaipėdoje. Aš to iki galo nelabai moku daryti net Vilniuje, o čia dar viskas kitaip...

Atsisiunčiau kažkokią programėlę į telefoną, nusipirkau du bilietus ir išėjau į stotelę. Stotelėje pasimečiau. Mano bilietas buvo brangesnis, kuriame buvo pažymėta, kad galiu važiuoti mikriuku. Tačiau ar tai reiškia, kad galiu važiuoti ir autobusu, kurio bilietai šiaip jau yra pigesni?.. Logiška būtų, kad taip... Paklausiau vieno žmogaus sustojime – šis nežinojo, paklausiau antro – šis neužtikrintai pakartojo manąjį samprotavimą, kad kaip ir turėčiau galėti. Kadangi atvažiavo pirmas būtent autobusas, nusprendžiau pamėginti. Įlipau, priglaudžiu telefoną prie skaitytuvo, o tas man „pyyp, pyyp“ ir raudoną lemputę... Dar kartą – tas pats. Trečią kartą – tas pats. Supratau, kad negaliu.

Nieko tokio, galvoju, išlipsiu kitam sustojime ir sulauksiu mikriuko. Važiuojam, važiuojam, to sustojimo kaip nėra taip nėra. Pradedu stresuoti, o kas jei kontrolė?.. Kaip absurdiška būtų gauti baudą, už tai, kad važiavai nusipirkęs brangesnį bilietą... Na, bet viskas baigiasi gerai. Stotelė pasirodo, kontrolės nėra. Išlipu, sulaukiu mikriuko, čia jau mano bilietą nuskaito ir vienui vienas nuvažiuoju iki jūros.

Pavaikštinėjau pakrante pirmyn, atgal, užlipau ant molo, praėjau juo, tada atsisėdau ir išsitraukiau trečiąjį Dagnės įdėtą lauknešėlį ant kurio buvo parašyta „kai truks kompanijos“. Tuo metu tikrai trūko... Man atrodo pirmą kartą šioje kelionėje, pasijutau vienišas. Gal, kad nebuvo ką veikti, o gal, kad aplinkui buvo daug kitų žmonių, tačiau jiems aš buvau tarsi nematomas... Nežinau, bet jausmas nebuvo smagus.

Žiūrėdamas į link horizonto palinkusią saulę, išsipakavau lauknešėlį. Jame buvo guminukai – sliekiukai, kurie pasak Dagnės turėjo man palaikyti kompaniją. Aš juos bandžiau kalbinti, bet man jie neatsakinėjo... Tai aš juos taip po vieną – „kalbėsi?“ – tyla. Pamt! Į burną! Antras – “kalbėsi?“ – tyla… Taip priririjau kiek lindo :) Buvo skanu ir buvo miela.

Priešais mane, per kokius gerus 20 metrų, sėdėjo moteris. Jeigu gerai būtum neįsižiūrėjęs, būtum pamanęs, kad ji sėdi apsikabinusi vaiką. Tačiau, įsižiūrėjus supratau, kad jos glėbyje yra šuo. Buvo keista, buvo juokinga, bet kartu aš ją supratau...

Prikirtęs guminukų patraukiau sustojimo link. Čia buvo antrasis mano fail‘as. Nuėjau į sustojimą ir laukiu savo mikriuko. Atvažiuoja kažkoks mikriukas ir sustoja kokie pora šimtų metrų prieš sustojimą kitoje stotelėje, kuri buvo pažymėta kažkokiu labai keistu ženklu. Galvoju, galvoju... Nu, bet juk negali būti, kad mikriukas stoja kitoje stotelėje?.. Ant jos nebuvo nieko – nei grafiko, nei aiškaus ženklo, kad ten kažkas stoja ir net google maps jos nerodo. Manojoje tuo tarpu ant stendo aiškiai parašyta M6, kabo grafikas. Sąžiningai laukiu toliau. Mikriukas priartėja – akurat, M6, tas kurio man reikia, ir taip pat gražiai kaip atvažiavo, nuvažiuoja nesustojęs.

Kitas mikriukas po 20 minučių... Ką daryti?.. Ai, galvoju tiek to, nusipirkau dar vieną bilietą, kuris skirtas autobusams, sulaukiau autobuso ir pargįžau juo. Tai va, turiu pasakyti, kad žmogui, kuris čia negyvena ir apskritai viešuoju transportu nelabai naudojasi, nėra iki galo aiški sistema. Klaipėdos miesto savivaldybe, jeigu skaitote, aš tuoj pradėsiu rašyti sąskaitas už savo atliktas analizes... :D

Tai taip ir praėjo tas mano laisvadienis. Iš vienos pusės, šiandien į pavakarę jau kažkas knibždėjo, kad visai norėtųsi vėl į kelią. Turi žavesio tas judėjimas į priekį, kai neužsibūni jokioje vienoje vietoje, kai žinai, kad tai kas atėjo, tas praeis, kad visą laiką judi kažko link. Tokia tarsi gyvenimo prasmė atsiranda. Dėl to visai laukiu, kai ryt vėl pasibalnosiu žirgą, kokiais 7-8 kg lengvesnį ir pajudėsiu į kelią. Iš kitos pusės, apsistojau tikrai labai jaukiame ir fainame viešbutuke ir jo aš pasiilgsiu, kai būsiu kiaurai šlapias nuo prakaito ar lietaus, dardėsiu žvyrkelio tarka, o mane iš visų pusių kąs bimbalai...
Komentarai:

Minu toliau, nepasiduodu! :) Nusipirkau Klaipėdoje bens buteliuką nuo uodų. Jis kažkiek padeda ir nuo bimbalų. Bet bent šiandien jų visiškai nebuvo... Gal duos dievas ir apsiramins

Algirdas : 2021-07-20 20:31

Labas. Ar minsi toliau? Užsuk į kokią vaistinę gal gausi kokio purskalo nuo tų bimbalu. Sako, būna labai neblogų. Ypač veterinarijos vaistinėse (bet tinka ir žmogui:)...

Julija : 2021-07-20 08:47
Nuotraukos:
PXL_20210719_100809122.jpg
PXL_20210719_102215386.PHOTOSPHERE.jpg
PXL_20210719_102351736.jpg
PXL_20210719_103512586.jpg
PXL_20210719_114237803.jpg
PXL_20210719_153249913.jpg
PXL_20210719_155424233.jpg
PXL_20210719_155834108.jpg
PXL_20210719_160458354.MP.jpg
PXL_20210719_161233016.jpg
PXL_20210719_161844017.jpg
PXL_20210719_162627442.jpg
PXL_20210719_162853051.jpg
Algirdas (2021-07-18 22:30)
Nepaisant to, kad nuo tūso vietos nuvažiavau apie porą kilometrų, nakties tyloje vis dar buvo galima girdėti kažką stūgaujant. Ir kalbu čia ne apie vilkus... Nežinau ar dėl to, ar dėl ko kita, bet naktį miegojau gan prastai. Atsibudau apie 6 val. ryto ir kadangi buvau nusprendęs, kad pusryčius valgysiu, kai pasieksiu Rusnę, beliko tik susipakuoti daiktus ir išvažiuoti. Tą ir padariau.

Man visada patiko išminti anksti ryte. Pamenu pirmą kartą tai propagavom dar 2008-ų metų Kroatijos kelionėje, kai dienos kaisdavo virš 40 laipsnių. Tuo metu keliavome per salas, tad keldavomės tamsoje, tuo papiktindami visą kempingą ir išvažiuodavome su saulėtekiu. Tos kelios valandos, kai saulytė dar tik keliasi iš savo lovos yra kažkokios magiškos. Tarsi turi retą progą pamatyti gamtos nubudimą ir pasirąžymą. Kai spengianti tyla atsikovojusi savo sumenkusią vietą pasaulyje, kai galiausiai paukščiai atsibunda... Daryčiau tai dažniau, alia, kad blyn – tam, kad išvažiuot anksti, reikia keltis anksti! Tas džiugina kiek mažiau :D

Pirmas žmogus, kurį sutikau, tai vidury neaiškios kelių sankirtos stovinti VSAT darbuotoją. Aš su ja mandagiai pasisveikinau, ši atsakė tuo pačiu. Maniau sustabdys, paprašys dokumentų, bet ne... Aš pradedu daryti išvadą, kad mano išvaizda ir/arba kvapas valstybės apsaugos tarnybos darbuotojus atgraso nuo bendravimo su manimi. Iki šios dienos teko bendrauti tik su vienais ir tie patys pagalvojo, kad aš nusivožiau nuo dviračio ir stabtelėjo paklausti kas nutiko. Jaučiuosi kiek pasipiktinęs... Nejaugi aš dėl tų leidimų čia veltui būsiu kovojęs?! Jeigu iki kelionės pabaigos niekas jų nepaprašys, reikės kuriam nors per prievartą įbrukti!

Šiaip man buvo labai įdomu sužinoti ką ji ten tą ankstyvą rytą veikė, bet visgi užklausti nedrįsau. Kažkaip pasirodė būtų keistas klausimas pareigūnui „o ką tu čia veiki?“... Po to ji mane pavijo su savo džipu, važiuodama, nu, neperlenksiu – kokiais 8 km/h greičiu. Aš tuo metu buvau sustojęs paskraidinti drone‘ą. Kiek išsigandau ar neprisikabins, nes nežinau ar pasieny galima skraidyti ar ne. Tačiau, ji tiesiog pravažiavo. Ji važiavo taip lėtai, kad aš net pilnai pakrautas, važiuodamas žvyrkeliu, sugebėjau ją pavyti ir aplenkti dar kartą.

Šios dienos nuostaba, turbūt, tapo Klaipėdos apskrities kelių kokybė... Ir kalba eina ne iš gerosios pusės :/. Važiavau keliais, kurie ironiškai ar ne, bet buvo sužymėti „Eurovelo“ ženklais. „Eurovelo“ – nežinantiems, žymi Europinio dviračių tinklo kelius, kurie eina per šalis narias. Jie nebūtinai būna dviračių takai, tačiau paprastai parenkami keliai, tinkantys važiuoti dviračiais – mažai eismo, gera danga ir pan.

Matyt, ta paskutinė dalis aplenkė tą biurokratą, kuris sustatė stulpelius Klaipėdos krašte. Ir juoktis norėjosi, ir verkti, nes ir tarkos buvo, ir eismo buvo, ir kaip taisyklė – visi jie buvo žvyrkeliai. Padariau prielaidą, kad arba tiesiog šį darbą atliko nieko nesuprantantis apie dviračius žmogus, arba kažkada tie keliai buvo normalūs, tačiau kaip pas mus įprasta – padarė ir pamiršo, o kelių kokybė pasikeitė.

Ir iš tiesų, ganėtinai liūdna, nes atkarpa tarp pvz Kintų ir Klaipėdos galėtų būti labai smagus dviračiams pritaikytas takas. Idealiuoju atveju jį išasfaltavus arba bent apribojus automobilių eismą. Vietos ganėtinai gražios, Kintų miestelis – toks kaip suprantu, pusiau į kurortinį pretenduojantis. Bent jau aš jame pajutau tokį Kuršių Nerijos jausmą. Jau nekalbant, kad nuo jo gan nesunkiai būtų galima į Ventės ragą ir į Mingės kaimą numinti – keliukai, beje, kaip suprantu vis dar nėra asfaltuoti (negarantuoju – nevažiavau, bet bent jau nepanašu)...

Reziumuojant – dirbti reikia, Klaipėda! Esate, užmigusi ir pastrigusi kokiais tai sovietų sąjungos laikais... Kiek metų mes jau esame EU nariai?.. Nejaugi tikrai nebuvo galima padaryti kažkokį projektą, įsisavinti EU lėšas ir modernizuoti tą infrastruktūrą?.. Ar Jums turizmas nereikalingas?.. Iš kitos pusės, net Kuršių Nerijos dviračių tako dešimtim metų nesugebat sutvarkyt, ką jau čia kalbėti apie naujus projektus... Pačioje Klaipėdoje dviračių takų situacija kiek geresnė, tačiau irgi akivazdžiai matosi, kaip kiekviena valdžia ar kiekvienas projektas bandė padaryti savo sprendimus. To rezultatas – viea dalis takų eina gatvėmis kaip A juostų dalys, antra dalis takų kaip linijos ant šaligatvių, trečia dalis kaip spalvintos plytelės, ketvirta kaip asfaltuota raudona danga – vienu žodžiu, tikra vaivorykštė.

Atsiprašau, nupolitikavau čia truputį. Kadangi šiandien kiek lengvesnė diena buvo, tai galėjau važiuodamas pafilosofuoti :)

Dar buvo labai smagu sutikti Špikį atpažinusius keliautojus. Tai pora kauniečių, kurie traukia į Klaipėdą. Aš stoviniavau ir svarsčiau ar verta važiuoti pažintiniu pelkių taku, kai prie manęs privažiavo jie. Įsibendravom. Sakė „matėm filmus“. Pasiūliau autografą. Pasijuokėm. Pasirodė šilti ir smagūs žmonės. Pakalbėjome apie keliavimą dviračiais, apie patirtus nuotykius, apie dviračių kančias ir skausmus susijusius su balneliais ir kitus buitinius dalykus. Maniau, kad pakely dar susitiksim, bet arba jie važiavo net lėčiau už mane, arba jie mane pralenkė kol aš prekinausi bandelinėje! Jėtskus, kokias skanias bandeles su karamele valgiau! Tokių skanių, turbūt, gyvenime nebuvo tekę ragauti...

Dieną baigiau suplanuotai pasiekęs Klaipėdą. Galėčiau dar pabambėti apie čia vedančius žvyrkelius, bet mintį turbūt supratot, tad nebesikartosiu... Pasiekus Klaipėdą, pasidžiaugiau, kad šitas laisvadienis yra pačiu laiku. Vargu ar galėčiau dar ilgai minti be poilsio... Kažkaip tikėjausi, kad bus lengviau. Maniau, kad pajėgčiau visas 14 dienų pralėkti be poilsio. Teisybės dėlei, nemaniau ir kad tokie sunkūs keliai bus.

Šiam momentui labiausiai kenčiu dėl užpakalio. Mano pradinis džiaugsmas, kad Brooks balnelis su naujais šortais yra idealus derinys pasibaigė ketvirtos dienos pabaigoje. Šiuo metu, neberandu kampo, kuriuo būtų galima pastatyti užpakalį, kad jo neskaudėtų.

Kita problema – kažkas nelabai gerai su kairiu keliu. Negaliu sakyti, jog jį skauda, bet tiesiog – kažkas jame jaučiasi ne taip... Tarsi kažkokia per didelė įtampa būtų.

Bet kuriuo atveju. Apsistojau Navalis viešbutyje. Pasiėmiau nuostabų kambariuką už 100 eurų dviems naktims. Kambarys tikrai erdvus – turiu plačią lovą, turiu rašomąjį stalą ir netgi vonią! Ko neturiu, ir ko labai gaila, tai šaldytuvo. Nežinau ar čia dėl covid‘o, ar šiaip nepriklauso, bet jo kambary nėra. Taigi, kolos galiu užsipirkti tik tiek, kiek pajėgsiu išgerti iki ji atšils. Pliusas tas, kad parduotuvės visos čia pat :)

Rytojaus planas – gal kažkiek pavaikštinėti po Klaipėdą, būtų smagu nuvažiuoti prie jūros bei viską išsiskalbti. Taip pat reikėtų kiek persirokuoti daiktus. Gal net būtų galima dalį daiktų, kurių matau, kad neturėtų prireikti, parsiųsti namo. Manau, tai galėtų palengvinti keliavimą. Bet kuriuo atveju, pagrindinis tikslas yra pailsėti, dėl to stengsiuosi kuo mažiau būti saulėje, vaikščioti ne daug ir nesėsiu ant dviračio.
 
Nuotraukos:
PXL_20210718_055659057.jpg
PXL_20210718_071835461.jpg
PXL_20210718_072450451.MP.jpg
PXL_20210718_132636127.PHOTOSPHERE.jpg
PXL_20210718_153159713.jpg
Algirdas (2021-07-17 23:32)
Na, sakyčiau suma, sumarum, turbūt, viena fainesnių dienų šioje kelionėje. Bent jau iki vakarinės dalies ji tokia buvo.

Ryte visą kempingą pabudino atslinkusi audra. Galite įsivaizduoti kokio dydžio ta audra buvo, jeigu ji sugebėjo pažadinti visą kempingą... Pylė taip, kad mano palapinė linko nuo iš dangaus krentančio vandens kiekio, žaibavo, dangus tiesiog riaumote riaumojo...

Aš tuo tarpu visai džiūgavau, nes vis bandžiau nufilmuoti ką nors! Tiesa, turbūt, būtų buvę dėkingiau filmuoti tuo metu lauke... Noras buvo, bet visgi nesiryžau... Atsikėlus, truputį susipažinau su kitais gyventojais. Dar vakare mačiau, kad tai buvo didelė chebra atplaukusi Nemunu kažkokiais laivais. Tiesa, vakare buvau ant tiek nusikalęs, kad nepajėgiau nei atsakinėti į klausimus, nei pats kažko paklausti, dėl to ryte, kai jau buvau ganėtinai neblogai atsigavęs, buvo įdomu sužinoti detales.

Paaiškėjo, kad plaukia jūrų skautai. Pradėjo Kaune ruošiasi baigti Nidoje. Tai maždaug keturiasdešimties vaikų ir tėvų grupė, plaukianti keturiais labai įdomiais laivais. Vienas iš jų, ir turbūt, įdomiausias – Titanikas. Tai rekonstruota legendinio laivo gelbėjimosi valtis su pora tiuningų.

Besigamindamas pusryčius pakalbinau šalia sėdėjusias mergaites. Jos sakė, kad rytoj virs rugštynių sriubą. Išgirdęs tai, aš jos taip velniškai užsimaniau... Žadėjo pavaišinti, bet panašu, kad būsiu per toli nuvažiavęs, tad, matyt, sriubos man negauti... :/

Kitas vyriškis, su kuriuo susipažinome – dviratininkas minantis iš Kauno į Klaipėdą ir už poros savaičių su žmona išvažiuojantis į Rumuniją. Išgirdęs, kad mes ten esame keliavę, viską išsiklausinėjo. Aš kiek galėjau padėjau, vėliau apsikeitėme telefono numeriais, žadėjo skambinti, jei kiltų daugiau klausimų. Ši pažintis, kaip paaiškėjo vėliau, man buvo visai vertinga. Vos jam išvažiavus, už kelių minučių sulaukiau skambučio ir šis papasakojo kur rasti vienintelę dviračių parduotuvę Jurbarke, kurią jis netyčia pravažiavo.

Nuvažiavus į parduotuvę, ši truputį prajuokino. Tai buvo kopijavimo centras, kuris kartu pardavinėja ir dviračio prekes. Tiesa, šių buvo taip skurdu, kad galėjai pagalvoti, jog tai yra subankrutavusi parduotuvė išparduodanti paskutinius likučius... Mano laimei, man tinkančią padangą šie visgi turėjo. Vos ją nusipirkęs, nusprendžiau nebetampyti katino už ūsų ir iš karto pasikeisti padangą. Taigi, dabar bent jau dėl šios problemos esu kaip ir ramus.

Dar vakar buvau nusprendęs, kad švelninsiu maršrutą. Dienos metu turėjau vėl padaryti išsukimą į žvyrkelius. Nusprendžiau jo nedaryti ir važiuoti tiesiai, asfaltuotu keliu. Truputį gaila, nes kažkas sakė, kad ten kaip ir gražios vietos... Kas gerai, tai, kad ir šiaip diena buvo sąlyginai graži. Ypač man patiko Smalininkų miestelis, į kurį užsukau ganėtinai neplanuotai... Nors plane šis užsukimas buvo numatytas, bet jis buvo numatytas daugiau dėl to, kad išvengti važiavimo plentu. Tačiau, kai pamačiau, jog plentas nėra intensyvaus eismo buvau beveik bepravažiuojęs jį. Tai būtų buvus klaida, nes man šis miestelis turbūt buvo gražiausias iš visų, kuriuos iki šiol aplankiau.

Kas mane jame taip sužavėjo, būtų sudėtinga paaiškinti... Tačiau jame tvyrojo kažkoks jaukumas, kažkokia šilta atmosfera. Man tai labai patiko. Ačiū ir Vytautui už įdomios informacijos apie šį miestelį :)

Dienai einant į pabaigą, teko priimti dar vieną esminį sprendimą. Ar visgi grįžti į numatytąjį planą ir sukti žvyrkelin, taip Rusnės miestelį pasiekti važiuojant palei Nemuną, ar važiuoti per Šilutę ir gal net nesukti į Rusnę.

Antrasis variantas man nepatiko, nes vienu atveju būtų tekę važiuoti pirmyn ir atgal tuo pačiu keliu, kas yra absoliučiai ne feng šui dviratininkui. Kitu atveju būčiau praleidęs Rusnę, kur turiu vilties gauti rūkytos žuvies :) Važiuoti palei Nemuną netraukė dėl to, kad sutiktas ir pakalbintas dviratininkas sakė, jog kelias yra labai bjaurus ir nerekomenduotinas.

Vis dėl to galiausiai nusprendžiau surizikuoti ir išsukti į šį kelią. Tuo pačiu, paskatintas labai puikios patirties iš paskutiniojo kempingo, nuspręsdamas nakvoti ir šią naktį kempinge. Deja, tai buvo turbūt didžiausia šios dienos klaida.

Šiuo metu esu savo palapinėje. Tai vienintelė palapinė visame kempinge. Čia privažiavę krūva... kaip čia dabar gražiau išsireiškus... „paprastų žmonių“... Na, tokių, kurie neapsunkina sau gyvenimų egzistencinių klausimų sprendimu, o sprendimai priimami mažų mažiausiai ne visai aristokratiškai – t.y. rėkiant, keikiantis ir, žinoma, pilant kiek gali, tada atsijungiant pakrumy ir, greičiausiai, pilant toliau...

Šalia to, per visą kempingą vos man susimokėjus buvo paleista, ypatingai gilaus turinio lietuviška bei rusiška estrada... Iš pradžių labai susinervinau ir net svarsčiau susipakuoti daiktus, spjauti ir išvažiuoti. Vis dėl to, to nepadariau. Jeigu atvirai, tai buvau išsimaudęs duše, patogiai įsitaisęs ir jau truputį pavargęs... O ir apart vienos pravažiuotos pievos pakeliui, kažkokių patrauklių stovyklavimo vietų nemačiau. Galiausiai, visgi, nusprendžiau priimti tai už tam tikrą autentišką patirtį... Ne taip dažnai juk tenka susidurti su tokiom „kaimo vakaronėm“.

Labai tikiuosi, kad ta muzika bus išjungta bent jau kokią 11 val., kas kaip ir buvo pažadėta... Nors dabar imu tuo abejoti... Tarp kitko, aiškumo dėlei, muziką leidžia ne kempingo „svečiai“, bet savininkai... Tai čia toks... Na, mane yra nuplovusi palapinėje šūdų upė, bet tokio varianto dar nebuvau turėjęs...

ATNAUJINTA
Po to, kai baigiau rašyti įrašą, nutiko dar šis tas, ką reikėtų paminėti. Gulėjau ant paklotuko ir žiūrėjau į palapinės stogą vildamasis, kad pradės lyti lietus. Virš Rusijos sienos kybojo juodas debesis, kuris vis „pabambėdavo“, kartais truputį plykstelėdavo... Stovyklos centre, t.y. per kokius 50 m. nuo manęs, vyko, kaip supratau gimtadienio šventimas. Buvo pajungtas mikrofonas, prisistatė, kažkokia atlikėja, kurią vietinė liaudis pasitiko aplodismentais ir tada „padavė“ naujų šlagerių... Iki profesionalaus daininko man toli, bet to, kas vyko ten dainavimu juo labiau negali pavadinti. Buvo pataikoma, turbūt, į penkias iš kokių dešimties natų. Kartais daugiau, kartais mažiau, priklausomai nuo to koks būdavo dainos diapazonas :D

Gulėjau ir vyliausi, kad „na, gal jau eina į pabaigą“... Tačiau, tai buvo labai naivu. „Atlikėja“ vis kvietė prisijungti gretimų kempingų svečius, kol šie, matyt, irgi neapsikentę jos bliovimo, pasileido savo bumčiką... Ir štai, guliu aš virš plyksinčio dangaus, klausydamas, kaip iš vienos pusės bliauna bebalsė „atlikėja“, o iš kitos pusės iš mašinos paleisti bosai. Ištariau riebų rusišką keiksmažodį, kuris greičiausiai nebūtų sukėlęs kažkokių negatyvių jausmų tai liaudžiai, kuri buvo susirinkusi, net jei jie jį ir būtų girdėję, tada stvėriau viską, susimečiau į tašes, susipakavau palapinę ir išvažiavau.

Per skubėjimą pamiršau užsidėti prožektorių ant galvos, dėl to važiavau beveik aklinoje tamsoje atgal į tą pievą, kurią mačiau dienos pabaigoje. Atvažiavau, pasistačiau iš naujo palapinę, buvau sukapotas gero tunto uodų, kurių dienos metu čia nebuvo, bet į vakarą jie, matyt, irgi išlindo pasitūsinti. Bet jie man jau neberūpėjo... Nes jų zyzimas greitai paskendo kažkur giliai mano sapnų karalystėje.
Komentarai:

Užtat įgijai įvairiapusiškos patirties - ir liaudies folkloro, ir estrados srityse...

Julija : 2021-07-19 18:15

kažkaip, žinok, ne visai do to man tuo metu buvo :)

Algirdas : 2021-07-19 17:47

Gal reikejo paprasyti grazinti pinigus :D pasakyt kad koncertas netenkina ir prasom grazint pinigus uz bilieta :D

Justinas : 2021-07-19 13:24

Tikrai taip... Labiausiai save graužiau, kad nemačiau įvairių red flag'ų vos ten atvažiavęs ir susimokėjau 7 eurus... Reikėjo vos atvažiavus ir pamačius besitrainiojančią publiką nešti kudašių iš ten.

Algirdas : 2021-07-18 22:37

Sveikinu, kad nepatingėjai ir išsikrapštei iš to kempingo. Pagal tai, kaip greitai užmigai, pieva buvo tikrai labiau feng šui :)

Dalia : 2021-07-18 21:20
Nuotraukos:
PXL_20210717_035416841.jpg
PXL_20210717_071026040.jpg
PXL_20210717_073558800.jpg
PXL_20210717_082136563.MP.jpg
PXL_20210717_154618264.PANO.jpg
PXL_20210717_174722026.jpg
Algirdas (2021-07-16 23:56)
Šiandien vis ieškojau „dienos žodžio“, jeigu tokius rinkčiau. Iš pradžių turėjo būti „karšta“, vėliau persigalvojau ir pavadinau „tarka“, o galiausiai teko apsistoti ties „padanga“.
Jeigu neklystu, čia yra trečia kelionė, į kurią nepasiimu atsarginės padangos (nes tiesiog tokios neturėjau ir nenorėjau pirkti bet kokią) ir tai antra kelionė, kurios metu tenka imtis ekstremalių priemonių bandant susiremontuoti ratą...

Nuo pat ryto jaučiau, kad kažkas ten su tuo galiniu ratu nėra gerai, bet iš pradžių maniau, kad tiesiog ratas pasidarė kreivesnis, nei buvo... O jis tiesus nelabai ir buvo... Tačiau privažiavus Kudirkos Naumiestį, galiausiai, supratau, jog tikrai kažkas ne taip. Ėmiau domėtis ir ne už ilgo pamačiau, jog šoninė padangos sienelė yra praplyšus ir atsilapojus.

Vienintelis dalykas ką tokioj vietoj galiu padaryt, tai bandyt priklijuoti izoliacijos ir tikėtis, kad laikys. Tą ir padariau. Dar priedo sukeičiau priekinę ir galinę padangą vietomis, tikėdamasis kiek sumažinti apkrovą jai. Šis sprendimas ganėtinai dviprasmis, nes iš vienos pusės jeigu įvyktų „ekstremali dekompresija“, arba liaudiškai tariant, sprogtų priekinė padanga, greičiausiai vožčiausi nuo dviračio. Priklausomai nuo to, kokia tai būtų situacija, galėtų baigtis gan liūdnai. Bet... Būdama priekyje, ji turi daugiau šansų atlaikyti.

Šiaip dieną pradėjau anksčiausiai. Dar prieš šeštą valandą ryto aš jau sėdėjau ant dviračio. Taip pasielgiau iš dalies dėl to, kad žinojau, jog pirmi 20km bus labai sunkūs, iš dalies dėl to, kad neturėjau ką veikti toje šlapioje pievoje, apspistas uodų. Dėl to nusprendžiau pradėti kuo anksčiau, įveikti sunkiuosius kilometrus kuo greičiau ir tik tada stoti pusryčių.

Sprendimas, sakyčiau, kad turbūt, buvo visai geras, kadangi Sunkioji atkarpa tikrai buvo žvėriškai sunki. Sukilimai statūs, smėlėti, na, ir žinoma... „bimbalai“. Net nebekalbėsiu apie juos, nes nebeturiu nieko naujo ką apie juos pasakyti... Tiesiog neviltis...

Pagaliau pasiekus Vištyčio kelią, įsikūriau greta kelio buvusioje pavėsinėje. Mano nuostabai joje absoliučiai nebuvo jokių vabzdžių. Ta proga, išsitraukiau kompą, parašiau dienoraštį už vakar dieną, išsiviriau pusryčius ir džiovinausi... Buvau ant tiek šlapias nuo prakaito, kad nusivilkęs marškinėlius juos tiesiog išsigręžiau.

Prasėdėjau gerą valandą, gal kiek ilgiau. Pradėjęs minti dar stabtelėjau prie paties vištyčio ir išsimaudžiau, išsiprausiau ir pabandžiau išsiskalbti maikutę. Deja, maikutė jau yra nebeatskalbiama... Bent jau tomis priemonėmis, kurias turiu čia.

Apie tolesnius dienos įvykius iš tikrųjų net ir neturiu ką papasakoti. Buvo beprotiškai karšta. Toks jausmas, kad absoliučiai nebuvo vėjo. Didžiąją dalį kelio važiavau per dirbamus laukus, todėl nebuvo ir šešėlių. Tada nutiko padangos istorija. Tada prasidėjo žvyrkelis. Žvyrkelis buvo 35 km. ilgio, tarpsniais su asfalto lopinėliais, pravažiuojant vieną ar kitą miestuką. Nors didysis karštis jau ir buvo atslūgęs, tačiau “bimbalai” nesiliaujo persekioję ir kankinę. Ir šiaip, tuo metu jau buvau išsekęs tiek morališkai tiek fiziškai.

Žinojau, kad artėja vakaras, bandžiau dairytis potencialių vietų stovyklavietei, bet galiausiai nusprendžiau spjauti ir minti iki pat Jurbarko, kuriame pasižiūrėjau, jog yra kempingas. Iš vienos pusės, tas laukinis stovyklavimas turi savo žavesio, iš kitos pusės, kai jis vyksta visokiose „skylėse“, kur stoji vien tam, kad permiegotum ir ryte iš pat ryto, net nevalgęs, išvažiuoji, tai gaunasi tokia kaip beprasmybė... Stypsai toj, kaip taisyklė, aukštoj žolėj, nei atsistot, nei atsitūpt... Gal tada geriau kaip žmogui kempinge. Graži stovyklavietė – kas kita. Bet Lietuvoje, o Europoje, turbūt, jau senokai, jų mažėja. Anądien pagalvojau, kad truputį gaila, jog mūsų vaikai jau nebeturės to džiaugsmo, kai tiesiog važiuoji į žygį, susirandi gražų ežeriuką ar upytę, įsikuri, užsikuri laužą... Visos gražios vietos pas mus seniai užbarikaduotos tvoromis ir grasinančiais ženklais „Privati valda!”.

Labai pesimistinis įrašas gavosi?.. Jaučiu, kad taip... Tai pabaigai papasakosiu apie linksmus pasieniečius, kuriems pirmiems pasidarė įdomu kas aš toks ir ką aš čia veikiu. Nes dauguma, net neprilėtinę pravarydavo dulkančiu žvyrkeliu visu greičiu, palikdami mane dulkių kamuolyje. Šie, pamatę mane stovinti po vieninteliu medžio šešėliu stabtelėjo, paklausė ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos. Buvo be galo miela ir smagu, kad kartais, net Lietuvoje taip gali nutikti. Papasakojau apie savo planus, jie pakraipė galvom. Pasiskundžiau „bimbalais“, sakė į vakarą pagerėja.. Atsakiau – „nepastebėjau“. Pasijuokėm, palinkėjom vieni kitiems gero kelio ir išsiskyrėm. Šis susitikimas paliko gerą jausmą viduje ir dėkui jiems, jei jie kada nors užklystų į šį įrašą, kad ir kaip tai būtų neįtikėtina, už neabejingumą.
Komentarai:

Su padanga ir man yra taip buvę, tai aš suveržiau keliais užtrauktukais. Atlaikė visą dieną, būtų ir ilgiau laikę, bet žygio draugas turėjo atsarginę padangą, kurios jam nebereikėjo.

Vitalijus : 2021-07-18 10:43

Labai įdomiai susiskaitė! Na, matai, kitais metais gal didįjį žygį Lietuvoj darykit, kam čia trenktis į kitas pasaulio puses, jei ir Lietuvoj labai gerai pasikankint galima :D Užjaučiu dėl bambalų - aš jau tikrai būčiau pasidavus...

Dalia : 2021-07-17 19:46

Su padanga susitvarkiau. Dėl namų visokių minčių buvo... Šiandien bandau rinktis geresnius kelius, o Klaipėdoje turbūt pasidarysiu poilsiadienį, tai manau bent kokius Šiaulius priminsiu, o tada įvertinsiu situaciją. Nuo ryt žada pradėti vėsti, tai tikiuosi, kad taip ir bus :)

Algirdas : 2021-07-17 16:03

Vilniuje praūžė audra, tikiuosi, tave ji aplenkė... Ar negalvoji pvz, sakykim Klaipėdoje sėsti į traukinį ir dumti namo? Ar ir toliau kankinsies:). Kaip sakoma, žmogus pats sau priešas...

Julija : 2021-07-17 15:34

Jurbarke gal ir rastum padangą kur nusipirkt, jei ne tai Klaipėdoje tikrai pasiplanuok pirkimą, ne Afrikoje keliauji. Net ir internetu į kokį paštomatą pakeliui gali užsisakyt :)

Romas : 2021-07-17 08:46
Nuotraukos:
PXL_20210716_030505201.jpg
PXL_20210716_081359798.jpg
PXL_20210716_141752347.jpg
PXL_20210716_153555915.jpg
PXL_20210716_171330451.jpg
PXL_20210716_174053100.jpg
Algirdas (2021-07-15 23:54)
Po vakar dienos maniau, kad atkentėjau blogiausia, ką šita kelionė gali pasiūlyti. Šiandien sužinojau, kad ne.

Rytas buvo visai smagus. Atsibudau be jokių kojų skausmų ar nuovargio ženklų, kuo po vakar dienos labai džiaugiausi. Pro medžius po truputį skverbėsi saulė, kuri žadino ir mane, po ganėtinai prastai miegotos nakties. Iki kokios 2 val. nakties iš kažkurios ežero pusės dungsėjo bumčikas, kuris kartkartėmis vis prabudindavo. O atsibudus po 4 val., taip ir nebesugebėjau užmigti.

Nepaisant to, išjudėjau gan vangiai, tik prieš 8 val. Tiesą pasakius, net ir pats nežinau ką aš tiek laiko veikiau. Tačiau per daug stengiausi neskubėti, vis pasigrožėdavau ežero po truputį iš savo gniaužtų paleidžiančiu rūku.

Pirmoji dienos stotelė buvo Druskininkai. Kurių turbūt negali pavadinti stotele, nes tiesiog važiavau ir pravažiavau... Gal jeigu kelionės tikslas būtų buvęs pažintinis, būčiau ryžęsis truputį daugiau laiko praleisti juose, tačiau dabargi nelabai žinojau ką ten veikti...

Labai gražų kelią iš Druskininkų Baltarusijos sienos link, galiausiai pakeitė labai negražus, o po to ir be galo monotoniškas ir nuobodus žvyrkelis. Mindamas juo vis galvojau ar nepadariau aš klaidos rišdamasis prie tos sienos... Nes iš esmės, aš juk nei kažkokį rekordą bandau pastyti, nei dalyvauju kokiose varžybose... Man svarbiau yra smagiai pasivažinėti, pasigrožėti Lietuva... O bandydamas išlikti arčiau sienos aš dažnai aukoju tą smagumą. Na, bet turbūt, šį kartą jau nebekeisiu idėjos, nebent ateityje kažkas priverstų tai padaryti...

Aplankius Kapčiamiestį prisiminiau kaip šalia parduotuvės Hydros metu sėdėjo Vitalijus ir gerėdamasis išlindusia saulyte valgė ledus. Ledų aš nemėgstu, o saulės man jau buvo gana, tad mane kur kas labiau domino pavėsis ir gret parduotuvės esanti kepyklėlė. Apsilankęs joje įsigijau tris bandeles su dešrele ir „sūrio produktu“, kurių dvi iš karto sukimšau priešais esančioje miesto aikštėje su Emilijos Pleterytės paminklu, o trečiąją pasilikau vėlesniam laikui.

Minant tolyn mane vis neramino tas faktas, jog prisiminiau žemėlapyje matęs, jog šiandien laukia labai daug sukilimo, o aš kaip nekilau, taip nekilau... Kai priartėjau arčiau Hydros trasos, prisiminiau kur tas sukilimas slepiasi... Hydros maršrutas ir kartu dalis manojo, veda palei Lietuvos – Lenkijos pasienio kelią, kuris panašu, jog buvo nubrėžtas neatsižvelgiant į sukilimus. Kas lemia tai, jog jis arba kyla aukštyn, arba leidžiasi žemyn. Ir neretai tą daro gan stačiai... Čia išlindo ir mano senos, geros... musės „bimbalai“.

Nesu tikras, kad įmanoma nupasakoti, parodyti ar kažkaip kitaip perteikti tą neviltį, kai tu varvi nuo prakaito, bandydamas kilti į smėlėtą kalną, o tave apspitę iš visų galų kapoja keliasdešimt bimbalų... Vienu metu, prisipažinsiu, tikrai buvau ant isterijos ribos, kai būčiau viską metęs velniop ir tiesiog ėjęs pėsčiom...

Bekontempliuojant ką daryti toliau – ar bandyti tęsti maršrutą ar banyti gelbėtis išsukant ir tikintis, kad ten jų nebus, staiga išgirdau kažkokį garsą... Iš pradžių jis atrodė gan toli ir kadangi buvau netoli geležinkelio bėgių, maniau, jog atvažiuoja traukinys. Šiam artėjant, supratau, jog tai visgi ne traukinys. Gal lietus?.. Nu, kad irgi lyg ir ne... Galiausiai supratau... Pirmą kartą gyvenime mačiau „vėjo bangą“. Ji vizualiai artėjo prie manęs greta esančių medžių višūnėmis. Tai buvo tarsi išlaisvinimas, nes vos užputė vėjas, bimbalai išsilakstė...

Vis dėl to, džiaugtis buvo per anksti... Kaip taisyklė, vėjas liaudavosi tuo metu, kai aš būdavau pažeidžiamiausias – kildamas į kalną, tada grįždavo ir bimbalai. Taip aš su jais koviausi virš 20km. Ir kai vakarėjant buvau bepasiekęs išsukimą, vienintelis dalykas kurio meldžiau dievą tai parduotuvės, kad galėčiau nusipirkti ką nors šalto ir gaivinančio, bet žiūrėdamas į žemėlapį ir nematydamas nei vieno miestelio pakelėje, supratau, jog tam nelemta išsipildyti...

Ir ką jūs manot?.. Vos privažiuoju pagrindinį kelią, dar nespėjus išlįsti į jį, matau šviečiant užrašą – „Parduotuvė“! Nepatikėsit, bet net cyptelėjau iš laimės... Kaip paaiškėjo, parduotuvė buvo degalinėje, o degalinių net keturios – rinkis kurią nori! Išsirinkau „Baltic Petroleum“, užvažiavau, pasiėmiau kolos, pasiėmiau mineralinio ir... pasiėmiau hot dog‘ą! Tai buvo nerealu! Galėčiau duoti galvą nukirsti, kad tas hot dog‘as buvo pats skaniausias hot dog‘as mano gyvenime! Ir tai tikrai nesusiję su tuo, kad buvau alkanas kaip žvėris! :D

Sukirtęs skaniausią hot dog‘ą pasaulyje, pajudėjau į nakvynės vietą. Įsikūriau gan atokioj pievutėj, šalia upės Šešupė. Ši upė man kiek primena vaikystę, nes kartais, kai lankydavausi pas savo draugą Tadą Pilviškiuose, nuvažiuodavom į Šešupę išsimaudyti. Šį kartą apie maudynes nebuvo nė minties, nes dienos metu susiradęs kažkokį neaiškų upelį atmirkau jame su visais rūbais kokias geras 10 minučių, o vakaras jau buvo vėsus, saulė pasislėpė po lietaus debesimis.

Pasistačiau palapinę, susimečiau daiktus, įlindau į ją ir tiesiog nuėjau miegoti. Nebebuvo jėgų nei dienoraščio rašyti, nei valgyti virti, nei kam kitam...
 
Nuotraukos:
PXL_20210715_090501532.jpg
PXL_20210715_133833570.jpg
PXL_20210715_135213329.jpg
PXL_20210715_152819224.jpg
PXL_20210715_025901717.jpg
Algirdas (2021-07-15 21:33)
Nebeturiu jėgų naujam įrašui, tad einu miegot. Nežinau kodėl rašo, kad atsiliekam, panašu į dienos pabaigą kažkas susimalė... Ištikrųjų neatsiliekam, esu ten kur ir planavau būti
Komentarai:

Nu truputį pavyko sutvarkyti, bet vakar vis tiek kažką nekorektiškai rodo... Gal Klaipėdoj rimčiau galėsiu pažiūrėt. Tam kartui bent jau esamą situaciją atrodo teisingai pradėjo rodyti...

Algirdas : 2021-07-16 14:19

Taip su skaičiais ne kas... Nuvažiavai virš 2000 KM ir vis dar atsilieki nuo grafiko:)...

Julija : 2021-07-16 09:37
Algirdas (2021-07-14 21:18)
Vakar pamiršau paminėti esminį dienos įvykį! Savo stovyklavietėje radau gulint 10 eurų! Tai yra turbūt didžiausia suma pinigų kokią esu kadanors radęs...
Šiandiena prasidėjo nuo mini siurprizėlio. Nors prieš kelionę buvome kalbėję apie tai, tačiau truputį buvau pamiršęs... Ryte gavau žinutę nuo draugo Romo, klausiančią ar dar nesiruošiu pajudėti. Pasirodo šis, turėdamas laisvą dieną, nusprendė prisijungti ir praminti kartu.

Susitikome su juo jau kelyje, praėjus kokiai gerai valandai nuo išvažiavimo. Taip jam pavyko išvengti prieš tai labai smagiai mane išmaudžiusios audros. Lietus nebuvo stiprus, tačiau iš tų, kur atrodo, jog niekada nenustos - dangus apniuko be prošvaisčių ir nestirpiai, bet nuolatos ėmė krapsenti. Kadangi ryte buvau dar kupinas jėgų, tai tas manęs kažkaip negąsdino. Važiavau, garsiai dainavau dainas ir mėgavausi tuščiu rytiniu Eišiškės - Varėna keliu.

Su Romu apsukome turbūt kokį 30-40 km ratuką, kurio įsimintiniausia vieta buvo pirmas rimtesnis nusukimas nuo asfaltuoto kelio. Deja, įsiminė ji ne iš gerosios pusės. Miško keliukas, kaip ir tipiška Varėnos miškams, buvo smėlėtas, tad važiuoti juo buvo sunku. Tai niekada nėra malonu, tačiau to dievams nepakako... Į kompaniją mums atsiuntė spiečius "bimbalų", kurie tarsi delikatesais mėgavosi mumis su kiekvienu sulėtėjimu. O sulėtėti teko ne kartą. Kad "bimbalas" tavęs nepavytų, turi palaikyti kokių 25 km/h greitį, kas šiaip pakrautam nėra lengva, jau nekalbant apie smėlėtą miško keliuką. Tiesa, tuo metu, sakydamas Romui, kad tai yra viena žemiausių šios kelionės akimirkų, dar nežinojau kas manęs laukė po to.

Palinkėjęs gero kelio, Romas pasuko link automobilio ir paliko mane įveikinėti pasienio su Baltarusija atkarpą, aplenkiant Čepkelių raistą. Sunku nupasakoti kas dėjosi man palikus žvyrkelį, kuriuo važiavome... Spiečiai uodų ir "bimbalų" atakavo pilnu pajėgumu. Sustoti negalėjai, nes sustojus ant tiek užpuldavo, kad suimdavo neviltis. Lindo į akis, lindo į burną, lindo į ausis ir kando... Ir kando smarkiai... Važiuoti negalėjai, nes žodis pasienio "kelias" yra labai nekorektiškas apibūdinti tam daiktui, kuriuo aš bandžiau prasibrauti. Tai buvo takas, kuris mainėsi su pelkėmis ir bruzgynais. Pirmą kartą gyvenime važiavau per dilgeles, būdamas trumpomis rankovėmis, su šortais ir sandalais nestabdydamas, nes alternatyva buvo baisesnė...

Ši atkarpa tęsėsi apie 20 km ir galiu drąsiai ištarti tą skambiąją frazę - tai buvo vieni sunkiausių kilometrų mano gyvenime. Šalia jau aprašytų smagumų nerimą kėlė ir tas faktas, kad tarpais priartėdavau taip arti Baltarusijos, jog jau mačiau raudonus stulpelius žyminčius Baltarusijos pusę ir baltus - Lietuvos. To kulminacija buvo, kai per plauką netapau nusikaltėliu, mat pamačiau truputį geresnį takelį vedanty per porą žingsnių į kairę... Įtarimų sukėlė kokių 40cm gylio griovys, kuris atrodė truputį dirbtinis. Mano įtarimai pasitvirtino pavažiavus 100 m. į priekį ir pamačius, kad jeigu būčiau žengęs tuos kelis žingsnius, būčiau jau nebe Lietuvos pusėje. 

Eiliniais laikais galbūt tas tiek nebūtų gąsdinę, tačiau gyvename visgi ne visai eiliniais laikais... Tikrai nesinorėjo atsidurti Baltarusijoje ir būti palaikytam kokiu nors šnipu. Situaciją gelbėjo nebent tai, kad panšu, jog tos vietos ant tiek beprotiškos, kad nei savų, nei svetimų paseniečių nemačiau... Mintyse juokavau, kad "bimbalų" spiečiai atstoja pačią geriausią apsaugą... Koks dar beprotis galėtų ten keliauti...

Galiausiai sugrįžus į padoresnį žvyrkelį ir prasisklaidžius mano įkyriąjai palydai, supratau, kad esu absoliučiai be jėgų. Dabar galiu pasakyti, kad tai buvo kvaila ir nereikalinga... Iš kitos pusės, aš nesitikėjau, kad bus taip blogai... Iš trečios pusės, jeigu keliaučiau vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį, kai visų šių džiaugsmų dar nėra, nemanau, jog tas keliukas būtų atrodęs toks tragiškas... Tikrai esu keliavęs ir baisesniais...

Šiuo metu esu šalia Ešerinio ežero. Ežeras ir stovyklavietė man gerai pažįstami. Čia ne kartą buvome apsistoję keliaudami šiuose kraštuose. Kai atvažiavau žmonių buvo kiek daugiau, tačiau dabar panašu, jog visi po truputį skirstosi ir sprendžiant iš to, kad mano palapinė čia vienintelė, įtariu, jog galiu galiausiai likti vienas. Tas smagu, nes stovyklavietė tikrai graži, kaip ir pats ežeras. Bent kol kas, nei bimbalai, nei uodai didelio vargo nekelia. O gal aš jau jų nebejaučiu?..

Bet kuriuo atveju, tam kartui tiek. Bijau, kad rytoj diena gali būti kertinė... Žinau, kad šiandiena tikrai pareikalavo 150% jėgų ir atidaviau jų tikrai daugiau nei reikėjo atiduoti... Tą jaučiu visu kūnu ir bus labai įdomu pamatyti kaip jis jausis rytoj ryte. Na, laikas parodys :) Tam kartui - labanakt. P.s. nuotraukų ne daug, nes važiuojant su Romu pamiršau fotkinti, o važiuojant pelkynais ne tas buvo galvoje...
Komentarai:

Brūzgynai, šabakštynai, spiečiai bimbalų, skaitau ir galvoju, kad mano dvi kelionės dienos lygiai tokios pat buvo. Po to nusprendžiau atsisakyti savo sumanymo važiuoti patvoriu.

Vitalijus : 2021-07-18 10:27

Justinai, manau, kad per daug prakaituoju... Jį per penkias minutes nuplauna... Plius aš buteliuką iš naudojau per dvi dienas :D

Algirdas : 2021-07-17 05:35

Tai net Ben's nepadeda nuo bimbalu ar pamirsai isideti?

Justinas : 2021-07-16 17:21

Visada gali tiesiog vieną dieną nemint ar pietaut pusę dienos, čia tas privalumas keliaujant vienam. O vakar tai aš džiaugiuos kad nesugalvojau kartu per tas pelkes mint, nuojauta neapgavo :)

Romas : 2021-07-15 09:56

Anksti isjudejai, maniau po sunkios dienos ir gražioje vietoje ilgiau pailsėsi...

Julija : 2021-07-15 08:00
Nuotraukos:
PXL_20210714_065812320.MP.jpg
PXL_20210714_091230589.jpg
PXL_20210714_091333860.jpg
PXL_20210714_141417090.MP.jpg
PXL_20210714_153736415.jpg
Algirdas (2021-07-13 20:39)
Pirma diena kelionės prasidėjo, turbūt kaip ir pridera prasidėti 13-ai dienai, su nesekme. Planas buvo toks, kad Dagnė prieš važiuodama į darbą paims mane su visais daiktais ir pametės iki Lavoriškių, nuo kur aš pradėsiu minti. Tokį planą sugalvojau iš dalie dėl to, kad per miestą nėra ypatingai smagu minti, iš dalies dėl to, kad kaip ir planuoju įveikęs visą maršrutą parvažiuoti iki namų durų, tad tą atkarpą bet kuriuo atveju tektų įveikti. Kam ją įveikinėti du kartus?..

Atvažiavome vis dėl to ne į Lavoriškes, o į Keną. Taip vedė teta iš kalbančio telefono. Pamaniau, kad man kaip ir didelio skirtumo nėra ar pradėti nuo ten ar nuo ten... Realiai, galiu kad ir nuo Klaipėdos pradėti - vis tiek galutinis tikslas atsidurti tame pačiame taške. :)

Pradėjau traukti daiktus ir staigą persmelkė baisi mintis - timpos, kuriomis tvirtinsiu tašę prie bagažinės taip ir liko gulėti rusyje ant stalo... Šiek tiek pasimetėm ką daryti. Be jų važiuoti kaip ir negalėjau. Pabandėme užeiti į vietinę Aibės parduotuvę Kenoje, deja, nieko kuo galima būtų pritvirtinti tašę prie bagažinės jie neturėjo. Neliko nieko kita, kaip grįžti atgal.

Taip suvažinėjome dvi valandas. Taigi, žygį, kurį planavau pradėti apie 9:30, pradėjau tik apie 11:30...

Pradžia buvo sąlyginai sunki. Iš karto bandžiau save įtikinti, kad pirmą dieną reikia labai atsargiai su tempu ir atstumu. Čia yra didelis pavojus tokiem kaip aš, kai keliauja vieni. Grupėje dažniausiai nebūnu lėčiausias, tad atsiranda kas padiktuotų tempą, kuris kaip taisyklė yra lėtesnis nei manasis. Dėl to didelio pavojaus persistengti kaip ir nebelieka. Keliaujant vienam - tą padaryti labai lengva.

Tiesa, šį kartą to padaryti man neleido oro temperatūra. Ant saulės, važiuojant asfaltu, galėjai pasijusti tarsi geras kepsnys svilinamas keptuvėje... Nepadėjo turbūt ir tai, kad pradėjau kelionę vidurdienį, kai net šešėlių rasti buvo sunku. Taigi judėjau lėtai, bet sakyčiau gan užtikrintai. Kilometrai rinkosi gan smagiai. Keliukai buvo mažai važinėjami ir pagrinde asfaltuoti. Net ryžausi padaryti porą išsukimų iš kelio, vardan lankytinų vietų aplankymo.

Dienai vakarėjant, pradėjo persekioti pikti lietaus debesys. Nuo vienų pavyko pabėgti, nuo kitų sėkmingai pasislėpiau Šalčininkų autobusų stotyje. Paskutinysis, ir turbūt įspūdingiausiasis, pasivijo likus vos porai kilometrų iki maršruto pabaigos. Pamatęs jį, supratau, kad turiu rinktis - arba dedu paskutiniąsias jėgas ir lekiu į iš anksto nusižiūrėtą nakvynės vietas, arba lieku šlapias. Jėgų dar buvo, tad pasirinkau pirmąjį variantą ir netausodamas nei dviračio, nei savęs, atidaviau paskutiniąsias tragišku žvyrkeliu.

Privažiavus tvenkinį, šokau į pirmą lygesnę vietą, mečiau viską ir puoliau statyti palapinę. Sakyčiau, kad pritrūkau kokios minutės, kad likčiau sausas, tačiau bent jau palapinės vidus nesušlapo. Tai buvo įspūdinga...

Įlindus į palapinę, dėjo baisi audra. Dangus žaižaravo nuo jį skrodžiančių žaibų, o griaustinis grojo pritariamąją partiją. Vis nerimavau dėl savo pasirinktos vietos, kuri nei lygi, nei švari, nei atoki ir dargi aplink pilna medžių, kurie gali užvirsti... Na, bet pasirinkimo nebuvo, tad teko tikėtis geriausio.

Šiuo metu visi žaibai regis pasitraukė, tačiau lyja be paliovos. Realiai net neturėjau galimybės išlįsti iš palapinės apsižiiūrėti kur aš čia sustojau... Įtariu, kad gali tekti taip ir praleisti vakarą... Dar liūdniau tai, kad rytojaus prognozė irgi optimizmu nekvepia... Kaip čia taip vis gaunasi?.. Tik aš į kelionę ir pila lietus... Estijoje - pylė visas dienas, Norvegijoje - pusę kelionės. Kas bus čia?.. Įtariu, kad laikas parodys.
Komentarai:

Aš dar neužtaikiau ant lietaus.????
Pirmą kartą, kai lijo, pora valandėlių svečiavausi pas Rytį Onuškyje, ir šeštadienį smagiai lijo, bet aš jau buvau apsistojęs Reginos sodyboje savaigalui.

Vitalijus : 2021-07-18 10:01

Ačiū už lietuti. Gal ten dar kur nors vėsos yra. Galėtum pasidalinti...

Julija : 2021-07-14 19:04

Kiek girdėjau, pavyko pasidalinti :D

Algirdas : 2021-07-14 17:15

O pas mus vos keli lašai nukrito... Pasidalink lietumi

Julija : 2021-07-13 21:07
Nuotraukos:
PXL_20210713_100924688.jpg
PXL_20210713_105037121.MP.jpg
PXL_20210713_142248487.jpg
PXL_20210713_162236555.jpg
Algirdas (2021-07-13 11:35)
Pagaliau, atvykau į pradžios tašką! Pajudu į kelionę!
 
Nuotraukos:
PXL_20210713_083337235.jpg
Algirdas (2021-07-12 22:40)
Daiktai sukrauti, morališkai kelionei kaip ir pasiruošęs. Sakau "kaip ir", nes ši kelionė iš tiesų yra ganėtinai keista. Planuojant ją, kažkaip galvojau apie ją kaip apie paprastą pasivažinėjimą dviračiu - be didelio pasiruošimo, be didelių tiradų... Net galvojau, kad gal neverta imti kompo ir rašyti dienoraščio. Ir jeigu atvirai, net ir rašydamas šį pirmąjį įrašą, nesu tikras ar juos tęsiu. Vis dėl to, žinau ir tą jausmą, kai pradedi minti, visi nuogastavimai lieka praeityje ir tada atsiranda noras dalintis savo išgyvenimais, mintimis, galų gale nuotraukomis... Tai dėl visa ko, nusprendžiau parašyti ir šį, kuklų pradinį įrašą.

Sunkiausias klausimas, į kurį turbūt neatsakiau sau iki šiol, tai koks šios kelionės tikslas? Kažkaip kiekviena kelionė iki šiol turėdavo savus tikslus: Į Norvegiją keliavau, nes labai norėjau pamatyti Lofotenus ir kartu pasitikrinti save keliavime vienam; Į Tadžikiją keliavau - nes norėjau kalnų ir įvertinti ar Kirgizija, ar Tadžikija yra gražesnė; Namibija - dėl Afrikos; ir t.t. Tuo tarpu ši kelionė yra kitokia. Galėčiau sakyti, kad važiuosiu palei Lietuvos sienos perimetrą - nu bet toks pasakymas labai jau liberalus būtų... Iš pradžių norėjau "forminti" kelionę, kaip kelionę aplink Lietuvą asfaltuotais keliais - tada panagrinėjau maršrutą ir supratau, kad to asfalto ten nėra tiek jau daug kaip man atrodė :D Žodžiu, kelionė... Nu... Nu tokia "neformalė"! (ir galvoje tuo pačiu pragrojo SEL'o dainos žodžiai "nenoramalai! neformalai! mes amžinai jauni, todėl negalim be balių..." :D)

Tai turbūt tiek tam pirmam (ir neaišku ar ne paskutiniam) kartui. Dar pasiguosiu, kad labai pergyvenu dėl karščio kuris laukia... Na, bet atlaikiau Namibiją, gal gimta Lietuva nepražudys?.. O dar gi ir Vitalijus (tas pats 60+ metų vyriškis, apie kurį darėme filmą "Įveikti Save - Epic Hydra") vakar išmynė aplink Lietuvą. Tai jei jis gali - negi aš negaliu?... Nu gal negaliu... Nu, bet aš bandysiu! Sako "fortune favors the brave" (angl. "fortūna lydi drąsius"). Tai aš čia bandysiu prie tų drąsesnių būti... :)